Autorius: Danguolė Ruškienė
Danguolė Ruškienė
Dorothy Bohm: „Visad norėjau užfiksuoti laiką“
Paroda „Stebėtas pasaulis 1940–2010: Dorothy Bohm fotografijos“ Klaipėdoje
Nuo rugsėjo 21 iki spalio 15 d. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose veikia pasaulinį pripažinimą pelniusios litvakų kilmės fotografės Dorothy Bohm (1924–2023) retrospektyvinė paroda „Stebėtas pasaulis 1940–2010: Dorothy Bohm fotografijos“. Pirmą kartą Lietuvoje ekspozicija buvo pristatyta prieš metus Kauno fotografijos galerijoje (kuratorė Monika Bohm-Duchen). Klaipėdoje ši paroda skiriama nacionalinei Lietuvos žydų genocido atminimo dienai ir yra Tarptautinio žydų kultūros festivalio „Šalom visuos kraštuos“ dalis. Parodoje rodomas ir Richardo Shaw režisuotas dokumentinis filmas „Matyti šviesą“ (Anglija, 2018 m.), apžvelgiantis šešis dešimtmečius trukusią menininkės kūrybą.
Danguolė Ruškienė
Apie miestą šiaurėje
Paroda „Drozofilos, Didžėjai ir Džedajai III“ Klaipėdoje, Vilniuje ir Kaune
„Tas miestas nedidelis, daugiau ištįsęs į ilgį, nei į plotį. Labiau plokščias nei aukštas. Apgaulingai ramus ir jaukus, su baltais paplūdimiais, gėlėmis ant palangių, su teatrais ir fontanais. Jis senas, labai senas, su bastionų randais ir pilies požemiais, su šimtus metų iš tų pačių vietų augančiais pamatais ir gatvėmis. Ant suolelių saulėkaitoje sėdi amžini senukai, tuos pačius niekam nereikalingus medalius metai iš metų turguje pardavinėja tie patys ūsuoti diedai, toje pačioje kepykloje kvepia tos pačios bandelės, ta pačia vaga teka ta pati upė, o jos dugne storas sąnašų sluoksnis milimetras po milimetro dengia surūdijusį dviratį ir riterio šarvus“ (Kristina Sadauskienė, Drozofilos, Didžėjai ir Džedajai III, Klaipėda: Kūrėjų sąjunga, 2022, p. 57).
Danguolė Ruškienė
#Laiko nėra. Facebook‘e veikianti diskusijų platforma persikelia į skaitmeninį fotografijų albumą
Šį rudenį, rugsėjo mėnesį virtualioje erdvėje prasidėjo fotografijos projektas „Laiko nėra“, kurį inicijavo Klaipėdoje įsikūrusi „Kūrėjų sąjunga“. Jau keturi mėnesiai socialiniame tinkle Facebok veikiančioje diskusijų platformoje kiekvieną dieną fotografiniais vaizdais apsikeičia Remigijus Treigys ir Benas Šarka. Nors tai nėra pirmieji tokio pobūdžio pašnekesiai tarp šių dviejų menininkų (2018 m. vyko „Vidurnakt ir giliau“), dabar jų diskusija kreipiama kiek kita linkme. Kalbama apie laiką, jo sąvokas koreguojančius procesus, to pasekmėje – kintančius kontekstus ir atsirandančias naujas laiko apibrėžtis.
Danguolė Ruškienė
Kai #Laikonėra
Šiandieninė situacija šalyje, o taip pat ir pasaulyje, neleidžia pamiršti to laiko, kai visi kartu ir kiekvienas atskirai išgyvenome asmeninį ir visuotinį sąstingį. Užsidarėme namuose, o aktyvus gyvenimas, vykęs TG (tikrame gyvenime) kurį laiką buvo užšaldytas. Vieni, ignoruodami pandemijos situaciją, dirbo toliau įprastu ritmu, tik kitoje vietoje. Kiti, atsidūrę profesinio neveiksnumo būsenoje, prisiminė apie bendravimo su artimaisiais privalumus ir ramiai leido dienas jų draugijoje. Kaip ten bebūtų, bet tada net ir skeptikams teko pripažinti, kad socialiniai tinklai nėra visuotinis blogis, darantis nepataisomą žalą žmonių bendravimui. Tapo akivaizdu, kad kai kuriais atvejais tai gali tapti gal ir ne vienintele, bet itin svarbia galimybe neprarasti ryšio su pasauliu ir išlikti aktualiems sociume.
Danguolė Ruškienė
Kintančio(s) kūno reikšmės
Apie dvi fotografijų knygas: Violetos Bubelytės „Vis-a-vis“ ir Snieguolės Michelkevičiūtės „Moteris apie vyrus“
Spektaklis, nesvarbu kokio turinio, visuomet yra reginys ir savotiškai įteisina žiūrėjimo galią. O tai, kas vyksta scenoje, dažniausiai siejasi su žmogaus kūnu. Per aktoriaus kūną, judesius, balsą, mimiką konstruojami personažų santykiai ir mezgamas spektaklio audinys. Kūnas čia dažniausiai tampa pagrindine siužeto varomąja jėga, kurią dar labiau išryškina tokios spektaklio dalys kaip muzika, apšvietimas, tekstas ir pan. Taigi kūnas spektaklyje-reginyje formuoja kūrinio stuburą, tampa viso turinio laikančiąja konstrukcija ir kartu pagrindine žiūrėjimo priežastimi. Taip yra ne tik teatre. Kaip ženklas, konkrečias reikšmes turintis atskiruose kontekstuose, kūnas yra viena parankiausių ir paveikiausių priemonių bet kurioje vaizduojamojo meno srityje.
Danguolė Ruškienė
Iki pat esmės
Augustino Našlėno ir Viliaus Jokubaičio paroda „Tylios šventovės“ Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje
Apie tai, kad pastaraisiais dešimtmečiais žmonija evoliucionuoja globalaus susvetimėjimo linkme ir išgyvena vertybių krizę, jau yra prikaupta nemažai literatūros. Dar 1976 m. apie tai rašė ir Erichas Frommas. Knygoje „Turėti ar būti?“ („To Have or to Be?“) jis analizavo žmonijos susvetimėjimo ir ją ištikusių blogybių, tokių kaip godumas, pavydas ir smurtas, priežastis. Vokiečių psichoanalitikas iš tokios situacijos nurodė tik vieną išeitį – reikalinga kitaip, naujai mąstanti visuomenė. Tokia, kurios egzistavimas būtų grindžiamas ne siekiu turėti, bet siekiu būti.
Danguolė Ruškienė
Pasivaikščiojimai su vidiniu šunimi
Juozapo Kalniaus fotografijų paroda „#flirtasufiltru“ galerijoje „si:said“
Dar taip neseniai prabangiai atrodžiusi galimybė pabūti neskubrioje vienumoje su savimi prieš porą mėnesių tapo visiems prieinama. Bent jau tiems, kurie tokio buvimo pasiilgo, ieškojo ir pasinaudodami pakitusiomis gyvenimo sąlygomis pagaliau galėjo sau tai leisti. Anuomet, ikikarantininiais laikais spėjusios įkyrėti kalbos apie nuolat didėjantį gyvenimo tempą, perspėjimai, kad kasdienybėje paskęsta ne tik mūsų santykiai su artimaisiais, bet ir mes patys, pasitraukė kažkur tolyn. Lyg jų išvis nebūtų buvę. Kita vertus, net ir tais skubos laikais, kaip ir dabar, kai dar tik bundame iš karantino sąstingio, egzistavo žmonių kategorija, kuri sugebėdavo tai išsaugoti.
Danguolė Ruškienė
Tamsos teritorijoje
Remigijaus Treigio paroda „Daiktai tamsoje, arba Fotografija apie nieką“ Klaipėdos apskrities viešojoje Ievos Simonaitytės bibliotekoje
Aklinos tamsos užpildyta erdvė neturi nei pradžios, nei pabaigos, ji – beribė. Joje negali jausti sienų, lubų, nebent pagrindą po kojomis. Tai – paprastai vienintelis atramos taškas, kurį būdamas tokios erdvės viduje jauti fiziškai, bet negali įžiūrėti. Tamsi erdvė tuo pat metu yra ir atvira, ir uždara. Uždara žvilgsniui, gebėjimui matyti, tačiau atvira mintims ir vaizduotei.
Danguolė Ruškienė
Basų pėdų liudijimai
Agnieszkos Wołodźko ir Mareko Wołodźko paroda „Tuo požiūriu...“ galerijoje „si:said“ Klaipėdoje
Nieko keisto, kad susidūrus su nauja informacija ir patirtimi kyla noras ja dalintis su kitais. Juolab kai kalbama apie tolimus kraštus, mažai pažįstamas ar visai nežinomas tautas. Kita priežastis, turinti kur kas rimtesnį pagrindą tapti savotišku ruporu, – poreikis garsiai prabilti apie tai, kam yra iškilusi grėsmė išnykti. Tiksliau, kas nyksta jau dabar, šiuo metu ir ne be mūsų kaltės. Būtent pastarasis motyvas įtraukė lenkų menininkę, kuratorę, kultūros tyrinėtoją Agnieszka Wołodźko ir antropologą Marek Wołodźko į aktyvią jųdviejų diskusiją apie šiaurės rytų Peru gyvenančių borų kultūrą.
Danguolė Ruškienė
Apie jūrą: faktams susidūrus su kūryba
Gintauto Trimako, Agnės Jonkutės, Petro Saulėno ir Donato Bielkausko paroda „Mus jungia jūra!“ Lietuvos jūrų muziejuje
Daugiau nei pusę metų Lietuvos jūrų muziejuje veikianti paroda „Mus jungia jūra!“ skirta muziejaus 40-mečiui, atšvęstam dar vasarą. Parodos autoriai – fotomenininkai Gintautas Trimakas ir Petras Saulėnas, dailininkė Agnė Jonkutė, instrumentalistas, garso menininkas Donatas Bielkauskas – sau įprastomis priemonėmis ieškojo santykio su didžiausiu šalyje vandens telkiniu ir jo suformuotu kraštovaizdžiu.
