Kultūra

Monika Krikštopaitytė

Apie Jono Karolio Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondą ir kitas galimybes padėti Ukrainai kalbamės su Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriumi Arūnu Gelūnu

Atvirai kalbant, į Lietuvos didžiojo etmono, karvedžio ir visuomenininko Jono Karolio Chodkevičiaus labdaros ir paramos fondo įkūrimą (2019 m. lapkričio 11 d.) nelabai sureagavau. Gal dėl beveik grynai vyriškos (ir dėl to klubą primenančios) 11 dalininkų sudėties (vad. Edmundas Jakilaitis, Donatas Juozas Katkus, Alfredas Bumblauskas, Astijus Kungys, Valdas Rakutis, Ramūnas Banys, jūs ir kiti). Nebuvo aišku, kokį pavidalą įgis siekiai „įamžinti ir plačiai visuomenei pristatyti Lietuvos didžiojo etmono J.K. Chodkevičiaus asmenybę, skatinti giliau pažinti šalies istoriją, kviesti piliečius veikti valstybės klestėjimo labui, skirti jėgas visuomeninei ir kultūrinei veiklai“. Labiau simbolinę fondo veiklą (minėjimai, premijos teikimas) pakreipė ir labai konkretizavo Rusijos pradėtas karas Ukrainoje. Kokie paramos ir labdaros projektai buvo įgyvendinami per šį fondą ar fondui bendradarbiaujant su kitomis organizacijomis?

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė

Laiškas iš Romos

Paauglystėje girdėdama močiutę sakant: „Gyvenimas kaip sapnas“, ironiškai galvodavau: „Na ir romantika“, o dabar beveik kasdien ši mintis suskamba mano galvoje čia, Romoje: „Sapnas!“ Ne tik dėl to, kad mane supa ypatingas Amžinojo miesto grožis ir šiaip nemenkas gyvenimo pokytis persikraustyti į kitą šalį (tapo Lietuvos ambasadore prie Šventojo Sosto – red. past.), bet ir todėl, kad tai, apie ką sapnuodavau Lietuvoje, dabar išsipildo realybėje: juk daugelis esame patyrę būseną – tai jau sapnavau!

Agnė Narušytė

Yra Kalėdos ir yra Karo Kalėdos. Šiemet jau žinau skirtumą, nors esu dar tik užnugaryje. Jau 300-oji diena. Kai skaitysite, bus 304-oji ar 305-oji. Ir taip toliau.

Anksčiau ant visų eglučių, palangių, net namų stogų tupėdavo angelai. Gal jie ten ir dabar tupi, bet man vaidenasi angelas su prieštankine raketa „Javelin“. Jo veide – įniršis, ant peties – ukrainietiškas trišakis. Putlų kūnelį pridengia mėlyni ir geltoni kaspinai, vietoj dangaus – kamufliažinės uniformos raštas ir palinkėjimas: „From Ukraine with NLAW“. Nuo Ukrainos su išmaniąja raketų sistema „iššauk ir užmiršk“. O užsieniečių savanorių padalinys „Tamsieji angelai“ šiais ginklais medžioja ordos tankus. Bet Kremina jau užimta, Azovo pulkas vis dar gina sugriautą Mariupolį.

Roberta Stonkutė

Šiaulių dailės galerija įgyvendina projektą „Šiaulių miesto mitas: grafinio leidinio rengimas“, kurio metu leidybai rengiamas pirmasis jaunimui skirtas komiksas. Jis kvies ne tik skaityti, bet ir pažinti miestą, vaikštant ir atrandant jo istoriją, svarbius įvykius, asmenybes ir meno objektus.

Leidinio turinį kuria šiauliečiams gerai žinomas rašytojas, literatūrologas, romanų „Pietinia kronikas“, „Remyga“ autorius Rimantas Kmita ir architektas, iliustratorius Povilas Vincentas Jankūnas, kuris jau turi panašios patirties, rengiant ir komikso formatui adaptuojat Justino Žilinsko knygą „Mano Vilnius mano“, kuri virto grafiniu miesto metraščiu „Atgal į Vilnių“. Su kūrėjais nutarėme praskleisti komikso rengimo užkulisius ir pasikalbėti apie kūrybinius procesus, kurių rezultatai jau 2023 metais pasieks skaitytojus!

Laimutė Ligeikaitė

XXVI tarptautiniame Thomo Manno festivalyje Nidoje apsilankius

Tarp gausybės vasaros kultūros renginių neabejotiną kokybės svorį išlaiko Thomo Manno festivalis Nidoje, kasmet liepos mėnesį kviečiantis į akademinės muzikos koncertus, intelektualų diskusijas, rytinius skaitymus, naktines filmų peržiūras, dailės parodas. Kaip žinome, Thomo Manno kultūros centro rengiamas festivalis neturi nieko bendra su poilsinio atostogų renginio formatu. 26-erių metų tradiciją skaičiuojantis savaitės trukmės intelektualų ir menininkų koncentratas yra tapęs vienu reikšmingiausių ir kokybiškiausių kultūros forumų, kurio gerai apmąstyta tematika, programos, svečių įžvalgos skamba drąsiai ir aktualiai. Humanistinių vertybių ir kultūros kaip atsvaros brutaliai jėgai svarbą visuomet pabrėžia festivalio globėjas, Neringos garbės pilietis, prezidentas Valdas Adamkus, kurio sveikinimo žodį pradžios koncerte, prezidentui šįkart negalėjus atvykti, perskaitė Neringos meras Darius Jasaitis, giminingas mintis išsakė Vokietijos ambasadorius Matthias Sonnas, apsilankęs beveik visuose renginiuose, Thomo Manno kultūros centro direktorė Lina Motuzienė.

Linas Vildžiūnas, Laima Kreivytė

Liudvikas Jakimavičius (1959 08 21–2022 08 01)

Liudvikas Jakimavičius buvo viešas žmogus. Jį, prisidengusį galvą ryškiaspalve skarele, iš tolo atpažindavo daugelis. Dažniausiai Vilniaus senamiesčio gatvėje, kol naujasis homo vilnensis galutinai neišstūmė iš Senamiesčio literatūrinės bohemos. Turėjo begalę bičiulių, plunksnos brolių, kiekvieną sustojęs pakalbindavo, aptardavo krašto naujienas, kartais dėl jų pasidžiaugdavo, bet dažniau pasikeikdavo, ir visada apsisukęs nueidavo vienas. Susitelkęs į savą vidinį dvasinį gyvenimą.

Linartas Tuomas

Nostalgija, utopija, ekonomija

Parduotuvės, dekoracijos, eskalatoriai. Popmuzika, apšvietimas, klegesys. Komercija ir kičas. Šlamštas ir blizgučiai. Prekybos centras dažniausiai nėra patraukli erdvė apsilankymui, bet puikus objektas apmąstymui. Visuomeninės nuotaikos, laiko dvasia, vyraujantys geismai – visa tai randa savo vietą tarp dirbtinių palmių, sodrių kvapų ir estetinio sterilumo. Prekybcentrį dera suvokti ne tik kaip erdvę, bet ir kaip laiką: tik taip jame įmanoma įžvelgti įdomius reiškinius, susijusius su nostalgija, utopija, eskapizmu, nevietomis, dekolorizacija, optimizacija, šlamšto architektūra, istorine kaita, ekonominiais procesais ir mirusiomis zonomis.

Vilniaus miesto muziejus

Pokalbis su parodos „Kas į Viršulus?“ kuratoriumi

Kodėl Viršuliškės tokios žalios? Ką bendro turi Vilnius ir Kyjivas? Nuo kokio projekto prieš keliasdešimt metų Viršuliškes išgelbėjo rajono bendruomenė? Įpusėjus Vilniaus muziejaus parodai „Kas į Viršulus?“ savo mintimis apie miestų plėtrą, rajonų bendruomenes ir istoriko darbą tiriant savo aplinką dalinasi parodos kuratorius, turbūt geriausiai Viršuliškių istoriją išmanantis žmogus visoje Lietuvoje, o gal ir visame pasaulyje, istorikas Povilas Andrius Stepavičius.

Renata Petrauskaitė-Juodeikė

„Projektas – Homo sovieticus“ Tuskulėnų dvaro rūmuose

Ekspozicija „Projektas – Homo sovieticus“ atsidarė dar gana neseniai, pernai rugsėjį. Iki VDA pasiūlytos ekskursijos nei apie muziejų, nei apie šią ekspoziciją girdėti neteko. Nors esu vilnietė, šioje vietoje lankiausi pirmą kartą. Nieko nežinojau ir apie Tuskulėnų rimties parko memorialinį kompleksą, apie šioje teritorijoje buvusias slaptas politinių kalinių masines kapavietes, jas apžiūrėjusi likau sukrėsta, negalėjau patikėti, kad apie tai girdžiu pirmą kartą.

Andrii Kornev

Aš – knygų vaikas. Todėl mano gyvenime dažnai pasitaiko, kad susiduriu su tikromis situacijomis, kurios iš karto sukelia asociacijas su tuo, ką skaičiau anksčiau. Savotiškas atpažinimo efektas, praktikoje atgyjanti „teorija“. Beje, kartais toks knygų ir gyvenimo sąskambis padeda jei ne praktiškai, tai bent psichologiškai. Nes aš jau lyg ir žinau apie tai, ir šios žinios, nors ir knyginės, mane ramina (kiek tai įmanoma).