7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Narius Kairys

Narius Kairys

Tikrumas, kai visi skuba

Mindaugas Survila apie „Sengirę“

„Kino pavasario“ programos sudarytojai priėmė drąsų ir sveikintiną sprendimą uždaryti festivalį aštuonerius metus kurtu Mindaugo Survilos filmu „Sengirė“ – netipišku kūriniu apie gamtą. Apie tai, kiek ir kuo filmas netipiškas, apie gamtos ir žmogaus santykį, apie stebėjimą, kaip kino būdą užmegzti santykį su pasauliu, apie filmo herojus (įvairiausius gyvūnus, įskaitant žmogų), apie kitokį patriotiškumą ir miškų išsaugojimo būtinybę su filmo režisieriumi kalbėjosi Narius Kairys.

 

Norėčiau pradėti klausimu, kurį viena ar kita forma esi jau girdėjęs daug sykių. Ar sunku pasistatyti namą medyje?

Ne... Iš pradžių buvo sunku, bet kai tai tampa kasdieniu darbu, pastatyti namą medyje trunka daugiausia keturias valandas. Anksčiau tiek pat laiko trukdavo į medį užlipti, tačiau dabar, ypač dėl šiuolaikinės technikos, dirbti lengva.

Kadras iš filmo „Sengirė“
Kadras iš filmo „Sengirė“
Kadras iš filmo „Sengirė“
Kadras iš filmo „Sengirė“
Kadras iš filmo „Sengirė“
Kadras iš filmo „Sengirė“
Kadras iš filmo „Sengirė“
Kadras iš filmo „Sengirė“
Narius Kairys

Lėtosios peržiūros. Dialogas #4. Maištas

Maištas visąlaik intencionalus – jis niekada nėra suvokiamas atskirai nuo to, prieš ką ar už ką maištaujama. Ketvirtame „Lėtųjų peržiūrų“ seanse rodytuose filmuose – Mártos Mészáros „Dienoraštis mano mylimiesiems“ (1987) ir Margarethe von Trottos „Antrasis Kristos Klagės pabudimas“ (1978) – dėl skirtingos istorinės, sociopolitinės ir asmeninės padėties pasirenkami skirtingi būdai klausti ir atsakyti į klausimą, koks tai maištas, prieš ką. Bet abiejuose filmuose maišto centre stovi moteris.

 

„Dienoraštis mano mylimiesiems“ – antroji kvaziautobiografinės „Dienoraščių“ tetralogijos dalis. Pirmojoje „Dienoraštis mano vaikams“ matėme, kaip paauglė Juli grįžta iš Sovietų Sąjungos į Vengrijos Liaudies Respubliką. Ją globoja Magda, šventai tikinti komunistine ideologija ir turinti realią galią, taigi kelianti kitiems baimę. Juli santykiai su pretenduojančia tapti jos įmote Magda sudėtingi. Užuovėją ji randa pas inžinierių Janošą, kuris jai atstoja skulptorių tėvą (abu vaidina Janas Nowickis), 1938 m. dingusį per stalinistinį valymą, kai gulaguose atsidūrė patys funkcionieriai ir komunistai ortodoksai. Nors Juli visiškai priklauso nuo Magdos, ji puoselėja viltį, kad, padedant Janošui, pavyks ištrūkti iš jai nemielų namų. Tačiau Magda apkaltina Janošą tėvynės išdavimu, šis nuteisiamas (antrojoje dalyje jis reabilituojamas, kai liudija prieš bendradarbį). Juli, taip ir nebaigusi mokyklos ir negavusi Magdos leidimo, persikelia gyventi pas neįgalų Janošo sūnų ir įsidarbina fabrike paprasta darbininke. Antroji „Dienoraščių“ dalis prasideda išėjimo iš namų scena ir filmo „Berlyno žlugimas“ (1950) – panegirikos Stalinui – ištraukos pakartojimu. Taip nedviprasmiškai parodoma, kad tai dienoraščio tęsinys. Vis dėlto, kaip dažnai nutinka panašiais atvejais, tęstinumas yra veikiau formalus, siužetiškas. Nors iš esmės plėtojamos tų pačių personažų linijos, stilistiškai tai du labai skirtingi filmai: nespalvotą juostą antroje dalyje keičia spalvota, filmas daug konvencionalesnis, dramaturgija trūkčiojanti, nevientisa. Atrodo, kad režisierė stengėsi aprėpti kuo platesnį įvykių, svarbių tiek protagonistei, tiek ir Sovietų Sąjungai bei socialistinei Vengrijai, spektrą, tačiau nesugebėjo rasti įtikinamo būdo juos pavaizduoti.

„Antrasis Kristos Klagės pabudimas“
„Antrasis Kristos Klagės pabudimas“
„Dienoraštis mano mylimiesiems“
„Dienoraštis mano mylimiesiems“
Narius Kairys

Reikia 20-ties metų, kad sukurtum per vieną dieną

 

Pokalbis su režisieriumi Sharonu Bar-Zivu

 

„Reikia 20-ties metų, kad sukurtum per vieną dieną“, – išgirdau vienoje kino salėje, pasibaigus filmui. Tai ištarė žmogus, buvęs ilgą laiką šalia kino, bet tik visai neseniai įžengęs į jį. Nors Sharono Bar-Zivo filmas „514-as kabinetas“ buvo nufilmuotas vos per kelias dienas, jam buvo ir tiesiogine, ir perkeltine prasme ruoštasi labai ilgai. Juosta, kurią šį savaitgalį rodo „Scanorama“, patiks mėgstantiems kamerinius, psichologinius filmus, kuriuose trykšta emocijos, o konfliktas – neišvengiamas, nes užprogramuotas jau pačios situacijos. Su režisieriumi kalbėjausi apie Izraelį, kiną ir jo pirmąjį – tikėkimės, ne paskutinį – filmą.
 
„514-as kabinetas“ – Jūsų debiutinis filmas. Vis dėlto susidaro įspūdis, kad tai brandus kūrinys. Koks Jūsų kelias į kiną ir kas įkvėpė filmą?

Man keturiasdešimt penkeri. Esu įsitikinęs, kad filmą paveikė

„514-as kabinetas“
„514-as kabinetas“
Narius Kairys

Vaikystės pabaiga

Nauji filmai – „Išsiskyrimas“

Vienas žmogus pakvietė kitą žmogų (tarp jų buvo beužsimezgantys tokie santykiai, kurie jai reiškė, kad jis yra TAS, o jam – kad ji yra TA) į filmą, kurį turėjo rodyti viename Vilniaus kieme, bet kurio pavadinimo nei jis, nei ji nežinojo. Atėję į filmą jie sužinojo: a) kad jis vadinasi „Išsiskyrimas“, b) kad tai išskirtinis seansas, nes kitąsyk šį filmą bus galima pamatyti tik po mėnesio ir tik kino teatre.

 

Nujausdami situacijos ir filmo pavadinimo simbolinę reikšmę bei norėdami išvengti įsimylėjusiųjų būsenai atgrasių proziškų minčių, kurias galėjo sukelti filmas, abu sumojo puikias priežastis, kodėl neverta į jį eiti. Vis dėlto kai rugpjūčio vidury „Išsiskyrimas“ pradėtas rodyti kino teatre, ji – Irano kino mylėtoja – nusprendė paslapčia nuo jo nueiti ir pasižiūrėti filmą, atnešusį Iranui šlovę ir nerimą. Savo ruožtu jis – mėgstantis filmus, kurie gali nustebinti (vienas draugas sakė, kad „Išsiskyrimas“ toks ir yra) – irgi nusprendė paslapčia nuo jos nueiti į filmą. Taip jau atsitiko, o gyvenime taip atsitinka dažnai, kad jie atėjo į tą patį kino teatrą, į tą patį seansą. Po filmo ji palydėjo jį namo ir jie išsiskyrė.

 

„Išsiskyrimas“
„Išsiskyrimas“