Autorius: Santa Lingevičiūtė
Santa Lingevičiūtė
Ateivis iš praeities
Nauji filmai – „Tiesos diena“
Stevenas Spielbergas vis dar tiki stebuklais. Tiki, kad žmoniją gali suvienyti susidūrimas su nežinomybe, kad empatija yra stipresnė už neapykantą, o tiesa – galingesnė už melą. „Tiesos dienoje“ („Disclosure Day“, JAV, Kanada, Naujoji Zelandija, Japonija) šis tikėjimas virsta kone pasakojimu apie išganymą. Deja, filmas, kurį mėginama pateikti ir kaip sąmokslo trilerį, ir kaip mokslinės fantastikos reginį, ir kaip humanistinį manifestą, galiausiai ima gluminti.
Santa Lingevičiūtė
Geriausių dainų albumo viršelis
Nauji filmai – „Maiklas“
Antoine’o Fuqua biografinis filmas „Maiklas“ („Michael“, JAV, D. Britanija) iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip ambicingas bandymas aprėpti vieną sudėtingiausių popkultūros figūrų. Tačiau kuo toliau, tuo darosi aiškiau, kad tai ne tiek filmas, kiek kruopščiai sukomponuotas geriausių hitų rinkinys. Filme nuosekliai atkartojama saugi, kanoninė biopiko struktūra: nuo „Jackson Five“ laikų iki solinės karjeros viršūnės.
Santa Lingevičiūtė
Apie gedulą pradedantiesiems
Nauji filmai – „Tamsiosios sielvarto plunksnos“
Kiekvienas su artimo žmogaus netektimi bando gyventi savaip. Gedulas neturi vienos formos, vienos kalbos ar trukmės – jis įsigeria į viską: kasdienybės fragmentus, pasikartojančius judesius, tylą. Vieniems jis tampa viso likusio gyvenimo fonu, kitiems – kūną ir mąstymą deformuojančia būsena, kai laikas nebejuda į priekį, o sukasi ratu. Literatūra ir kinas nuolat mėgina šią patirtį suvaldyti, suteikti jai formą, tačiau kartu rizikuoja ją supaprastinti: paversti tuo, kas atpažįstama, bet ne iki galo tikra.
Santa Lingevičiūtė
Per gražu, kad būtų tikra
Nauji filmai – „Totali drama“
Kristofferio Borglio „Totali drama“ („The Drama“, JAV) atrodo tarsi sukurtas ne žiūrovui, o pristatymui kokiose nors industrinėse dirbtuvėse: turi stiprų kabliuką, aiškią idėją, du ryškius aktorius ir „A24“ logotipą, garantuojantį finansavimą. Tokie projektai skamba gerai, jie „parsiduoda“. Bet ar iš tiesų veikia?
Santa Lingevičiūtė
Po…
Nauji filmai – „Iki pergalės!“
Pergalė kine dažniausiai turi aiškią dramaturgiją – ji užbaigia konfliktą, sugrąžina tvarką ir leidžia tikėti prasme. Valentynas Vasyanovychius savo naujausiame filme „Iki pergalės!“ („To the Victory!“, Ukraina, Lietuva, 2025) šią logiką ardo iš vidaus: pergalė ne tik neatneša išsipildymo, bet ir tampa savotiška tuštumos forma, kurioje ima ryškėti ne karo, o jo pasekmių krizė.
Santa Lingevičiūtė
„Oskarai“ II
Didysis Holivudo vakaras
Vieša paslaptis, kad „Oskarai“ iš tikrųjų atspindi ne kino meną, o pačią Holivudo industriją – jos prioritetus, rinkodarą ir galios balansą. Šių metų nominacijos tai tik patvirtina. Viena vertus, tarp favoritų atsirado ambicingų projektų – nuo Paulo Thomo Andersono politinės dramos „Mūšis po mūšio“ („One Battle After Another“, JAV) iki Ryano Cooglerio siaubo trilerio „Nusidėjėliai“ („Sinners“, JAV, Australija, Kanada), kurį kritikai vadina netikėtu žanro ir istorinio pasakojimo deriniu.
Santa Lingevičiūtė
Kas svarbiau – kinas ar poza?
„Oskarų“ nominacijos dokumentikos ir užsienio filmo kategorijose
Metų pradžioje paskelbtos 98-ųjų „Oskarų“ nominacijos – labiau techninė kino industrijos metų kulminacija, kurios reikšmė daug kam vis dar matuojama ne tik statulėlių skaičiumi, bet ir tuo, ką jos sako apie mūsų laikmetį. Šiemet – ne išimtis: kino kritikai ir žiūrovai ne tik aptarinėja stipriausių (ne vien meniniu požiūriu) filmų triumfą, bet ir kelia klausimą, ką iš tikrųjų reiškia būti „Oskaro“ nominantu XXI amžiaus kontekste.
Santa Lingevičiūtė
Ko laukti 2026-aisiais. II dalis
Be paguodos ir pažadų
Pamenu, 2023-iaisiais nemaža dalis žiūrovų susiskirstė į stovyklas: vieni aiškino, kad geriausias metų filmas – Christopherio Nolano „Openheimeris“, kiti atkakliai gynė savo stovyklą, kuriai priklausė Gretos Gerwig „Barbė“. Gali būti, kad šįmet šios stovyklos vėl atgis, mat pasirodys ne tik Nolano, bet ir Gerwig naujas darbas. Nors filmas kuriamas „Netflix“ platformai, išrinktieji turės galimybę jį pamatyti ir IMAX formatu.
Santa Lingevičiūtė
Ko laukti 2026-aisiais. I dalis
Apie mitus, įvaizdžius ir jų griovimą
Štai ir dar vieni metai, kol sulauksime jų pabaigos ir stos kiti. Visi kažko vilsis, apie kažką svajos, o gal ir ne. Šiais metais, kaip ir kiekvienais, pasirodys įdomių filmų, tačiau tik juos pamatę galėsime vertinti, ar jie buvo verti mūsų laiko.
Santa Lingevičiūtė
Mes nykstame ar kraustomės iš proto?
Mažų ir didelių ekranų naujienos
Keturi pastaruoju metu pamatyti filmai, įtakingų leidinių įtraukti į šių metų geriausiųjų sąrašus, kelia savotišką egzistencinį nerimą. Ne todėl, kad jie „sunkūs“, bet todėl, kad kiekvienas savaip atskleidžia, kaip šiuolaikinis kinas – ir kartu mūsų laikmetis – vis dažniau kalba apie pakrikusią žmonijos psichiką, kraštutinumus ir radikalius emocinius lūžius. Šios istorijos nebesiūlo vilties ar išgijimo, o veikiau bando suprasti būseną, kai žmogus slysta iš savo paties realybės – tokios, kurią galėtume įvardyti kaip status quo.
