Kultūra

Agnė Narušytė

Kultūriniai įspūdžiai Jekaterinburge

Rusijoje nebuvau nuo pat nepriklausomybės pradžios. Kai Metenkovo namuose įsikūręs Fotografijos muziejus pakvietė į Jekaterinburgą, buvo smalsu pamatyti šį miestą už Uralo, bet ir kiek baisu: lietuviškoji „Vikipedija“ daugiausiai vietos skiria jame (1924–1991 m. – Sverdlovskas) kalintų ir nužudytų lietuvių pavardėms. Ir caro Nikolajaus II šeima buvo sušaudyta būtent čia. Be to, esu iš priešų šalies. Ar neprisikabins koks „saugumas“? Ar neareštuos? Ar iš viso įleis? O gal, vos įkišus kortelę į bankomatą, nusiurbs visus pinigus ir vertingus „duomenis“?

Šie paranojiški klausimai galbūt skamba juokingai, ypač – dažniau į tą pusę važinėjantiems. Bet net mano išmanusis telefonas, paprastai nepriekaištingai šokinėjantis per laiko juostas, susipainiojo ir atsisakė suprasti mano netikėtą kelionę į Rytus.

Monika Krikštopaitytė kalbina Eloną Lubytę

Praėjusiame numeryje Giedrė Jankevičiūtė pokalbyje su AICA įkūrėjais Viktoru Liutkumi ir Laima Laučkaite aptarė tarptautinės dailės kritikų asociacijos Lietuvos sekcijos įkūrimą, gyvavimo pradžią ir tuo metu svarbiausius aspektus. Priminė mums, kad organizacija mini trisdešimtmetį ir ta proga verta inicijuoti pasakojimą iš pirminių šaltinių. Istoriją tęsiame kalbindami kitą, ilgametę AICA vadovę Eloną Lubytę.

Giedrė Jankevičiūtė kalbina Laimą Laučkaitę ir Viktorą Liutkų

2019 m. gegužės 17 d. pavakare išėjusi iš Dailės akademijos senųjų rūmų kaktomuša susidūriau su Viktoru Liutkumi. Pradėjom apie šį bei tą ir perėjom prie jubiliejų minėjimo epidemijos. Aišku, šitie ritualai prasmingi, nors kartais jų gerokai per daug ir jie ima varginti bei erzinti. Kita vertus, jubiliejai leidžia gauti lėšų tyrimams, nes tik per valstybės istorijai reikšmingų sukakčių minėjimus tyrimų reikšmę supranta politikai, jie skatina visuomenės susidomėjimą istorija, mobilizuoja tyrėjų pajėgas ir taip per jubiliejus pavyksta kažką gilesnio praeityje bei dabartyje atrasti. Žodis po žodžio priėjom prie savo srities – dailėtyros, ir Viktoras tarė: „Tai mes juk prieš 30 metų įkūrėm AICA. Jubiliejus?“. – „Hm, ar tikrai 1989? Kad kažkaip lyg ir vėliau ta pradžia buvo...“ – „Ne, ne, AICA kūrėm Dailininkų sąjungoje Kosciuškos gatvėje, o 1990 m. aš jau perėjau dirbti į Kultūros ministeriją.“

Monika Krikštopaitytė

Adamo Mazuro komentaras apie kultūros karus Lenkijoje

Su Adamu Mazuru kartu dalyvavome tarptautinėje konferencijoje „Fast Forward“ (2017), skirtoje fotografių kūrybos analizei, vykusioje Nacionalinėje dailės galerijoje. Šalia kitų autorių jis pristatė ir prieštaringą bei prieštaringai vertinamą Natalia LL kūrybą. Kaip tik šios menininkės videodarbas „Vartotojiškas menas“ („Consumer Art“, 1973), Lenkijos kultūros ministrui reikalaujant, balandžio pabaigoje buvo išimtas iš nuolatinės ekspozicijos Nacionaliniame Varšuvos muziejuje. Kūrinys kritikuotas kaip nepadorus ir trikdantis jaunimą.

Daugiau nei tūkstantis protestuotojų susirinko prie muziejaus valgyti bananų. Socialiniai tinklai buvo užtvindyti bananų valgymu, dalis rinkosi obuolius dėl įvairovės ir įvairesnio lyčių atspindėjimo. Protestuotojai norėjo priminti, kad Natalijos LL kūrinys ne tik pasakoja apie seksualinę revoliuciją, bet ir kritikuoja vartotojiškumą bei sovietmečio deficito kultūrą, kai gauti bananą reiškė nepaprastą sėkmę. Kūrinys buvo grąžintas, nors vėliau nuspręsta keisti visą ekspoziciją iš esmės. Apie šį įvykį ir kultūrinę atmosferą Lenkijoje paprašiau pasidalinti mintimis Mazurą, kuris yra meno kritikas ir istorikas, kuratorius, dėsto Poznanės menų universitete, taip pat kartu su Karolina Plinta ir Piotru Polichtu yra įkūręs BLOK (https://blokmagazine.com/about-us/) žurnalą, skirtą Vidurio Europos kultūros reiškiniams.

Parengė M. K.

Gegužės 3-iosios proga Lenkijos Respublikos ambasadoje Vilniuje buvo pagerbti arti keturiasdešimt asmenų už nuopelnus plėtojant lenkų ir lietuvių kultūrų bendradarbiavimą bei už veiklą Lietuvos lenkų bendruomenės labui. Lenkijos Respublikos ambasadorė Lietuvoje Urszula Doroszewska sveikinimo kalboje pabrėžė, kad šalys yra strateginės partnerės. Už išskirtinius nuopelnus plėtojant lenkų ir lietuvių kultūrinį bendradarbiavimą Komandoro kryžiaus ordinas skirtas dailininkui Stasiui Eidrigevičiui ir Dainiui Junevičiui. Kavalieriaus kryžiaus ordinu pagerbtas Kęstutis Kuizinas. Auksiniu kryžiumi už nuopelnus šalių kultūrai pagerbti: Šviesė Čepliauskaitė, Antanas Ivinskis, Jonas Jučas, Rolandas Kvietkauskas, Kornelijus Platelis, dažnas šio leidinio autorius Helmutas Šabasevičius, Ričardas Sviackevičius, Aleksandra Žvirblytė, Andrzej Łuksza. Sidabriniu kryžiumi pagerbti: Alvidas Bakanauskas, Herkus Kunčius, Virginijus Savukynas.

Agnė Narušytė

Kalėdinė esė

Spėju, kad mano galvoje užsiliko dar vasarį išleistos knygos personažas. Vis girdžiu jo žodžius: „Aš noriu kalbėti. Aš noriu reikšti rišlias mintis. Aš noriu būti suprastas. Aš negaliu būti suprastas, nes esu vienišas. Aš visą laiką suku ratus šiuo labirintu.“ Tai – Minotauras iš filosofo Reino Raudo pjesės.

Ieva Pleikienė

Šiuolaikinis pasaulis, nors gerokai atitolęs nuo gamtos gyvenimo tėkmės, tebėra nulemtas kalendoriaus diktuojamo ritmo. Gruodis – intensyvus metas, kai privalu užbaigti tai, kas pradėta. Tokia ritmika prisidėjo prie Alfonso Vincento Ambraziūno biografiją ir kūrybą pristatančios knygos „Dekonstruktyvizmo pradmenys“ pasirodymo prieš porą savaičių (sudarytoja Eglė Ambraziūnaitė, Marijampolė, Piko valanda, 2018).

Rimantė Černiauskaitė

Kiekvieną vasarą Lietuvoje vyksta dešimtys plenerų, kuriuos dailininkai mėgsta, nes gali kurti ne studijoje, o gamtoje. Patinka jie ir vietiniams gyventojams, džiugina jų vietovėje rengiamos parodos, bendruomenėms dovanojami kūriniai. Bet nedaug vyksta kūrybinių stovyklų, kurios turėtų ir aukštesnių tikslų, o būtent tokie yra Marianos Veriovkinos simpoziumai, rengiami siekiant išgelbėti apleistą vokiečių ekspresionizmo dailininkės dvarą Vyžuonėlėse, Utenos rajone.

Dalia Vasiliūnienė

Lietuvos šventojo karalaičio gerbimo istorijos šedevrai Bažnytinio paveldo muziejuje

Lietuvos meno lauko profesionalai ir gerbėjai tikrai nelepinami atvežtinėmis klasikinės dailės parodomis, o Europos muziejuose saugomų aukščiausio lygio šedevrų eksponavimas mūsų šalyje dažnumu galėtų rungtis su popiežių vizitais. Todėl ypač nudžiugino Bažnytinio paveldo muziejaus iniciatyva į Vilnių iš Italijos atgabenti baroko epochos dailininkų kūrinius.

Rūta Taukinaitytė-Narbutienė

Kada prasidės bibliofilinis žaidimas?

Neseniai buvo pristatyta Virginijos Kulvinskaitės, dar žinomos kaip Virginija Cibarauskė, poezijos knyga „Antrininkė“. Tačiau šįkart norėtųsi pakalbėti ne apie poeziją ar jos autorę, o apie mažo tiražo popierinę knygą.