7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Nauji leidiniai

Monika Krikštopaitytė

Tobulos formos paslaptis

Dainius Liškevičius, Labyrinthus, Vilnius: „Lapas", 2018, 271 p.

Kai gauni Dainiaus Liškevičiaus knygą, sunku suprasti, kas tai. Ar tai dovana, nes supakuota į margintą popierių, ar užrašų knygelė, nes turi gaubiančią gumelę kaip „Moleskine“ ir yra įprasto užrašinei dydžio, ar tai meno kūrinys, ar gudresnės formos albumas, ar naujo formato paroda, ar kolektyvinis dienoraštis, o gal vis dėlto knyga? Knyga, kokia? Galėčiau varginti dar vienu ilgu sakiniu apie tai, kad ir teksto žanras neaiškus. Bet kadangi pagrindinis šio paslaptingo objekto žodis, nulemiantis visą struktūrą ir logiką, yra labirintas, visi painumai tėra privalumai. Visos jėgos buvo skirtos tam, kad skaitytojas / žiūrėtojas jaustųsi pasukęs apgaulingu, viliojančiu keliu.

Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Žvilgsnis“, detalė. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius, „Labyrinthus“, segmentas „Žvilgsnis“, detalė. 2014 m. A. Narušytės nuotr.
Dainius Liškevičius. R. Daskevičiaus nuotr.
Dainius Liškevičius. R. Daskevičiaus nuotr.
„Labyrinthus“. R. Daskevičiaus nuotr.
„Labyrinthus“. R. Daskevičiaus nuotr.
„Labyrinthus“. R. Daskevičiaus nuotr.
„Labyrinthus“. R. Daskevičiaus nuotr.
„Labyrinthus“. R. Daskevičiaus nuotr.
„Labyrinthus“. R. Daskevičiaus nuotr.
„Labyrinthus“. R. Daskevičiaus nuotr.
„Labyrinthus“. R. Daskevičiaus nuotr.
„Labyrinthus“. R. Daskevičiaus nuotr.
„Labyrinthus“. R. Daskevičiaus nuotr.
„Labyrinthus“. R. Daskevičiaus nuotr.
„Labyrinthus“. R. Daskevičiaus nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Rafinuotų knygų lentyna

Naujausių dailės ir dailėtyros leidinių apžvalga

Knygų leidėjai ir autoriai žino, kad spaustuvių mechanizmai garsiausiai gaudžia prieš Naujuosius metus, kai tenka atsiskaityti rėmimo fondams, ir prieš pat Knygų mugę, nes čia leidiniai turi daugiau progų būti pamatyti. Bent jau to tikimasi. Šiandienos tik ką į knygas materializavęsi dailės tyrimai verti atskiro dėmesio pirmiausiai todėl, kad yra kelerių metų, o kartais ir dešimtmečio sutelkto, atkaklaus ir įdomaus tarsi nuotykių filmas darbo esencijos, tikras lobis smalsiam protui.

Dvitomis „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954)“. G. Čiuželio nuotr.
Dvitomis „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954)“. G. Čiuželio nuotr.
Knygos „Rimtautas Vincentas Gibavičius“ viršelis
Knygos „Rimtautas Vincentas Gibavičius“ viršelis
Knygos „Ferdynandas Ruszczycas: Civis Vilnensis sum“ viršelis
Knygos „Ferdynandas Ruszczycas: Civis Vilnensis sum“ viršelis
Knygos „Optimizmo architektūra. Kauno fenomenas, 1980–1940“ viršelis
Knygos „Optimizmo architektūra. Kauno fenomenas, 1980–1940“ viršelis
Knygos „Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė“ viršelis
Knygos „Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė“ viršelis
Knygos „Konstantinas Bogdanas: šviesioji nesėkmės pusė“ viršelis
Knygos „Konstantinas Bogdanas: šviesioji nesėkmės pusė“ viršelis

Rinka ir ugnis

Vladimiras Sorokinas apie naują romaną

Rusijoje pasirodė naujas Vladimiro Sorokino romanas „Manaraga“. Jis jau sulaukė įvairių vertinimų, tačiau akivaizdu, kad naujoji rašytojo antiutopija tokia pat aktuali kaip ir ankstesnės jo knygos. Pateikiame Berlyne vykusio Sorokino pokalbio su Andrejumi Archangelskiu, išspausdinto žurnale „Ogoniok“, fragmentus.

Vladimiras Sorokinas
Vladimiras Sorokinas
Aistė Kisarauskaitė

Penkių muškietininkų nuotykiai

Viktoras Liutkus, Penketas. Tapybos anatomija, Vilnius: Nepriklausomi meno kritikai ir VDA leidykla, 2016

Kaip sakoma knygos pratarmėje, tai yra menininkų Broniaus Gražio, Henriko Natalevičiaus, Mindaugo Skudučio, Raimundo Sližio ir Romano Vilkausko grupės „laiko vaizdinys, išlikęs laiškuose, prisiminimuose, nuotraukose, piešiniuose, žinoma, ir kūrybos pavyzdžiuose“. „Penketas. Tapybos anatomija“ apima ne tik ryškiosios dailininkų penkiukės, bet ir daugelį greta skriejusių orbitų, piešdamas ne vieno cecho, o platesnį kūrėjų kartos paveikslą. Leidėjai buvo net du – VDA leidykla ir „Nepriklausomi meno kritikai“.

 

Dailėtyrininkas, šios knygos tekstų autorius ir aprašomų įvykių dalyvis – Viktoras Liutkus – sujungia atskirus dokumentikos fragmentus, menininkų pasisakymus ir kitas įvairenybes į vientisą istoriją. Viską perskaičiau su malonumu, lygiu detektyvinio serialo žiūrėjimui. O juos mėgstu labai. Tai tarsi vienas nedaugelio liftų, nukeliančių į kitą erdvę ir laiką, blogis čia yra pačioje pradžioje, o vėliau viskas išnarpliojama. Ne, ne, vynas visai nėra tų liftų sąraše, nors jo nemažai (minima ir dar daugiau nujaučiama) tekstuose. Knyga teleportuoja į sovietinius laikus (čia apie tą blogį pradžioje), bet tuos, kuriuose ir pati augau, kai teroro gniaužtai buvo gerokai atleisti, radikalesnis menas atsirasdavo ir oficialiose parodose, buvo galima daugiau išvykti į užsienį. Nors aplink vyravo skurdas ir nykuma, kuluaruose virė idėjų apykaita, lyg tolimas Nepriklausomybės priešaušris, kuris išsirutuliojo į neįtikėtiną laimingą finalą.

Raimundas Sližys, „Bis“, 1986 m.
Raimundas Sližys, „Bis“, 1986 m.
Henrikas Natalevičius, „Sena knyga“, 1984 m.
Henrikas Natalevičius, „Sena knyga“, 1984 m.
Stanislovas Žvirgždas, vienas iš kardų "Užmerktomis akimis": Bronius Gražys, Mindaugas Skudutis, Raimundas Sližys, Henrikas Natalevičius ir Romanas Vilkauskas. Apie 1983 m.
Stanislovas Žvirgždas, vienas iš kardų "Užmerktomis akimis": Bronius Gražys, Mindaugas Skudutis, Raimundas Sližys, Henrikas Natalevičius ir Romanas Vilkauskas. Apie 1983 m.
Mindaugas Skudutis, „Karalius ir karalienė“, 1982 m.
Mindaugas Skudutis, „Karalius ir karalienė“, 1982 m.
Romanas Vilkauskas, „Durys“, 1983 m.
Romanas Vilkauskas, „Durys“, 1983 m.
Bronius Gražys, „Sala“, 1983 m.
Bronius Gražys, „Sala“, 1983 m.
Knygos „Penketas. Tapybos anatomija" viršelis
Knygos „Penketas. Tapybos anatomija" viršelis
Lina Žižliauskaitė

Juozas Budraitis pasakoja apie savo kiną

M. Matulytė, J. Budraitis. Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams. Vilnius, R. Paknio leidykla, 2015, 320 p.

Aktoriaus Juozo Budraičio, pakvietusio draugus ir gerbėjus į Vilniaus dailės galeriją – knygos „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“ pristatymą, kvietimas intrigavo. Pirmoji pavadinimo dalis – aktoriaus fotografijų paroda, surengta Vilniaus „Prospekto“ galerijoje 2012-aisiais, antroji – taip ir nesukurto režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filmo pavadinimo parafrazė.

 

Puikiai fotografuojančio aktoriaus knygos bendraautorė – Margarita Matulytė. Tai sufleruoja mintį, kad rankose – fotografijų albumas. Neapsigaukite – surikiuotoms kaip albume nuotraukoms skirtas tik trečdalis knygos. Knyga prikausto dėmesį nuo pirmo sakinio ir nepaleidžia iki pabaigos. Joje iš ilgiau nei penkiasdešimtmetį trunkančios aktoriaus karjeros išskirti 22 filmai. Pradedant Žalakevičiaus, atvedusio Budraitį į kiną, „Niekas nenorėjo mirti“, baigiant jo paskutiniu filmu „Savaitgalis pragare“. Sutapimas, kad šiuos filmus skiria 22 metai?

Viršelis
Viršelis
Režisierius Vytautas Žalakevičius. „Tas saldus žodis  –  laisvė“. Jalta, Krymas. 1972 m. J. Budraičio nuotr.
Režisierius Vytautas Žalakevičius. „Tas saldus žodis  –  laisvė“. Jalta, Krymas. 1972 m. J. Budraičio nuotr.
Erika Grigoravičienė

Knyga emancipuotam žiūrovui

Monika Krikštopaitytė. Atidarymai: Lietuvos dailės gyvenimo fragmentai 2005–2014 m. Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2014.

Monikos Krikštopaitytės knyga „Atidarymai: Lietuvos dailės gyvenimo fragmentai 2005–2014 m.“ sudaryta iš kultūros savaitraštyje „7 meno dienos“ publikuotų jos tekstų. Leidinio antraštė ir sandara neatsitiktinai asocijuojasi su toje pačioje VDA leidykloje išleistomis Alfonso Andriuškevičiaus knygomis („Lietuvių dailė: 1975–1995“ ir „Lietuvių dailė: 1996–2005“), nes Monika kaip tik ir siekė deramai pratęsti svarbiausio savo mokytojo kritinę veiklą. Trys knygos skyriai – parodos ir kiti įvykiai, personalijos, pokalbiai – kelia pakankamai išsamų ir sodrų pastarojo dešimtmečio dailės gyvenimo vaizdinį.
 

Nuo Andriuškevičiaus veikalų ar kolektyvinio leidinio „Šiuolaikinio meno istorijos“(2011) Monikos rinkinys skiriasi tuo, kad autorė nesiekia suformuoti ir įtvirtinti jokio vietos ir laiko kategorijomis apibrėžto menininkų kanono (atlankos anotacijoje ne veltui rašoma, kad institucijoms ir kanonams ji – tikra rakštis). Ji veikiau pristato objektyvių aplinkybių nulemtą įvykių (ar fragmentų) pluoštą, į kurį patenka ne tik Lietuvos, bet ir užsienio menininkai, dalyvavę šalyje rengiamose parodose ar čia kūrę įvietintą meną, taip pat ne vien šiuolaikinio meno, bet ir tekstilės ar grafikos parodos (estampų gėlės jai visai gerai kvepia), retrospektyvinės sovietmečio dailės ekspozicijos ar demokratiški „Kultūros sostinės“ projektai. Rinkinys neatsitiktinai pradedamas tarptautinės parodos recenzija – globalizacijos laikais nacionaliniai kanonai netenka prasmės, o tos tarptautinės parodos kadaise buvo gera priemonė įvaryti nevisavertiškumo kompleksą nepatyrusiems „vietinio“ meno lauko veikėjams. Bet tik ne Monikai.

Aleksandra Fomina

Vienas lauke karys

Gintaras Zinkevičius, Kareivio dienoraštis: 1983–1985, Vilnius: Artbooks, 2014

Gal kam nors sunku patikėti, bet ir šiais laikais socialiniuose tinkluose yra teigiančių, kad sovietinė kariuomenė buvo „išvaduotojų armija“, išlaisvinusi Lietuvą nuo nacistų, o tarnavimas joje kančiose užgrūdindavo „tikrus vyrus“. Tokia nuomonė sklinda ne tik iš nostalgiją sovietmečiui jaučiančių asmenų (kurių dauguma tuomet dėl savo užimamos privilegijuotos padėties nepatyrė sistemos žiaurumo), bet ir iš jaunuolių, įtikėjusių autoritarinio režimo pranašumais. Demokratijos, informacijos sklaidos ir politinio skaidrumo amžiuje toks mąstymas atrodo protu nesuvokiamas, kaip ir tikrosios Rusijos kariuomenės, nedaug kuo besiskiriančios nuo sovietinės, Rytų Ukrainoje šiais metais vykdomi veiksmai. Matyt, kad patogus tikėti, gražiai supakuotas melas yra lengvesnis masalas nekritiškam protui nei sudėtinga, daugialypė, „neskani“ tiesa.
 

 

Dingusi nuotrauka
Dingusi nuotrauka
Dingusi nuotrauka
Dingusi nuotrauka
Gintaro Zinkevičiaus knygos „Kareivio dienoraštis: 1983–1985“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus knygos „Kareivio dienoraštis: 1983–1985“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus knygos „Kareivio dienoraštis: 1983–1985“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Gintaro Zinkevičiaus knygos „Kareivio dienoraštis: 1983–1985“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Eglė Juocevičiūtė

Komplekso sprendimas

Dainiaus Liškevičiaus knyga „Muziejus“

 

Turiu prisipažinti, kad Dainiaus Liškevičiaus instaliaciją „Muziejus“, rodytą Nacionalinėje dailės galerijoje ir Šiuolaikinio meno centre 2012 m. balandį ir gegužę, apžiūrėjau skubiu ir pasyviu žvilgsniu. Gyvenau magistro baigiamojo darbo rašymo nuotaikomis ir mano pasaulis sukosi aplink mane. Manau, dėl šio fakto tapau puikia, o gal net tiksline knygos „Muziejus“, parengtos šių metų pradžioje ir pristatytos prieš porą mėnesių, skaitytoja.

 

Knygos sudarytojai – projekto autorius Dainius Liškevičius ir menotyrininkė Agnė Narušytė, dizainą kūrė Laura Grigaliūnaitė, leidėjas – „Kitos knygos“. Kaip spaudos pranešime gyrėsi sudarytojai, 400 kg „Muziejaus“ projekto sudėta į 1,4 kg sveriantį oranžinį knygos kvadratą. Pradėjus skaityti, pirmiausia pasidarė keista, kad knygoje nė žodeliu neužsimenama apie ją pačią, apie jos atsiradimo priežastis ir tikslą, apie tai, kokiu principu 400 kg buvo redukuoti į 1,4 kg.

Dainiaus Liškevičiaus knyga „Muziejus“
Dainiaus Liškevičiaus knyga „Muziejus“
Dainiaus Liškevičiaus knyga „Muziejus“
Dainiaus Liškevičiaus knyga „Muziejus“
Dainiaus Liškevičiaus knyga „Muziejus“
Dainiaus Liškevičiaus knyga „Muziejus“
Monika Krikštopaitytė

Tai rimta

 

Aleksandra Jacovskytė, Vilniaus veidai 1964–1993 (sud. Violeta Juškutė, dail. Jokūbas Jacovskis), Vilnius: Kultūros tiltai, 2014, p. 191

 

Kanoninė bet kurios meno šakos istorija nėra labai paslanki, todėl ir nesiūlysiu dabar perrašinėti Lietuvos fotografijos istorijos, tik ją praplėsti. Pirma paroda (2012, VDA parodų salėse „Titanikas“), o dabar ir knyga atskleidė žinomos scenografės Aleksandros Jacovskytės vaizdų archyvus, kur esame priversti suprasti, kad vadinamoji sovietmečio Lietuvos fotografijos mokykla yra tik viena, nors ir ryškiausiai mums įdiegta, briauna, ir kad egzistuoja dar mažai analizuotų paralelinių pasaulių, kurie visai kitaip įdomūs, ir kur yra tai, ko mūsų klasikoje su žiburiu nerasi.
 
Pavyzdžiui – tokio nefališko žvilgsnio, t.y. kai viskas nėra tik kūrėjo objektas ar tema, turinti/s paklusniai sugulti į švarią, nepajudinamą kompoziciją. Aleksandrai Jacovskytei objektas yra ne tiek aplinka, net ne taip išryškintas ir žodžiais svarbiausiu įvardintas žmogus, o santykis su juo – subjektyvus ir labai delikatus. Taip ir gaunama visa ta magija – per subjektyvų už kadro tvyrantį objektą. Kaip tik magija ir neleidžia jos nuotraukų vadinti tiesiog dokumentika. Gali turėti nors ir lygiai tokį patį fotoaparatą, tą pačią dieną fotografuoti ten pat tą patį žmogų ir niekada gyvenime nepavyks toks portretas kaip Aleksandrai. Mat ji sukuria empatinį lauką (terminas išrastas analizuojant performansus), kuris savitai paveikia į juos pakliuvusiuosius, galbūt todėl, kaip sako dailės istorikė Giedrė Jankevičiūtė, „nuotraukose jie visi gražūs ir įspūdingi, nes kažkoks šeštas jausmas – intuicija, jautrumas nuotaikai ir, žinoma, išlavintas skonis priverčia Aleksandrą spustelėti užraktą būtent tą akimirką, kai jos modelis atrodo ypač patrauklus ir įdomus. Tas nuotraukas mėgsta jų modeliai, tačiau jos kalba ir visiškiems prašalaičiams.“

Knygos „Vilniaus veidai 1964–1993“ viršelis
Knygos „Vilniaus veidai 1964–1993“ viršelis
Aleksandra Fomina

Kaimynai plačiąja prasme

Milda Ivanauskienė, Literatų gatvė, kultūrinis gidas, Vilnius: Modernaus meno centras, 2014, 432 p., iliustr.

Nustebau sužinojusi, kad ši gatvė susiformavo tik 2008 m. – mano sąmonėje ji užsifiksavo kaip savo dabartiniu pavidalu visada egzistavusi sostinės dalis. Tam tikra prasme taip ir yra – pratarmėje pasakojama išsami gatvės istorija neišvengiamai susijusi su rašančiais, kuriančiais jos gyventojais. Gatvės idėja geriausiai atsiskleidžia per gidą, kuriam sudaryti Milda Ivanauskienė apdorojo milžinišką kiekį medžiagos: literatūros sąraše – net 24 smulkiu šriftu surinkti puslapiai. Itin džiugu, kad sudarytojai pavyko išvengti oficiozinio tono – tekstas balansuoja ties profesionalios menotyros ir kasdienės labiau išsilavinusio piliečio kalbos riba. Bendras leidinio įspūdis sukelia sunkiai apibūdinamus, kasdienybėje nedažnai pasireiškiančius bendrystės, dvasinio artumo jausmus. Pats Literatų gatvės egzistavimas yra tarsi šio santykio, – kaip reiškinio, žvelgiant fenomenologiškai, – įsikūnijimas, neįpareigojanti apžvalga ir netgi savotiškas išaukštinimas.

Knygos viršelis
Knygos viršelis
Literatų gatvė naktį. www.literatugatve.lt nuotr.
Literatų gatvė naktį. www.literatugatve.lt nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas