Autorius: Eglė Kazazajevaitė
Eglė Kazazajevaitė
Komisija vėl grįžta prie darbo
Apie „Zabolis Art Prize 2025“ finalininkų parodą „Digital Nature“
Žmogus – gamtos dalis, kad ir kaip nebenorime to pripažinti. Vis dažniau save tapatiname su technologijomis – jos tapo mūsų kasdienybės dalimi. Kam eiti į gamtą, jei gali paprašyti dirbtinio intelekto, kad sugeneruotų gamtos vaizdinį? Nori pasijusti tarsi būtum prie ežero kranto? Prašom. Nori gražaus, estetiško saulėlydžio? Bus padaryta. Ir visa tai gali pamatyti sėdėdamas ant savo patogios sofos, net nereikia atsistoti. Ar tai tampa skaitmenine gamta? Digital nature?
Eglė Kazazajevaitė
Gyslomis tekantis raganavimas
Karolinos Ūlos Valentaitės paroda „Gyslos“
Save priskiriu skeptikų grupei – netikiu vaiduokliais, demonais ar mitologinėmis būtybėmis. Visiems „paranormaliems“ reiškiniams bandau rasti loginį paaiškinimą. Man už neaiškias būtybes, apsuptas pasakojimų ir legendų, baisesnis žmogus. Bet pastaruosius kelerius metus esu apsėsta minčių apie raganas. Gal jos mane užbūrė?
Eglė Kazazajevaitė
Klajonių šešėliai
Apie Emilijos Zakarauskaitės parodą „Kelionės ir klajonės“
Ar kaip žmonės kada nors baigiame klajoti? Galutinai atrandame vietą sau ir kitiems? Ar kada nors baigiasi žingsniai, kelionės mašinomis, autobusais ir troleibusais? Ar kada nors mintys baigia klajoti galvoje – po dar neatrastus kampelius, po tamsiausias užslėptas vietas? Regis, jau viskas atrasta, visos kertės peržvelgtos, tačiau pakanka menkiausio šešėlio, užuominos, kvapo, kad vėl leisčiausi į naują kelionę. Viskas aplinkui keičiasi taip lėtai, bet ir taip greitai. Mintys niekada nesustoja – jos kaip vėjas: kartais lengvu gūsiu praskrieja galvoje, kartais sukasi lyg uraganas. Kelionės ir klajonės tiek mintimis, tiek žingsniais niekada nesibaigs.
Eglė Kazazajevaitė
Gal ne tiek apie šiltą parodą, kiek apie jausmus
Andy Sweeto paroda „Ten, kur nesibaigia vasara“ Radvilų rūmų dailės muziejuje
Dalį šiltos vasaros praleidau neaiškiame Lietuvos kampelyje – namuose. Apsupta laukų ir miškų. Į Vilnių grįžau tarsi į kitą pasaulį – miesto triukšmas, skubantys žmonės, pilkos gatvės ir nuolatinis judėjimas atrodė kaip priešingybė ramybės ir tylos prieglobsčiui, kurį palikau už savęs. Bet kartu tai buvo ir įkvėpimo šaltinis – kiekvienas garsas, šviesos blyksnis, miesto ritmas įtraukė ir užpildė kasdienybę naujomis emocijomis primindamas, kaip svarbu yra gamtos ir miesto šurmulio pusiausvyra. Sugrįžimas į miestą reiškia grįžimą į meno pasaulį. Buvau pasiilgusi galerijų, muziejų, parodų.
Eglė Kazazajevaitė
O kur mano vaikiška knygelė?
Apie Kęstučio Kasparavičiaus parodą Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“
Namie visada turėjome didelę knygų kolekciją, kurią dar sovietmečiu surinko senelis. Seniausia knyga galbūt yra proprosenelės tikybos vadovėlis. Bet šitos knygos mane vaikystėje nedomino – jos neturėjo paveiksliukų. Aš buvau vizualus vaikas, o skaityti man nesisekė. Labiau norėjau kurti savo pasakojimus nei skaityti kitų. Vis dėlto namuose niekada netrūko ir vaikiškų knygelių, kurios netgi buvo interaktyvios, su įvairiomis technologijomis. Nors aš užaugau, vaikiškų knygelių kolekcija nemažėjo – kaip tik ji didėjo, nes mama dirbo darželio mokytoja. Viena iš tų vaikiškų knygelių išsiskyrė savo meniškomis iliustracijomis – tai Kęstučio Kasparavičiaus „Mažoji žiema“.
Eglė Kazazajevaitė
Pamestas kavos pakelis ir nenoras keisti
„Zabolis Art Prize 2024“ finalininkų paroda VDA parodų salėse „Titanikas“
Eglė Kazazajevaitė
Kas greičiau nuskęs pieno stiklinėje – akmuo ar širdis?
Aros Radvilės tapybos paroda „Akmuo pienas širdis“ Užupio meno inkubatoriaus galerijoje
Netikėtas junginys: akmuo, širdis ir pienas. Tokio, maniau, gyvenime tikrai nesutiksiu. Niekada netoptelėjo, kad šie žodžiai gali turėti ką nors bendro. Ar tik aš to nematau? Gal skaitytojas regi sąsają? Bet šiuos tris žodžius pamačiau Užupio meno inkubatoriaus plakate – taip menininkė Ara Radvilė (Radvilė Juozapaitytė, g. 1995) nusprendė pavadinti savo asmeninę parodą. Pirmiausia turi imti nagrinėti ne meno kūrinius, bet sąvokas.
Eglė Kazazajevaitė
Kur veda labirinto kelias? Nematyti pabaigos
Natalijos Gabalytės ir Mary Marinopoulou paroda „(false) memories“ „Ideas Block – Kompresorinės“ erdvėje
Galvoje girdisi žodžiai. Labirintas. Išėjimas. Kur jis? Aklavietė. Posūkis į dešinę. Posūkis į kairę. Vėl aklavietė. Čia jau buvau. Išėjimas. IŠĖJIMAS. VISKAS ATRODO TAIP PAT. PRISIMENU VISKĄ BLOGAI. Atrodo, čia buvau. Bloga atmintis, čia tikrai nebuvau. (FALSE) MEMORIES.
Eglė Kazazajevaitė
Kam paskambinsi? VAIDUOKLIŲ MEDŽIOTOJAMS!!!
Aglajos Ray paroda „Nebijau vaiduoklio“ Užupio meno inkubatoriaus galerijoje
Kiekvienas iš mūsų susiduria su savomis baimėmis, ar tai būtų niktofobija (tamsos baimė), ar akrofobija (aukščio baimė), ar bijojimas nebūtų, nematomų žmogaus pavidalo esybių, vaiduoklių – fasmofobija. Kai kurie savo baimes išgyvena lengviau nei kiti; kai kurios baimės „nurašomos“ kaip neracionalios, kvailos. Baimes kuriame savo galvoje; jos kyla dėl įvairių minčių ir jas gali provokuoti įvairūs veiksniai. Visoms baimėms galime atrasti racionalų paaiškinimą, bet retkarčiais ieškome to paranormalaus reiškinio. Labiau tikintys visata ir jos galiomis baimes sieja su praeities gyvenimu ir jo pasibaigimu. Kai kurie žmonės kaip tik siekia išsivaduoti nuo savo baimių kovodami su jomis; kai kuriuos baimės „suvalgo“.
