Autorius: Vidas Poškus

Vidas Poškus

Gedimino Pranckūno fotoparoda „Paskutinė pakyla. Intro“ VDA parodų erdvėje „Krematoriumas / meno krosnys“

Studijų laikais (tai buvo kokių 1996-ųjų vasara) mus, būsimuosius dailėtyros specialistus, vežė praktikuotis (gilinti pirmiausia paminklų matavimo, braižymo, piešimo ir aprašymo įgūdžių) į Žemaitiją. Mus kuruojantis dėstytojas ir Akademijos prorektorius Adomas Butrimas jau buvo gerai žinomas kaip didelis žemaičių patriotas, tad dėl regiono pasirinkimo tartum nekilo klausimų... Kiekvienas studentas turėjo išsirinkti vieną iš duotų temų. Rezidavome ir veikėme vaizdingose Platelių apylinkėse. Man, kaip vieninteliam vaikinui tradiciškai moteriškame dailėtyrininkių kolektyve, lyg ir laisvanoriškai buvo rekomenduojama pasirinkti tyrimą fiziškai įpareigojančia tema „Platelių, Beržoro, Gintališkės varpai, varpinės, varpininkai“. Esmė ta, kad turėjau ne tik pašnekinti dar gyvus senolius, kadaise skambinusius šių šventovių varpais, – nemokančiam ir nesuprantančiam žemaitiškai tai buvo nemenkas iššūkis (įdomiausia patirtis susijusi su Beržoro varpininke, kuri, iš pradžių apsimetusi, jog nėra ta, kuo mes ją laikome, paskui tiesiai šviesiai pasiuntė mane ir lydinčią kolegę Lietuvos kryptimi), – bet ir aprašyti bei nubraižyti varpus.

Vidas Poškus

Danieliaus Rusio paroda VDA parodų erdvėje „Krematoriumas“

Sigitas Geda yra parašęs eilėraštį „Angelas, krentantis Palangoj“ – turbūt kaip ir daugelis šio poeto kūrinių, šis man asmeniškai regisi tartum sudurstytas iš skirtingų formų, įvairių pavidalų, visokiausių, kartais net priešingų ar tarpusavyje prieštaraujančių elementų. Galbūt tokia išvada yra profaniška, nesiginčysiu (bent jau su savimi). Analogiška ar gimininga Danieliaus Rusio kūryba. Angelas čia egzistuoja kaip menininko įteisinta metafora, simbolis, motyvas. Jo paveikslai (kuriuos kartais sudėtinga ir įvardyti, suvokti klasikinių formatų kategorijomis, ir tai rodo, kad šis menininkas labai puikiai išmoko postmodernistines stačiakampių ir kvadratų siluetų laužymo taisykles) yra sudurstyti, sudėlioti, sukonstruoti tartum mozaika (menininkas yra studijavęs monumentaliosios tapybos mokslus) ar „lego“ struktūra. Esmė ir panašumas su Geda tas, kad kiekvienas segmentas gali gyventi ir savo nepriklausomą gyvenimą.

Vidas Poškus

„Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ kolekcijos“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Apžiūrėdamas kokios nors žinybinės organizacijos (tai gali būti kokia nors advokatų kontora, bet nebūtinai) kontekste atsiradusią parodą visuomet pamąstau apie vidines priežastis bei išorines prielaidas tokio sumanymo atsiradimui.

Vidas Poškus

Paroda „Tapyba: B. Gražys, H. Natalevičius, R. Sližys, M. Skudutis“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Lietuvių tapytojai mėgsta du dalykus – organiką ir skaičius. Taip pagalvojau klausydamasis oficialių ir privačių kalbų per žymiojo „Penketo“ parodos atidarymą, o ir žiūrėdamas į paveikslus, ekspoziciją.

Vidas Poškus

Roko Dovydėno „Plėviakojis vs Louhan antra dalis“ VDA ekspozicijų erdvėje „Krematoriumas / meno krosnys“

Pasakęs: „Rokai, tu esi keramikas“, pats truputėlį sumišau ir puoliau atsiprašinėti autoriaus, nes prisiminiau vieną nelemtą kolegos klaidą, kai juvelyru jis pavadino papuošalus daugiau pragyvenimui, o ne saviraiškai gaminantį instaliacijų ir objektų kūrėją.

Vidas Poškus

Aistės Kisarauskaitės paroda „Dark Room“ VDA erdvėje „Krematoriumas / meno krosnys“

Būtų sunku apsimesti nepažįstančiam Aistės Kisarauskaitės ir kalbėti vien tik apie jos kūrybą ar kūrinius. Kita vertus, prisilietimas prie bet ko, ką rengia ši menininkė ir (meno galerijos namuose „Trivium“) galerininkė visuomet susijęs su mūsiškės dailės istorijos atkarpa bei šiuo metu, čia ir dabar vykstančiais dailės procesais. Vienų ryškiausių XX a. antrosios pusės modernistų – Saulės ir Vinco Kisarauskų – atžala bent jau pastaraisiais metais iniciuoja tokius meno sumanymus, kurie ryškiais ar mažiau pastebimais siūlais yra įausti ar įsiūti į tam tikrus kultūrinius kontekstus. Manau, šeimyninės tradicijos ir asmeninės patirtys čia veikia kaip esminis spiritus movens. Tad be asmeniškumų neįmanoma apsieiti. Tuo labiau kad, kaip žinau iš to, kas vyko tokiais tolimais dabar jau atrodančiais „devyniasdešimtaisiais“ – konkrečiai jų pradžioje, Aistė priklauso anuometinei jaunajai menininkų kartai, kuri ne tik suabejojo, bet ir ėmėsi konkrečių žingsnių ir veiksmų aiškinantis su gerokai sustabarėjusiais instituciniais santykiais kultūroje ar mene.

Vidas Poškus

Tapyba ir muzika Paliesiaus plenere

Kažin ar galima rugpjūčio mėnesį Paliesiaus tapybos plenerą vadinti pleneru tradicine, šiek tiek nuvalkiota šio žodžio prasme – t. y. turint omenyje, kad tai yra tapymas lauke, bandant fiksuoti praeinamuosius gamtos procesus. Tokių plenerų Lietuvoje (kaip ir kaimyniniuose kraštuose) šiltuoju metų laiku pridygsta it grybų po lietaus. Ir „senoviškai“ – iš natūros – ten jau tapo mažai kas (galop tam kartais pritrūksta net elementarių profesinių gebėjimų, taip pat daug ką keičia mada, nenoras tapyti žvelgiant į kokį vaizdelį ar jo fragmentą).

Vidas Poškus

Vilniaus dailės akademijos ir A. Stieglitzo dailės akademijos dėstytojų ir studentų paroda „Dvi akademijos: vaizdas medžiagoje“ Sankt Peterburge

Mąsčiau, ar rašyti savotišką ataskaitą (o ne parodos recenziją) apie dviejų akademijų parodas vienoje iš jų, nes iš karto susidūriau su keliomis ne tik asmeninio pobūdžio problemomis. Viena jų – tai kuratoriaus savireflektavimo klausimas, kita – politinio pobūdžio. Dar 2016 m. rudenį VDA delegacija lankėsi Sankt Peterburge ir pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Stieglitzo dailės akademija. Vienas iš pirmųjų bendro darbo punktų ir buvo paroda. Tad man kilo šiokia tokia dilema mąstant apie politinį kontekstą – žinant, kad viešajame gyvenime politiniai Lietuvos ir Rusijos santykiai išgyvena ne pačius geriausius laikus, parodinis sumanymas atrodė šiek tiek paradoksalus. Šis keistumas lydėjo visą laiką iki parodos atidarymo, tačiau tam tikri dalykai, išryškėję per bendrą darbą, savaime atsakė į klausimus, kurie iš pradžių regėjosi labai komplikuoti.

Vidas Poškus

Remigijaus Treigio tapybos paroda „Aistei pakvietus“ namų galerijoje „Trivium“

Turbūt ne man vienam jau daug anksčiau, žvelgiant į Remigijaus Treigio fotografiją (vos neparašiau – tapybą, bet tai yra simpotmatiška), kildavo klausimas: ar Treigys kartais dar ir netapo?

Tokio įtarinėjimo priežastis labai paprasta ir turbūt dėl jos nereikėtų net ir aiškintis. Šis fotomenininkas garsėja, yra žinomas bei suvokiamas kaip tapybiškosios fotografijos atstovas ir apologetas. Galerija „Trivium“ atsakė į šį klausimą in corpore. Tiems, kuriems kilo bent šiokių tokių abejonių, buvo suteikta Šv. Tomui Netikėliui (tam, kuriam Išganytojas leido įkišti pirštą į žaizdą ir įsitikinti, jog buvo tikrai nukryžiuotas) tapati galimybė paliesti, pačiupinėti, paglostyti Remigijaus Treigio tapybą. Manyčiau, kad būtent taktilinis aspektas ir charakterizuoja treigišką tapybinį mąstymą. Beje, tuo jis artimas tokių vizualių menų korifėjų kaip Kazė Zimblytė ar Mindaugas Skudutis požiūriui. Šiuose paveiksluose prisilietimai yra svarbūs ir pačiam tapančiajam, ir žiūrovui. Jie (prisilietimai) skatinami ir motyvuojami. Panašiai kaip Klaipėdos Jūrų muziejaus ikirekonstrukcinėje ekspozicijoje egzistavo toks vaikus ir suaugusius edukuojantis instaliatyvus objektas – „bačka“, į kurią įlindus ir nematant būdavo galima pačiupinėti tariamą ryklio papilvę, paglostyti aštuonkojo koją...

Vidas Poškus

Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės ir Pranciškaus Brazdžiūno instaliacija „Leksikonas“ tarptautiniame šiuolaikinio meno festivalyje „Kaunas mene“

Aš nežinau, kaip yra geriau, – pažinti E. Balsiukaitę-Brazdžiūnienę asmeniškai ar neturėti su ja apskritai nieko bendra. Turbūt atsakymas (ir receptas) yra budistinis: ne „arba–arba“, bet „ir taip, ir taip“. „Ir–ir.“ Iš pradžių paaiškinsiu, ką reiškia žiūrėti į Elenos darbus (tapybą, instaliaciją etc.), turint su ja bent kokį (kad ir mažiausią) subjektyvų santykį. Tuomet jautiesi be galo įsipareigojęs klausytis šios įdomios ir turtingos menininkės istorijų apie jos aplinką (žmones bei laiką), tiesiog situacijas ir susitikimus. Normaliam dailėtyrininkui ir dailės kritikui tuomet reikia įsikūnyti į diktofoną ar kokį panašų Edisono aparatą ir žodis žodin fiksuoti tai, kas išsakoma. Ar tapti tokiam... Pašaliniam ir nesuinteresuotam (tokiam, kuris tiesiog mėgaujasi menu, – bet ar daug tokių mohikanų yra išlikę mūsų dienomis?) tereikia atsipalaiduoti ir tiesiog klausytis. Ir darosi įdomu, nes pasakojimas yra turtingas ir turiningas. Bet galiausiai pradeda knisti (atsiprašau už kurmišką išraišką), nes tampa pareiga ir įsipareigojimu. Tad verčiau persijungti (paspaudus kokį nors didelį ebonitinį mygtuką – tokį, kokie būdavo įtaisomi 8-ojo dešimtmečio juostinėse ar jas netrukus pakeitusiose kasetinėse „magėse“) į egzistencinį nesuintresuotumą ir kaifuoti nuo erdvėlaikio determinizmo. Tai tiesiog faina!