Kai gieda gulbės

Toks recenzijos pavadinimas labai tiktų ankstyviesiems Algirdo Martinaičio vadinamojo gamtos ciklo kūriniams. Iš tiesų, šių metų baigiamojo „Gaidos“ koncerto (vykusio lapkričio 7-ąją) premjera vadinasi „Gulbės giesmės simfonija“, bet tam tikra repriza į tą laikotarpį naujajame opuse buvo girdėti. Čia taip pat plėtojama kūrybos gyvasties tema.

Nė vienoje festivalio programoje vokalo nebuvo, tik baigiamajame koncerte gavome pasigėrėti dviem nuostabiais ir, svarbiausia, paslankiais įvairiems niuansams balsais. Tai Gunta Gelgotė ir Lina Dambrauskaitė, savo suderėjimu priminusios garsiosios Martinaičio kantatos „Cantus ad futurum“ atlikėjas Giedrę Kaukaitę ir Reginą Maciūtę. Beje, buvo girdėti ir mikroskopinių šios kantatos muzikos kalbos atgarsių. Tačiau „Cantus ad futurum“ buvo daugiau gražaus ir harmoningo giedojimo muzika, o šiame kūrinyje tokį girdime tik pirmos dalies pabaigoje. Smagu sekti, kokios intonacijos pinasi tarp dviejų solisčių balsų (jos beveik visą laiką dainuoja vienu metu) ir jų santykį su instrumentų linijomis. Greita nuotaikų kaita, sudėtingas ritmas – visa tai aprėpti nebuvo paprasta, nes čia kartu su trumpais paukštiškais motyvais supinta daug kompozitoriaus per gyvenimą parašytos („Muzikinės aukos“, „Nebaigtosios simfonijos“) ir sutiktos muzikos, visa tai išauginant į impozantišką garsinį statinį, kurį meistriškai „surinko“ Nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavęs Robertas Šervenikas.

Kaip prieš koncertą komentavo pats autorius, atmintis yra nemirtinga. Paukščius jis čia suvokia kaip pranašus, turėdamas minty Babelės miesto žlugimą. „Naudoju Apreiškimą Jonui, o paskui tampu vertėju to teksto į paukščių kalbą“, – sako Martinaitis. Gyvastingas paukščių čiulbėjimas, įkūnytas lotynų, prūsų, hebrajų ir kitomis kalbomis, solisčių buvo perteiktas taip spalvingai ir raiškiai, kad negalėjai nesižavėti šiuo puikiu duetu. Migruodamas tarp stiprių emocijų ir šmaikštaus žvilgsnio, autorius kaip neretame savo darbe įpina teatrališkų elementų, kuriuos šiuo atveju įkūnijo ne tik paukštiškai besipešiojančios solistės, bet ir efektinga papliauška jų ginčą užčiaupęs dirigentas.

Kaip tam tikra atsvara, atskleidusi kitą Martinaičio muzikos pusę, prieš koncertą buvo pristatyta „MAMA Studios“ išleista kompaktinė plokštelė, kurioje įrašyta jo oratorija „Tikėjimo ir vilties invokacijos“ (jas, beje, taip pat su Kauno valstybiniu choru ir Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru parengė Šervenikas). Apie kūrinį ir naują plokštelę savo mintimis pasidalijo autorius ir dirigentas.

Festivalio rengėjai, aišku, nežinojo, kuria kryptimi premjeriniame kūrinyje pasuks Martinaitis, bet stebėtinai tinkamai skambėti prieš jį parinko puikų kroatės Mirelos Ivičević 2019–2021 m. parašytą darbą „Juodasis mėnulis Lilith“. Kroatijos radijo ir televizijos simfoninio orkestro bei Zagrebo muzikos bienalės užsakymu sukurtame kūrinyje kompozitorė, užuot vaizdavusi Lilit vien kaip demonišką ar mitologinę būtybę, išryškina jos dviprasmiškumą: nenuspėjamą, nesuvaldomą ir primestoms tapatybėms besipriešinančią prigimtį. Muzikoje tai perteikiama per kontrastingą garsinį tankį, energiją, naudojant daug čaižių tembrų ir, kaip kontrastą, slystančios, magiškos mėnesienos garsinius atitikmenis. Kai kurie Ivičević kūriniai apibūdinami kaip įtempti ir anarchiški. Autorė žinoma kaip Vienoje įsikūrusio ansamblio „Black Page Orchestra“, atliekančio radikalią šių dienų muziką, viena iš įkūrėjų. Tikiuosi, ateityje išgirsime daugiau šios nekonvencinės kompozitorės darbų.

Antroji vakaro dalis žadėjo kiek nuosaikesnę muzikos kalbą. Gėrėjomės smuikininko Sergejaus Krylovo su orkestru griežiamu garsaus suomių kompozitoriaus ir dirigento, seniai pelniusio tarptautinę šlovę, šiuo metu einančio Los Andželo filharmonijos kūrybos vadovo pareigas, Esa-Pekka Saloneno Koncertu smuikui ir orkestrui. Greta viso būrio garsių festivalio smuikininkių Krylovas išsiskyrė sukaupta atlikimo maniera, intelektualumu, nedemonstruodamas išorinių efektų. Ir kūrinys buvo dėkingas ta prasme, kad orkestras solisto negožė savo mase.

Kompozitorius išradingumą skleidė ne garso jėga, o subtiliais tembriniais deriniais. Keturiose koncerto dalyse („Mirage“, „Pulse I“, „Pulse II“, „Adieu“) „nusprendžiau aprėpti kuo platesnį, kokį tik galėjau įsivaizduoti, raiškos spektrą: nuo virtuoziško ir efektingo iki agresyvaus ir brutalaus, nuo meditatyvaus ir statiško iki nostalgiško ir rudeniško“, – kūrinio anotacijoje teigia autorius. Smagu buvo atpažinti šiaurietišką skambesį. Kaip ir atidarymo koncerte, superlatyvų galima žerti Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui. Šėlstanti publika ilgai nepaleido muzikantų ir išprašė biso: Krylovas gražia kantilena pagriežė fragmentą iš smuikininkų auksinio repertuaro – Eugène’o Isaÿe Antrosios sonatos paskutinę dalį „Furijos“.

Jau dabar pradėjau laukti kitų metų „Gaidos“.