Autorius: Vidas Poškus
Vidas Poškus
Botičelis kaip šiuolaikinis menininkas
Apie vieną eksponatą iš tarptautinės parodos „Italų Renesansas iš Vavelio: Botticelli, Tiziano“ Valdovų rūmuose
Kultūriškai, politiškai labai įdomiais ir šiek tiek gūdokais (sunkia ekonomine, informacijos trūkių prasmėmis) 1990-ųjų datą apimančiais laikais, neretai įvardijamais Atgimimu ar „lūžio epocha“, pagrindiniai dailės istorijos žinių ištroškusių asmenų žinių šaltiniai pas mus vis dar buvo lygiai trys (nekalbu apie įvairias ir vis gausėjančias alternatyvas). Naujienų apie modernizmą (ir postmodernizmo pradžią) bei jų grimasas vis dar buvo galima semtis iš Liongino Šepečio „Modernizmo matmenų“, lietuviškosios tapybos raidą, jos sroves ir tendencijas praeito amžiaus pusėje pristatė Jono Umbraso monografija, o klasikinio išsilavinimo pamatus tebeklojo į lietuvių kalbą prieš keliasdešimt metų išverstas rusų dailės istorikės Ninos Dmitrijevos apybraižų dvitomis.
Vidas Poškus
Šokiai mėnesienoje
Audriaus Janušonio paroda „Šokiai“ Dailininkų sąjungos galerijoje
Kai buvau paauglys ir per mokyklines vasaros atostogas dirbdavau prie archeologinių kasinėjimų (kažin ar dideliais tyrinėjimais galima laikyti paprasto juodadarbio mojavimą kastuvu, per jo mentę persijojant milžiniškus kiekius velėnos, smėlio, molio ir priemolio), mūsų miestelyje vykdavo du didelės svarbos (nes supurtydavo visą tuo metu jokio vienovės ir bendrystės jausmo nepatyrusią bendruomenę) įvykiai. Vienas iš jų – R.D. bei jo bendražygių organizuojami kultūros ir meno festivaliai, netrukus įgavę politiškai angažuotą antimeninį prieskonį, ir šiltojo metų laiko pramogų ciklas pavadinimu „Šokiai mėnesienoje“.
Vidas Poškus
Vaizduoti – tai įjautrinti
Kamilės Jadevičiūtės paroda „Į/atjautrinti“ Vilniaus dailės akademijos ekspozicinėje erdvėje „Kreatoriumas“
Norint identifikuoti profesionalų, puikiai savo amatą įvaldžiusį menininką, pirmiausia reikia jo pasiteirauti ar paklausinėti apie technikas arba medžiagas. Diletantas (su labai didelėmis išimtimis) jums numos ranka, sakydamas „Dariau tai, ant ko papuolė, su kuo pasitaikė“, o štai tikras technokratas ar preciziškai į atliekamą darbą žvelgiantis autorius pradės su didžiausiu užsidegimu pasakoti įvairias, kartais net itin subtilias paslaptis. Jeigu jūs matytumėte, kokiomis žibančiomis akimis apie litografinius (ir ne tik) akmenis, jų radimvietes ir išgavimo ypatybes šneka Kamilė, suprastumėte, kad tam ji yra paskyrusi jeigu ne visą, tai bent didžiąją savo gyvenimo dalį.
Vidas Poškus
Transavangardo garbės konsulas
Broniaus Rudžio kūrybos paroda „Vaizdas vilioja vaizdą“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose
„Bronius Rudys yra transavangardo garbės konsulas Lietuvoje.“ Deklaruojant tokią mintį, pačioje pradžioje reikėtų išsiaiškinti – kas yra tas transavangardas ir kodėl jam reikia garbingai kažkur ir kažkaip atstovauti?
Vidas Poškus
Prieš ir po mirties. Pseudosemiotiškai apie tapybą
Paroda „Paveikslas ir modelis“ galerijoje „Medūza“
Kalbant apie bet kurią parodą, iš akiračio neįmanoma ir negalima patraukti vietos ir erdvės, kur vyksta ekspozicija. Svarbu yra ne tik interjeras, bet ir išorė, netgi priėjimas prie jos. Sakykime, vienaip tūlas pėdina Latako gatvele, pasiruošęs nuo balų vandeniu besitaškančių automobilių pasislėpti antrajame „Kairės–dešinės“ aukšte ar gurgždančiu laminatu pasidabinusiose galerijos „Akademija“ salėse. Ypatingo įkvėpimo dozę ne vienas turbūt patiria nuožulniu užkopimu pro žydinčias sakuras ir Jono Mikėno „Pirmąsias kregždes“ (keista, kad jų dar nenuvertė, juk tokį progresyvų dangoraižį jų vietoje būtų galima pastatyti!) prasibrovęs į Nacionalinę dailės galeriją.
![Rūtė Merk, „A. A. [Alfonsas Andriuškevičius]“. 2013 m. A. N. nuotr.](https://www.7md.lt/images/ar_or/1_Rute_Merk__A._A.__Alfonsas_Andriuskevicius___2013.JPG)
Vidas Poškus
Procesai ir jų efektyvumas
Knygos meno festivalio paroda KKKC Parodų rūmuose
Turbūt kiekvienas iš mūsų gali papasakoti unikalių ir nepakartojamų istorijų apie knygas... Kitaip ir būti negali, nes juk spausdintinio ar rankraštinio leidinio (nesvarbu, kokio tiražo) misija ir yra pasakoti, informuoti, skleisti žinias. Tad pačioje pradžioje trumpai papasakosiu kelias (vieną blogą, kitą geresnę – tokios juk būna ir knygos) istorijas apie savo knygines patirtis.
Vidas Poškus
Tarp pradžios ir šviesos
Gedimino Pranckūno fotoparoda „Paskutinė pakyla. Intro“ VDA parodų erdvėje „Krematoriumas / meno krosnys“
Studijų laikais (tai buvo kokių 1996-ųjų vasara) mus, būsimuosius dailėtyros specialistus, vežė praktikuotis (gilinti pirmiausia paminklų matavimo, braižymo, piešimo ir aprašymo įgūdžių) į Žemaitiją. Mus kuruojantis dėstytojas ir Akademijos prorektorius Adomas Butrimas jau buvo gerai žinomas kaip didelis žemaičių patriotas, tad dėl regiono pasirinkimo tartum nekilo klausimų... Kiekvienas studentas turėjo išsirinkti vieną iš duotų temų. Rezidavome ir veikėme vaizdingose Platelių apylinkėse. Man, kaip vieninteliam vaikinui tradiciškai moteriškame dailėtyrininkių kolektyve, lyg ir laisvanoriškai buvo rekomenduojama pasirinkti tyrimą fiziškai įpareigojančia tema „Platelių, Beržoro, Gintališkės varpai, varpinės, varpininkai“. Esmė ta, kad turėjau ne tik pašnekinti dar gyvus senolius, kadaise skambinusius šių šventovių varpais, – nemokančiam ir nesuprantančiam žemaitiškai tai buvo nemenkas iššūkis (įdomiausia patirtis susijusi su Beržoro varpininke, kuri, iš pradžių apsimetusi, jog nėra ta, kuo mes ją laikome, paskui tiesiai šviesiai pasiuntė mane ir lydinčią kolegę Lietuvos kryptimi), – bet ir aprašyti bei nubraižyti varpus.
Vidas Poškus
Angelas, krentantis Klaipėdoje ir Vilniuje
Danieliaus Rusio paroda VDA parodų erdvėje „Krematoriumas“
Sigitas Geda yra parašęs eilėraštį „Angelas, krentantis Palangoj“ – turbūt kaip ir daugelis šio poeto kūrinių, šis man asmeniškai regisi tartum sudurstytas iš skirtingų formų, įvairių pavidalų, visokiausių, kartais net priešingų ar tarpusavyje prieštaraujančių elementų. Galbūt tokia išvada yra profaniška, nesiginčysiu (bent jau su savimi). Analogiška ar gimininga Danieliaus Rusio kūryba. Angelas čia egzistuoja kaip menininko įteisinta metafora, simbolis, motyvas. Jo paveikslai (kuriuos kartais sudėtinga ir įvardyti, suvokti klasikinių formatų kategorijomis, ir tai rodo, kad šis menininkas labai puikiai išmoko postmodernistines stačiakampių ir kvadratų siluetų laužymo taisykles) yra sudurstyti, sudėlioti, sukonstruoti tartum mozaika (menininkas yra studijavęs monumentaliosios tapybos mokslus) ar „lego“ struktūra. Esmė ir panašumas su Geda tas, kad kiekvienas segmentas gali gyventi ir savo nepriklausomą gyvenimą.
Vidas Poškus
200 metų ir maždaug tiek pat vaizdų
„Vilnius. Topophilia. Vilniaus vaizdai iš advokatų kontoros „Ellex Valiunas“ kolekcijos“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Apžiūrėdamas kokios nors žinybinės organizacijos (tai gali būti kokia nors advokatų kontora, bet nebūtinai) kontekste atsiradusią parodą visuomet pamąstau apie vidines priežastis bei išorines prielaidas tokio sumanymo atsiradimui.
Vidas Poškus
Apie tapybą ir vikšrus
Paroda „Tapyba: B. Gražys, H. Natalevičius, R. Sližys, M. Skudutis“ VDA parodų salėse „Titanikas“
Lietuvių tapytojai mėgsta du dalykus – organiką ir skaičius. Taip pagalvojau klausydamasis oficialių ir privačių kalbų per žymiojo „Penketo“ parodos atidarymą, o ir žiūrėdamas į paveikslus, ekspoziciją.
