2020 m. liepos 19 d. Kaune mirė dailės istorikas, muziejininkas, ilgametis Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis.
Osvaldas Daugelis gimė 1955 m. spalio 6 d. Naujamiestyje, mokėsi M.K. Čiurlionio ir J. Naujalio vidurinėse meno mokyklose, 1979 m. baigė dailės istoriją ir teoriją tuomečiame LSSR valstybiniame dailės institute ir pradėjo dirbti M.K. Čiurlionio dailės muziejuje. Buvo šio muziejaus muziejininkas, Tapybos skyriaus vedėjas (1988), direktoriaus pavaduotojas (1988–1992), direktorius (1992–2019), Lietuvos dailininkų sąjungos, Lietuvos dailės istorikų draugijos (nuo 1995), Tarptautinio olandų ir flamandų meno kuratorių tinklo (CODART) narys (nuo 2002). Paskelbė straipsnių apie M.K. Čiurlionio kūrybą, Lietuvos dvarų dailės rinkinius, sudarė parodų katalogų, albumų. Pagrindinė tyrinėjimų sritis – XIX–XX a. Lietuvos dailės kolekcijų istorija.
Osvaldą Daugelį prisimena kolegė ir bičiulė dailės istorikė Giedrė Jankevičiūtė
Telefono atmintyje tebeturiu birželio 23 d. susirašinėjimą su Osvaldu žinutėmis. Apie kosulį, dusulį, deguonies kaukę, kuri leido truputį pailsėti. Joninių naktį Osvaldas dar praleido paprastoje palatoje. Rytą jį perkėlė į reanimaciją, o liepos 19 d. ligos išsekintas kūnas atsisakė veikti. Nežinau, kodėl neištryniau šio susirašinėjimo ir kol kas ranka tam nekyla, nors protas sako, kad daug svarbiau džiaugtis laiku, kurį drauge praleidome parodoje „Grand Tour: Didžiosios kelionės liudijimai baronų von der Roppų meno kolekcijoje“ jo ligos išvakarėse.
Parodoje, kurios sumanymą puoselėjo kelis dešimtmečius ir pagaliau galėjo įgyvendinti, Osvaldas jautėsi kaip ant sparnų: buvo kupinas entuziazmo ir energijos, optimistiškai kalbėjo apie naujus von der Roppų kolekcijos tyrimus, apie pradėtą rašyti katalogo straipsnį, apie knygas, kurias užsisakė, parsisiuntė ir perskaitė karantino dienomis. Atsimojavome iki kitų kartų. Atrodė, kad neilgam.
Osvaldui mirus dalis mūsų – jo bičiulių, kolegų, artimųjų – gyvenimo persikėlė į uždarą baigtinių prisiminimų erdvę. Tačiau tuo pat metu visi staiga labai aiškiai supratome, kad regimai kamerinis, neskubrus, patogus, kupinas komfortą užtikrinančių smulkmenų smulkmenyčių jo gyvenimas anaiptol nesiribojo siaura asmenine erdve, bet aprėpė nepalyginti daugiau nei telpa santykiuose su jį pažinojusiais žmonėmis. Tiesiog Osvaldas su kiekvienu mokėjo bendrauti taip, lyg tas žmogus jam būtų pats svarbiausias, įdomiausias ir brangiausias, suteikdamas unikalaus išgyvenimo pojūtį. Tokį įspūdį patirdavo ir oficialaus vizito į Lietuvą atvykę valstybių vadovai, ir su reikalais į muziejų užsukę kolegos, ir Osvaldo aiškinimų besiklausantys studentai ar ekskursantai.
Vargu ar dar turėsime kitą žmogų, kuris taip kaip Osvaldas gebėtų susitapatinti su M.K. Čiurlionio muziejumi, ne tik išmanytų jo istoriją, bet ir išgyventų ją kaip nuosavą. Jo galvoje tilpo ne tik tai, kas surašyta straipsniuose bei knygose, bet ir iš lūpų į lūpas keliaujantys pasakojimai apie institucijoje dirbusius, ją kūrusius žmones – nuo direktorių Pauliaus Galaunės ir Petro Stausko iki eilinių darbuotojų. Nuo pirmųjų dienų muziejuje – pradėjo jame dirbti 1979 m. baigęs dailės istorijos ir teorijos studijas tuomečiame LSSR valstybiniame dailės institute Vilniuje – Osvaldas gaudyte gaudė kiekvieną vyresnių kolegų prisiminimų fragmentą, pastabą, patarimą. Įsidėmėdavo iki smulkmenų ir rimtus pokalbius, ir anekdotus, vis geriau suvokdamas muziejų kaip daugialypį, gyvą ir sudėtingą mechanizmą, kuriame anaiptol ne viskas pagrįsta apgalvotu, gerai suplanuotu kruopščiu, sistemingu darbu: sėkmingą sprendimą kartais nulemia atsitiktinis sutapimas, susitikimas, netikėtumas.
Jau tada, kai Osvaldas 1988 m. pradėjo vadovauti Tapybos skyriui, jam prilipo Mažojo Galaunės pravardė. Nežinau, ar jis ją buvo girdėjęs, bet ji jam greičiausiai būtų patikusi, nes Galaunę ir Stauską be galo gerbė, suvokė kaip autoritetus, pats pradėjęs vadovauti muziejui mėgino į juos lygiuotis. Osvaldas vertino rutiną, tvarką, pripažino hierarchiją, bet gana dažnai prasiverždavo ir meniškasis jo natūros pradas. Jam buvo lengviau megzti kalbą ne su politikais, o su menininkais. Jo gyvenime ir darbe nestigo improvizacijų, tačiau prireikus galėdavo tapti griežtas, dirbti neskaičiuodamas valandų, netaupydamas energijos ir jėgų. Darbas muziejuje Osvaldui pirmiausia buvo misija ir privilegija, dėl to nuoširdžiai nesuprato, kokia prasmė viską kelti į grafikus ir lenteles, matuoti tik lankytojų srautais ir piniginėmis įplaukomis.
Neabejodamas, kad kultūra sutaurina žmones, padeda jiems megzti ryšius ir susikalbėti, Osvaldas visiškai natūraliai tapo puikiu Lietuvos diplomatijos atstovu. Kultūrinės diplomatijos netrūko jo kasdieniame darbe, nepamiršdavo jos ir laisvalaikiu, ypač keliaudamas. Sutikę Osvaldą kaip saviškį iš karto atpažindavo atsargios ir uždaros tarptautinės muziejininkų bendrijos nariai, jis lengvai mezgė ryšius su giminingų institucijų vadovais. Žinoma, padėjo ne tik profesinės žinios, asmeninė charizma, bet ir kalbų mokėjimas. Osvaldas gerai kalbėjo angliškai, lenkiškai ir vokiškai, suprato italų ir prancūzų kalbas, o vaikystėje buvo pramokęs latviškai ir stengėsi šių įgūdžių neprarasti. Kolegos ir kolegės iš Latvijos muziejų negalėjo atsižavėti šiek tiek archajiška, bet turtinga ir taisyklinga jo latvių kalba, o pastaraisiais metais suaktyvėjus ryšiams tarp Kauno ir Rygos muziejų, atsiradus bendrų tarptautinių projektų, latvių žurnalistai iš anksto laukdavo atvykstant Daugelio, kad galėtų paimti iš jo interviu.
Kai Osvaldas 1992 m. pradėjo vadovauti M.K. Čiurlionio muziejui, ši institucija už Lietuvos ribų buvo žinoma tik kaip Čiurlionio dailės rinkinio saugojimo vieta. Daugiausia jo pastangomis pastaraisiais metais gimė bei didėja susidomėjimas ir kitomis muziejaus rinkinio vertybėmis: liaudies menu, Elžbietos Daugvilienės skulptūromis iš tošies, „Ars“ tapyba ir simbolizmo daile. Būtent Osvaldo glaudūs ryšiai su jungtinę Baltijos šalių simbolizmo parodą inicijavusiu Latvijos nacionaliniu dailės muziejumi, o per jį su prancūzų kuratoriumi Rodolphe’u Rapetti pasitarnavo sėkmingam Lietuvos pasirodymui Paryžiaus Orsė muziejuje surengtoje „nesutramdomų sielų“ – būtent taip Osvaldas siūlė versti prancūzišką pavadinimą âmes sauvages – parodoje.
Osvaldas visada mielai prisimindavo Čiurlionio kūrybos retrospektyvas Japonijoje, Paryžiaus Orsė, Grenoblio ir Varšuvos nacionaliniame muziejuose, kurias rengiant pats aktyviai dalyvavo, bet prie pastarųjų metų pasiekimų pirmiausia priskirdavo François Xavier Fabre’o Oginskių portretų pristatymą šio dailininko muziejuje Monpeljė, negalėjo atsidžiaugti ir praėjusio rudens kelione į Milaną, kur į parodą „Canova ir Thorvaldsenas: moderniosios skulptūros gimimas“ nulydėjo vieną iš savo mokslinės aistros objektų – Bertelio Thorvaldseno „Venerą su obuoliu“.
Administracinės pareigos daugelį metų varžė jo galimybes atsiduoti dvarų dailės tyrimams. Pats neturėdamas laiko nuosekliai prie jų prisėsti, jis ragino tuo užsiimti jaunesnes koleges ir kolegas. Šių pastangų vaisiai – Oginskių Plungės rinkinio, Pakruojo ir Rokiškio dvarų dailės kolekcijų pristatymai Kaune ir Vilniuje. Šios parodos ir jų atradimai leistų kalbėti apie lietuviškos žinovų mokyklos užuomazgas. Profesionali dailės kūrinių ekspertizė, patikslintos muziejinių eksponatų atribucijos – Osvaldo didžioji svajonė nuo pat atėjimo dirbti į muziejų. Jis kiek galėdamas prisidėjo, kad ši svajonė taptų tikrove, tik neturėjo laiko suprasti, kiek daug spėjo nuveikti ta linkme.
