7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Vidas Poškus

Vidas Poškus

Transavangardo garbės konsulas

Broniaus Rudžio kūrybos paroda „Vaizdas vilioja vaizdą“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose

„Bronius Rudys yra transavangardo garbės konsulas Lietuvoje.“ Deklaruojant tokią mintį, pačioje pradžioje reikėtų išsiaiškinti – kas yra tas transavangardas ir kodėl jam reikia garbingai kažkur ir kažkaip atstovauti?

Bronius Rudys, „Vaizdas vilioja vaizdą“, parodos fragmentas. 2024 m. D. Rimeikos nuotr.
Bronius Rudys, „Vaizdas vilioja vaizdą“, parodos fragmentas. 2024 m. D. Rimeikos nuotr.
Bronius Rudys, „Vaizdas vilioja vaizdą“, parodos fragmentas. 2024 m. D. Rimeikos nuotr.
Bronius Rudys, „Vaizdas vilioja vaizdą“, parodos fragmentas. 2024 m. D. Rimeikos nuotr.
Bronius Rudys, „Vaizdas vilioja vaizdą“, parodos fragmentas. 2024 m. D. Rimeikos nuotr.
Bronius Rudys, „Vaizdas vilioja vaizdą“, parodos fragmentas. 2024 m. D. Rimeikos nuotr.
Bronius Rudys, „Vaizdas vilioja vaizdą“, parodos fragmentas. 2024 m. D. Rimeikos nuotr.
Bronius Rudys, „Vaizdas vilioja vaizdą“, parodos fragmentas. 2024 m. D. Rimeikos nuotr.
Bronius Rudys, „Vaizdas vilioja vaizdą“, parodos fragmentas. 2024 m. D. Rimeikos nuotr.
Bronius Rudys, „Vaizdas vilioja vaizdą“, parodos fragmentas. 2024 m. D. Rimeikos nuotr.
Bronius Rudys, „Vaizdas vilioja vaizdą“, parodos fragmentas. 2024 m. D. Rimeikos nuotr.
Bronius Rudys, „Vaizdas vilioja vaizdą“, parodos fragmentas. 2024 m. D. Rimeikos nuotr.
Bronius Rudys, „Vaizdas vilioja vaizdą“, parodos fragmentas. 2024 m. D. Rimeikos nuotr.
Bronius Rudys, „Vaizdas vilioja vaizdą“, parodos fragmentas. 2024 m. D. Rimeikos nuotr.
Bronius Rudys, „Vaizdas vilioja vaizdą“, parodos fragmentas. 2024 m. D. Rimeikos nuotr.
Bronius Rudys, „Vaizdas vilioja vaizdą“, parodos fragmentas. 2024 m. D. Rimeikos nuotr.
Vidas Poškus

Prieš ir po mirties. Pseudosemiotiškai apie tapybą

Paroda „Paveikslas ir modelis“ galerijoje „Medūza“

Kalbant apie bet kurią parodą, iš akiračio neįmanoma ir negalima patraukti vietos ir erdvės, kur vyksta ekspozicija. Svarbu yra ne tik interjeras, bet ir išorė, netgi priėjimas prie jos. Sakykime, vienaip tūlas pėdina Latako gatvele, pasiruošęs nuo balų vandeniu besitaškančių automobilių pasislėpti antrajame „Kairės–dešinės“ aukšte ar gurgždančiu laminatu pasidabinusiose galerijos „Akademija“ salėse. Ypatingo įkvėpimo dozę ne vienas turbūt patiria nuožulniu užkopimu pro žydinčias sakuras ir Jono Mikėno „Pirmąsias kregždes“ (keista, kad jų dar nenuvertė, juk tokį progresyvų dangoraižį jų vietoje būtų galima pastatyti!) prasibrovęs į Nacionalinę dailės galeriją.

Rūtė Merk, „A. A. [Alfonsas Andriuškevičius]“. 2013 m. A. N. nuotr.
Rūtė Merk, „A. A. [Alfonsas Andriuškevičius]“. 2013 m. A. N. nuotr.
„Paveikslas ir modelis“ galerijoje „Medūza“, parodos vaizdas. 2023 m. A. N. nuotr.
„Paveikslas ir modelis“ galerijoje „Medūza“, parodos vaizdas. 2023 m. A. N. nuotr.
Vladas Žilius, „Langas“. 1967 m. A. N. nuotr.
Vladas Žilius, „Langas“. 1967 m. A. N. nuotr.
Rūtė Merk, „Linuks“. 2023 m. A. N. nuotr.
Rūtė Merk, „Linuks“. 2023 m. A. N. nuotr.
Igoris Piekuras, „Negatyvinis portretas“. 1978 m. A. N. nuotr.
Igoris Piekuras, „Negatyvinis portretas“. 1978 m. A. N. nuotr.
Igoris Piekuras, „Vanduo“. 1989 m.; Gabrielė Adomaitytė, „Under the Feet of the Crusher“. 2023 m. A. N. nuotr.
Igoris Piekuras, „Vanduo“. 1989 m.; Gabrielė Adomaitytė, „Under the Feet of the Crusher“. 2023 m. A. N. nuotr.
Gabrielė Adomaitytė, „Dark Matter“. 2018 m. A. N. nuotr.
Gabrielė Adomaitytė, „Dark Matter“. 2018 m. A. N. nuotr.
Vidas Poškus

Procesai ir jų efektyvumas

Knygos meno festivalio paroda KKKC Parodų rūmuose

Turbūt kiekvienas iš mūsų gali papasakoti unikalių ir nepakartojamų istorijų apie knygas... Kitaip ir būti negali, nes juk spausdintinio ar rankraštinio leidinio (nesvarbu, kokio tiražo) misija ir yra pasakoti, informuoti, skleisti žinias. Tad pačioje pradžioje trumpai papasakosiu kelias (vieną blogą, kitą geresnę – tokios juk būna ir knygos) istorijas apie savo knygines patirtis.

Arūnė Tornau, „Mirusios knygos“. 2022–2023 m. G. Saas nuotr.
Arūnė Tornau, „Mirusios knygos“. 2022–2023 m. G. Saas nuotr.
Danas Aleksa, iš projekto „214 kabinetas“. 2015 m. G. Saas nuotr.
Danas Aleksa, iš projekto „214 kabinetas“. 2015 m. G. Saas nuotr.
Eglė Rakauskaitė, „GUTENBERGAS vs. GOOGLE“. 2010 m. G. Saas nuotr.
Eglė Rakauskaitė, „GUTENBERGAS vs. GOOGLE“. 2010 m. G. Saas nuotr.
Gintautas Trimakas, „Atsakymas. Prūsų mėlynos slinktis“. 2017 m. G. Saas nuotr.
Gintautas Trimakas, „Atsakymas. Prūsų mėlynos slinktis“. 2017 m. G. Saas nuotr.
Agnė Jonkutė, „Saulės knyga“. 2017 m. G. Saas nuotr.
Agnė Jonkutė, „Saulės knyga“. 2017 m. G. Saas nuotr.
Parodos vaizdas. 2023 m. G. Saas nuotr.
Parodos vaizdas. 2023 m. G. Saas nuotr.
Tauras Kensminas, „Knyga“. 2016 m. G. Saas nuotr.
Tauras Kensminas, „Knyga“. 2016 m. G. Saas nuotr.
Vidas Poškus, „Eneida“. 2023 m. G. Saas nuotr.
Vidas Poškus, „Eneida“. 2023 m. G. Saas nuotr.
Vidas Poškus

Tarp pradžios ir šviesos

Gedimino Pranckūno fotoparoda „Paskutinė pakyla. Intro“ VDA parodų erdvėje „Krematoriumas / meno krosnys“

Studijų laikais (tai buvo kokių 1996-ųjų vasara) mus, būsimuosius dailėtyros specialistus, vežė praktikuotis (gilinti pirmiausia paminklų matavimo, braižymo, piešimo ir aprašymo įgūdžių) į Žemaitiją. Mus kuruojantis dėstytojas ir Akademijos prorektorius Adomas Butrimas jau buvo gerai žinomas kaip didelis žemaičių patriotas, tad dėl regiono pasirinkimo tartum nekilo klausimų... Kiekvienas studentas turėjo išsirinkti vieną iš duotų temų. Rezidavome ir veikėme vaizdingose Platelių apylinkėse. Man, kaip vieninteliam vaikinui tradiciškai moteriškame dailėtyrininkių kolektyve, lyg ir laisvanoriškai buvo rekomenduojama pasirinkti tyrimą fiziškai įpareigojančia tema „Platelių, Beržoro, Gintališkės varpai, varpinės, varpininkai“. Esmė ta, kad turėjau ne tik pašnekinti dar gyvus senolius, kadaise skambinusius šių šventovių varpais, – nemokančiam ir nesuprantančiam žemaitiškai tai buvo nemenkas iššūkis (įdomiausia patirtis susijusi su Beržoro varpininke, kuri, iš pradžių apsimetusi, jog nėra ta, kuo mes ją laikome, paskui tiesiai šviesiai pasiuntė mane ir lydinčią kolegę Lietuvos kryptimi), – bet ir aprašyti bei nubraižyti varpus.

Gediminas Pranckūnas, iš serijos „Paskutinė pakyla. Intro“
Gediminas Pranckūnas, iš serijos „Paskutinė pakyla. Intro“
Gediminas Pranckūnas, iš serijos „Paskutinė pakyla. Intro“
Gediminas Pranckūnas, iš serijos „Paskutinė pakyla. Intro“
Gediminas Pranckūnas, iš serijos „Paskutinė pakyla. Intro“
Gediminas Pranckūnas, iš serijos „Paskutinė pakyla. Intro“
Gediminas Pranckūnas, iš serijos „Paskutinė pakyla. Intro“
Gediminas Pranckūnas, iš serijos „Paskutinė pakyla. Intro“
Gediminas Pranckūnas, iš serijos „Paskutinė pakyla. Intro“
Gediminas Pranckūnas, iš serijos „Paskutinė pakyla. Intro“
Gediminas Pranckūnas, iš serijos „Paskutinė pakyla. Intro“
Gediminas Pranckūnas, iš serijos „Paskutinė pakyla. Intro“
Gediminas Pranckūnas, iš serijos „Paskutinė pakyla. Intro“
Gediminas Pranckūnas, iš serijos „Paskutinė pakyla. Intro“
Ekspozicijos fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Vidas Poškus

Angelas, krentantis Klaipėdoje ir Vilniuje

Danieliaus Rusio paroda VDA parodų erdvėje „Krematoriumas“

Sigitas Geda yra parašęs eilėraštį „Angelas, krentantis Palangoj“ – turbūt kaip ir daugelis šio poeto kūrinių, šis man asmeniškai regisi tartum sudurstytas iš skirtingų formų, įvairių pavidalų, visokiausių, kartais net priešingų ar tarpusavyje prieštaraujančių elementų. Galbūt tokia išvada yra profaniška, nesiginčysiu (bent jau su savimi). Analogiška ar gimininga Danieliaus Rusio kūryba. Angelas čia egzistuoja kaip menininko įteisinta metafora, simbolis, motyvas. Jo paveikslai (kuriuos kartais sudėtinga ir įvardyti, suvokti klasikinių formatų kategorijomis, ir tai rodo, kad šis menininkas labai puikiai išmoko postmodernistines stačiakampių ir kvadratų siluetų laužymo taisykles) yra sudurstyti, sudėlioti, sukonstruoti tartum mozaika (menininkas yra studijavęs monumentaliosios tapybos mokslus) ar „lego“ struktūra. Esmė ir panašumas su Geda tas, kad kiekvienas segmentas gali gyventi ir savo nepriklausomą gyvenimą.

Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Vidas Poškus

200 metų ir maždaug tiek pat vaizdų

„Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ kolekcijos“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Apžiūrėdamas kokios nors žinybinės organizacijos (tai gali būti kokia nors advokatų kontora, bet nebūtinai) kontekste atsiradusią parodą visuomet pamąstau apie vidines priežastis bei išorines prielaidas tokio sumanymo atsiradimui.

Vytautas Mackevičius, „Vilnius. Didžioji gatvė“. 1942 m.
Vytautas Mackevičius, „Vilnius. Didžioji gatvė“. 1942 m.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Savickio nuotr.
Vidas Poškus

Apie tapybą ir vikšrus

Paroda „Tapyba: B. Gražys, H. Natalevičius, R. Sližys, M. Skudutis“ VDA parodų salėse „Titanikas“

Lietuvių tapytojai mėgsta du dalykus – organiką ir skaičius. Taip pagalvojau klausydamasis oficialių ir privačių kalbų per žymiojo „Penketo“ parodos atidarymą, o ir žiūrėdamas į paveikslus, ekspoziciją.

Raimundas Sližys, „Šeima“. 1981 m. Autoriaus nuotr.
Raimundas Sližys, „Šeima“. 1981 m. Autoriaus nuotr.
Raimundas Sližys, „Tomas“. 1981 m. Autoriaus nuotr.
Raimundas Sližys, „Tomas“. 1981 m. Autoriaus nuotr.
Raimundas Sližys, „Aukšto lygio priėmimas “. 1978 m. Autoriaus nuotr.
Raimundas Sližys, „Aukšto lygio priėmimas “. 1978 m. Autoriaus nuotr.
Mindaugas Skudutis, „Karalius ir karalienė“. 1982 m. Autoriaus nuotr.
Mindaugas Skudutis, „Karalius ir karalienė“. 1982 m. Autoriaus nuotr.
Mindaugas Skudutis, „Mergaitė prieš veidrodį“. 1979 m. Autoriaus nuotr.
Mindaugas Skudutis, „Mergaitė prieš veidrodį“. 1979 m. Autoriaus nuotr.
Henrikas Natalevičius, „Portretas II“. 1982 m. Autoriaus nuotr.
Henrikas Natalevičius, „Portretas II“. 1982 m. Autoriaus nuotr.
Henrikas Natalevičius, „Prisukamas paminklas“. 1983 m. Autoriaus nuotr.
Henrikas Natalevičius, „Prisukamas paminklas“. 1983 m. Autoriaus nuotr.
Bronius Gražys, „Paskutinė stotelė“. 1983 m. Autoriaus nuotr.
Bronius Gražys, „Paskutinė stotelė“. 1983 m. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus

Priverstinis nežinojimas

Roko Dovydėno „Plėviakojis vs Louhan antra dalis“ VDA ekspozicijų erdvėje „Krematoriumas / meno krosnys“

Pasakęs: „Rokai, tu esi keramikas“, pats truputėlį sumišau ir puoliau atsiprašinėti autoriaus, nes prisiminiau vieną nelemtą kolegos klaidą, kai juvelyru jis pavadino papuošalus daugiau pragyvenimui, o ne saviraiškai gaminantį instaliacijų ir objektų kūrėją.

Rokas Dovydėnas, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Rokas Dovydėnas, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Rokas Dovydėnas, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Rokas Dovydėnas, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Rokas Dovydėnas, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Rokas Dovydėnas, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Rokas Dovydėnas, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Rokas Dovydėnas, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Rokas Dovydėnas, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Rokas Dovydėnas, ekspozicijos fragmentas. Autoriaus nuotr.
Vidas Poškus

Apie juodą ir save

Aistės Kisarauskaitės paroda „Dark Room“ VDA erdvėje „Krematoriumas / meno krosnys“

Būtų sunku apsimesti nepažįstančiam Aistės Kisarauskaitės ir kalbėti vien tik apie jos kūrybą ar kūrinius. Kita vertus, prisilietimas prie bet ko, ką rengia ši menininkė ir (meno galerijos namuose „Trivium“) galerininkė visuomet susijęs su mūsiškės dailės istorijos atkarpa bei šiuo metu, čia ir dabar vykstančiais dailės procesais. Vienų ryškiausių XX a. antrosios pusės modernistų – Saulės ir Vinco Kisarauskų – atžala bent jau pastaraisiais metais iniciuoja tokius meno sumanymus, kurie ryškiais ar mažiau pastebimais siūlais yra įausti ar įsiūti į tam tikrus kultūrinius kontekstus. Manau, šeimyninės tradicijos ir asmeninės patirtys čia veikia kaip esminis spiritus movens. Tad be asmeniškumų neįmanoma apsieiti. Tuo labiau kad, kaip žinau iš to, kas vyko tokiais tolimais dabar jau atrodančiais „devyniasdešimtaisiais“ – konkrečiai jų pradžioje, Aistė priklauso anuometinei jaunajai menininkų kartai, kuri ne tik suabejojo, bet ir ėmėsi konkrečių žingsnių ir veiksmų aiškinantis su gerokai sustabarėjusiais instituciniais santykiais kultūroje ar mene.

Parodos „Dark Room“ fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Parodos „Dark Room“ fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Parodos „Dark Room“ fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Parodos „Dark Room“ fragmentas. G. Pranckūno nuotr.
Parodoje „Dark Room“. G. Pranckūno nuotr.
Parodoje „Dark Room“. G. Pranckūno nuotr.
Parodoje „Dark Room“. G. Pranckūno nuotr.
Parodoje „Dark Room“. G. Pranckūno nuotr.
Šarūnas Nakas parodoje „Dark room“. G. Pranckūno nuotr.
Šarūnas Nakas parodoje „Dark room“. G. Pranckūno nuotr.
Parodoje „Dark room“. A.Kisarauskaitės nuotr.
Parodoje „Dark room“. A.Kisarauskaitės nuotr.
Parodoje „Dark room“. A.Kisarauskaitės nuotr.
Parodoje „Dark room“. A.Kisarauskaitės nuotr.
Parodoje „Dark room“. A.Kisarauskaitės nuotr.
Parodoje „Dark room“. A.Kisarauskaitės nuotr.
Vidas Poškus

Gyvos formos beieškant

Tapyba ir muzika Paliesiaus plenere

Kažin ar galima rugpjūčio mėnesį Paliesiaus tapybos plenerą vadinti pleneru tradicine, šiek tiek nuvalkiota šio žodžio prasme – t. y. turint omenyje, kad tai yra tapymas lauke, bandant fiksuoti praeinamuosius gamtos procesus. Tokių plenerų Lietuvoje (kaip ir kaimyniniuose kraštuose) šiltuoju metų laiku pridygsta it grybų po lietaus. Ir „senoviškai“ – iš natūros – ten jau tapo mažai kas (galop tam kartais pritrūksta net elementarių profesinių gebėjimų, taip pat daug ką keičia mada, nenoras tapyti žvelgiant į kokį vaizdelį ar jo fragmentą).

Viktoro Paukštelio kūrinys
Viktoro Paukštelio kūrinys
Leo Ray kūrinys
Leo Ray kūrinys
Plenero akimirka
Plenero akimirka
Plenero akimirka
Plenero akimirka
  PUSLAPIS IŠ 4  >>> Archyvas