Krėsle prie televizoriaus
Vis dar svarstote, iš kur Prezidentūroje atsirado berniukas? Pasižiūrėkite 1997 m. nuskambėjusį Barry Levinsono filmą „Uodega vizgina šunį“ (TV1, 13 d. 21 val.). Jis apie tai, koks vaidmuo šiuolaikinėje politikoje tenka manipuliatyvioms politinėms technologijoms, kai reikia perkelti dėmesio centrą nuo situacijų, galinčių sukelti nepasitikėjimą ar kritinę rinkėjų reakciją.
Galerijos „White Cube“ projektas instagrame
Prasidėjus karantinui, Londono šiuolaikinio meno galerija „White Cube“ kvietė įvairius menininkus dalintis pasikeitusios kasdienybės dokumentacija. Taip galerijos instagramo profilis užsipildė ir tebesipildo menininkų vaizdo dienoraščiais, jais pasidalinti spėjo 9 menininkai: Tracey Emin, Antony Gormley, Sarah Morris, Theasteris Gates’as, Raqibas Shaw, Gilbertas ir George’as, Parkas Seo Bo, Ha Xiangyu, Ibrahimas Mahama. Kiekvienas menininkas savo nuožiūra į galerijos profilį 7 dienas iš eilės kėlė po vieną įrašą, dokumentuojantį gyvenimą ir darbą per izoliaciją.
Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei, Vilnius, 2020, 320 p.
Birželio gale pasirodė Rūtos Vanagaitės pokalbių su vokiečių istoriku Christophu Dieckmannu knyga „Kaip tai įvyko?“, išsamiai aptarianti Holokausto Lietuvoje istoriją. Knyga išversta iš anglų kalbos. Jos leidybą iš dalies parėmė Geros valios fondas, prisidėjo privatūs asmenys iš Lietuvos, JAV, Kanados, Australijos, Izraelio ir kitų šalių. Išleido Rūta Vanagaitė, labai kokybiškai išspausdino „PRINT GROUP“ Ščecine. Knygą galima (ir būtina) įsigyti interneto prekybos tinkle patogupirkti.lt.
Krėsle prie televizoriaus
Nežinau, kodėl Valstybės dienai skirtą koncertą (liepos 6 d. 18.30) LRT pavadino „Aš tikrai myliu Lietuvą“, juk tik apsimetėliai visada mielai žongliruoja žodžiu „tikrai“, taip sukeldami daug įtarimų. Bet tarkime, kad kalti vasaros karščiai ir nesibaigiančios patriotų lenktynės (ypač Seime), kas surinks daugiau meilės balų.
Krėsle prie televizoriaus
Apie tokius kaip Šarlotė ir Bobas sakoma, kad jie giminingos sielos. Seniai negirdėjau šio apibūdinimo, matyt, jis skamba pernelyg senamadiškai. Dabar visi nori priklausyti kokiai nors bendruomenei, o individualizmas atrodo kaip baubas. Neseniai per kažkokias žinias girdėjau, kaip viena pedagogė piktinosi, kad namie mokomi vaikai išaugs individualistai. „Tik pagalvokite, koks siaubas“, – buvo matyti didžiosiomis raidėmis užrašyta pedagogės veide.
Iš pasakojimų apie 10-ąjį dešimtmetį
Susidūrus su praeities kūriniais, ar jie būtų vizualinio meno, ar kritikos tekstai, kino filmai, net roko baladės ar kvepalai, į mus dvelkteli ne tiek pats laikas, kiek, greičiau, jo ištrynimas – taškas A (anuomet) ir taškas B (dabar) staiga tampa vienu AB, ir galima pasitikrinti, ar dabartyje atsidūrę kūriniai išlaikė savo galią, ar veikia jų magija, ar buvo juose implantuotas ateities numatymas, leidžiantis vis dar būti aktualiems? Ypač įdomu žvelgti į tuos, sukurtus 10-ąjį dešimtmetį, jau kalbančius šiuolaikinio meno kalba (nesikabinėjant prie termino „šiuolaikinis“), nors taip pat liekančius praeitame šimtmetyje, net tūkstantmetyje, be to, didžioji jų dalis tiek prislėgti visiškos užmaršties, tarsi niekada nebuvo gimę. Kartais juos vos pamena net jų autoriai.





Apie Valentyno Odnoviuno knygą „Stebėjimas. Priežasties tipologija“
Nuo seno žmonių pasąmonėje pasėta mintis, esą pasaulis yra stebimas iš viršaus visa reginčios ir teisiančios akies. Apvaizdos akis – iš krikščioniškos ikonografijos kilęs visur esančio ir viską matančio Dievo akies simbolis, siejamas su dieviškąja visagalybe, menantis anapusinį žvilgsnį, nuolatos stebintį žmoniją.
Krėsle prie televizoriaus
Išeinu į gatvę – žmonės kaip žmonės. Kiekvienas kitoks, bet ši įvairovė tik patvirtina, kad realybė egzistuoja. Įsijungiu televizorių, atsiduriu visai kitoje (nors ekrane – tas pats Vilnius) erdvėje ir prisimenu disidento Andrejaus Siniavskio frazę, esą jo nesutarimai su sovietų valdžia grynai estetiniai. Internete galima rasti jos variantų – vienur skirtumai „estetiniai“, kitur „grynai stilistiniai“, bet esmė nesikeičia.
Krėsle prie televizoriaus
Lenkų sociologai paskelbė, kad 40 procentų šalies piliečių jaučia emocinį nuovargį. Pas mus kiekvienas yra pats sau sociologas, bet kad televizijos pavargo – akivaizdu. Vasaros sezonas – tai nesibaigiantys ne tik filmų kartojimai. Be to, prieš rinkimus televizijas visada ištinka déjà vu.
Pirmosios Talino bienalės atidarymas įvyks liepos 2 dieną. Renginiu siekiama geografiniu ir instituciniu požiūriu užpildyti spragą tarp Kauno, Rygos ir Helsinkio bienalių. Talino bienalė siekia pritraukti tarptautinį dėmesį vietos scenai ir pristatyti menininkų darbus platesnei visuomenei, kalbėti apie šiandien aktualias problemas.
Talino bienalė išaugo iš Talino meno savaitės, kuri bus tęsiama kartu su bienale paeiliui. Bienalės vyriausioji organizatorė Andra Orn sako, kad meno savaitė, kitaip nei festivalio stiliaus bienalė, bus išsamesnė. „Bienalė vietos gyventojams ir, tikiuosi, ateityje tarptautinei auditorijai, suteiks galimybę pamatyti ir patirti naujausią Šiaurės ir Baltijos šalių šiuolaikinį meną per ilgesnį laiką. Ši tarptautinė bienalė padės Talinui patekti į meno profesionalų žemėlapį, pasiūlys naujų galimybių Estijos menininkams ir kurs naujus bendradarbiavimo projektus vietos kūrybinėms institucijoms“, – bienalės svarbą aiškina Orn.