7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kultūra

Gražina Mareckaitė

Taip praeina pasaulio garbė

Raimondo Paknio fotografijų paroda „Mūro istorijos“ Valdovų rūmuose

 

Griūvančio Gedimino kalno papėdėje, Nacionalinio muziejaus patalpose, dar 2017 m. buvo eksponuota Raimondo Paknio fotografijų paroda „Išlikęs laikas. LDK mūrų istorijos“. Ji nesulaukė didesnio atgarsio, nors tai buvo neregėtas ir negirdėtas, apstulbinęs savo forma, dalykiškas istorijos dokumentas ir paveikslas, unikalus fotografijos galimybių demonstravimas, emocingas šauksmas, simboliškomis paralelėmis sugretinęs reiškinius, kurie kelia mūsų tautos, jos egzistencijos, išlikimo, kultūros paveldo, istorinės atminties bei dabarties santykių problemas.

Raimondas Paknys, Dievo Motinos Gimimo vienuolyno bažnyčia. Naujasis Zahorivas / Новий Загорiв / Zahorów Nowy / Novyi Zahoriv (Ukraina, Volynės sr., 2017) | Iki 1569 m. Naujasis Zahorivas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, po Liublino unijos atiteko Lenkijai, po Trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795) prijungtas prie Rusijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, po to okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Naujajame Zahorive XVI a. bajorai Zahorovskiai fundavo stačiatikių vienuolyną, XVIII a. pr. jis perduotas graikų apeigų katalikams (vienuoliams bazilijonams). Grafas Dominykas Čackis (Dominik Czacki) prie vienuolyno pastatė mūrinę barokinę bažnyčią. XIX a. vienuolynas su bažnyčia atiduotas stačiatikiams. Antrojo pasaulinio karo metais šventovė apgriauta.
Raimondas Paknys, Dievo Motinos Gimimo vienuolyno bažnyčia. Naujasis Zahorivas / Новий Загорiв / Zahorów Nowy / Novyi Zahoriv (Ukraina, Volynės sr., 2017) | Iki 1569 m. Naujasis Zahorivas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, po Liublino unijos atiteko Lenkijai, po Trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795) prijungtas prie Rusijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, po to okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Naujajame Zahorive XVI a. bajorai Zahorovskiai fundavo stačiatikių vienuolyną, XVIII a. pr. jis perduotas graikų apeigų katalikams (vienuoliams bazilijonams). Grafas Dominykas Čackis (Dominik Czacki) prie vienuolyno pastatė mūrinę barokinę bažnyčią. XIX a. vienuolynas su bažnyčia atiduotas stačiatikiams. Antrojo pasaulinio karo metais šventovė apgriauta.
Raimondas Paknys, Šv. Morkaus bažnyčia. Variažas / Варяж / Waręż / Varyazh (Ukraina, Lvovo sr., 2018) | Nuo pirmojo paminėjimo 1419 m. Variažas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Barokinė bažnyčia pastatyta 1693 m. prie pijorų vienuolyno. Fundatorius – Variažo savininkas, Rusios vaivada Morkus Matčynskis (Marek Matczyński). Architektas – Vaitiekus Lenartovičius (Woiciech Lenartowicz). Bažnyčia apleista sovietmečiu.
Raimondas Paknys, Šv. Morkaus bažnyčia. Variažas / Варяж / Waręż / Varyazh (Ukraina, Lvovo sr., 2018) | Nuo pirmojo paminėjimo 1419 m. Variažas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Barokinė bažnyčia pastatyta 1693 m. prie pijorų vienuolyno. Fundatorius – Variažo savininkas, Rusios vaivada Morkus Matčynskis (Marek Matczyński). Architektas – Vaitiekus Lenartovičius (Woiciech Lenartowicz). Bažnyčia apleista sovietmečiu.
Raimondas Paknys, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Uhnivas / Угнів / Uhnów / Uhniv (Ukraina, Lvovo sr., 2017) | Nuo pat įkūrimo XIV a. Uhnivas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Barokinė bažnyčia pastatyta 1695 metais. Fundatorius – Liubačevo kaštelionas Kristoforas Duninas (Krzystof Dunin). Architektas – Jonas Mykolas Linkas (Jan Michał Link). Bažnyčia nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, po 1951 m. tapo sandėliu.
Raimondas Paknys, Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Uhnivas / Угнів / Uhnów / Uhniv (Ukraina, Lvovo sr., 2017) | Nuo pat įkūrimo XIV a. Uhnivas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Barokinė bažnyčia pastatyta 1695 metais. Fundatorius – Liubačevo kaštelionas Kristoforas Duninas (Krzystof Dunin). Architektas – Jonas Mykolas Linkas (Jan Michał Link). Bažnyčia nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais, po 1951 m. tapo sandėliu.
Raimondas Paknys, Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia (Kaunas, 2012) | Lenkijos ir Lietuvos valdovas (1440/1447–1492) Kazimieras Jogailaitis 1468 m. Kaune fundavo bernardinų vienuolyną. Prie jo XV ir XVI a. sandūroje vaivadijos didikų lėšomis iškilo gotikinė Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia. 1950 m. ji paversta vaistų sandėliu. 2005 m. bažnyčia grąžinta pranciškonams, 2009 m. pradėta rekonstruoti.
Raimondas Paknys, Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia (Kaunas, 2012) | Lenkijos ir Lietuvos valdovas (1440/1447–1492) Kazimieras Jogailaitis 1468 m. Kaune fundavo bernardinų vienuolyną. Prie jo XV ir XVI a. sandūroje vaivadijos didikų lėšomis iškilo gotikinė Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia. 1950 m. ji paversta vaistų sandėliu. 2005 m. bažnyčia grąžinta pranciškonams, 2009 m. pradėta rekonstruoti.
Raimondas Paknys, Ostrogiškių pilis. Stare Selas / Старе Село / Stare Sioło / Stare Selo (Ukraina, Lvovo sr., 2018) | Nuo pirmojo paminėjimo 1454 m. Stare Selas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Mūrinę Ostrogiškių pilaitę renesanso stiliumi 1654 m. perstatė, išplėtė ir pavertė rezidencine pilimi su arsenalu kunigaikštis Vladislovas Dominykas Zaslavskis-Ostrogiškis (Władysław Dominik Zasławski-Ostrogski). Pilį vėliau valdė Seniavskiai, kunigaikščiai Čartoriskiai, Potockiai. Pastarieji pilį pavertė pramonės įmonių konglomeratu ir valdė iki 1939 metų. Vėliau pilis apleista. Tai viena didžiausių pilių Ukrainoje. Architektas Ambrozijus Nutklausas Nuolankusis (Ambroży Nutclauss Przychylny). Išliko didingos gynybinės sienos, keli bokštai, renesansiniai atikai.
Raimondas Paknys, Ostrogiškių pilis. Stare Selas / Старе Село / Stare Sioło / Stare Selo (Ukraina, Lvovo sr., 2018) | Nuo pirmojo paminėjimo 1454 m. Stare Selas priklausė Lenkijai, po Pirmojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1772) prijungtas prie Austrijos, tarpukariu priklausė Lenkijai, 1939 m. okupuotas Sovietų Sąjungos, nuo 1991 m. priklauso Ukrainai. Mūrinę Ostrogiškių pilaitę renesanso stiliumi 1654 m. perstatė, išplėtė ir pavertė rezidencine pilimi su arsenalu kunigaikštis Vladislovas Dominykas Zaslavskis-Ostrogiškis (Władysław Dominik Zasławski-Ostrogski). Pilį vėliau valdė Seniavskiai, kunigaikščiai Čartoriskiai, Potockiai. Pastarieji pilį pavertė pramonės įmonių konglomeratu ir valdė iki 1939 metų. Vėliau pilis apleista. Tai viena didžiausių pilių Ukrainoje. Architektas Ambrozijus Nutklausas Nuolankusis (Ambroży Nutclauss Przychylny). Išliko didingos gynybinės sienos, keli bokštai, renesansiniai atikai.

Kokios perspektyvos?

Sovietmečio architektūra ir urbanistika

 

Pokalbyje dalyvavo Marija Drėmaitė (Vilniaus universitetas), Monika Lipšic (kuratorė), Eglė Rindzevičiūtė (Kingstono universitetas Londone). Pokalbis surengtas per Agnės Gintalaitės parodos „Be perspektyvos / Grožio likučiai“ atidarymą Vilniaus fotografijos galerijoje, 2019 m. liepos 31 d.


Marija Drėmaitė: Ačiū už kvietimą į pokalbį. Jam besirengdama prisiminiau, kad galerijoje paskutinį kartą buvau, kai rodyta Liudo Parulskio paroda „Barokas ir betonas“. Jos autorius fotomanipuliacijomis jungė masinės statybos daugiabučius su barokiniais Vilniaus ir ne Vilniaus elementais. Ši tema traukia ne vieną fotografą ir man įdomu, kaip šia tema manipuliuoja Agnė Gintalaitė.

Agnė Gintalaitė, iš serijos „Be perspektyvos". 2019 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Be perspektyvos". 2019 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Be perspektyvos". 2018 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Be perspektyvos". 2018 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Be perspektyvos". 2019 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Be perspektyvos". 2019 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Be perspektyvos". 2019 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Be perspektyvos". 2019 m.
Parodos „Be perspektyvos" ekspozicijos fragmentas
Parodos „Be perspektyvos" ekspozicijos fragmentas
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Be perspektyvos". 2019 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Be perspektyvos". 2019 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Grožio reliktai II". 2017 m.
Agnė Gintalaitė, iš serijos „Grožio reliktai II". 2017 m.
Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė

Tarp tapybos ir tarnybos

Petro Stausko (1919–2003) šimtmečiui

Kiekvienos kartos meno skaitymo būdai kinta, o laiko perspektyva suteikia daugiau galimybių kalbėti apie asmens pasirinkimus sistemoje ir į gerai pažįstamus dalykus pažvelgti kitomis akimis. 100-osios gimimo metinės – standartinė, bet labai svari ir iškilminga proga kalbėti apie vieną įsimintiniausių XX a. antros pusės Kauno meno pasaulio atstovų, ilgametį M.K. Čiurlionio muziejaus direktorių Petrą Stauską, jo kūrybą ir vadovavimo muziejui epochą.  

Petras Stauskas. 1979 m. R. Ropytės nuotr. ČDM archyvas
Petras Stauskas. 1979 m. R. Ropytės nuotr. ČDM archyvas
Petras Stauskas. 1979 m. R. Ropytės nuotr. ČDM archyvas
Petras Stauskas. 1979 m. R. Ropytės nuotr. ČDM archyvas
Petras Stauskas, Gario lagerio Sevurallag kalinys. 1943 m. Iš baudžiamosios bylos, LYA
Petras Stauskas, Gario lagerio Sevurallag kalinys. 1943 m. Iš baudžiamosios bylos, LYA
Petras Stauskas su Raisa Gorbočiova prie M.K. Čiurlionio paveikslų 1980 07 14. A. Žukausko nuotr. A. Stauskienės archyvas
Petras Stauskas su Raisa Gorbočiova prie M.K. Čiurlionio paveikslų 1980 07 14. A. Žukausko nuotr. A. Stauskienės archyvas
Petras Stauskas, Alėja Pažaislyje. 1968 m. ČDM
Petras Stauskas, Alėja Pažaislyje. 1968 m. ČDM
Petras Stauskas, Aukštaitijos peizažas. Antazavė. 1973 m. ČDM
Petras Stauskas, Aukštaitijos peizažas. Antazavė. 1973 m. ČDM
Petras Stauskas, Vaikai. 1969 m. ČDM
Petras Stauskas, Vaikai. 1969 m. ČDM
Petras Stauskas, Kauno panorama. 1982 m. ČDM
Petras Stauskas, Kauno panorama. 1982 m. ČDM
Kristina Pipiraitė

Tapatybės beieškant

Karinos Kazlauskaitės konceptualaus meno paroda „NamasNamai“ Rokiškio krašto muziejuje

 

Perskaičius pavadinimą „NamasNamai“ nejučia pagauni save vartant jį mintyse tarsi Erno Rubiko mechaninį galvosūkį, mėginant sudėlioti išsibarsčiusius spalvotus kvadratėlius į vietą. Kad nušvistų visą plokštumą dengianti užrašo spalva. Iš anksto buvo aišku, kad Karinos Kazlauskaitės minties vingiai, novatoriški kūrybiniai sprendimai ir drąsa eksperimentuoti bus išbandymas žiūrovui.

Rokiškio kraštovaizdžio muziejaus buvusios katilinės patalpoje vietoj pjuvenomis kimštų gyvūnų ir ragų laikinai buvo eksponuojamos Karinos Kazlauskaitės „iškamšos“: delikatūs, trapūs objektai ir instaliacijos, prikimšti asmeninių autorės patirčių ieškant savo identiteto ir savos erdvės. Menininkė iš atsiminimų traukia nuogą, nepagražintą kasdienybę, suteikdama jai progą kalbėti savo žargonu. Todėl jos objektai – labai asmeniški, spontaniški, savo išdėstymu ekspozicijoje paneigiantys chronologiją.

Objektas „Karoliai barškutis” (2015). Kiaulės pūslė, 24K aukso lapelis, pneumatinis prietaisas, rankšluostis, organinis stiklas, medis, sidabras. Alessandro Marchi nuotr. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos
Objektas „Karoliai barškutis” (2015). Kiaulės pūslė, 24K aukso lapelis, pneumatinis prietaisas, rankšluostis, organinis stiklas, medis, sidabras. Alessandro Marchi nuotr. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos
Objektas „Vėrinys su žirniais ir namais” (2019). Geležis, žirniai, 3D nmai, oniksas. Klaus Leo Richter nuotr.. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos
Objektas „Vėrinys su žirniais ir namais” (2019). Geležis, žirniai, 3D nmai, oniksas. Klaus Leo Richter nuotr.. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos
Kaklo vėrinys „Stogai” Pargamentas iš kiaulės pūslės, geležis, žirnis. Klaus Leo Richter nuotr. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos.
Kaklo vėrinys „Stogai” Pargamentas iš kiaulės pūslės, geležis, žirnis. Klaus Leo Richter nuotr. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos.
Instaliacija „Dionizas” (2016). Kiaulės pūslė, 24K aukso lapelis, LED šviesos, kaltinė grandinė. Klaus Leo Richter nuotr. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos.
Instaliacija „Dionizas” (2016). Kiaulės pūslė, 24K aukso lapelis, LED šviesos, kaltinė grandinė. Klaus Leo Richter nuotr. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos.
Parodos „NamasNamai” ekspozicijos fragmentas. Klaus Leo Richter nuotr. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos.
Parodos „NamasNamai” ekspozicijos fragmentas. Klaus Leo Richter nuotr. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos.
Sagė iš serijos sagės „Lėktuvėliai” (2016). Pargamentas iš kiaulės pūslės, 24K aukso lapelis, sidabro lapelis, magnetinis užsegimas. Gintauto Beržinsko nuotr. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos.
Sagė iš serijos sagės „Lėktuvėliai” (2016). Pargamentas iš kiaulės pūslės, 24K aukso lapelis, sidabro lapelis, magnetinis užsegimas. Gintauto Beržinsko nuotr. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos.
Objektas „Trys moterys paplūdimyje valgo muziką ir klauso duonos” (2011). Stručio kiaušinis, perdaryti buitiniai prietaisai, ausų kištukai, sidabras, elektros laidai. K. Kazlauskatės nuotr.
Objektas „Trys moterys paplūdimyje valgo muziką ir klauso duonos” (2011). Stručio kiaušinis, perdaryti buitiniai prietaisai, ausų kištukai, sidabras, elektros laidai. K. Kazlauskatės nuotr.
Objektas „Trys moterys paplūdimyje valgo muziką ir klauso duonos” (2011). Stručio kiaušinis, perdaryti buitiniai prietaisai, ausų kištukai, sidabras, elektros laidai. K. Kazlauskatės nuotr.
Objektas „Trys moterys paplūdimyje valgo muziką ir klauso duonos” (2011). Stručio kiaušinis, perdaryti buitiniai prietaisai, ausų kištukai, sidabras, elektros laidai. K. Kazlauskatės nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Muziejų renesansas

Apie pokyčius pasikeitus vadovybei

Norėčiau tikėti, kad muziejų lankymo bumas pasaulyje kyla ne tiek dėl pagerėjusios vadybos, kiek dėl supratimo, kad atmintis lemia šiandieną, ir vis didesnio kultūros institucijų įsitraukimo į kasdienybės aktualijų analizę, vizionieriškumo ir sudėtingiausių žmogiškųjų dilemų turtinimo. Ne paprastinimo – tai daro dauguma politikų, o turtinimo per įvairiapusiškesnį tyrimą. Galbūt daliai žmonių muziejus tebelieka aukštesnio lygio pramoga, bet jei tai būtų kompiuterinis žaidimas, manyčiau, pastarieji naudotojai yra tik pirmame lygyje. (Labai laukiame jūsų kituose lygiuose.) Atrodo, jau aiškėja, kad kultūra yra ne kosmetika, o stuburas.

Pastaraisiais metais muziejai artėja prie anksčiau labiau galerijose spręstų aktualijų, permąsto ne tiek abstrakčias estetines problemas, kiek lyčių, rasinės reprezentacijos, ekologijos problemas, vaizdžiai rodo pragaištingos politikos ir valdininkijos ydas, pasakoja atkaklumo, drąsos ir silpnybių istorijas. Visa tai vėliau išrieda iš muziejų ir virsta visuomeninėmis bangomis. Vietinis pavyzdys – Aušros Petrulienės buriamos bendruomenės už medžių gyvybę mieste ir miesto grąžinimą jame gyvenantiems.

NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Sprogimo“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Sprogimo“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Sprogimo“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Sprogimo“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Krizė ir maištas". Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Krizė ir maištas". Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Virsmas“. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Virsmas“. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Virsmas“. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Virsmas“. Autorės nuotr.

Autorių augimo terpė, alternatyva, lėtas laikas

Kuo ypatingi kultūros leidiniai?

Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė („7 meno dienos“), Erika Drungytė („Nemunas“), Gytis Norvilas („Literatūra ir menas“), Giedrė Kazlauskaitė („Šiaurės Atėnai“), Neringa Černiauskaitė (Artnews.lt), Antanas Šimkus („Metai“)

Monika Krikštopaitytė: Visuomenė vėl diskutuoja įvairiomis temomis – apie socialinius klausimus, ekologiją, virtualią šiuolaikybę. Maža buvo tik diskusijų apie kultūrą, nors ji yra bene aktyviausia visų aktualių diskusijų dalyvė. Paradoksalu: iškilus klausimams dėl finansavimo iš valstybės biudžeto, pagaliau atsigręžta ir į tas aktualijas, kurios politikos strategijos deklaracijose yra svarbiausios, bet praktikoje – visiškai neįdomios, nes nekuria greitai matomos pridėtinės vertės. Jau metai, kai svarstomas žiniasklaidos rėmimo modelis ir darbo grupėje prie LR Seimo, ir viešumoje – didžiuosiuose portaluose, kurie yra susidomėję savo fondo biudžeto dalimi. Turbūt neatsitiktinai būtent šiemet teko skaityti kritikos apie tuos leidinius, kurių visą turinį sudaro tekstai apie profesionalųjį meną, kultūrą ar grožiniai kūriniai.


Beveik dešimtmetį kalbame, kad yra žalinga taikyti kultūrinei žiniasklaidai, taip pat kaip ir kitai, siekiančiai pelno, valstybės rėmimo apribojimus (de minimis apribojimas neleidžia paremti daugiau nei 200 000 eurų per trejus metus), nes ji į rinką nesikėsina, o ribojimas, ypač po infliacijos, net išgyvenimą apsunkina. Konkurencijos tarnybos specialistė Živilė Žubrickaitė teigė, kad kultūros spauda neteikia visuotinės ekonominės svarbos paslaugų, pavyzdžiui, kaip Lietuvos paštas, išvežiojantis prenumeratą į atokias vietoves, į kurias verslui važiuoti neapsimoka.

Kultūros periodiniai leidiniai
Kultūros periodiniai leidiniai
Erika Drungytė. A. Rekšytės nuotr.
Erika Drungytė. A. Rekšytės nuotr.
Monika Krikštopaitytė. D. Kairevičiūtės nuotr.
Monika Krikštopaitytė. D. Kairevičiūtės nuotr.
Antanas Šimkus. V. Bražiūno nuotr.
Antanas Šimkus. V. Bražiūno nuotr.
Giedrė Kazlauskaitė. D.Dirgėlos nuotr.
Giedrė Kazlauskaitė. D.Dirgėlos nuotr.
Gytis Norvilas. G. Sadausko nuotr.
Gytis Norvilas. G. Sadausko nuotr.
 Neringa Černiauskaitė. Iš asmeninio archyvo
Neringa Černiauskaitė. Iš asmeninio archyvo
Lukas Brašiškis

Kino stovykla Salų dvare

Diskusijos apie moterų ir queer tapatybių reprezentaciją kino istorijoje ir praktikoje

Esame perdėm kompleksiški, perdėm netobuli, perdėm skirtingi, kad kinas galėtų iki galo atskleisti kiekvieno mūsų vidinį pasaulį. Vis dėlto populiarus posakis, kad žmogus tampa tuo, ką skaito, taikytinas ne tik literatūrai, bet ir kinui. Jau daugiau kaip šimtą metų kinas sėkmingai konstruoja ir atliepia kolektyvines tapatybes, palaiko vyraujančias etines bei socialines visuomenės normas. Nuo pat populiariojo kino pradžios pasakojimo būdai ir estetinės reprezentacijos lemia mūsų susitapatinimą su ekrane matomais personažais, jų lytimi, tautybe, socialiniu statusu, tai, ką mes jiems jaučiame ir kokie norime būti. Kitaip tariant, ekrane rodomos tapatybės palaiko arba keičia socialinės tikrovės vaizdinį ir jo vertinimą.

„Double Strenght", rež. Barbara Hammer
„Double Strenght", rež. Barbara Hammer
„Fuses", rež. Carolee Schneemann
„Fuses", rež. Carolee Schneemann
Agnė Narušytė

„Naftiniai“ koldūnai ir rusiškas šaltis

Kultūriniai įspūdžiai Jekaterinburge

Rusijoje nebuvau nuo pat nepriklausomybės pradžios. Kai Metenkovo namuose įsikūręs Fotografijos muziejus pakvietė į Jekaterinburgą, buvo smalsu pamatyti šį miestą už Uralo, bet ir kiek baisu: lietuviškoji „Vikipedija“ daugiausiai vietos skiria jame (1924–1991 m. – Sverdlovskas) kalintų ir nužudytų lietuvių pavardėms. Ir caro Nikolajaus II šeima buvo sušaudyta būtent čia. Be to, esu iš priešų šalies. Ar neprisikabins koks „saugumas“? Ar neareštuos? Ar iš viso įleis? O gal, vos įkišus kortelę į bankomatą, nusiurbs visus pinigus ir vertingus „duomenis“?

 

Šie paranojiški klausimai galbūt skamba juokingai, ypač – dažniau į tą pusę važinėjantiems. Bet net mano išmanusis telefonas, paprastai nepriekaištingai šokinėjantis per laiko juostas, susipainiojo ir atsisakė suprasti mano netikėtą kelionę į Rytus.

Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Rekonstruoto komunalinio buto fragmentas Agafurovų šeimos namų muziejuje-klube. 2019 m. A. Narušytės nuotr.
Rekonstruoto komunalinio buto fragmentas Agafurovų šeimos namų muziejuje-klube. 2019 m. A. Narušytės nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Agafurovų šeimos namų muziejus-klubas. 2019 m. A. Narušytės nuotr.
Agafurovų šeimos namų muziejus-klubas. 2019 m. A. Narušytės nuotr.

Iš meno organizacijų istorijos: AICA (II)

Monika Krikštopaitytė kalbina Eloną Lubytę

Praėjusiame numeryje Giedrė Jankevičiūtė pokalbyje su AICA įkūrėjais Viktoru Liutkumi ir Laima Laučkaite aptarė tarptautinės dailės kritikų asociacijos Lietuvos sekcijos įkūrimą, gyvavimo pradžią ir tuo metu svarbiausius aspektus. Priminė mums, kad organizacija mini trisdešimtmetį ir ta proga verta inicijuoti pasakojimą iš pirminių šaltinių. Istoriją tęsiame kalbindami kitą, ilgametę AICA vadovę Eloną Lubytę.

AICA kongresas Taivane: Ramutė Rachlevičiūtė, Giedrė Jankevičiūtė, Laima Kreivytė, Elona Lubytė. 2004 m.
AICA kongresas Taivane: Ramutė Rachlevičiūtė, Giedrė Jankevičiūtė, Laima Kreivytė, Elona Lubytė. 2004 m.
Elonos Lubytės AICA pažymėjimas
Elonos Lubytės AICA pažymėjimas
Elonos Lubytės AICA pažymėjimas
Elonos Lubytės AICA pažymėjimas

Iš meno organizacijų istorijos: AICA (1)

Giedrė Jankevičiūtė kalbina Laimą Laučkaitę ir Viktorą Liutkų

2019 m. gegužės 17 d. pavakare išėjusi iš Dailės akademijos senųjų rūmų kaktomuša susidūriau su Viktoru Liutkumi. Pradėjom apie šį bei tą ir perėjom prie jubiliejų minėjimo epidemijos. Aišku, šitie ritualai prasmingi, nors kartais jų gerokai per daug ir jie ima varginti bei erzinti. Kita vertus, jubiliejai leidžia gauti lėšų tyrimams, nes tik per valstybės istorijai reikšmingų sukakčių minėjimus tyrimų reikšmę supranta politikai, jie skatina visuomenės susidomėjimą istorija, mobilizuoja tyrėjų pajėgas ir taip per jubiliejus pavyksta kažką gilesnio praeityje bei dabartyje atrasti. Žodis po žodžio priėjom prie savo srities – dailėtyros, ir Viktoras tarė: „Tai mes juk prieš 30 metų įkūrėm AICA. Jubiliejus?“. – „Hm, ar tikrai 1989? Kad kažkaip lyg ir vėliau ta pradžia buvo...“ – „Ne, ne, AICA kūrėm Dailininkų sąjungoje Kosciuškos gatvėje, o 1990 m. aš jau perėjau dirbti į Kultūros ministeriją.“

Lietuvos AICA steigėjai 1989 m. gegužę: pirmas iš kairės Viktoras Liutkus, antroji – Laima Laučkaitė, ketvirtoji – Ingrida Korsakaitė ir dailės istorikė Jolanta Širkaitė
Lietuvos AICA steigėjai 1989 m. gegužę: pirmas iš kairės Viktoras Liutkus, antroji – Laima Laučkaitė, ketvirtoji – Ingrida Korsakaitė ir dailės istorikė Jolanta Širkaitė
Annette Laborey laiškas Viktorui Liutkui. 1990 m.
Annette Laborey laiškas Viktorui Liutkui. 1990 m.
  PUSLAPIS IŠ 5  >>> Archyvas