„Projektas – Homo sovieticus“ Tuskulėnų dvaro rūmuose
Ekspozicija „Projektas – Homo sovieticus“ atsidarė dar gana neseniai, pernai rugsėjį. Iki VDA pasiūlytos ekskursijos nei apie muziejų, nei apie šią ekspoziciją girdėti neteko. Nors esu vilnietė, šioje vietoje lankiausi pirmą kartą. Nieko nežinojau ir apie Tuskulėnų rimties parko memorialinį kompleksą, apie šioje teritorijoje buvusias slaptas politinių kalinių masines kapavietes, jas apžiūrėjusi likau sukrėsta, negalėjau patikėti, kad apie tai girdžiu pirmą kartą.
Aš – knygų vaikas. Todėl mano gyvenime dažnai pasitaiko, kad susiduriu su tikromis situacijomis, kurios iš karto sukelia asociacijas su tuo, ką skaičiau anksčiau. Savotiškas atpažinimo efektas, praktikoje atgyjanti „teorija“. Beje, kartais toks knygų ir gyvenimo sąskambis padeda jei ne praktiškai, tai bent psichologiškai. Nes aš jau lyg ir žinau apie tai, ir šios žinios, nors ir knyginės, mane ramina (kiek tai įmanoma).
Šių metų balandžio 12 d. Taikomosios dailės ir dizaino muziejaus (Arsenalo g. 3a) rūsiuose atidaryta vienos savaitės paroda „Ikonos ant šovinių dėžių“. Jos autoriai – menininkai iš Kyjivo: tapytoja ir knygų iliustratorė Sofija Atlantova (g. 1981) ir dailininkas, rašytojas, menotyrininkas Oleksandras Klimenko (kūrybinis pseudonimas Olaf Clemensen, g. 1976). Ši paroda – tai neplanuota projekto „Nupirk ikoną – išsaugok gyvybę“ atkarpa – stotelė tarp Kyjivo ir Jungtinių Amerikos Valstijų, kur kūriniai bus parduoti labdaros aukcione, o gautos lėšos sugrįš į Ukrainą kaip parama mobiliajai Mikolos Pirogovo karo ligoninei. Joje šiuo metu savanoriauja ir vienas iš ikonų autorių – Oleksandras Klimenka. Ikonas jis tapo ten pat, per pertraukas tarp darbų.
Ir kartu su ukrainiečiais skanduojame: „Putin chuilo“!
Pasaulio miestai nusidažo geltona ir mėlyna spalvomis. Gatvėmis žygiuoja protestuotojai, nešini Ukrainos vėliavomis ir plakatais: „Stabdyk karą“, „Rusija, eik namo“, „Putin chuilo“. Žiniasklaidoje liejasi komentarai, prognozės, pasipiktinimas, desperacija, viltis, bet svarbiausia – susižavėjimas ukrainiečių drąsa ir pasiryžimu ginti savo tėvynę. O aš vis pradedu rašyti šį tekstą ir kasdien ištrinu, rašau iš naujo, nes viskas greitai keičiasi. Iš pradžių atrodė, kad mano misija – raginti institucijas siekti, kad Rusija būtų pašalinta iš „Eurovizijos“ ir Venecijos bienalės. Bet tai įvyko greičiau, nei spėjau paraginti.
Spektaklių-arbatvakarių dešimtmečio vakaras
Spektaklio-arbatvakario „Sudeginti negalima pasigailėti. Joanos Arkietės Manifestas“ premjeros įvyko prieš 10 metų Vilniaus rotušėje, Šv. Kotrynos bažnyčioje, Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Tuomet aktorė Eglė Tulevičiūtė su sūnumi dailininku Kristijonu Sipariu, matyt, net neplanavo, kad įkurs „Arbatvakarius“, kurie per dešimtmetį parodys net 18 skirtingos tematikos vaidinimų, tarp kurių vakarai-spektakliai apie Joną Basanavičių, Liudą Truikį, senąjį Vilnių ar šv. Kalėdų tradicijas. Pernai gruodžio 18 ir 19 dienomis Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje įvyko dešimtmečio renginys, kuriame parodytas naujai atgaivintas pirmasis spektaklis apie Žaną d’Ark. Šis šventiniame šurmulyje gal kiek paskendęs reiškinys vertas būti prisimintas.
Įspūdžiai iš parodos „Hommage donatoriams. Vilniaus paveikslų galerijos pradžia“
Hommage – prancūziškas žodis, apibūdinantis pagarbos išraišką. Būtent šiuo žodžiu pavadinta Nacionalinio dailės muziejaus Vilniaus paveikslų galerijoje veikianti paroda, kurios tikslas – atiduoti pagarbą tiems, kurių dėka turime Lietuvoje gana aukšto meninio lygio Vakarų Europos meistrų ir mūsų XIX a. dailininkų kūrinių kolekciją. Būtent Vladislovui ir Antanui Tiškevičiams, Stanislovui ir Vladislovui Fiorentiniams, Kanutui ir Boleslovui Ruseckams bei Antonui Kołb-Sieleckiui.
Kultūros naujienos trumpai
Jau, ko gero, visos žiniasklaidos priemonės paskelbė, kad lapkričio 19 d. Vilniaus miesto savivaldybės ir Kultūros ministerijos pastangomis buvo nukeltas Petro Cvirkos paminklas. Kelerius metus iki šiol daug kultūros veikėjų ir organizacijų (LDID, AICA, LDS, LRS) dėstė savo argumentus, kodėl su pavedu (kad ir turinčiu neigiamų reikšmių) taip elgtis negalima, daugybės išsilavinusių kultūros žmonių rašiniai pasirodo ir toliau, juose nusivylimas.
Pozicija dėl projekto „Nepamirškime nebeprisiminti“ Petro Cvirkos aikštėje
Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcija reiškia nerimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų ribojant raiškos laisvę mene ir pačios savivaldybės nustatyto kultūros renginių taisyklių reglamento nesilaikymo. 2021 m. lapkričio 10 d. menininkės Eglė Grėbliauskaitė ir Agnė Gintalaitė pradėjo įgyvendinti kasdienybės spektaklio projektą „Nepamirškime nebeprisiminti“ Petro Cvirkos aikštėje Vilniuje, jo scenografijos dalis buvo ir pats Juozo Mikėno sukurtas paminklas Petrui Cvirkai. Projekto autorės apdengė paminklą dirbtinėmis samanomis, kviesdamos miesto gyventojus susimąstyti apie laiko tėkmę ir istorijos reikšmę. Nors renginys buvo gavęs rašytinį leidimą iš savivaldybės, Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimu menininkėms buvo liepta demontuoti scenografiją ir palikti aikštę. Lapkričio 19 d. Petro Cvirkos paminklas buvo demontuotas.
Pareiškimas
Spalio 21 dieną pristatytos ateinančių metų Lietuvos kultūros tarybos sezono gairės ir pokyčiai vėl sukėlė įvairių diskusijų bei klausimų. Jie ypač aktualūs nenumaldomai artėjant Kultūros ministerijos teikto Kultūros rėmimo fondo (KRF) įstatymo naikinimo (XIVP-856) svarstymams Seime.
Viename seniausių Vokietijos miestų – menininkės Patricijos Jurkšaitytės paroda
Spalio 6 d. Augsburgo (pietvakarių Bavarija) galerijoje „Neue Galerie im Höhmannhaus“ atidaryta tapytojos Patricijos Jurkšaitytės darbų paroda „Shelters // Bleiben“ – pirmoji menininkės personalinė paroda Vokietijoje. Pastarųjų dviejų dešimtmečių (nuo 2005-ųjų iki 2021 m.) Jurkšaitytės kūrybos pristatymas – Lietuvos kultūros sezono Bavarijoje programos dalis.