Daugiau temų

Parengė Ž. P.

Mariai Janion atminti

Rugpjūčio 23 d. Varšuvoje mirė lenkų literatūros istorikė, kritikė, feministė, kelių lenkų humanitarų kartų mokytoja, dešimčių knygų autorė Maria Janion. Jai buvo 93 metai. Janion – viena iškiliausių XX a. antrosios pusės vilniečių, nors Vilniuje liko nepastebėta ir neįvertinta. Mokslininkės specializacija – romantizmo literatūra, tačiau ji tuo neapsiribojo, pavyzdžiui, Janion tekstai apie kiną ir jo herojus iki šiol stebina įžvalgų originalumu. Ji daug rašė apie XIX ir XX a. lenkų kultūrą, jos refleksijos apie lenkų tapatybę, nacionalinių mitų ir tautinės martirologijos, antisemitizmo, rasizmo, homofobijos ir mizoginijos kritika erzino ne tik komunistus, bet ir vėliau į valdžią atėjusius radikalius dešiniuosius: Janion net buvo atsidūrusi „rasės išdavikų“ sąraše. Prisimindamas jos pamokas, teatrologas, rašytojas Pawełas Goźlińskis „Gazeta Wyborcza“ išspausdintame nekrologe rašo, kad „Maria Janion pirmiausia buvo mokslininkė, tyrinėjusi dvasias.

Monika Krikštopaitytė

Pokalbis su Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologu edukatoriumi Povilu Zaremba

Populiariojoje kultūroje (ypač vaikų animacijoje) dailininkas visada bus vaizduojamas su berete ir teptuku rankoje, o įsivaizduodami archeologą turbūt daugelis regi Indianą Džounsą: žmogų slepiamųjų spalvų apranga, su skrybėle, apdulkėjusį nuo kasinėjimų. Tačiau kiek to kasimo? 

Žmonės dažniausiai įsivaizduoja, kad archeologija yra vien darbas kastuvu, brėžinių sudarymas, griaučių preparavimas šepetėliu ir po to nuobodus radinių aprašinėjimas. Tai yra ganėtinai pasenusi samprata. Mokslo ir technologijų pažanga ir požiūrio į archeologiją bei patį jos tyrimo objektą – materialinę kultūrą – pokyčiai tarp mokslininkų viską keičia gana dramatiškai. Pavyzdžiui, jei šiuo metu kas nors bandytų tyrimus atlikti XX a. 6–7-ojo dešimtmečio metodais, tai būtų laikoma barbarizmu ir tikru informacijos naikinimu – anais laikais orientuotasi į išskirtinių ir įspūdingų radinių paiešką. Šiuolaikiniai archeologai dažnai laikosi strategijos „nekask, jei gali nekasti“. Ypač išskirtinės reikšmės objektus stengiamasi palikti ateičiai, tikintis dar pažangesnių tyrimo būdų. 

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Baigiasi ši keista vasara, kurią istorikai, ko gero, pavadins ir protestų bei permainų vasara. Pokyčių nematyti tik lietuviškų televizijų programose. Vienos jų, kaip ir anksčiau, skatina vartojimą (taip pat ir populiariosios kultūros) bei šiurpina lietuviškų žvaigždžių gyvenimo detalėmis, kitos vis labiau angažuojasi politiškai – artėja rinkimai. Tai suprantama. Lyderiai išsikvėpę. Reikia protezų. Iš veiksmingiausių ir patikrintų – nacionalizmas. Jau teko pastebėti ir atvirai propagandinių laidų, nors, prisipažinsiu, lietuviškų televizijų iš paskutiniųjų vengiu. Tai, ką jos rodo, dažnai tėra diskusijos dėl tikrovės ar problemos imitacija. Mūsų televizijos tampa naujosios fasadinės kultūros dalimi. Stinga kritikos, ironijos, bet labiausiai – analizės.

Virginijus Kinčinaitis

Kaip kolekcionieriai įtakoja meno raidą? 

Kodėl vienos šalys puikuojasi prabangiomis meno kolekcijomis, o kitos, kaip Lietuva, negali pasigirti pasaulinio lygio šedevrų gausa? Vienas iš atsakymų netolimoje Rusijoje. XX a. pradžioje didžiausią moderniojo meno kolekciją pasaulyje sukaupė Maskvos pirklys Sergejus Ščukinas. Šaltoje Maskvoje atsidūrė karščiausios meno naujienos, geriausi Henri Matisse’o, Paulio Gauguino, Pablo Picasso kūriniai. Kaip dramatiška Ščukino aistra meno naujovėms įtakojo menininkų kūrybą ir Rusijos kultūrą? Tiesiogiai. 

Ščukinas kolekcionavo tik le dernier cri de la mode, tik tai, kas radikaliai naujausia, pralenkę laiką ir dar nesuvokiama visuomenei. Jo skonis ir vaizduotė skrodė ateitį kartu su įžūliomis Vincent’o van Gogho, Gauguino, Picasso ar Matisse’o vizijomis. Rusų tekstilės magnato pinigai suteikė galimybę drąsiausiems menininkams kurti, o Paryžiaus galerijų savininkams – rizikuoti naujovėmis. Pirklių ir fabrikantų palikuonis žavėjosi meno eksperimentais, o prietarais ir daugybe draudimų apribota aristokratija tokio meno purtėsi. 

Polina Pailis

Minint 110 metų gimimo jubiliejų

Giedrė Jankevičiūtė

In memoriam Osvaldui Daugeliui

2020 m. liepos 19 d. Kaune mirė dailės istorikas, muziejininkas, ilgametis Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis. 

Osvaldas Daugelis gimė 1955 m. spalio 6 d. Naujamiestyje, mokėsi M.K. Čiurlionio ir J. Naujalio vidurinėse meno mokyklose, 1979 m. baigė dailės istoriją ir teoriją tuomečiame LSSR valstybiniame dailės institute ir pradėjo dirbti M.K. Čiurlionio dailės muziejuje. Buvo šio muziejaus muziejininkas, Tapybos skyriaus vedėjas (1988), direktoriaus pavaduotojas (1988–1992), direktorius (1992–2019), Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos dailės istorikų draugijos (nuo 1995), Tarptautinio olandų ir flamandų meno kuratorių tinklo (CODART) narys (nuo 2002). Paskelbė straipsnių apie M.K. Čiurlionio kūrybą, Lietuvos dvarų dailės rinkinius, sudarė parodų katalogų, albumų. Pagrindinė tyrinėjimų sritis – XIX–XX a. Lietuvos dailės kolekcijų istorija. 

Osvaldą Daugelį prisimena kolegė ir bičiulė dailės istorikė Giedrė Jankevičiūtė

Telefono atmintyje tebeturiu birželio 23 d. susirašinėjimą su Osvaldu žinutėmis. Apie kosulį, dusulį, deguonies kaukę, kuri leido truputį pailsėti. Joninių naktį Osvaldas dar praleido paprastoje palatoje. Rytą jį perkėlė į reanimaciją, o liepos 19 d. ligos išsekintas kūnas atsisakė veikti. Nežinau, kodėl neištryniau šio susirašinėjimo ir kol kas ranka tam nekyla, nors protas sako, kad daug svarbiau džiaugtis laiku, kurį drauge praleidome parodoje „Grand Tour: Didžiosios kelionės liudijimai baronų von der Roppų meno kolekcijoje“ jo ligos išvakarėse. 

Virginijus Kinčinaitis

Picasso ir Kahnweileris – meno rinkos dvyniai

Kiekvienas didis menininkas turi savo sėkmės šešėlį – mecenatą, prekeivį, kolekcininką. Tik vėliau atsiranda jo genialumo mitas plačioje visuomenėje. Piccasso žvaigždės statusas žinomas visiems, jo meilės istorijos aitrina vaizduotę ir kuria pridėtinę kubizmo vertę. Tačiau kokia šešėlinė skandalingojo ispano spindesio priežastis? 

Jonas Vytautas Bruveris

Apie Lietuvos istorinės atminties įamžinimo istoriją ir aktualijas

2014 m. lapkričio 2 d. paskelbtas straipsnis „Per Vėlines pagerbti ir laisvės kovotojai“ (kariuomeneskurejai.lt). Aprašomas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyriaus narių lankymasis Vilniaus ir kai kuriose kitose kapinėse. Rasose jie uždegė žvakeles ant 22 Nepriklausomybės kovų karių kapų (primenama, kad juos čia 1920 m. su bičiule Elžbieta Matulionyte palaidojo Marcelė Kubiliūtė), ant 16 kenotafų ir M. Kubiliūtės kapo.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Įspūdis iš unikalaus koncerto

Birželio 30 d. Mokytojų namų kiemelyje Vilniuje klausytojus viliojo neįprastas renginys – Lietuvos tenorų šou. Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“ (vyr. dirigentas Ugnius Vaiginis, vadovas prof. dr. Antanas Kučinskas) po pradžios fanfarų atvėrė sceną Lietuvos tenorams. Juos pristatė Vaida Genytė ir Jogaila Morkūnas. Tai dainininko Vaido Vyšniausko idėja – parodyti turtingą, spalvingą, profesionalią profesoriaus Virgilijaus Noreikos klasę ir su juo artimai bendravusius dainininkus. Būtina pasakyti, kad koncertas buvo mikrofonizuotas, kad pučiamųjų instrumentų skambesys nenustelbtų solisto balso.

Danguolė Ruškienė

Apie dvi fotografijų knygas: Violetos Bubelytės „Vis-a-vis“ ir Snieguolės Michelkevičiūtės „Moteris apie vyrus“

Spektaklis, nesvarbu kokio turinio, visuomet yra reginys ir savotiškai įteisina žiūrėjimo galią. O tai, kas vyksta scenoje, dažniausiai siejasi su žmogaus kūnu. Per aktoriaus kūną, judesius, balsą, mimiką konstruojami personažų santykiai ir mezgamas spektaklio audinys. Kūnas čia dažniausiai tampa pagrindine siužeto varomąja jėga, kurią dar labiau išryškina tokios spektaklio dalys kaip muzika, apšvietimas, tekstas ir pan. Taigi kūnas spektaklyje-reginyje formuoja kūrinio stuburą, tampa viso turinio laikančiąja konstrukcija ir kartu pagrindine žiūrėjimo priežastimi. Taip yra ne tik teatre. Kaip ženklas, konkrečias reikšmes turintis atskiruose kontekstuose, kūnas yra viena parankiausių ir paveikiausių priemonių bet kurioje vaizduojamojo meno srityje.