Nauji leidiniai

Monika Krikštopaitytė

Knyga, kurią verta perskaityti

Agnės Narušytės sudaryta knyga „Lietuvos menininkės. Vizualiųjų menų kūrėjos nuo XX a. pradžios iki šių dienų“ (išleido „Kitos knygos“, 2022, tekstų autorės Agnė Narušytė, Ieva Burbaitė, Audronė Žukauskaitė, Laima Kreivytė, Karolina Rimkutė, Aira Niauronytė) kritikos sulaukė iš esmės dėl dviejų dalykų ir abiem atvejais ją nesunku nugesinti.

Monika Valatkaitė

„Kęstutis Grigaliūnas: dramblys gabaliukais“ (Dailininkų sąjungos galerija, 2022)

Dideliems dalykams sunku būti nematomiems. Einant didmiesčio gatve būtų keista nepastebėti dangoraižio ar atvažiuojant į mažą miestą – bažnyčios, o paplūdimyje nusisukti nuo jūros ar juolab vandenyno ir apsimesti, kad horizonte nieko nėra. Todėl sunku pasislėpti ir šių metų pradžioje dienos šviesą išvydusiam, tiesiogine ir perkeltine to žodžio prasme gigantiškam leidiniui – „Dramblys gabaliukais“, kuriame smulkmeniškai apžvelgiama ilgametė menininko Kęstučio Grigaliūno kūryba ir pateikiamas gausiai iliustruotas autoriaus darbų archyvas.

Aistė Kisarauskaitė

„Daugiakalbiai peizažai“

Kadaise rašiau apie legendinės kritikės knygą „Su savo tiesa: Gražina Kliaugienė (1944–1995)“, sudarytą Danutės Zovienės. Todėl į tekstą apie knygą „Raminta Jurėnaitė. Daugiakalbiai peizažai (1971–2021)“ (sudarytoja prof. dr. Raminta Jurėnaitė ir Ieva Koncytė, Vilniaus dailės akademijos leidykla) žiūriu kaip į antrą seriją pasakojimų apie legendines menotyrininkes. Tačiau neapsigaukite, iš tiesų nesiimsiu tyrinėti šių išskirtinių asmenybių biografijų, o žvelgsiu (į Gražinos Kliaugienės jau žvelgiau) tik į gyvenimo ir kūrybos atspindžius – knygas.

Aistė Kisarauskaitė

Knygoje „Su savo tiesa. Gražina Kliaugienė“

Apie leidinį „Su savo tiesa. Gražina Kliaugienė“ (sudarytoja Danutė Zovienė) pradėsiu kalbėti nuo vidurio, nuo čia publikuojamų legendinės meno kritikės tekstų, nes pirmiausia rūpėjo išgirsti jos balsą, o prisiminimų, interpretacijų, vertinimų, nuotraukų mozaiką galima peržvelgti ir po to. Mano smalsumas krypo į tai, ką gali atrakinti archyviniai tekstai ir nebūtinai archyvinė meno kritika.

Danutė Zovienė

Lietuvos dailininkų sąjungoje (Vokiečių g. 4, Vilnius) 2021 m. spalio 11 d. pristatyta knyga „Gražina Kliaugienė. Su savo tiesa“, ją išleido VšĮ „Nepriklausomi meno kritikai“, sudarė menotyros mokslų daktarė Danutė Zovienė. Knygoje panaudotos nuotraukos iš savaitraščio „Literatūra ir menas“, Lietuvos dailininkų sąjungos, Dailininkų sąjungos leidyklos „artseria“, žurnalo „Dailė“, Lietuvos literatūros ir meno archyvų, taip pat iš Gražinos Kliaugienės šeimos bei dailininkų Jono Daniliauskio, Živilės Bardzilauskaitės ir Jurio Bergino, Jurgitos ir Dariaus Gerlikų, Raimondo Martinėno, Raimondo Savicko, Mindaugo Skudučio, Jūratės Stauskaitės, Ramunės Vėliuvienės, Nijolės Vilutienės, Elenos Nonos Zavadskienės asmeninių archyvų. Viršelyje – Raimondo Savicko paveikslas „Dailės kritikė Gražina Kliaugienė“ (1993) iš Juozo Pilipavičiaus kolekcijos. Leidinio tiražas – 500 vnt. Šia proga publikuojame knygos pratarmę.

Giedrė Jankevičiūtė, Julija Reklaitė. Devyni pasivaikščiojimai po Romą. Iliustravo Medilė Šiaulytytė, dizainerė Indrė Klimaitė, Aukso žuvys, 2021.

Pasirodė dviejų kultūros žvaigždžių – Giedrės Jankevičiūtės ir Julijos Reklaitės – bendrai kurta knyga, skirta Romos miestui. Kultūros bendruomenė leidinį pasitiko labai džiugiai, ir ne tik todėl, kad šios profesionalės turi įspūdingą reputaciją, – jame sukoncentruota tai, ko šiuo metu labiausiai pasigendame: nuoširdus bendravimas, susitikimai, įdomių vietų lankymas, begalinė erdvė, ritualai, šiluma ir žydras dangus. Į Monikos Krikštopaitytės klausimus apie „Pasivaikščiojimus“ autorės atsako tandemu.

Agnė Narušytė

Vilma Samulionytė, 60 monumentų, Vilnius: Nerutina, 2020.

Keista naujus metus pradėti pasakojimu apie tai, kas vyko senų metų spalio 7 dieną, kai baiginėjosi laisvės intarpas tarp dviejų karantinų. Jau ilgam įklimpusi antrajame, susitaikiusi su nelaisve ir atsimėgavusi egoistiniais malonumais, mėginu prisiminti Vilmos Samulionytės knygos „60 monumentų“ (išleido „Nerutina“) pristatymą Vilniaus santuokų rūmuose. Mat tie „monumentai“ – tai civilinės metrikacijos salės, kurias menininkė fotografavo keletą metų. 

Danguolė Ruškienė

Apie dvi fotografijų knygas: Violetos Bubelytės „Vis-a-vis“ ir Snieguolės Michelkevičiūtės „Moteris apie vyrus“

Spektaklis, nesvarbu kokio turinio, visuomet yra reginys ir savotiškai įteisina žiūrėjimo galią. O tai, kas vyksta scenoje, dažniausiai siejasi su žmogaus kūnu. Per aktoriaus kūną, judesius, balsą, mimiką konstruojami personažų santykiai ir mezgamas spektaklio audinys. Kūnas čia dažniausiai tampa pagrindine siužeto varomąja jėga, kurią dar labiau išryškina tokios spektaklio dalys kaip muzika, apšvietimas, tekstas ir pan. Taigi kūnas spektaklyje-reginyje formuoja kūrinio stuburą, tampa viso turinio laikančiąja konstrukcija ir kartu pagrindine žiūrėjimo priežastimi. Taip yra ne tik teatre. Kaip ženklas, konkrečias reikšmes turintis atskiruose kontekstuose, kūnas yra viena parankiausių ir paveikiausių priemonių bet kurioje vaizduojamojo meno srityje.

Linas Vildžiūnas

Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei, Vilnius, 2020, 320 p.

Birželio gale pasirodė Rūtos Vanagaitės pokalbių su vokiečių istoriku Christophu Dieckmannu knyga „Kaip tai įvyko?“, išsamiai aptarianti Holokausto Lietuvoje istoriją. Knyga išversta iš anglų kalbos. Jos leidybą iš dalies parėmė Geros valios fondas, prisidėjo privatūs asmenys iš Lietuvos, JAV, Kanados, Australijos, Izraelio ir kitų šalių. Išleido Rūta Vanagaitė, labai kokybiškai išspausdino „PRINT GROUP“ Ščecine. Knygą galima (ir būtina) įsigyti interneto prekybos tinkle patogupirkti.lt.

Katažyna Jankovska

Apie Valentyno Odnoviuno knygą „Stebėjimas. Priežasties tipologija“

Nuo seno žmonių pasąmonėje pasėta mintis, esą pasaulis yra stebimas iš viršaus visa reginčios ir teisiančios akies. Apvaizdos akis – iš krikščioniškos ikonografijos kilęs visur esančio ir viską matančio Dievo akies simbolis, siejamas su dieviškąja visagalybe, menantis anapusinį žvilgsnį, nuolatos stebintį žmoniją.