Kurdamas filmą „Pilietinis karas“ (TV3, 14 d. 22 val.) režisierius Alexas Garlandas, regis, norėjo perspėti ne tik JAV gyventojus. Ar jam pavyko – kitas klausimas, bet filmo herojės fotografės Li (Kirsten Dunst) pastebėjimas, kad kiekvienąkart grįždama iš fronto tikėjosi, jog nuotraukos siunčia signalą „Niekad daugiau“, neveikia ir ji vėl atsiduria kitame fronte. Šįkart jis ne kokiame nors „trečiojo pasaulio“ pakraštyje. Fronto linija dalija JAV.
Garlandas naudojosi naujausia JAV istorija (filmas pasirodė 2024 m.), bet pasuko pasakojimą link „kas būtų, jei...“. „Pilietinis karas“ rodo amerikiečių karą su amerikiečiais. Režisierius svarsto, kaip istorija pasislenka blogio pusėn, ir susimąsto, ar etiška tai stebėti per objektyvą – kameros arba telefono. Tai aktualus klausimas, nes dar vakar girdėjau, kaip lenkų saugumo ekspertai televizijos laidoje stebėjosi žmonėmis, praėjusį šeštadienį per Krokuvos šaudynes ne skubėjusiais padėti žudiko aukoms, o jas fotografavusiems dar skambant šūviams.
Garlandas mėgsta metaforas, tad kurdamas „Piletinį karą“ pasitelkė angliško žodžio shoot dviprasmiškumą: jis gali reikšti ir „šaudymą“, ir „filmavimą“ ar „fotografavimą“. Filmas primena nuotraukų, padarytų keliaujant per pragarą, albumą. Keturi žurnalistai važiuoja per karo apimtą šalį. Automobilyje sėdintys trijų skirtingų kartų reporteriai primena simbolinę šeimą: senelio vaidmuo tenka Samiui (Stephen McKinley Henderson), mamos ir tėčio – fotografei Li ir korespondentui Džoeliui (Wagner Moura), jų dukters – pradedančiajai žurnalistei Džesei (Cailee Spaney). Visi keturi bando prasibrauti į karo zoną. Tikslas – JAV prezidentas (Nick Offerman). Gal pavyks jį nufotografuoti? Juolab kad nuotrauka būtų verta pirmojo puslapio, antraštės, o gal ir didžiosios istorijos. Kita vertus, filme JAV yra ne ta „didžioji“, užrašyta ant raudonų Donaldo Trumpo kepuraičių, o mažoji, pilna kvailų kompleksų ir dar kvailesnių prietarų.
Vera Brittain (1893–1970) gimė popieriaus fabrikanto šeimoje, studijavo anglų literatūrą Oksfordo universitete. 1915-ųjų vasarą ji metė mokslus ir savanoriškai išvyko dirbti medicinos sesele karo ligoninėse. Per Pirmąjį pasaulinį karą ji prarado sužadėtinį, brolį, draugus, vėliau grįžo į Oksfordą, studijavo naujausią istoriją, tapo pacifiste, politike ir rašytoja. 1933 m. pasirodė autobiografinė Brittain knyga „Jaunystės testamentas“ („Testament of Youth“) – moters akimis pamatytas karo liudijimas, pasakojimas apie žlugusias svajones ir apie tai, kaip rasti prasmę juodžiausiais laikais. Jameso Kento filmas „Jaunystės pažadas“ (LRT, 15 d. 21.45) – šios knygos ekranizacija, kurioje pagrindinius vaidmenis sukūrė Alicia Vikander, Kitas Harringtonas ir Taronas Egertonas.
Pawo Choyning Dorji parabolė „Vienuolis ir ginklas“ (LRT Plius, šįvakar, 13 d., 21.30) perkels į Butano provinciją 2006-aisiais, kai savanoriškai iš sosto pasitraukęs karalius nusprendė surengti šalyje pirmus demokratinius rinkimus. Bet prieš tai gyventojai privalo išmokti balsuoti, todėl vyksta bandomieji rinkimai, per kuriuos žmonės turi rinktis iš trijų fiktyvių partijų. Į Urą atvyksta centrinės rinkimų komisijos vadas, o vietinis lama liepia savo mokiniui prieš rinkimus jam gauti karabiną, nesakydamas, kam jį rengiasi panaudoti.
Dorji susiejo kelias veiksmo linijas, todėl jam pavyko parodyti ir provincijos žmonių būseną, ir jų požiūrį į šalies modernizaciją. Apie tai galima kalbėti rimtai, galima pasitelkti ir groteską. Kai centrinės komisijos atstovas inscenizuoja dviejų neegzistuojančių partijų šalininkų barnį, į galvą iškart ima brautis mintis apie pas mus artėjančius rinkimus. Jei šią idėją „pasiskolintų“ LRT ir surengtų, tarkime, plagiatorių ir patriotų partijų barnį, manau, kiekvienas įsijungtų televizorių.
„Vienuolis ir ginklas“ privers sau užduoti naivius klausimus, ir gali pasirodyti, kad režisierius garbina paprastą buvimą ir abejoja Butano modernizacijos būtinybe. Rinkimų kampanija padalija prieš tai draugiškai gyvenusius žmones. Iki tol jie vieningai gerbė karalių, o šis suteikė priklausomybės tūkstantmetei tradicijai, o kartu ir laimės jausmą. Manau, Dorji abejoja, ar reikia viską suvienodinti, nekreipiant dėmesio į vietos specifiką. Todėl jam svarbu, tegu tik televizoriaus ar kino ekrane, išsaugoti galimybę medituoti gražiuosius Butano peizažus.
Mėgstantiems medituoti Skandinavijos vaizdus LRT Plius (19 d. 21.33) siūlo islando Hlynuro Pálmasono filmą „Ką palieka meilė“. Jis sulaukė prieštaringų vertinimų, nors ir pripažįstama, kad tai viena originaliausių šeimos irimo studijų, kuriai negalima taikyti tradicinės šeimos dramos kriterijų. Režisierius ją sujungia su kasdienybės absurdu, melancholija ir komedijos elementais.
Filme rodomi nusprendusios atskirai gyventi poros metai. Ši laiko atkarpa padalyta į keturis metų laikus, o žmonių santykius režisierius suvokia kaip organišką ekosistemą ir rodo personažų krizę monumentalių Islandijos peizažų fone. Menininkė Ana svajoja apie karjeros lūžį, jūreivis ir žvejys Magnusas jaučiasi išmestas už borto. Jis nesugeba suprasti savo jausmų, juolab jų įvardyti. Tai gana ironiškas sutrikusio šiuolaikinio vyro portretas. Abu herojai tarsi pakibę tarp praeities ir dabarties. Tai stebi trys poros vaikai. Pálmasonas rodo išsiskyrimo procesą ir bandymus iš naujo suklijuoti kasdienybę.
Kasdienybės ekologijai išsaugoti tiks gerokai primiršta Johno Hamburgo 2004 m. komedija „Ir čia priėjo Polė“ (TV3, 14 d. 16.40). Pagrindinis jos veikėjas draudimo firmoje dirbantis Rubenas (Ben Stiller) taip pat atsidūrė už borto – žmona jį sugebėjo apgauti net per povestuvinę kelionę. Grįžęs į Niujorką Rubenas sutinka mokyklos laikų draugę Polę (Jennifer Aniston). Ji spontaniška, gyva, chaotiška ir moka gyvenimą apversti aukštyn kojom. Nemėgstu krepšinio, bet nuo jį filme žaidžiančio Philipo Seymouro Hoffmano ir vėl nesugebėsiu atitraukti akių. Visi tie NBA, „Žalgirio“ ir kitose žaidimų aikštelėse besiganantys milijonieriai neturi jokių šansų.
Jūsų – Jonas Ūbis