Rugpjūčio 23 d. Varšuvoje mirė lenkų literatūros istorikė, kritikė, feministė, kelių lenkų humanitarų kartų mokytoja, dešimčių knygų autorė Maria Janion. Jai buvo 93 metai. Janion – viena iškiliausių XX a. antrosios pusės vilniečių, nors Vilniuje liko nepastebėta ir neįvertinta. Mokslininkės specializacija – romantizmo literatūra, tačiau ji tuo neapsiribojo, pavyzdžiui, Janion tekstai apie kiną ir jo herojus iki šiol stebina įžvalgų originalumu. Ji daug rašė apie XIX ir XX a. lenkų kultūrą, jos refleksijos apie lenkų tapatybę, nacionalinių mitų ir tautinės martirologijos, antisemitizmo, rasizmo, homofobijos ir mizoginijos kritika erzino ne tik komunistus, bet ir vėliau į valdžią atėjusius radikalius dešiniuosius: Janion net buvo atsidūrusi „rasės išdavikų“ sąraše. Prisimindamas jos pamokas, teatrologas, rašytojas Pawełas Goźlińskis „Gazeta Wyborcza“ išspausdintame nekrologe rašo, kad „Maria Janion pirmiausia buvo mokslininkė, tyrinėjusi dvasias. Būtent taip, ypač šalyje, kur dvasia (istorijos, aukos, pralaimėjimo, rečiau – solidarumo) ir dvasios (pralaimėtų mūšių, nepateisintų vilčių) vis dar lemia mūsų gyvenimo formas. Todėl mums buvo reikalinga profesionali dvasių medžiotoja, kuri iškart, pasitelkdama neišsemiamas žinias ir erudiciją, jas gaudytų, analizuotų, o prireikus – ir atliktų lenkiškos dvasios ir lenkų dvasių egzorcizmus.“
Kai Lenkija stojo į Europos Sąjungą, pasirodė Janion knyga, kurios pavadinimas „Į Europą taip, bet kartu su savo mirusiaisiais“ („Do Europy tak, ale razem z naszymi umarłymi“) tapo savotišku šūkiu ir sukėlė diskusijas bei nesusipratimus. Tada Janion aiškino: „Mirusieji, apie kuriuos mąstau, tai, žinoma, mūsų tradicijos, tapatybės metafora. Bet tai ir čia nužudyti žydai. Negalime eiti į Europą, ištrindami iš atminties savo žydus, mūsų bendrus vingiuotus likimus.“
Maria Janion gimė 1926 m. gruodį netoli Balstogės. Motina kartu su vaikais pabėgo nuo alkoholiko tėvo į Vilnių. Mamai sekėsi sunkiai, ji daug dirbo, todėl Janion kurį laiką augino teta. Į Vilnių ji grįžo 1937-aisiais. Čia kartu su motina ir broliu pergyveno Antrąjį pasaulinį karą ir jam pasibaigus išvyko į Lenkiją. 2006 m. interviu Jarosławui Kurskiui ji sakė: „Mano tėvynė liko ten, Vilniuje. Kai Krystyna Kersten pavadino tą procesą ne repatriacija, bet ekspatriacija, visai su tuo sutikau. Nors ir nepritariu jokiems siekiams geografiškai susigrąžinti tą tėvynę. Kai mūsų ekspatriacinis traukinys sustojo kažkur laukuose ties Poznane, visi išlipo iš vagonų ir staiga pasigirdo šūviai. Žmonės slėpėsi krūmuose ir grioviuose. Taip sėdėjo tylėdami ir išsigandę, kol palei traukinį prabėgo geležinkelininkas, šaukdamas: „Žmonės, nusiraminkite, karas baigėsi!“ Tai buvo karo pabaigos saliutas. Taip baigėsi karo siaubas, žydų naikinimas, sovietų deportacijos Vilniuje, Armijos Krajovos drama, baimė, kad netrukus mus visus sunaikins. Svarbiausia buvo tai, kad karas baigėsi. Tai nulėmė mano pasirinkimus.“
Kazimieros Szczukos pokalbių su mokslininke dvitomyje „Janion. Transai – traumos – transgresijos“ („Janion. Transe – traumy – transgresje“, 2012) daug vietos skirta Vilniui. Janion prisimena: „Mūsų butas buvo Krokuvos gatvėje, jau už Vilniaus centro, už Žaliojo tilto. Namas stovėjo sode, ten augo nasturtos. Man labai patiko tos nasturtos. (...) Kasdien po pietų su broliu eidavome į miestą. Mama mums leisdavo. Labai tai mėgau. Labai. Pereidavome Žaliąjį tiltą ir eidavome į centrą. Man tai darė didžiulį įspūdį. Parduotuvės, žmonės, žinoma, ir žydai, visas tas spalvingas pasaulis.“
Per pokalbį su Katarzyna Bielas 2002-aisiais Janion sakė: „Karas man buvo baisi trauma, atrodo, kad jis pažymėjo visą mano vidinį likimą. Tapo esminiu išgyvenimu.“ Kai Vilniuje pasirodė vokiečiai, Janion matė mirti varomus žydus. „Tada man gimė jausmas, kurį dabar galiu pavadinti „tragiška užuojauta žydams“. Šis jausmas visada liko manyje, kaip priesaika sau pačiai. (...) Priesaika, kad esu su jais, kad už juos atkeršysiu. Nors prieš tai, tegu ir gyvenome netoli geto ir kartu su žydais, vienaip ar kitaip su jais bendravome, taip negalvojau, nedaug supratau.“
Janion mokėsi Petro Skargos gimnazijoje, karo metais lankė nelegalius pogrindinius užsiėmimus, buvo pogrindžio skautė, Armijos Krajovos ryšininkė. Szczukai ji prisipažino mokyklą prisimenanti silpnai: „Tikrasis gyvenimas buvo knygų skaitymas ir vaikščiojimas po Vilnių. Kai Vilnių valdė jau lietuviai, prasidėjo, o paskui ir sustiprėjo tokia mano, na, ko gero, turiu taip pasakyti, meilė miestui. Tada paprasčiausiai labai prisirišau prie miesto. Tai buvo neįtikėtina meilė. Pradėjau rinkti knygas apie Vilnių, mokytis apie jį visiškai savarankiškai, nes mokykloje mums nieko šia tema nekalbėjo. Skaičiau poeziją, susijusią su Vilniumi, paskui ir žurnalą „Alma Mater Vilnensis“, kurį leido Stepono Batoro universiteto studentai. Vėliau, jau pogrindžio užsiėmimuose, turėjau nuostabią lotynų kalbos mokytoją ir privačiai pas ją mokiausi graikų kalbos. Ji taip pat buvo karšta Vilniaus gerbėja. Jos namuose galėjau vartyti įvairias knygas, jas skolintis. Būtent tada į mano rankas pateko Miłoszo tomelis „Trys žiemos“ ir labai anksti, okupacijos metais, jį perskaičiau. Gal ne viską supratau, bet labai prie šių eilių prisirišau, visam gyvenimui.“ Janion įsimylėjo vokiečių kalbos mokytoją, įkvėptai mokėsi kalbos, ir susidomėjimas vokiečių kultūra liko visam gyvenimui. „Vilniuje pati pradėjau versti Rilke’ę, nežinodama, kad tie kūriniai jau išversti.“
Janion išsaugojo savo Vilniaus skaitinių dienoraščius. Ji skaitė pačias įvairiausias knygas ir yra sakiusi, kad „tas mano skaitymas akivaizdžiai turėjo narkotinio transo pobūdį, gal tai man padėjo išgyventi okupaciją, gyventi kažkokį fantazminį, paralelinį gyvenimą“. 2011 m. liepą pasirodė pirmasis žurnalo „Książki. Magazyn do czytania“ numeris. Janion buvo paprašyta įvardyti jos gyvenimą pakeitusias knygas. Į atvartą, matyt, tilpo tik šešios, nes kiekvieną knygą palydi mokslininkės komentaras. Tai Czesławo Miłoszo „Trys žiemos“, Karlo Marxo „Liudviko Bonaparto briumero 18-oji“, Mirono Białoszewskio „Varšuvos sukilimo dienoraštis“, Günterio Grasso „Skardinis būgnelis“, Iditho Zertalo „Tauta ir mirtis. Holokaustas Izraelio diskurse ir politikoje“, Svetlanos Aleksijevič „Karo veidas nemoteriškas“. Šiemet žurnalas paskelbė 25 knygas, rekomenduojamas skaityti per pandemiją. Janion į šį sąrašą pasiūlė įtraukti Johanno Wolfgango Goethe’s romaną „Vilhelmo Meisterio mokymosi metai“, nes manė, kad šis kūrinys geriau už „Faustą“ ar „Jaunojo Verterio kančias“ atliepia mūsų laikų skaudulius. Ji rašė, kad tai pasakojimas apie eilinį jaunuolį, kuriam edukacija ir kultūra padeda tapti visuomenės nariu. Pasak Janion, šis paprasto žmogaus ryšys su kitais žmonėmis ir visu kosmosu įmanomas tik atsižadant antžmogiškų troškimų, ir tai yra Goethe’is „žinutės“ esmė: „Dabartinė edukacija per literatūrą ir meną turi būti nuoroda į turtą, kuris yra asmenybė, sugebanti sąmoningai nusigręžti nuo godumo ir valdžios troškimo.“
Po karo Janion atsidūrė Bydgoščiuje, netrukus persikėlė į Lodzę ir pradėjo studijas Lodzės universitete, suartėjo su marksistinės pakraipos intelektualais bei meno kūrėjais, leidusiais savaitraštį „Kuźnica“. Leidinys tęsė XIX a. realizmo tradicijas, jame spausdinosi garsūs tarpukario rašytojai, vyko diskusijos apie inteligentijos statusą. Szczukai Janion šį pasirinkimą aiškino taip: „Po visų tų katastrofų reikėjo sugalvoti kažkokį būdą gyventi. Nes būdas mirti jau buvo sugalvotas ir įgyvendintas. O gyvenimas tada siejosi su pasitikėjimu taika ir socializmu. Trauma, karo psichozė be galo stiprino šį tikėjimą.“ Vėliau ji neišsižadėjo kairiųjų pažiūrų ir gilaus, nors ir kritiško susižavėjimo marksizmu, ypač kaip „didžiųjų literatūros kūrimo mechanizmų ir jos įtakos visuomenės sąmonei“ analizės įrankiu.
Nuo 1948-ųjų Janion buvo susijusi su Literatūros tyrimų institutu (Instytut Badań Literackich), nuo 1974-ųjų jame vedė doktorantų seminarus. Šie pratęsė paskaitas, skaitytas Gdansko aukštojoje pedagoginėje mokykloje, iš kurios ji buvo pašalinta 1968 m. už blogą įtaką studentams. Tačiau kai buvo įkurtas Gdansko universitetas, tapo jo profesore, vedė seminarus, kurių vaisius – knygų serija „Transgresijos“. Į septynis tomus (kiekvienas skirtas vienai temai) buvo surinkti svarbiausi pasaulinės humanistikos, paskaitų ir seminarų diskusijų tekstai. 8-ajame dešimtmetyje Gdanske prasidėję Janion seminarai greitai tapo legenda ir, pasak dalyvių, ribų peržengimo laboratorija.
Transgresija buvo mėgstama mokslininkės tema. 8-ajame dešimtmetyje Janion įsitraukė į opozicijos veiklą, 1980-ųjų rugpjūtį buvo tarp intelektualų, rėmusių darbininkų streikus. Jos garsusis pasisakymas karinės padėties nutrauktame Lenkų kultūros kongrese skatino giliau ir kritiškiau apmąstyti lenkų tradiciją ir nepasiduoti paviršutiniškai patriotinei ekstazei. Nuo 9-ojo dešimtmečio pradžios Janion dėstė Varšuvos universitete, kitose aukštosiose mokyklose.
Janion visada sakydavo tikinti pasakojimo galia. Pasak Goźlińskio, XIX a. lenkų romantizmo tyrinėjimai paskatino Janion refleksijas apie tai, kaip lengvai XX ir XXI a. didieji pasakojimai, didieji romanai virsta stereotipų rinkiniais. Ir kaip didieji literatūros sąmonės nuotykiai tampa istorinės politikos įrankiais, padedančiais suteikti pigią paguodą ir manipuliuoti žmonėmis, nes iš romantiško pasaulio vaizdinio ištrinami tragizmas ir ironija. Todėl įvairiuose interviu ir pasisakymuose Janion nuolat pabrėždavo būtinybę kritiškai vertinti tai, kaip pasakojame apie save, apie mūsų dabartį ir istoriją. Ji tikėjo, kad „pasakojimo energija – tai jautrumo Kitam energija, tam, kuriam pasakojama ir kuris klausosi“. Taip sukuriama supratimo ir užuojautos erdvė, kuri, pasak Janion, yra ypatinga suvokimo forma.
Janion buvo įdėmi ir jautri tikrovės stebėtoja, pastaraisiais dešimtmečiais jai kėlė nerimą dalykai, vykstantys lenkų kultūroje ir politikoje. Iš pradžių tai, kad painiojama laisvoji rinka ir laisvė, paskui – kad „lenko kataliko“ stereotipas pradeda dominuoti ir blokuoti naujas idėjas, kad „Lenkiją užlieja prastos poromantinės kalbos tvanas“. Janion manė, kad valdančiųjų istorinės politikos tikslas yra tautinę tapatybę sutapatinti su kovotojų, partizanų tapatybe, ir baiminosi, kad „suvaikėję kovotojai ir militarizuoti vaikai“ tampa visuotiniu reiškiniu.
Szczukai ji sakė: „Savo epochos žmonių dvasią suvokiu kaip tragišką, baisią. Mane visada lydėjo šis jausmas, visada buvimo faktą suvokiau greičiau kaip naštą nei dovaną. Bet jei jau egzistuoju, reikia ridenti savo akmenį į kalną, nėra kitos išeities. Tad depresiją nugalėdavau darbu, iš tiesų svaiginausi darbu, lyg įvesdavau save į transą dirbdama nuo ryto iki nakties.“
Bet įsiklausykime į jos prisipažinimą: „Kadaise išgyvenau nuostabią akimirką. Išlipau iš autobuso Narutovičiaus aikštėje ir pasijutau tarsi visiškai laisva nuo tos naštos – erudicijos, mąstymo, nuolatinių asociacijų ir knygų. Tai truko tris minutes. Kol nuėjau tris šimtus metrų iki namų, viskas praėjo. Iki šiol prisimenu tą akimirką. Prisimenu ją kaip savotišką skrydį, nes paprastai gyvenu jausdama nuolatinį slėgimą.“ Janion nuolat kartojo, kad „intelektualo uždavinys yra stoti gretų priešakyje, padėti kiekvienam įsisąmoninti, jog yra žmonių, kurie mąsto ir jaučia kitaip nei jie. Reikia kurti supratimą ir būtinybę klausytis kitų.“
Goźlińskis mano, kad tas Kitas yra kiekvienas iš mūsų, nes Janion pirmiausia buvo individų egzistencinio išskirtinumo ir teisės „būti savimi savo tautoje, savo visuomenėje“ gynėja. Todėl jai kėlė nerimą tai, kad „žmogus vis labiau išnyksta, tampa statistiniu vienetu, jo išskirtinumas išsisklaido ir dingsta masėje“. Žmogaus išnykimas jai buvo ir sielos išnykimas. Janion tikėjo vienintele jos nemirtingumo forma – žmonių pasakojimų nemirtingumu.
Pagal „Gazeta Wyborcza“, „Janion. Transe – traumy – transgresje“, „Książki. Magazyn do czytania“ parengė Ž. P.
