Autorius: Santa Lingevičiūtė
Santa Lingevičiūtė
Po…
Nauji filmai – „Iki pergalės!“
Pergalė kine dažniausiai turi aiškią dramaturgiją – ji užbaigia konfliktą, sugrąžina tvarką ir leidžia tikėti prasme. Valentynas Vasyanovychius savo naujausiame filme „Iki pergalės!“ („To the Victory!“, Ukraina, Lietuva, 2025) šią logiką ardo iš vidaus: pergalė ne tik neatneša išsipildymo, bet ir tampa savotiška tuštumos forma, kurioje ima ryškėti ne karo, o jo pasekmių krizė.
Santa Lingevičiūtė
„Oskarai“ II
Didysis Holivudo vakaras
Vieša paslaptis, kad „Oskarai“ iš tikrųjų atspindi ne kino meną, o pačią Holivudo industriją – jos prioritetus, rinkodarą ir galios balansą. Šių metų nominacijos tai tik patvirtina. Viena vertus, tarp favoritų atsirado ambicingų projektų – nuo Paulo Thomo Andersono politinės dramos „Mūšis po mūšio“ („One Battle After Another“, JAV) iki Ryano Cooglerio siaubo trilerio „Nusidėjėliai“ („Sinners“, JAV, Australija, Kanada), kurį kritikai vadina netikėtu žanro ir istorinio pasakojimo deriniu.
Santa Lingevičiūtė
Kas svarbiau – kinas ar poza?
„Oskarų“ nominacijos dokumentikos ir užsienio filmo kategorijose
Metų pradžioje paskelbtos 98-ųjų „Oskarų“ nominacijos – labiau techninė kino industrijos metų kulminacija, kurios reikšmė daug kam vis dar matuojama ne tik statulėlių skaičiumi, bet ir tuo, ką jos sako apie mūsų laikmetį. Šiemet – ne išimtis: kino kritikai ir žiūrovai ne tik aptarinėja stipriausių (ne vien meniniu požiūriu) filmų triumfą, bet ir kelia klausimą, ką iš tikrųjų reiškia būti „Oskaro“ nominantu XXI amžiaus kontekste.
Santa Lingevičiūtė
Ko laukti 2026-aisiais. II dalis
Be paguodos ir pažadų
Pamenu, 2023-iaisiais nemaža dalis žiūrovų susiskirstė į stovyklas: vieni aiškino, kad geriausias metų filmas – Christopherio Nolano „Openheimeris“, kiti atkakliai gynė savo stovyklą, kuriai priklausė Gretos Gerwig „Barbė“. Gali būti, kad šįmet šios stovyklos vėl atgis, mat pasirodys ne tik Nolano, bet ir Gerwig naujas darbas. Nors filmas kuriamas „Netflix“ platformai, išrinktieji turės galimybę jį pamatyti ir IMAX formatu.
Santa Lingevičiūtė
Ko laukti 2026-aisiais. I dalis
Apie mitus, įvaizdžius ir jų griovimą
Štai ir dar vieni metai, kol sulauksime jų pabaigos ir stos kiti. Visi kažko vilsis, apie kažką svajos, o gal ir ne. Šiais metais, kaip ir kiekvienais, pasirodys įdomių filmų, tačiau tik juos pamatę galėsime vertinti, ar jie buvo verti mūsų laiko.
Santa Lingevičiūtė
Mes nykstame ar kraustomės iš proto?
Mažų ir didelių ekranų naujienos
Keturi pastaruoju metu pamatyti filmai, įtakingų leidinių įtraukti į šių metų geriausiųjų sąrašus, kelia savotišką egzistencinį nerimą. Ne todėl, kad jie „sunkūs“, bet todėl, kad kiekvienas savaip atskleidžia, kaip šiuolaikinis kinas – ir kartu mūsų laikmetis – vis dažniau kalba apie pakrikusią žmonijos psichiką, kraštutinumus ir radikalius emocinius lūžius. Šios istorijos nebesiūlo vilties ar išgijimo, o veikiau bando suprasti būseną, kai žmogus slysta iš savo paties realybės – tokios, kurią galėtume įvardyti kaip status quo.
Santa Lingevičiūtė
Gruodžio ekranų popuri
Keturios lietuviškos premjeros
Baigiantis metams žvaigždės danguje išsidėstė taip, kad per dvi savaites teko pasižiūrėti net keturis lietuviškus filmus. Nuteikė jie ne visai optimistiškai – tiek dėl tematikos, tiek dėl režisūrinių sprendimų.
Santa Lingevičiūtė
Apie orią senatvę ir brandą
Lietuviškos „Scanoramos“ premjeros
Šiemet „Scanoramoje“ įvyko net šešios nacionalinių filmų premjeros. Kodėl net? Todėl, kad, regis, ne taip seniai didieji Lietuvos festivaliai konkuruodavo, kam atiteks teisė parodyti vieną ar du svarbiausius ir laukiamiausius metų filmus, o dabar ne tik didžiųjų, bet ir mažesnių kino festivalių programoje būna ne po vieną nacionalinę premjerą. Džiugu matyti gausėjančią produkciją ir vis platesnį balsų spektrą – belieka tikėtis, kad šis gausėjimas nenuves prie kokybės kompromisų.
Santa Lingevičiūtė
Maži žmonės globaliame pasaulyje
„Nepatogaus kino“ lietuviškos premjeros
Kad gyvename globaliame pasaulyje, rodo ir Lietuvos kino festivalių lietuviškų filmų programos. Į jas įtraukti filmai jau kurį laiką peržengia „nacionalinio“ kino suvokimo ribas, mat kūrėjai orientuojasi ne tik į lietuviškas realijas, juo labiau ir kūrybinės filmų grupės tampa tarptautinės. Šių metų „Nepatogaus kino“ lietuviškos premjeros šias tendencijas ir atskleidė.
Santa Lingevičiūtė
Atskirkime meną nuo politikos?
Pokalbis su Nyderlandų kino režisieriumi Luuku Bouwmanu apie filmą „Propagandistas“
1935 m. Goebbelsas iškilmingoje kalboje Vokietijos kino industrijos atstovams perskaitė savo tekstą-manifestą, kokie turėtų būti kuriami filmai. Tuomet jis aiškino, kad tikrasis meninis kinas turi tapti tiltu tarp valstybės ir tautos bei skatinti piliečius „veikti drauge, ranka rankon“; kinas turi būti nacionalinės dvasios ir etninės tapatybės perteikimo forma – jis turi atspindėti „tikrąjį žmonių gyvenimą“, tiksliau, tokį, kurį apibrėžia valstybė.
