Jie ir mes esame tie patys

Populiariojoje kultūroje (ypač vaikų animacijoje) dailininkas visada bus vaizduojamas su berete ir teptuku rankoje, o įsivaizduodami archeologą turbūt daugelis regi Indianą Džounsą: žmogų slepiamųjų spalvų apranga, su skrybėle, apdulkėjusį nuo kasinėjimų. Tačiau kiek to kasimo? 

Žmonės dažniausiai įsivaizduoja, kad archeologija yra vien darbas kastuvu, brėžinių sudarymas, griaučių preparavimas šepetėliu ir po to nuobodus radinių aprašinėjimas. Tai yra ganėtinai pasenusi samprata. Mokslo ir technologijų pažanga ir požiūrio į archeologiją bei patį jos tyrimo objektą – materialinę kultūrą – pokyčiai tarp mokslininkų viską keičia gana dramatiškai. Pavyzdžiui, jei šiuo metu kas nors bandytų tyrimus atlikti XX a. 6–7-ojo dešimtmečio metodais, tai būtų laikoma barbarizmu ir tikru informacijos naikinimu – anais laikais orientuotasi į išskirtinių ir įspūdingų radinių paiešką. Šiuolaikiniai archeologai dažnai laikosi strategijos „nekask, jei gali nekasti“. Ypač išskirtinės reikšmės objektus stengiamasi palikti ateičiai, tikintis dar pažangesnių tyrimo būdų. 

Kasinėjimas tesudaro 10–20 procentų viso didžiulio darbo, o visa kita – jau archeologinės virtuvės užkulisiai, kuriuose yra paišomas ir iš smulkiausių detalių dėliojamas praeities vaizdas, prie kurio sukūrimo dirba daugybė labai skirtingų sričių specialistų. Archeologiją tam tikra prasme netgi priskirčiau prie tiksliųjų mokslų, nes čia viskas itin glaudžiai susiję su gamtos mokslais: chemija, fizika, biochemija, zoologija, genetika, taikoma daugybė laboratorinių tyrimų. 

Viskas, ką randa archeologai per kasinėjimus, turi informacijos: ar tai būtų prie rastų puodų prikepę svilėsiai, ar mikroskopinės sėklų dalys, ar mažyčiai kaulų fragmentai – iš to galima labai daug sužinoti apie mitybą, gyvenseną, netgi kadaise gyvenusių žmonių kilmę ir atsiradimą. Genetika padarė milžinišką šuolį. Ji leidžia kalbėti apie vykusias migracijas, maišymąsi, prisitaikymą prie skirtingų sąlygų, netgi kadaise egzistavusių skirtingų žmonių rūšių susiliejimą. Pavyzdžiui, ar žinojote, kad kiekvienas, gyvenantis už Afrikos ribų, turi kelis procentus neandertaliečių ir dar kelių seniai amžių glūdumoje išnykusių žmonių rūšių genų? 

Vienas iš pavyzdžių, ką gali šiuolaikiniai tyrimų metodai, yra Švedijoje aptikta kramtomoji „guma“ – beržo derva, kramtyta prieš beveik 8000 metų. Iš jos buvo išgauta ją kramčiusio asmens genetinė medžiaga ir nustatyta, kad kramčiusioji buvo moteris, turėjusi mėlynas akis ir tamsesnio gymio odą bei plaukus. Taip pat nustatyta, kad ji sirgo burnos ligomis, netgi ką valgė prieš tai (antiena ir riešutai). Paminėtini ir tobulėjantys neinvaziniai tyrimų metodai – georadarai bei magnetometrai – leidžia kai kuriais atvejais pažvelgti po žeme jos nekasant ir nenaikinant ten esančių struktūrų.

Tačiau į archeologų darbą įeina ir nustatytų faktų interpretavimas, kuris gali būti subjektyvus ar su reikšminga paklaida. Kiek susiduriate su politikos ir ideologijų klausimais? Juk žinome, kad valstybės dažnai nori save matyti tam tikru būdu.

Be abejo, susiduriame su interpretavimo klausimais. Dabar stengiamasi etninių klausimų neakcentuoti, bet iki Antrojo pasaulinio karo šalys troško atrasti savo valstybės teritorijoje konkrečios tautos ištakas ir pagrįsti teritorines pretenzijas. Lenkai, rusai stengėsi rasti slavų ištakas, vokiečiai užimtose teritorijose irgi ieškojo germanų pėdsakų, baltai savo ir t.t. Po Antrojo pasaulinio tapo netaktiška tokiu būdu kalbėti apie archeologiją, buvo suvokta, kad archeologinė kultūra nėra tas pats, kas etnosas, kad aptinkami radinių kompleksai yra materialinės kultūros reiškinys, susiklostęs tam tikru laiku tam tikroje vietoje. Tačiau tai nereiškia, kad tą kultūrą galima sieti su konkrečiu etnosu, nes mes nežinome, kokia kalba jie šnekėjo, ar buvo vienalytė bendruomenė ir pan. Po Antrojo pasaulinio karo susiformavo priešingas požiūris – imta visus procesus aiškinti kultūrinės sklaidos, taikaus sambūvio, o ne migracijos ar asimiliacijos teorijomis. Vėlgi šią teoriją griauna nauji genetikos pasiekimai, kurie leidžia teigti, jog ne visi senieji teiginiai buvo klaidingi ir kad akmens, bronzos, geležies amžių tautų kraustymaisi visgi vyko ir ne visuomet taikiu, kultūrinės sklaidos būdu, kaip manyta iki tol, o dažnai gana agresyviai.

Klausantis Jūsų, viena vertus, atrodo, kad archeologija galėtų būti toleranciją – platesnį požiūrį, galimybę sugyventi, įvairovės svarbą – pabrėžianti sritis. Kita vertus, tai, ką pasakoja radiniai, yra gana liūdnas amžino kivirčo naratyvas...

Taip, ji atspindi realybę. Tolerancija yra mūsų laikų konstruktas, nežinotas praeityje. Kiek mus moko istorija ir gaunami archeologiniai duomenys, tautos gali pakęsti viena kitą, bet paprastai tai netrunka labai ilgai ir pačios bendruomenės bei jų gyvenamos teritorijos nuolat kinta dėl įvairiausių priežasčių. Marijos Gimbutienės idėja apie taikiąją matriarchatinę ikiindoeuropietiškąją Europą su vyraujančiu moteriškų dievybių panteonu, nors labai vilioja, panašu, buvo labiau vizija, nes paaiškėjo, jog ir tos senosios kultūros ne tokios labai ir taikios. Aptinkamos masinės kapavietės, brutaliai nužudyti vaikai, moterys, vyrai bendruose kapuose. Randami ginklai, jų atvaizdai, gyvenviečių įtvirtinimai, kovų pėdsakai dažnai buvo ignoruojami.

Todėl ir sakau, kad Jūsų specialybė glaudžiai susijusi su ideologija.

Vis dėlto stengiamasi atsiriboti nuo įvairių ideologijų. Jaunieji archeologai dažniausiai tyrinėja materialinę kultūrą, nagrinėja, kaip keitėsi tam tikros gyvenviečių struktūros aplinkoje, kas galėjo tuos pokyčius sukelti, gilinasi į datavimo ir tipologijos subtilybes, ieško tobulesnių būdų tirti paleokraštovaizdį, atlieka tyrimus, atskleidžiančius žmonių gyvenimo būdą, bet menkai gilinasi į tai, kas jie buvo ar kokiai etninei grupei priklausė. Ideologinių konstruktų vengiama, nes tai – sena pasaka be galo, dažniausiai neatnešanti galutinės ir vienos tiesos.

Ar galima sakyti taip, kad Lietuvos nacionalinis muziejus turi apsčiai radinių, kurie dar galėtų būti gerai ištirti ir papasakotų daug įdomiausių istorijų?

Faktas. Vien suregistruoti visus radinius, nuolat atkeliaujančius pas mus, užtruks labai daug laiko. Archeologija vyksta ne vien grynai mokslinė, kai kas nors tyrinėjama planingai, o dar ir komercinė: t.y. tyrimai, kurie atliekami ten, kur būna ardomojo tipo darbų kultūros paveldo objektuose, pavyzdžiui, statybos (senamiestyje, dvaruose ir pan.), įvairios renovacijos, inžinerinių tinklų tiesimai. Tuo dažniausiai užsiima įmonės, besispecializuojančios šio tipo archeologijoje. Įstatymiškai yra privaloma ištirti kultūrinės reikšmės turinčias vietas, o iš tokių tyrimų visuomet atkeliauja didelis kiekis materialinės medžiagos, kuri, grubiai kalbant, yra kadaise gyvenusių žmonių išmestos šiukšlės, visgi galinčios nemažai papasakoti apie jų kasdienybę. Tačiau muziejaus darbuotojų skaičius nesikeičia kartu su didėjančiu radinių srautu, tad kai kuriems daiktams tenka laukti.

Turbūt yra kažkokios kategorijos, prioritetai?

Žinoma. Svarbūs radiniai ar iš organinės medžiagos pagaminti radiniai, kurie negali laukti, yra tvarkomi pirmiausia. Pavyzdžiui, akmens amžiaus luotas, prieš keletą metų surastas Šventojoje, ar geležies amžiaus šuliniai iš Lieporių gyvenvietės. Neseniai kasinėtas visas XVI–XVII a. gerai išsilaikęs rusų miesto dalies kvartalas Vilniuje, sudegintas per karą su Maskva. Jame aptikta išskirtinių radinių: avalynės, rūbų fragmentų, pastatų liekanų, buities rakandų, paleobotaninės medžiagos – visa tai, ištraukus iš šlapynės, kuri ir apsaugojo organiką nuo sunykimo, reikia itin skubiai konservuoti ir restauruoti.

Kaip archeologijos pasiekimus geriausiai galima pristatyti žmonėms? Kuo ši veikla, Jūsų nuomone, svarbi? 

Archeologija nėra pirmo būtinumo veikla, jei vertinsime pagal valstybės gyvavimo ir išlikimo prioritetus. Ji neneša tiesioginės materialinės naudos kaip fizika, biochemija ar inžinerija. Tačiau kiek ji yra išplėtota – valstybės prestižo ir gerovės simbolis. Tai visuomenės smalsumo ir žinių troškimo tenkinimas. Tačiau archeologija yra ir savivokai reikšmingas pažinimas, kuris duoda supratimą, kad kadaise gyvenusių žmonių daiktai yra daugiau ar mažiau su tavim susiję, kad jie paliko ir tu paliksi, jie atgulė kapuose ir tu lygiai taip pat atgulsi. Tai leidžia suprasti, kad viskas buvo kuriama tūkstančius metų, įvairių žmonių, genčių, tautų ir tu esi paveldėtojas visos tos ilgos grandinės. Vadinasi, tai reikia saugoti, reikia ginti. Nuo to ir prasideda suvokimas, jog kraštas aplink yra mūsų ir jis nepaprastai brangus. Archeologija puikiai skatina pažinimo ir tyrinėjimo džiaugsmą, ypač moksleiviams ir vaikams.

Visa tai geriausiai atskleidė mokomoji programa Palangoje (projektas „Pajūrio akmens amžius“), kai buvo imituojamas kasinėjimas pliaže. Vaikai labai užsidegė, pamiršo planšetes, rado kiekvienas savo lobį, įsijautė, kilo daugybė klausimų. Tiesioginė patirtis padaro stiprų poveikį. Po to vaikai ir suaugę visai kitaip ima suvokti praeitį. Iki susitikimo su archeologija dažnas mano, kad esame mes (dabartis) ir buvo jie (praeitis), o tarp mūsų – praraja, tačiau atskleidus netgi dalį istorijos mes ir jie susijungia. Archeologija yra tarsi tiltas tarp dabarties ir amžių miglose paskendusios praeities. 

Ką paminėtumėte dar iš projektų, parodų, kurie rado raktą į žiūrovą panašiam supratimui?

Šiuo požiūriu sėkminga Lietuvos nacionalinio muziejaus kartu su Gdansko archeologijos muziejumi rengta tarptautinė archeologinės avalynės paroda „200 batų – 700 metų“ Vilniaus gynybinės sienos bastėjoje. Parodoje per, rodos, paprastą buitinį dalyką lankytojui atskleidžiamas paprastas principas, kad žmonės seniau nebuvo kažkokie labai kitokie. Jie mėgo puoštis, kartais lygiai kaip mes mėgo nepraktišką madą. Mūsų dienomis kai kas juokiasi iš batų ant platformų, o jos buvo ir prieš 500 metų. Ilganosius batus irgi ne dėl patogumo nešiojo, o dėl mados ir puikybės. 

Šalia mūsų – Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje – veikianti paroda „Ukrainos civilizacijos. Nuo Tripolės kultūros, skitų aukso iki Maidano“ – irgi puikiai per kelis eksponatus pasakoja tautos, šalies raidą. Ten matyti, kiek dabartinėje kultūroje yra susiliejusių senųjų kultūrų, tautų, kiek įvairiausių įtakų formavo ir tebeformuoja tautą. Maidano akcentai tai gražiai apibendrina.

Ne tik Palangoje, bet ir Nidoje kartu su archeologijos klubu „Pajauta“ buvo rengiamos archeologijos dienos („Pajūrio akmens amžius“), siejant su paroda, perkelta į pajūrį. Čia kambaryje telpančioje parodoje eksponuojami tarsi ir paprasti, kasdieniniai akmens amžiaus pabaigos radiniai, tačiau jie leidžia suprasti tolimą laikotarpį nebe tokį ir primityvų, kaip įprasta manyti.

Archeologai turbūt specializuojasi? Kas įdomiausia Jums? 

Tiesa, nes kitaip informacijos kiekis sugniuždytų. Archeologai renkasi labai skirtingus darbo profilius, pavyzdžiui, galima specializuotis žmogaus antropologijoje, tirti kaulus, jų anomalijas, traumas, ligas ir pan. Galima nagrinėti gyvūnų rūšis, augintas saviems poreikiams ar medžiotas, žvejotas gyvenamojoje aplinkoje, tirti maistui naudotas augalų rūšis. Kai kas specializuojasi keramikos, ginklų, darbo įrankių, papuošalų tyrimuose, kiti tiria pačią senąją gyvenamąją gamtinę aplinką. Galima paminėti dar tokias tyrimų sferas kaip paleoastronomija, kultų objektų tyrimai, povandeninė archeologija, miestų, mūšių laukų, industrinė archeologija ir t.t. Nepamirškime ir restauratorių, kurie visas muziejines vertybes paverčia tinkamomis eksponavimui, dizainerių, kuriančių erdves ekspozicijoms. Žodžiu, už paprasto archeologo slepiasi visas būrys specialistų, leidžiančių tą tyrimą perteikti plačiajai visuomenei.

Aš labiausiai domėjausi geležies amžiumi, tautų kraustymosi laikotarpiu – po Romos imperijos žlugimo. Tuomet atėjo suvokimas, jog būtina domėtis ne tik Lietuvos, ne tik artimiausių kraštų medžiaga, bet ir ieškoti priežastinių ryšių ten, kur galbūt visai jų nesitiki rasti. O pradėjęs dirbti edukatoriumi supratau, kad jei noriu papasakoti Lietuvos istorijos priešistorės raidą, privalau sužinoti kur kas daugiau ir apie akmens, ir apie bronzos amžius, kad galėčiau viską susieti į bendrą visumą.

Kokie muziejaus planai šioje srityje?

Mūsų archeologinė ekspozicija yra kiek senstelėjusi, nekitusi gal 20 metų, todėl turime planų ją atnaujinti. Aktualijos, mokslo atradimai jau pakeitė mokslinį foną ir norisi, kad eksponavimas atlieptų šiuolaikinius poreikius. Jau šį rudenį lankytojams bus pristatyta nauja paroda, skirta garsios archeologės Rimutės Jablonskytės-Rimantienės šimtmečio jubiliejui.

Dabartinė ekspozicija yra statiška, be gyvo palydovo ar audiogido – nešneki. Naujoje parodoje norime pateikti labai tikslias radinių kopijas, jas galima bus liesti ir net išmėginti atliekant paprastus darbus – tam bus pateiktos akmens amžiaus įrankių kopijos, kurias bus galima išbandyti gyvai. Tikimės, kad ateityje, keičiant visą ekspoziciją, bus remiamasi panašiais principais. Norime, kad XIX–XX a. pr. tradicija, kai muziejus buvo suprantamas kaip gražių, įspūdingų daiktų rinkinys, pasikeistų ir būtų kreipiama daugiau dėmesio į patyrimą, senovės žmogaus kasdienybės, buities pažinimą, įsijautimą.

Per karantino LNM, pasitelkęs savo specialistus (įskaitant Jus), sukūrė videofilmukų įvairiomis temomis: higiena geležies amžiuje, mėgstami baltų ginklai, vėriniai ir kt. Ar ketinate tęsti šias „trumpas eksponatų istorijas“? 

Taip, nes pasiteisino, žmonėms patinka. Tai puiki priemonė išsisukti iš karantino padėties, nors ir nėra didelė naujovė, daug muziejų rengia pasakojimus apie eksponatus. Tai daugiau priemonė skleisti informaciją, pasiekti, užkabinti visuomenės grupes, paprastai dažnai nesilankančias realiuose muziejuose. 

Ar būna daug jaunųjų lankytojų?

Iki karantino grupių būdavo labai nemažai, dabar kiek aprimę, juk ir buvo atostogų metas. Tačiau esu pasakojęs ir dar mokyklos nelankantiems vaikams. Pradedant tokiais, vaikai iki kokios penktos klasės yra patys imliausi, jiems viskas įdomu, klauso išplėstomis akimis.

Ačiū už pokalbį.