7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Mutatis mutandis1

Linos Jonikės paroda „Žvaigždė“ Vilniaus dailės akademijos parodų salėse „Titanikas“

Vidas Poškus
Nr. 36 (1613), 2026-11-13
Dailė
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.

Taigi, pradėkime bylą (nr. LJ/VDA/T/02) dėl galimo neteisėto žmogaus kišimosi į gamtos ir jai priklausančių objektų gyvenimą...

Pagrindinis bylos veikėjas į teismo posėdį neatvyko. Tiksliau, jis labai norėjo, tačiau net ir galėdamas nebūtų tilpęs į teismo (ir parodų) salę. „Titanike“ eksponuojamoje Linos Jonikės kūrybos parodoje „Žvaigždė“ nėra gigantiško kažkur prie Rumšiškių riogsančio kelmo, nors būtent jis, regis, turėjo tapti svarbiausiu šios istorijos personažu (beje, salėje jis būtų išsitekęs, tačiau monumentalaus statinio savybė yra miniatiūrinės durelės išorėn). Apie jį buvo be galo daug kalbama, jo buvimas numanomas, jo pėdsakai aptinkami (kad ir filmuotos videokronikos pavidalu), tačiau fiziškai jo nėra. Kaip kokioje modernistinėje absurdo pjesėje, kurios pagrindinis veikėjas taip ir nepasirodo scenoje, nors visi kiti veikėjai it kokie pirandeliški šeši autoriaus laukiantys personažai atkakliai tikisi jo (nuolat bambančios ir priekaištais besižarstančios Hamleto tėvo šmėklos dublerio ar dalgiu besišvaistančios Maeterlincko Nekviestosios viešnios) sulaukti. Teisiniu požiūriu tai yra kaltinamojo bylos nagrinėjimas in absentia – už akių. Arba byla dėl objekto, kurio nebuvimas tampa vienu svarbiausių jo egzistavimo įrodymų.

Vis dėlto teismo procesas, kaip ir pati paroda, vyksta. Yra bylos medžiaga, daiktiniai įrodymai, galimi liudytojai ir, žinoma, klausimas dėl jurisdikcijos. Kas gali teisti kelmo ir kitų pavidalų (ragų, lizdų, šiaudų) įkūnytą gamtą? Ar žmogus, pasiskelbęs pasaulio šeimininku, gali kartu būti ir teisėjas, ir kaltintojas, ir vienintelis liudytojas? O juk parodose žiūrovai taip pat yra linkę teisti. Juo labiau kolegos menininkai veikia negailestingų prokurorų ar net budelių teisėmis, ar bent bando įsijausti į jų vaidmenį...

Galbūt šioje byloje reikėtų pirmą kartą pripažinti, kad nukentėjusiąja šalimi gali būti tai, kas neturi nei balso, nei galimybės pateikti ieškinį? Taigi, kelmas – ne tik kaip kaltinamasis, bet ir auka bei liudininkas, taip ir nepatekęs parodon.

Pirmuoju jo nekaltybės įrodymu byloje laikytini šiaudiniai piemenų apsiaustai. Tai savotiška makrotekstilė – žmogaus kūną gaubianti, nuo aplinkos sauganti, tačiau kartu su ja susiliejanti medžiaginė struktūra. Šiaudai, kaip augalinė medžiaga, pereina į kultūros jurisdikciją: tampa apranga, apsauga, amato ir patirties rezultatu. Juolab kad ir sukomponuoti jie pagal visus Marijos Gimbutienės surašytus principus, kriaukliškai formuodami universaliąją spiralės konfigūraciją. Galima sakyti, kad tai dar gana taikus žmogaus ir gamtos sambūvio liudijimas. Žmogus ne tiek užkariauja aplinką, kiek prisitaiko prie jos sąlygų, pasitelkdamas tai, ką ji pati suteikia. Apsiaustas šiuo atveju yra ne tik daiktas, bet ir tam tikra sutartis su aplinka. Juolab kad tokie šiaudiniai „kamufliažai“, atsiprašant, nė velnio neapsaugo nuo lietaus. Taip ir įsivaizduoju į visas kūno ertmes besiskverbiančius šalto vandens lašus. Belieka piemeniškai basas kojas, suskirdusius padus šildyti šviežioje karvės „bandoje“ (beje, labai tekstiliškame daikte).

Antrąją nekaltumo įrodymų grupę sudaro karoliukais siuvinėtos skaitmeninės fotografijos – mikrotekstilės objektai. Čia situacija gerokai sudėtingesnė. Skaitmeninis vaizdas, priklausantis technologinei, reprodukuojamai ir informacijos cirkuliacija grindžiamai tikrovei, susitinka su lėtu, kruopščiu, fiziškai apčiuopiamu rankų darbu. Fotografija tarsi praranda savo pirminę teisinę galią būti tiesioginiu tikrovės liudijimu. Ji yra perrašoma, papildoma, išsiuvinėjama. Vaizdas tampa paviršiumi, o paviršius – darbo, laiko ir medžiagos sankaupa. Pirmuoju atveju gamta žmogui suteikė medžiagą kūnui apsaugoti, o antruoju žmogus imasi transformuoti patį tikrovės atvaizdą. Tik, tiesą sakant, nesiimsiu spręsti, kiek ir kuo šis parodos elementas, kolekcijos segmentas jungiasi su prieš tai paminėtais daiktais – ne(be)egzistuojančiu kelmu ar erdvę uzurpavusiais šiaudiniais apdangalais. Nebent tik, atlikus tyrėjo ir tyrinėtojo funkciją, galima pastebėti, kad Jonikės kūrybai būdinga slėpti ir slapstyti. Kai kuriose karoliukų miniatiūrose („Tik jiems“, „Broliai“, „Laiko gija“) vaizduojami personažai savo galvas yra pakišę po karoliukais siuvinėtomis struktūromis.

Trečiasis kelmo, kaip neegzistuojančio subjekto (bei objekto), teisumą ir teisėtumą patvirtinančių įrodymų rinkinys – miškuose aptikti radiniai. Tai bene iškalbingiausi bylos eksponatai. Jie neturi būtinybės garsiai kalbėti, nes tylus jų buvimas jau yra tam tikras parodymas. Šie stikliniais gaubtais užvožti (sic!) radiniai liudija žmogaus veiklos pėdsakus, jos netvarumą, savotišką civilizacinį aplaidumą. Savo egzistavimo apskritai ir buvimo parodoje faktu jie rėkte rėkia, kad gamta pernelyg dažnai suvokiama kaip žmogaus poreikiams subordinuota teritorija, kurioje viskas turi savo paskirtį tol, kol yra naudinga, o vėliau gali būti palikta likimo valiai. Tačiau miškas nėra nei sąvartynas, nei muziejaus saugykla, nei antropoceninės veiklos šalutinių produktų archyvas. Hmm, ar atvirkščiai – kaip tik yra visa tai vienu metu?

Šiuo požiūriu Linos Jonikės parodos objektai sudaro savotišką trijų pakopų įrodymų sistemą: nuo kūną dengiančios makrotekstilės iki vaizdą perkuriančios mikrotekstilės ir galiausiai iki žmogaus veiklos pėdsakų, kurių nebeįmanoma įsprausti į jokios aiškios estetinės ar funkcinės kategorijos rėmus. Kiekviena iš šių grupių savaip liudija santykį tarp žmogaus, medžiagos, atvaizdo ir aplinkos. Tačiau nė viena nepateikia galutinio atsakymo. Nes jų, tų atsakymų ir begalės klausimų, tiesiog nėra.

Neatsitiktinai ši byla nagrinėjama spalio ir lapkričio sandūroje. Kalendoriuje susitinka trys skirtingos Anapusybės jurisdikcijos: Helovinas, Visų Šventųjų diena ir Vėlinės. Spalio 31-osios persirengimo, vaiduoklių ir žaismės ritualai, lapkričio 1-osios sakralumo bei šventumo kategorijos ir lapkričio 2-osios atminties, gedulo bei mirusiųjų pagerbimo tradicijos sukuria ypatingą laiko atmosferą. Tai dienos bei naktys (taigi – parodinėje tamsoje skendinčios paros), kai nematomas pasaulis tampa matomas, kai išnykusieji sugrįžta bent jau atmintyje, o gyvųjų ir mirusiųjų teritorijos trumpam susiliečia. Galbūt ir kelmas, nepasirodęs „Titaniko“ salėse, priklauso būtent šiai tarpinei – tarp esaties ir nesaties – kategorijai. Belieka jam uždegti žvakę ir nuoširdžiai pasimelsti. Nieko neteisiant.

 

Paroda veikia iki gruodžio 5 d.

VDA parodų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3, Vilnius)

 


[1] Mutatis mutandis – lotyniškas posakis, reiškiantis „padarius būtinus pakeitimus“, „su atitinkamais pakeitimais“, „pakeitus tai, kas keistina“. Tai tarptautinė teisinė ir akademinė formulė, vartojama tuomet, kai vienos situacijos, taisyklės ar principo taikymas perkeliamas į kitą situaciją, atitinkamai pritaikant jo sąlygas. Sužinojau apie šią sąvoką visai neseniai, bandydamas prisijungti prie vienos iš daugelio elektroninių sistemų ir skaitydamas vadovybės įsakymą, kuriame buvo pavartotas šis žodžių junginys.

Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.
Lina Jonikė, „Žvaigždė“, parodos fragmentas. 2026 m. R. Šimulynaitės nuotr.