7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Santa Lingevičiūtė

Santa Lingevičiūtė

Norėjo kaip geriau

Nauji filmai – „Kaltė“

Tamsiame ekrane skamba telefonas, po kelių sekundžių stambiu planu filmuojama ausis, ant kurios uždedamos ausinės. Kamera lėtai atsitraukia, kol ekrane išryškėja policininko Asgerio profilis. Jis bus pagrindinis ir vienintelis (jei neįtrauksime antraplanių veikėjų, kurie tarnauja kaip rekvizitas) ekrane matomas personažas visas 85 minutes. Šios filmo „Kaltė“ („Den Skyldige“, Danija, 2018) laiko minutės neišsitęs, tačiau jų užteks įtampai pamažu auginti , kulminacijai ir atomazgai pasiekti.

Kadras iš filmo „Kaltė“
Kadras iš filmo „Kaltė“
Kadras iš filmo „Kaltė“
Kadras iš filmo „Kaltė“
Santa Lingevičiūtė

Gervės iš smėlio dėžės

Pasikalbėkime apie lietuvių kiną

Birželio 13 d. įteiktos Lietuvių kino akademijos „Sidabrinės gervės“ už geriausius filmus. Praėjusių metų rugpjūtį Šarūno Barto „Šerkšnu“ prasidėjęs lietuvių kino sezonas buvo kaip niekad gausus filmų. Pagaliau galime lygintis su vėlyvuoju sovietmečiu, kai per metus buvo pagaminami penki vaidybinių filmų „vienetai“. Tačiau pilno metražo dokumentinių filmų per metus buvo sukuriama vos vienas ar du. Kita vertus, dar niekad anksčiau, juolab sovietmečiu, lietuviški filmai nesurinkdavo tiek daug žiūrovų. Padėtis akivaizdžiai keičiasi, bet vis dažniau kyla klausimų apie šiuolaikinio lietuvių kino raidos tendencijas. Nusprendėme paklausti, kokios tendencijos lietuvių kine jau įsitvirtino, kokios dar tik ryškėja, kas atrodo prasminga arba svarbiausia. Kas lietuvių kinui kelia didžiausią pavojų? Kokie vardai įsiminė ir kodėl?

Kadras iš filmo „Nuostabieji lūzeriai.Kita planeta“
Kadras iš filmo „Nuostabieji lūzeriai.Kita planeta“
Kadras iš filmo „Stebuklas“. M. Astrausko nuotr.
Kadras iš filmo „Stebuklas“. M. Astrausko nuotr.
Kadras iš filmo „Paskutinė diena“
Kadras iš filmo „Paskutinė diena“
Santa Lingevičiūtė

Jaunos pavasario dramos

Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Dramokratija“

Balandžio 16–22 d. vyko ketvirtasis „Dramokratijos“ festivalis. Jo pradininkės Gabrielės Labanauskaitės žodžiais, sukurtos ir atrinktos pjesės – ne baigtinis rezultatas, o nuolatinis procesas. Taip, aštuonias skaitytas pjeses tikrai galima pavadinti darbiniais projektais, kuriuos reikėtų šlifuoti.

Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Dramokratija“. I. Kunevičiūtės nuotr.
Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Dramokratija“. I. Kunevičiūtės nuotr.
Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Dramokratija“. I. Bručkutės nuotr.
Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Dramokratija“. I. Bručkutės nuotr.
Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Dramokratija“. I. Bručkutės nuotr.
Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Dramokratija“. I. Bručkutės nuotr.
Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Dramokratija“. I. Bručkutės nuotr.
Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Dramokratija“. I. Bručkutės nuotr.
Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Dramokratija“. I. Bručkutės nuotr.
Šiuolaikinės dramaturgijos festivalis „Dramokratija“. I. Bručkutės nuotr.
Santa Lingevičiūtė

Rusų kino dienos

Birželio 11–15 d. „Multikino“

„Kino pavasariui“ bendradarbiaujant su rusų kino teatru „Planeta kino“ rengiamos Rusų kino dienos. Birželio 11–15 d. „Multikino“ bus parodyti šeši filmai, juos žiūrovams pristatys kūrėjai, aktoriai, prodiuseriai.
Programą pradės „Išpirkimas“ („Iskuplenije“, 2012) – naujausias Aleksandro Proškino filmas, gana dviprasmiškai sutiktas Rusijoje. Tačiau gal ir neatsitiktinai filmo sukūrimo metais Tarptautinis Monrealio kino festivalis apdovanojo režisierių už indėlį į meną. Proškinas niekada nesistengė įtikti savo filmais valdžiai, todėl nestebina ir „Išpirkime“ vaizduojama nepagražinta ir nenutylėta pokario Rusijos realybė. Veiksmas nukelia į pirmą Naujametę naktį pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Žmonės čia gyvena susiskaldę, nuolat kenčia badą. Filme esama kelių siužetinių linijų, bet svarbiausia suvokti, kas, anot režisieriaus, yra išpirkimas ir visa atleidžianti meilė, kuri tampa vieninteliu dvasiniu išsigelbėjimu. Filmas kurtas Tulos priemiesčiuose, kur dar kojos neįkėlę statybininkai, tad dabartiniai miesto rajonai, rodos, liko tokie kaip ką tik pasibaigus karui: skurdus, nuniokotas peizažas, kurį gali rasti visai netoli Maskvos – už 193 kilometrų. „Išpirkimas“ – tai Fridricho Gorenšteino (dirbusio su Andrejumi Tarkovskiu) to paties pavadinimo romano ekranizacija. Proškinas stengėsi neiškraipyti nė vienos kūrinio detalės ar minties. Filmą pristatys jame debiutavęs aktorius Rinalis Muchametovas.

„Žiemos kelias“
„Žiemos kelias“
„Aš būsiu šalia“
„Aš būsiu šalia“
„Ivanas – Amiro sūnus“
„Ivanas – Amiro sūnus“
„Delės šokis“
„Delės šokis“
Santa Lingevičiūtė

Istorijos įvykių epicentre

Tarptautinis Budapešto kino festivalis „Titanikas“

Balandžio 9–12 d. vyko dvidešimt pirmasis Tarptautinis Budapešto kino festivalis „Titanikas“. Organizatoriai pakvietė kaip žiuri narę kartu su vengrų režisieriumi Jánosu Szászu, kurio filmas „Storas sąsiuvinis“ pernai Karlovi Varuose buvo apdovanotas pagrindiniu prizu, bei subtiliu humoru išsiskiriančio britų režisieriaus Beno Wheatley ilgamečiu prodiuseriu ir draugu Andy Starke’u. Beje, paskutinis Wheatley filmas „Laukas Anglijoje“ pernai Karlovi Varuose taip pat buvo apdovanotas Specialiuoju žiuri prizu.

„Viktorija“
„Viktorija“
Santa Lingevičiūtė

12 kovos už būvį metų

Nauji filmai – „12 vergovės metų“

Steve’as McQueenas turbūt bus pirmasis videomenininkas, laimėjęs prestižinę Turnerio premiją, atstovavęs Didžiajai Britanijai Venecijos bienalėje ir nominuotas „Oskarams“ už trečią savo pilnametražį filmą „12 vergovės metų“ („12 Years a Slave“, JAV, 2013). Neabejoju, kad šis kūrėjas gaus ne vieną statulėlę.

„12 vergovės metų“
„12 vergovės metų“
Santa Lingevičiūtė

Kas teikia vilčių

2013-ųjų pliusai ir minusai

 

Kai kasmet važinėji po daugybę festivalių, kino žiūrėjimas tampa nebe malonumu, o darbu. Ir tik keliolika juostų iš keliasdešimt ar net kelių šimtų per metus pasižiūri su pasitenkinimu. Kiekvienas festivalis turi veidą, ir dažnai žinai, ko iš jo tikėtis kitąmet. Ne tik iš festivalio programos, bet ir iš to, kokio plauko kino industrijos ar spaudos atstovai ten lankysis. Lokarno festivalyje viršų ima garsiakalbiai italai, kurie mėgsta garsiai išreikšti savo nuomonę ne tik prieš filmą, bet su savimi pasišnekėti ir filmo metu arba garsiai išsigąsti prieš kiekvieną seansą, kai rodomas ekranu praeinantis leopardas (festivalio simbolis). Ir taip kelis kartus kiekvieną dieną. Jei to garso neišgirsti, sutrinka festivalio rutina. Toronto kino festivalio publika – dar garsiau už italus vienas per kitą rėkiantys amerikiečiai. Rodos, visi įsivaizduoja tiesiog gimę nuostabiais kino kritikais. Jie kasdien įnikę į „Screen“ ar „Variety“ laikraščius, tad šneka tokiais pat pertekliniais epitetais, gremėzdiškomis konstrukcijomis, tačiau labiausiai mėgsta eilėse stovėti prie tokių filmų kaip „Lenktynės“ ar „Gravitacija“. Europos kinas arba, tiksliau, neamerikietiškas kinas retam kuriam iš jų teegzistuoja.

 

„Norte. Istorijos pabaiga“
„Norte. Istorijos pabaiga“
„Išgyvena tik mylintys“
„Išgyvena tik mylintys“
Santa Lingevičiūtė

Kinas iš „Naujosios Europos“

 „ARTscape“

Gruodžio mėnesį vyksiantis „ARTscape“ projektas pristato penkis 2012 m. sukurtus filmus, rodytus šių metų „Kino pavasaryje“. Tai jaunų kūrėjų iš Rytų ir Vidurio Europos darbai.
 
Programą gruodžio 17 d. „Skalvijos“ kino centre pradės Aidos Begič drama „Sarajevo vaikai“ („Djeca“). Prieš ketverius metus režisierės debiutinis filmas „Sniegas“ buvo įtrauktas į Kanų festivalio „Kritikų savaitės“ programą ir apdovanotas Didžiuoju prizu. „Sarajevo vaikai“ rodytas Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programoje ir taip pat sulaukė dėmesio. Filme koncentruojamasi į du Jugoslavijos karo našlaičius. Rahima bando apsaugoti savo jaunėlį brolį Nedimą nuo vaikų namų. Apie jų tėvus kalbama mažai, tik žinoma, kad šie žuvo per karą. Vakarų visuomenėje tikima, kad terapija ir laikas padeda išspręsti problemas, bet Begič filmas įrodo, jog tai netiesa. Šis pasaulis Rahimai nesuteikė nieko, veikiau viską atėmė, tad kaip galima atleisti, kas neatleistina? Vis dėlto mergina, rodos, atleido vieninteliam Dievui. Pasak režisierės, jai buvo įdomu, kokioje visuomenėje ji gyvena dabar. Begič, kaip ir dauguma bosnių, nebetiki, kad šalies visuomenė atsigaus. Jos manymu, svajonės užleido vietą prisiminimams, o tai verčia jaustis bejėgiškai ir nebesugebama galvoti apie ateitį.

 

„Sarajevo vaikai“
„Sarajevo vaikai“
„Iš pragaro“
„Iš pragaro“
„Krivina“
„Krivina“
„Estiški grybavimo ypatumai“
„Estiški grybavimo ypatumai“
„Apie sraiges ir žmones“
„Apie sraiges ir žmones“
Santa Lingevičiūtė

Filmai iš Meksikos žada atradimų

Festivalio „In Latino“ kino programa

 

 

Spalio 17–24 d. vyksiantis Lotynų Amerikos kino festivalis „In Latino“ šiemet rengiamas „Kino pavasariui“ bendradarbiaujant su Meksikos ambasada Švedijoje. Tad visa festivalio programa bus skirta šios šalies kinui. Programą sudarys paskutiniais metais sukurti filmai ir Luiso Buñuelio meksikietiškojo kūrybos laikotarpio restrospektyva, į kurią atrinkti trys filmai: „Laiptai į dangų“ („Subida al cielo“, 1952), „Iliuzija keliauja tramvajumi“ („La ilusión viaja en tranvía“, 1954), „Nazarinas“ („Nazarín“, 1959).

 

„Iliuzija keliauja tramvajumi“
„Iliuzija keliauja tramvajumi“
„Lu svajonė“
„Lu svajonė“
„Tarp nakties ir dienos“
„Tarp nakties ir dienos“
Santa Lingevičiūtė

Banguotas Rumunijos kinas

Tarptautinio Transilvanijos kino festivalio įspūdžiai

Tarptautinis Transilvanijos kino festivalis, kasmet vykstantis Kluže-Napokoje, traukia ne tik spalvinga programa, kurią sudaro per šimtas keturiasdešimt filmų, bet pirmiausia Rumunijos kino dienomis. Kaip Gdynės kino festivalyje galima vienoje vietoje pamatyti naujausius bei įdomiausius lenkų filmus, taip Kluže – naujausią rumunišką produkciją. Be pagrindinės konkursinės programos „Rumunijos dienos“, festivalio svečiams skirtuose uždaruose seansuose buvo galima pamatyti dar niekur nerodytų filmų, kurių premjeros turėtų vykti šių metų Lokarno, Venecijos ir kituose festivaliuose. Teko pamatyti didžiausius festivalius skambiai apkeliavusio filmo „Kruliko kelias anapus“ režisierės Ancos Damian naująjį, šįkart vaidybinį filmą „Labai permaininga vasara“ („O vară foarte instabilă“). Kol neįvyko tarptautinė premjera, kol kas tik galiu parašyti, kad režisierė orientavosi į žiūroviškesnį kiną, ir užsiminti, jog dokumentines juostas jai sekasi kurti daug geriau. Nors buvo parodytas tik darbinis filmo variantas, abejoju, ar galutinis bus geresnis. Užtat naujame Corneliu Porumboiu filme „Metabolizmas, arba kai vakarėja Bukarešte“ („Metabolism sau Cand se lasa seara peste Bucuresti“), kurio premjera numatyta Tarptautiniame Lokarno kino festivalyje, apstu šmaikščių dialogų, labai stipri ir pagrindinių aktorių vaidyba. Deja, režisierius taip pat prašė iki oficialios premjeros filmo recenzijų nerašyti.

Luminita Gheorghiu filme „Vaiko poza“
Luminita Gheorghiu filme „Vaiko poza“
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas