Autorius: Narius Kairys
Narius Kairys
Viskas yra prologas
Manto Kvedaravičiaus „Prologos“
Manto Kvedaravičiaus filmą, vaizduojantį apleistame tekstilės fabrike Atėnuose gyvenančių pabėgėlių iš Afrikos kasdienybę, galima apibrėžti kaip etnografinį filmą, kurio pagrindas yra stebėjimo kino estetika. Stebėjimo kinas atsisako dramaturgiškai nuoseklių siužetų, visažinio užkadrinio anonimiško balso, komentuojančio vaizdą, manipuliatyvaus ar iliustratyvaus garso takelio, o pirmenybę teikia ilgiems planams, perteikiantiems kasdienio gyvenimą ritmą, įvairiems kultūriniams ženklams ir iš pažiūros nereikšmingoms detalėms, tarkime, kiaušinio lukšto lupimui.
Narius Kairys
Μοίρα
In memoriam Mantui Kvedaravičiui (1976–2022)
Šiuolaikinėje graikų kalboje lemtis yra įvardijama žodžiu μοίρα (moira). Išgirdę šį žodį veikiausiai asociatyviai pagalvojame apie tris moiras, likimo deives Klotę, Lachesę ir Atropę, kurios rūpinasi visų – gyvų ir nemirtingų – būtybių likimu: tai jos nusprendžia, kada nutrūks jų pirštų galiukais sprūstanti gyvenimo gija. Ne veltui žodis moira etimologiškai susijęs su kitu senosios graikų kalbos terminu – meíromai, reiškiančiu „gauti savo dalį“. Lemtis – tai gyvenamojo laiko miera: gyvename tik tiek, kiek mums atseikėta, nei daugiau, nei mažiau.
Narius Kairys
Sugrįžti į kino teatrą
Po karantino
Birželio 21 d., sekmadienį, „Skalvijoje“ pristačiau Akiros Kurosawos filmą „Sapnai“. Vilma Levickaitė, kino teatro direktorė, prieš filmo peržiūrą linksmai kreipėsi į publiką: „Džiugu matyti pilną salę.“ Geriausiu atveju mačiau artipilnę ar puspilnę salę, todėl prireikė kelių sekundžių susivokti, kad tai pokarantininis paradoksas – salė pilna, nes parduotas maksimalus leistinų bilietų skaičius. Nors pagal kino klasikos ciklo programą per daugiau nei penkerius metus esu pristatęs ne vieną reikšmingą kino istorijoje filmą, šis sekmadienis, supratau, bus neabejotinai išskirtinis.
Narius Kairys
Tikrumas, kai visi skuba
„Kino pavasario“ programos sudarytojai priėmė drąsų ir sveikintiną sprendimą uždaryti festivalį aštuonerius metus kurtu Mindaugo Survilos filmu „Sengirė“ – netipišku kūriniu apie gamtą. Apie tai, kiek ir kuo filmas netipiškas, apie gamtos ir žmogaus santykį, apie stebėjimą, kaip kino būdą užmegzti santykį su pasauliu, apie filmo herojus (įvairiausius gyvūnus, įskaitant žmogų), apie kitokį patriotiškumą ir miškų išsaugojimo būtinybę su filmo režisieriumi kalbėjosi Narius Kairys.
Norėčiau pradėti klausimu, kurį viena ar kita forma esi jau girdėjęs daug sykių. Ar sunku pasistatyti namą medyje?
Ne... Iš pradžių buvo sunku, bet kai tai tampa kasdieniu darbu, pastatyti namą medyje trunka daugiausia keturias valandas. Anksčiau tiek pat laiko trukdavo į medį užlipti, tačiau dabar, ypač dėl šiuolaikinės technikos, dirbti lengva.
Narius Kairys
Lėtosios peržiūros. Dialogas #4. Maištas
Maištas visąlaik intencionalus – jis niekada nėra suvokiamas atskirai nuo to, prieš ką ar už ką maištaujama. Ketvirtame „Lėtųjų peržiūrų“ seanse rodytuose filmuose – Mártos Mészáros „Dienoraštis mano mylimiesiems“ (1987) ir Margarethe von Trottos „Antrasis Kristos Klagės pabudimas“ (1978) – dėl skirtingos istorinės, sociopolitinės ir asmeninės padėties pasirenkami skirtingi būdai klausti ir atsakyti į klausimą, koks tai maištas, prieš ką. Bet abiejuose filmuose maišto centre stovi moteris.
„Dienoraštis mano mylimiesiems“ – antroji kvaziautobiografinės „Dienoraščių“ tetralogijos dalis. Pirmojoje „Dienoraštis mano vaikams“ matėme, kaip paauglė Juli grįžta iš Sovietų Sąjungos į Vengrijos Liaudies Respubliką. Ją globoja Magda, šventai tikinti komunistine ideologija ir turinti realią galią, taigi kelianti kitiems baimę. Juli santykiai su pretenduojančia tapti jos įmote Magda sudėtingi. Užuovėją ji randa pas inžinierių Janošą, kuris jai atstoja skulptorių tėvą (abu vaidina Janas Nowickis), 1938 m. dingusį per stalinistinį valymą, kai gulaguose atsidūrė patys funkcionieriai ir komunistai ortodoksai. Nors Juli visiškai priklauso nuo Magdos, ji puoselėja viltį, kad, padedant Janošui, pavyks ištrūkti iš jai nemielų namų. Tačiau Magda apkaltina Janošą tėvynės išdavimu, šis nuteisiamas (antrojoje dalyje jis reabilituojamas, kai liudija prieš bendradarbį). Juli, taip ir nebaigusi mokyklos ir negavusi Magdos leidimo, persikelia gyventi pas neįgalų Janošo sūnų ir įsidarbina fabrike paprasta darbininke. Antroji „Dienoraščių“ dalis prasideda išėjimo iš namų scena ir filmo „Berlyno žlugimas“ (1950) – panegirikos Stalinui – ištraukos pakartojimu. Taip nedviprasmiškai parodoma, kad tai dienoraščio tęsinys. Vis dėlto, kaip dažnai nutinka panašiais atvejais, tęstinumas yra veikiau formalus, siužetiškas. Nors iš esmės plėtojamos tų pačių personažų linijos, stilistiškai tai du labai skirtingi filmai: nespalvotą juostą antroje dalyje keičia spalvota, filmas daug konvencionalesnis, dramaturgija trūkčiojanti, nevientisa. Atrodo, kad režisierė stengėsi aprėpti kuo platesnį įvykių, svarbių tiek protagonistei, tiek ir Sovietų Sąjungai bei socialistinei Vengrijai, spektrą, tačiau nesugebėjo rasti įtikinamo būdo juos pavaizduoti.
Narius Kairys
Reikia 20-ties metų, kad sukurtum per vieną dieną
Pokalbis su režisieriumi Sharonu Bar-Zivu
Man keturiasdešimt penkeri. Esu įsitikinęs, kad filmą paveikė
Narius Kairys
Vaikystės pabaiga
Nauji filmai – „Išsiskyrimas“
Vienas žmogus pakvietė kitą žmogų (tarp jų buvo beužsimezgantys tokie santykiai, kurie jai reiškė, kad jis yra TAS, o jam – kad ji yra TA) į filmą, kurį turėjo rodyti viename Vilniaus kieme, bet kurio pavadinimo nei jis, nei ji nežinojo. Atėję į filmą jie sužinojo: a) kad jis vadinasi „Išsiskyrimas“, b) kad tai išskirtinis seansas, nes kitąsyk šį filmą bus galima pamatyti tik po mėnesio ir tik kino teatre.
Nujausdami situacijos ir filmo pavadinimo simbolinę reikšmę bei norėdami išvengti įsimylėjusiųjų būsenai atgrasių proziškų minčių, kurias galėjo sukelti filmas, abu sumojo puikias priežastis, kodėl neverta į jį eiti. Vis dėlto kai rugpjūčio vidury „Išsiskyrimas“ pradėtas rodyti kino teatre, ji – Irano kino mylėtoja – nusprendė paslapčia nuo jo nueiti ir pasižiūrėti filmą, atnešusį Iranui šlovę ir nerimą. Savo ruožtu jis – mėgstantis filmus, kurie gali nustebinti (vienas draugas sakė, kad „Išsiskyrimas“ toks ir yra) – irgi nusprendė paslapčia nuo jos nueiti į filmą. Taip jau atsitiko, o gyvenime taip atsitinka dažnai, kad jie atėjo į tą patį kino teatrą, į tą patį seansą. Po filmo ji palydėjo jį namo ir jie išsiskyrė.
