7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kultūra

Kristina Pipiraitė

Tapatybės beieškant

Karinos Kazlauskaitės konceptualaus meno paroda „NamasNamai“ Rokiškio krašto muziejuje

 

Perskaičius pavadinimą „NamasNamai“ nejučia pagauni save vartant jį mintyse tarsi Erno Rubiko mechaninį galvosūkį, mėginant sudėlioti išsibarsčiusius spalvotus kvadratėlius į vietą. Kad nušvistų visą plokštumą dengianti užrašo spalva. Iš anksto buvo aišku, kad Karinos Kazlauskaitės minties vingiai, novatoriški kūrybiniai sprendimai ir drąsa eksperimentuoti bus išbandymas žiūrovui.

Rokiškio kraštovaizdžio muziejaus buvusios katilinės patalpoje vietoj pjuvenomis kimštų gyvūnų ir ragų laikinai buvo eksponuojamos Karinos Kazlauskaitės „iškamšos“: delikatūs, trapūs objektai ir instaliacijos, prikimšti asmeninių autorės patirčių ieškant savo identiteto ir savos erdvės. Menininkė iš atsiminimų traukia nuogą, nepagražintą kasdienybę, suteikdama jai progą kalbėti savo žargonu. Todėl jos objektai – labai asmeniški, spontaniški, savo išdėstymu ekspozicijoje paneigiantys chronologiją.

Objektas „Karoliai barškutis” (2015). Kiaulės pūslė, 24K aukso lapelis, pneumatinis prietaisas, rankšluostis, organinis stiklas, medis, sidabras. Alessandro Marchi nuotr. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos
Objektas „Karoliai barškutis” (2015). Kiaulės pūslė, 24K aukso lapelis, pneumatinis prietaisas, rankšluostis, organinis stiklas, medis, sidabras. Alessandro Marchi nuotr. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos
Objektas „Vėrinys su žirniais ir namais” (2019). Geležis, žirniai, 3D nmai, oniksas. Klaus Leo Richter nuotr.. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos
Objektas „Vėrinys su žirniais ir namais” (2019). Geležis, žirniai, 3D nmai, oniksas. Klaus Leo Richter nuotr.. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos
Kaklo vėrinys „Stogai” Pargamentas iš kiaulės pūslės, geležis, žirnis. Klaus Leo Richter nuotr. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos.
Kaklo vėrinys „Stogai” Pargamentas iš kiaulės pūslės, geležis, žirnis. Klaus Leo Richter nuotr. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos.
Instaliacija „Dionizas” (2016). Kiaulės pūslė, 24K aukso lapelis, LED šviesos, kaltinė grandinė. Klaus Leo Richter nuotr. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos.
Instaliacija „Dionizas” (2016). Kiaulės pūslė, 24K aukso lapelis, LED šviesos, kaltinė grandinė. Klaus Leo Richter nuotr. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos.
Parodos „NamasNamai” ekspozicijos fragmentas. Klaus Leo Richter nuotr. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos.
Parodos „NamasNamai” ekspozicijos fragmentas. Klaus Leo Richter nuotr. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos.
Sagė iš serijos sagės „Lėktuvėliai” (2016). Pargamentas iš kiaulės pūslės, 24K aukso lapelis, sidabro lapelis, magnetinis užsegimas. Gintauto Beržinsko nuotr. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos.
Sagė iš serijos sagės „Lėktuvėliai” (2016). Pargamentas iš kiaulės pūslės, 24K aukso lapelis, sidabro lapelis, magnetinis užsegimas. Gintauto Beržinsko nuotr. Iš K. Kazlauskaitės kolekcijos.
Objektas „Trys moterys paplūdimyje valgo muziką ir klauso duonos” (2011). Stručio kiaušinis, perdaryti buitiniai prietaisai, ausų kištukai, sidabras, elektros laidai. K. Kazlauskatės nuotr.
Objektas „Trys moterys paplūdimyje valgo muziką ir klauso duonos” (2011). Stručio kiaušinis, perdaryti buitiniai prietaisai, ausų kištukai, sidabras, elektros laidai. K. Kazlauskatės nuotr.
Objektas „Trys moterys paplūdimyje valgo muziką ir klauso duonos” (2011). Stručio kiaušinis, perdaryti buitiniai prietaisai, ausų kištukai, sidabras, elektros laidai. K. Kazlauskatės nuotr.
Objektas „Trys moterys paplūdimyje valgo muziką ir klauso duonos” (2011). Stručio kiaušinis, perdaryti buitiniai prietaisai, ausų kištukai, sidabras, elektros laidai. K. Kazlauskatės nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Muziejų renesansas

Apie pokyčius pasikeitus vadovybei

Norėčiau tikėti, kad muziejų lankymo bumas pasaulyje kyla ne tiek dėl pagerėjusios vadybos, kiek dėl supratimo, kad atmintis lemia šiandieną, ir vis didesnio kultūros institucijų įsitraukimo į kasdienybės aktualijų analizę, vizionieriškumo ir sudėtingiausių žmogiškųjų dilemų turtinimo. Ne paprastinimo – tai daro dauguma politikų, o turtinimo per įvairiapusiškesnį tyrimą. Galbūt daliai žmonių muziejus tebelieka aukštesnio lygio pramoga, bet jei tai būtų kompiuterinis žaidimas, manyčiau, pastarieji naudotojai yra tik pirmame lygyje. (Labai laukiame jūsų kituose lygiuose.) Atrodo, jau aiškėja, kad kultūra yra ne kosmetika, o stuburas.

Pastaraisiais metais muziejai artėja prie anksčiau labiau galerijose spręstų aktualijų, permąsto ne tiek abstrakčias estetines problemas, kiek lyčių, rasinės reprezentacijos, ekologijos problemas, vaizdžiai rodo pragaištingos politikos ir valdininkijos ydas, pasakoja atkaklumo, drąsos ir silpnybių istorijas. Visa tai vėliau išrieda iš muziejų ir virsta visuomeninėmis bangomis. Vietinis pavyzdys – Aušros Petrulienės buriamos bendruomenės už medžių gyvybę mieste ir miesto grąžinimą jame gyvenantiems.

NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Sprogimo“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Sprogimo“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Sprogimo“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Sprogimo“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, „Modernizacijos projektų“ salė. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Krizė ir maištas". Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Krizė ir maištas". Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Virsmas“. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Virsmas“. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Virsmas“. Autorės nuotr.
NDG atnaujintos ekspozicijos fragmentas, salė „Virsmas“. Autorės nuotr.

Autorių augimo terpė, alternatyva, lėtas laikas

Kuo ypatingi kultūros leidiniai?

Kalbasi kultūros leidinių redaktoriai: Monika Krikštopaitytė („7 meno dienos“), Erika Drungytė („Nemunas“), Gytis Norvilas („Literatūra ir menas“), Giedrė Kazlauskaitė („Šiaurės Atėnai“), Neringa Černiauskaitė (Artnews.lt), Antanas Šimkus („Metai“)

Monika Krikštopaitytė: Visuomenė vėl diskutuoja įvairiomis temomis – apie socialinius klausimus, ekologiją, virtualią šiuolaikybę. Maža buvo tik diskusijų apie kultūrą, nors ji yra bene aktyviausia visų aktualių diskusijų dalyvė. Paradoksalu: iškilus klausimams dėl finansavimo iš valstybės biudžeto, pagaliau atsigręžta ir į tas aktualijas, kurios politikos strategijos deklaracijose yra svarbiausios, bet praktikoje – visiškai neįdomios, nes nekuria greitai matomos pridėtinės vertės. Jau metai, kai svarstomas žiniasklaidos rėmimo modelis ir darbo grupėje prie LR Seimo, ir viešumoje – didžiuosiuose portaluose, kurie yra susidomėję savo fondo biudžeto dalimi. Turbūt neatsitiktinai būtent šiemet teko skaityti kritikos apie tuos leidinius, kurių visą turinį sudaro tekstai apie profesionalųjį meną, kultūrą ar grožiniai kūriniai.


Beveik dešimtmetį kalbame, kad yra žalinga taikyti kultūrinei žiniasklaidai, taip pat kaip ir kitai, siekiančiai pelno, valstybės rėmimo apribojimus (de minimis apribojimas neleidžia paremti daugiau nei 200 000 eurų per trejus metus), nes ji į rinką nesikėsina, o ribojimas, ypač po infliacijos, net išgyvenimą apsunkina. Konkurencijos tarnybos specialistė Živilė Žubrickaitė teigė, kad kultūros spauda neteikia visuotinės ekonominės svarbos paslaugų, pavyzdžiui, kaip Lietuvos paštas, išvežiojantis prenumeratą į atokias vietoves, į kurias verslui važiuoti neapsimoka.

Kultūros periodiniai leidiniai
Kultūros periodiniai leidiniai
Erika Drungytė. A. Rekšytės nuotr.
Erika Drungytė. A. Rekšytės nuotr.
Monika Krikštopaitytė. D. Kairevičiūtės nuotr.
Monika Krikštopaitytė. D. Kairevičiūtės nuotr.
Antanas Šimkus. V. Bražiūno nuotr.
Antanas Šimkus. V. Bražiūno nuotr.
Giedrė Kazlauskaitė. D.Dirgėlos nuotr.
Giedrė Kazlauskaitė. D.Dirgėlos nuotr.
Gytis Norvilas. G. Sadausko nuotr.
Gytis Norvilas. G. Sadausko nuotr.
 Neringa Černiauskaitė. Iš asmeninio archyvo
Neringa Černiauskaitė. Iš asmeninio archyvo
Lukas Brašiškis

Kino stovykla Salų dvare

Diskusijos apie moterų ir queer tapatybių reprezentaciją kino istorijoje ir praktikoje

Esame perdėm kompleksiški, perdėm netobuli, perdėm skirtingi, kad kinas galėtų iki galo atskleisti kiekvieno mūsų vidinį pasaulį. Vis dėlto populiarus posakis, kad žmogus tampa tuo, ką skaito, taikytinas ne tik literatūrai, bet ir kinui. Jau daugiau kaip šimtą metų kinas sėkmingai konstruoja ir atliepia kolektyvines tapatybes, palaiko vyraujančias etines bei socialines visuomenės normas. Nuo pat populiariojo kino pradžios pasakojimo būdai ir estetinės reprezentacijos lemia mūsų susitapatinimą su ekrane matomais personažais, jų lytimi, tautybe, socialiniu statusu, tai, ką mes jiems jaučiame ir kokie norime būti. Kitaip tariant, ekrane rodomos tapatybės palaiko arba keičia socialinės tikrovės vaizdinį ir jo vertinimą.

„Double Strenght", rež. Barbara Hammer
„Double Strenght", rež. Barbara Hammer
„Fuses", rež. Carolee Schneemann
„Fuses", rež. Carolee Schneemann
Agnė Narušytė

„Naftiniai“ koldūnai ir rusiškas šaltis

Kultūriniai įspūdžiai Jekaterinburge

Rusijoje nebuvau nuo pat nepriklausomybės pradžios. Kai Metenkovo namuose įsikūręs Fotografijos muziejus pakvietė į Jekaterinburgą, buvo smalsu pamatyti šį miestą už Uralo, bet ir kiek baisu: lietuviškoji „Vikipedija“ daugiausiai vietos skiria jame (1924–1991 m. – Sverdlovskas) kalintų ir nužudytų lietuvių pavardėms. Ir caro Nikolajaus II šeima buvo sušaudyta būtent čia. Be to, esu iš priešų šalies. Ar neprisikabins koks „saugumas“? Ar neareštuos? Ar iš viso įleis? O gal, vos įkišus kortelę į bankomatą, nusiurbs visus pinigus ir vertingus „duomenis“?

 

Šie paranojiški klausimai galbūt skamba juokingai, ypač – dažniau į tą pusę važinėjantiems. Bet net mano išmanusis telefonas, paprastai nepriekaištingai šokinėjantis per laiko juostas, susipainiojo ir atsisakė suprasti mano netikėtą kelionę į Rytus.

Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, Jana Romanova, iš parodos „(Nebesitverti) savyje“. Rengėjų nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Rekonstruoto komunalinio buto fragmentas Agafurovų šeimos namų muziejuje-klube. 2019 m. A. Narušytės nuotr.
Rekonstruoto komunalinio buto fragmentas Agafurovų šeimos namų muziejuje-klube. 2019 m. A. Narušytės nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Jana Romanova, „Metant rugpjūčio 31-ąją“. 2015 m. J. Romanovos nuotr.
Agafurovų šeimos namų muziejus-klubas. 2019 m. A. Narušytės nuotr.
Agafurovų šeimos namų muziejus-klubas. 2019 m. A. Narušytės nuotr.

Iš meno organizacijų istorijos: AICA (II)

Monika Krikštopaitytė kalbina Eloną Lubytę

Praėjusiame numeryje Giedrė Jankevičiūtė pokalbyje su AICA įkūrėjais Viktoru Liutkumi ir Laima Laučkaite aptarė tarptautinės dailės kritikų asociacijos Lietuvos sekcijos įkūrimą, gyvavimo pradžią ir tuo metu svarbiausius aspektus. Priminė mums, kad organizacija mini trisdešimtmetį ir ta proga verta inicijuoti pasakojimą iš pirminių šaltinių. Istoriją tęsiame kalbindami kitą, ilgametę AICA vadovę Eloną Lubytę.

AICA kongresas Taivane: Ramutė Rachlevičiūtė, Giedrė Jankevičiūtė, Laima Kreivytė, Elona Lubytė. 2004 m.
AICA kongresas Taivane: Ramutė Rachlevičiūtė, Giedrė Jankevičiūtė, Laima Kreivytė, Elona Lubytė. 2004 m.
Elonos Lubytės AICA pažymėjimas
Elonos Lubytės AICA pažymėjimas
Elonos Lubytės AICA pažymėjimas
Elonos Lubytės AICA pažymėjimas

Iš meno organizacijų istorijos: AICA (1)

Giedrė Jankevičiūtė kalbina Laimą Laučkaitę ir Viktorą Liutkų

2019 m. gegužės 17 d. pavakare išėjusi iš Dailės akademijos senųjų rūmų kaktomuša susidūriau su Viktoru Liutkumi. Pradėjom apie šį bei tą ir perėjom prie jubiliejų minėjimo epidemijos. Aišku, šitie ritualai prasmingi, nors kartais jų gerokai per daug ir jie ima varginti bei erzinti. Kita vertus, jubiliejai leidžia gauti lėšų tyrimams, nes tik per valstybės istorijai reikšmingų sukakčių minėjimus tyrimų reikšmę supranta politikai, jie skatina visuomenės susidomėjimą istorija, mobilizuoja tyrėjų pajėgas ir taip per jubiliejus pavyksta kažką gilesnio praeityje bei dabartyje atrasti. Žodis po žodžio priėjom prie savo srities – dailėtyros, ir Viktoras tarė: „Tai mes juk prieš 30 metų įkūrėm AICA. Jubiliejus?“. – „Hm, ar tikrai 1989? Kad kažkaip lyg ir vėliau ta pradžia buvo...“ – „Ne, ne, AICA kūrėm Dailininkų sąjungoje Kosciuškos gatvėje, o 1990 m. aš jau perėjau dirbti į Kultūros ministeriją.“

Lietuvos AICA steigėjai 1989 m. gegužę: pirmas iš kairės Viktoras Liutkus, antroji – Laima Laučkaitė, ketvirtoji – Ingrida Korsakaitė ir dailės istorikė Jolanta Širkaitė
Lietuvos AICA steigėjai 1989 m. gegužę: pirmas iš kairės Viktoras Liutkus, antroji – Laima Laučkaitė, ketvirtoji – Ingrida Korsakaitė ir dailės istorikė Jolanta Širkaitė
Annette Laborey laiškas Viktorui Liutkui. 1990 m.
Annette Laborey laiškas Viktorui Liutkui. 1990 m.
Monika Krikštopaitytė

Draugai, banano ar vaivorykštės?

Adamo Mazuro komentaras apie kultūros karus Lenkijoje

Su Adamu Mazuru kartu dalyvavome tarptautinėje konferencijoje „Fast Forward“ (2017), skirtoje fotografių kūrybos analizei, vykusioje Nacionalinėje dailės galerijoje. Šalia kitų autorių jis pristatė ir prieštaringą bei prieštaringai vertinamą Natalia LL kūrybą. Kaip tik šios menininkės videodarbas „Vartotojiškas menas“ („Consumer Art“, 1973), Lenkijos kultūros ministrui reikalaujant, balandžio pabaigoje buvo išimtas iš nuolatinės ekspozicijos Nacionaliniame Varšuvos muziejuje. Kūrinys kritikuotas kaip nepadorus ir trikdantis jaunimą.

Daugiau nei tūkstantis protestuotojų susirinko prie muziejaus valgyti bananų. Socialiniai tinklai buvo užtvindyti bananų valgymu, dalis rinkosi obuolius dėl įvairovės ir įvairesnio lyčių atspindėjimo. Protestuotojai norėjo priminti, kad Natalijos LL kūrinys ne tik pasakoja apie seksualinę revoliuciją, bet ir kritikuoja vartotojiškumą bei sovietmečio deficito kultūrą, kai gauti bananą reiškė nepaprastą sėkmę. Kūrinys buvo grąžintas, nors vėliau nuspręsta keisti visą ekspoziciją iš esmės. Apie šį įvykį ir kultūrinę atmosferą Lenkijoje paprašiau pasidalinti mintimis Mazurą, kuris yra meno kritikas ir istorikas, kuratorius, dėsto Poznanės menų universitete, taip pat kartu su Karolina Plinta ir Piotru Polichtu yra įkūręs BLOK (https://blokmagazine.com/about-us/) žurnalą, skirtą Vidurio Europos kultūros reiškiniams.

Natalia LL, Vartotojiskas menas, nuotrauka. 1974 m.
Natalia LL, Vartotojiskas menas, nuotrauka. 1974 m.
Elżbietos Podleśnos kūrinio fragmentas
Elżbietos Podleśnos kūrinio fragmentas
Parengė M. K.

Savaitės akcentai

Gegužės 3-iosios proga Lenkijos Respublikos ambasadoje Vilniuje buvo pagerbti arti keturiasdešimt asmenų už nuopelnus plėtojant lenkų ir lietuvių kultūrų bendradarbiavimą bei už veiklą Lietuvos lenkų bendruomenės labui. Lenkijos Respublikos ambasadorė Lietuvoje Urszula Doroszewska sveikinimo kalboje pabrėžė, kad šalys yra strateginės partnerės. Už išskirtinius nuopelnus plėtojant lenkų ir lietuvių kultūrinį bendradarbiavimą Komandoro kryžiaus ordinas skirtas dailininkui Stasiui Eidrigevičiui ir Dainiui Junevičiui. Kavalieriaus kryžiaus ordinu pagerbtas Kęstutis Kuizinas. Auksiniu kryžiumi už nuopelnus šalių kultūrai pagerbti: Šviesė Čepliauskaitė, Antanas Ivinskis, Jonas Jučas, Rolandas Kvietkauskas, Kornelijus Platelis, dažnas šio leidinio autorius Helmutas Šabasevičius, Ričardas Sviackevičius, Aleksandra Žvirblytė, Andrzej Łuksza. Sidabriniu kryžiumi pagerbti: Alvidas Bakanauskas, Herkus Kunčius, Virginijus Savukynas.

Stasys Eidrigevičius. „Po karo“. 1987 m. Iš Lietuvos išeivijos dailės fondo ir „Lewben Art Foundation“ kolekcijos
Stasys Eidrigevičius. „Po karo“. 1987 m. Iš Lietuvos išeivijos dailės fondo ir „Lewben Art Foundation“ kolekcijos
Apdovanojimai Lenkijos Respublikos ambasadoje
Apdovanojimai Lenkijos Respublikos ambasadoje
Rūta Jusionytė. „Raiteliai“. Iš Lietuvos išeivijos dailės fondo ir „Lewben Art Foundation“ kolekcijos
Rūta Jusionytė. „Raiteliai“. Iš Lietuvos išeivijos dailės fondo ir „Lewben Art Foundation“ kolekcijos
Skirmanto Valiulio medijų centras
Skirmanto Valiulio medijų centras
Agnė Narušytė

Svirbia

Kalėdinė esė

Spėju, kad mano galvoje užsiliko dar vasarį išleistos knygos personažas. Vis girdžiu jo žodžius: „Aš noriu kalbėti. Aš noriu reikšti rišlias mintis. Aš noriu būti suprastas. Aš negaliu būti suprastas, nes esu vienišas. Aš visą laiką suku ratus šiuo labirintu.“ Tai – Minotauras iš filosofo Reino Raudo pjesės.

Autorės nuotr.
Autorės nuotr.
Autorės nuotr.
Autorės nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 5  >>> Archyvas