Kodėl vienos šalys puikuojasi prabangiomis meno kolekcijomis, o kitos, kaip Lietuva, negali pasigirti pasaulinio lygio šedevrų gausa? Vienas iš atsakymų netolimoje Rusijoje. XX a. pradžioje didžiausią moderniojo meno kolekciją pasaulyje sukaupė Maskvos pirklys Sergejus Ščukinas. Šaltoje Maskvoje atsidūrė karščiausios meno naujienos, geriausi Henri Matisse’o, Paulio Gauguino, Pablo Picasso kūriniai. Kaip dramatiška Ščukino aistra meno naujovėms įtakojo menininkų kūrybą ir Rusijos kultūrą? Tiesiogiai.
Ščukinas kolekcionavo tik le dernier cri de la mode, tik tai, kas radikaliai naujausia, pralenkę laiką ir dar nesuvokiama visuomenei. Jo skonis ir vaizduotė skrodė ateitį kartu su įžūliomis Vincent’o van Gogho, Gauguino, Picasso ar Matisse’o vizijomis. Rusų tekstilės magnato pinigai suteikė galimybę drąsiausiems menininkams kurti, o Paryžiaus galerijų savininkams – rizikuoti naujovėmis. Pirklių ir fabrikantų palikuonis žavėjosi meno eksperimentais, o prietarais ir daugybe draudimų apribota aristokratija tokio meno purtėsi.
Sergejus turėjo keturis brolius, trys iš jų buvo Europoje gerai žinomi kolekcionieriai, meno žinovai ir kritikai. Tad visai šalia buvo užkrečiantys pavyzdžiai. Brolis Piotras savo kolekcijos pagrindu Maskvoje jau buvo atidaręs senovės meno muziejų, Dmitrijus pagarsėjo kaip mažųjų olandų kolekcionierius, o jauniausias brolis Ivanas Paryžiuje buvo žinomas kaip subtilus naujos prancūzų tapybos žinovas.
1898-aisiais Ščukinui sukanka 44 metai. Būtent tuomet prabunda kolekcionieriaus azartas ir visiškai užvaldo vegetarišką mikčiojančio asketo gyvenimą. Įprastai pusę metų jis praleisdavo užsienyje, tyrinėdamas tolimas kultūras ir muziejus, mėgaudamasis Florencijos ar Delfų meniniu ar mitologiniu palikimu. Iš užsienio kelionių į Maskvą dažniausiai grįždavo per Paryžių. Žinoma, rūpėdavo rudens salono naujovės, pavyzdžiui, apžvalginė Gauguino paroda, kurioje buvo eksponuojama 200 kūrinių. Ypatingas Sergejaus skonis nepaveda, jis visiškai pasitiki savo intuicija, priima sprendimus žaibiškai ir tiksliai. Už 21 000 frankų išsirenka geriausius – „Taitiečiai kambaryje“, „Kūdikis ir A“ ir „Tu pavyduliauji?“. Paryžiečiams šie darbai kelia tik siaubą.
Apie paskutinį kūrinį Gauguinas rašė savo draugui: „Neseniai nutapiau prašmatnų aktą – dvi moteris ant kranto. Man atrodo, kad tai – geriausia, ką iki šiol sukūriau.“ Tačiau vien Gauguinu nepasitenkino, dar įsigijo kristaliniais potėpiais sumodeliuotą Paulio Cézanne’o „Šventos Viktorijos kalną“.
1907-aisiais mirus mylimai žmonai Lidijai, ją balzamuoja, guldo į metalinį, sandarų karstą su stikliniu langeliu ir, lydimas beduinų, iškeliauja dykumos kupranugariais į atgailos ir apsivalymo žygį prie Sinajaus (Mozės) kalno. Išsekęs dykumoje suvokia, kad kelionės vienatvė tik dar labiau aitrina netekties skausmą. Dar po metų nusižudo Paryžiaus dendis brolis Ivanas. Mėgęs prabangą, įklimpęs į skolas, skubotai prisipirkęs Jano Vermeerio, El Greco kopijų, jis bankrutuoja finansiškai ir egzistenciškai. Tai dar viena paskata Ščukinui prieglobsčio ieškoti ryškiaspalviame laukiniame nežemiškos tapybos pasaulyje.
1908 m. Ščukinas perka dar penkias Gauguino drobes. „Karaliaus žmona“ – viena iš jų. Jo ir autoriaus skoniai vėl sutampa. Gauguinas apie šią drobę rašė: „Atrodo, kad dar niekada nebuvau sukūręs tokio stipraus spalvų skambesio, bet kokia prasmė siųsti paveikslą į Paryžių, jeigu ir taip ten yra ne mažiau spalvingų, bet niekam nereikalingų mano paveikslų krūva. Jie sukelia tik piktą minios staugimą.“
Kai Ščukiną užvaldydavo pirkimo aistra, su pinigais nebesiskaitydavo. Už Gauguino kūrinius jis mokėjo po 2000, vėliau 4000, dar vėliau ir 8000 frankų. 1903 m. rekordinę 47 000 frankų sumą sumokėjo Gustave’ui Fayet už „Taičio Olimpiją“ ir „Vaisių rinkimą“. Už „Olimpiją“ mažiau nei 500 frankų mokėjęs Fayet negalėjo atsilaikyti pasiūlytų 30 000 frankų, nors su kūriniu skirtis tikrai nenorėjo.
Gauguino kūrinių „altorius“ Ščukino rūmuose buvo užbaigtas menininko autoportretu, kurį jis nutapė mėnesį prieš savo mirtį. Visos Gauguino drobės buvo įrėmintos į puošnius auksuotus rėmus, kabojo viena šalia kitos, keliais aukštais. Priminė ryškiaspalvį, geltonai oranžinėmis spalvomis degantį ikonostasą. Ščukinas stebėtinai gerai jautė spalvą, koloritą, faktūrą, talentingai tiksliai kūrė atskirų menininkų kūrinių ekspozicijas savo namuose. „Snieguota Rusijos Maskva gali didžiuotis, kad suteikė dėmesingą globą šioms egzotiškos amžinos vasaros spalvoms, kurių nesugebėjo įvertinti oficiali jų motina Prancūzija“, – apie Gauguino kolekciją Ščukino namuose rašė Jakovas Tugendholdas. 1906 m. Ščukinas nuperka geriausius Gauguino, Cezanne’o, van Gogho kūrinius. Jam tai kainuoja 30 000 frankų.
Stebėtini Ščukino šuoliai nuo vieno menininko prie kito. Nepastovios meilės ar greitos reakcijos reiškinys? Sėjama, kad kolekcionierius Matisse’o spalvose rado guodžiančią atgaivą po paslaptingos sūnaus žūties. Prancūzai tuo metu buvo pasiryžę užmėtyti akmenimis „laukinį“ tapytoją, o Sergejus, sužavėtas jo „gyvenimo džiaugsmo“, įsiprašė pas menininką į svečius. Tuo metu tokie vizitai buvo nepriimtini, kolekcionieriai su menininkais bendravo per tarpininkus. „Aš visą laiką galvoju apie nuostabią jūrą, – rašo Ščukinas menininkui tik grįžęs į Maskvą (galvojo jis apie „Besimaudančias su vėžliu“). – Aš gyvai jaučiu gaivumą, okeano didingumą, o kartu liūdesio bei melancholijos nuotaiką. Būčiau labai dėkingas, jei turėčiau ką nors panašaus.“
Kartoti besimaudančių Matisse’as nesutiko, bet pažadėjo sukurti paveikslo variaciją. Išėjo šviesiai mėlynos jūros fone žaidžiantys trys berniukai. Dar visai neseniai prekeivis Ambroise Vollaras Matisse’ui mokėjo už drobę po 100 frankų, Sergejus už dvi drobes be derybų sumoka 6000. Užsakęs paveikslus kolekcionierius laukdavo nespalvotų, kokybiškų kūrinių fotografijų ir jas lydinčių, akvarelinių spalvinio sprendimo eskizų. Juos įvertinęs užsakydavo ir drobes.
Planuodamas kūrinį valgomajam, Ščukinas paprašė Matisse’o išlaikyti mėlynos spalvos gamą, nes ruošėsi pakabinti paveikslą šalia Gauguino kūrinių. Jam reikėjo mėlyno kontrasto ryškiai geltonoms Taičio spalvoms. Taip gimė dekoratyviai monumentalus „Desertinis stalas“.
1909 m. S. Ščukinas jau turi 12 Matisse’o drobių, bet svajoja apie dar drąsesnius ir didingesnius pasiūlymus laukinės spalvos išlaisvintojui ir nekantraudamas užsako du didelius pano savo rūmų laiptinės aikštelėms. Gavęs šokėjų ir muzikantų eskizus, sužavėtas drąsaus menininko sprendimo, turi teisintis, kad nuogos figūros niekaip neatitinka jo namų etinių nuostatų. Tačiau įžeisti garbinamo menininko jis irgi negalėjo: „Tikiuosi, jūs rasite galimybę papuošti mano laiptinę dviem dideliais pano, bet be nuogybių. Viena ar dvi mažas apnuogintas figūras galima būtų pavaizduoti“, – gudrauja ir atsiprašinėja Ščukinas. Vėliau siūlo aprengti šokėjas arba palikti nuogas, bet sumažinti formatą. Net buvo pasiryžęs mokėti už dvigubai mažesnį formatą sutartą pradinę 15 000 frankų sumą.
Siunčia vingrybių apsunkintą laišką į Paryžių ir tą pačią dieną gauna šokio eskizą. Visą naktį nemiegojęs Ščukinas ryte skubiai telegrafuoja Matisse’ui atsiprašymą už dvejones bei nepagrįstus reikalavimus ir sutinka su Matisse’o siūloma nuogų šokėjų kompozicija. Telegramą lydi laiškas, kuriame Sergejus aiškina, kad šokyje atrado tiek kilnumo, kad prieštaraudamas buržuaziniam nuogumo smerkimui yra pasiryžęs priimti Matisse’o pasiūlymą be jokių pakeitimų.
Tik antrame laiptinės aukšte dar papildomai prašytų muzikai skirtos kompozicijos. Taip Sergejus tikėjosi nuraminti šokio įaudrintus žiūrovus: „Mano namuose nuolat rengiami koncertai. Visiškai jumis pasitikiu ir tikiu, kad muzika bus tokia pat sėkminga kaip ir šokis, visi mano atsikalbinėjimai anuliuoti, dabar jūs turite galutinį užsakymą abiem pano“, – rašo Ščukinas.
Tai, kad Matisse’ui priklauso ateitis, Ščukinas tiki besąlygiškai. Bet suveikė ir žinia, kad kitas didis Maskvos kolekcionierius Ivanas Morozovas jau buvo užsakęs šešių dalių Maurice’o Denis pano. Rusų kolekcionierius buvo tikras, kad su Matisse’o kūriniu jis prikirps amžino konkurento puikybę.
Todėl pasirūpina, kad kultūrinėje Rusijos spaudoje atsirastų ne tik Matisse’o mintys apie naują meną ir būsimo „šokio“ pano eskizas. Ščukino galvoje tik Matisse’o tapyba. Keliaudamas per Egiptą, jis draugams rašo ne apie egzotiškus įspūdžius, bet įtikinėja juos šio tapytojo meno svarba. Taip atitrūkusį nuo realybės sukrečia dar viena tragiška žinia apie Maskvoje nusišovusį 21 metų sūnų Grišą. Jaunuolio vaizduotė palūžo nuo patrauklių revoliucinių idėjų ir prabangaus gyvenimo prieštaravimų. Tėvas spėja grįžti tik laidotuvių dieną.
Sukrečiantis įvykis dar labiau skatina nerti į pavojingai ryškų Matisse’o pasaulį. Šis dvasinių aukštumų vienatvės pasaulis buvo jų sąmokslo erdvė. Tačiau pritariančių Ščukino aistrai nebuvo daug. Kaip Maskvos visuomenė reagavo į Matisse’o kūrinius jo namuose? Baisėdavosi, tyliai piktindavosi, apkalbinėdavo ir šaipydavosi. Dažniausi epitetai – beformis, grubus, įžūlus savamokslis, paryžietiškos reklamos pasekmė.
1910 m. Ščukinas atvyksta į Paryžių pažiūrėti rudens salone eksponuojamų jo užsakytų pano. Visuomenės ir kritikų reakcija buvo žlugdanti. „Prieš Maskvos pirklio pano skamba nesibaigiantys pykčio, pašaipų, nevilties šūksniai. Nuodijančios spalvos sukuria velniškos kakofonijos įspūdį, tai kanibalistinis, labai nemalonus pasaulis“, – rašo spauda. Matisse’o žmona slepia nuo vyro straipsnius. Menininkas bėga iš Paryžiaus į Miuncheną. Kolekcionierius irgi šokiruotas. Jeigu kūrinys taip sutinkamas Paryžiuje, kas bus Maskvoje?
Pirmą kartą Ščukinas rimtai suabejoja. Jis skuba pas galerininkus Bernheimus ir prašo vietoj Matisse’o pano kokio nors pakaitalo. Gauna nuosaikaus simbolisto Pierre’o Puvis de Chavannes’o Bostono bibliotekai skirto frizo „Mūzos sveikina genijų“ sumažintą versiją. Matisse’as jaučiasi sužlugdytas išdavystės. O kolekcionierius vėl blaškosi. Tik išvyksta iš Paryžiaus ir jau telegrafuoja Matisse’ui, kad persigalvojo ir pano neatsisako, bet prašo kuo greičiau išsiusti jį į Maskvą: „Pone, kelyje dvi naktis ir dienas aš daug galvojau ir susigėdau savo silpnumo ir drąsos stokos, todėl nusprendžiau eksponuoti jūsų pano namuose. Šauks, juoksis iš manęs, tačiau esu įsitikinęs, kad jūsų kelias teisingas, tikiuosi, kad laikas ir man bus palankus ir aš nugalėsiu.“
Panašu, kad tai buvo pats drąsiausias Ščukino poelgis. Jo nejaudino, kad už akių buvo vadinamas maniaku ir bepročiu, Paryžiaus sukčių auka. Labiausia jis kentėjo nuo savo vidinių dvejonių ir nusivylimų. Kiekvienas jo pirkinys buvo abejonių pragaro reikalaujantis žygdarbis.
Kunigaikštis Sergejus Ščerbatovas prisiminė, kaip kolekcionierius jam skundėsi, kad likęs vienas su Matisse’o pano duetu nekenčia jų, kovoja su savimi, vos neverkia, bara save, kad juos pirko, bet su kiekviena diena vis labiau jaučia, kad kūriniai užkariauja jo esybę.
Koks buvo Ščukino kolekcionavimo principas? Susidūręs su laiką pralenkusia menine provokacija, jis pajusdavo sukrečiantį virpulį, nesuvokiamą įsiaudrinimą. Nervinis drebulys versdavo jį pirkti kūrinį iš karto, daug negalvojant. Vėliau, jau likęs vienas, Sergejus pradėdavo ieškoti jo sprendimus nulėmusių priežasčių. Kūrinius jis jaukindavosi labai ilgai. „Su paveikslu reikia gyventi, norint jį suprasti. Mažiausiai metus. Man tai būna: vieno ar kito menininko kelerius metus nepriimu. Po to atsiveria akys. Reikia įsijausti. Dažnai kūrinys iš pirmo karto atstumia, bet praeina mėnuo, kitas ir jis atsiveria. Suprasi ir pamilsi“ ,– žurnalistui aiškino Ščukinas.
Tiek sumaišties sukėlusius Matisse’o „Šokį“ ir „Muziką“ pamilti buvo nepaprasta. Tiems laikams tai buvo didžiulis iššūkis – ne tapybos kūrinys, o sukrečianti, monumentali kitokio gaivalingo pasaulio energija. Vos tik abu pano atsirado Ščukino namuose, jis iš karto buvo apkaltintas jaunimo tvirkinimu ir Rusijos kultūros savitumo griovimu.
Norėdamas sušvelninti kritikos smūgį, kolekcionierius prašo Matisse’o nutapyti dar du natiurmortus. Jie turi veikti kaip provokuojančio pano maskuotė. Planuodamas užsakyti dar daugiau Matisse’o kūrinių, Ščukinas pasikviečia menininką į savo maskvietiškus namus. Matisse’ui tai buvo labai įsimintina kelionė, ypač dėl atrasto rusiškų ikonų grožio ir rusiško svetingumo. Kartu su tapytoju kolekcionierius įrengia rožinę šio menininko 30 kūrinių svetainę, kurią kritikai greitai pavadina Matisse’o tapybos apoteoze.
Bet su šiuo vizitu išryškėjo ir viena skandalinga detalė. Pavadinkime tai menininko ir kolekcionieriaus „kūrybiniu bendradarbiavimu“. Nepaisant Ščukino ryžto Maskvoje rodyti nuogybėmis skandalingą pano, užvaldžius baimei ir abejonėms, jis visgi nusprendžia pats užtapyti fleitisto berniuko penį. Užtepdamas vyriškos lyties požymius, Sergejus tikisi, kad taip muzikantų kompozicija atrodys padoriau, neerzins namiškių ir neprovokuos svečių.
Tai buvo padaryta be menininko leidimo. Todėl kai Matisse’as artėjo prie savo pano, savininkas stipriai nervinosi. Tačiau Matisse’as neišsidavė, kad pastebėjo pakeitimus, bet pasipiktino savo kūrinių iškabinimu. Teko perkurti visą Ščukino kolekcijos ekspoziciją, fovistui užleidžiant gražiausią svetainę.
1911 m. Aleksandras Benua pavadina Maskvą Gauguino, Cézanne’o ir Matisse’o miestu. Dar po trejų metų jis papildys sąrašą Picasso vardu. Ščukino susižavėjimas šio kubisto kūryba jau atvirai vadinamas beprotybe. Yra argumentų – trys savižudybės šeimoje, Ščukinas finansuoja psichologijos instituto kūrimą prie Maskvos universiteto. Beje, būtent Matisse’as pirmą kartą palydėjo jį į Picasso studiją. Ščukinas buvo nokautuotas. Jautrus aukščiausio lygio meniniams ieškojimas, jis 1909 m. perka pirmą Picasso tapybos darbą „Dama su vėduokle“. Tačiau rodyti svečiams jos nesiryžta. Įsidrąsinęs kabina jį tamsiame koridoriuje: „Koridoriumi man tekdavo kiekvieną dieną eiti į valgomąjį. Kiekvieną kartą nužiūrėdavau kūrinį. Praėjo mėnuo ir pajutau, kad, nežvilgterėjęs į jį, pietaudamas jaučiuosi ne kaip. Tuomet pradėjau žiūrėti ilgiau ir pajutau, tarytum burna būtų pilna grūsto stiklo. Ir vieną dieną pasibaisėjau. Pajutau, kad šis paveikslas turi geležinį karkasą, tvirtumą, jėgą. Ir staiga visi mano kolekcijos kūriniai pasirodė kaip iš vandens, beprasmiški ir nuobodūs. Nebenorėjau į juos žiūrėti“.
Po tokio atsivertimo Ščukinas įnirtingai puola supirkinėti visus Picasso kūrinius. Jis nebegali gyventi be jo, miršta be galingos kubistinių lūžių energijos. Per metus jis užpildo afrikietiškomis skulptūromis papuoštą kambarį trisdešimčia šio menininko kūrinių.
Pamišusiam kolekcionieriui kūrinio kaina nebuvo svarbi, jeigu panorėdavo įsigyti, sumokėdavo kad ir beprotiškai didelę sumą už mažą natiurmortą. Picasso nešdavo kūrinius už sutartyje nustatytą sumą savo atstovui Danieliui-Henry Kahnweileriui, o šis juos jau daug brangiau parduodavo kolekcionieriui. Greitai Picasso kambarys Maskvoje išgarsėjo kaip siaubo ir košmariškų reginių irštva. Kita vertus, Ščukino kolekcija suteikė didžiausią postūmį rusiško avangardo gimimui, maitino kosmizmo filosofiją, žadino revoliucines vizijas.
Dar 1907 m. Ščukinas visą savo kolekciją testamentu užrašė S. Tretjakovo galerijai. Pirkdamas kiekvieną kūrinį, jis žinojo, kad taip kaupia kolekciją savo šalies muziejui, jam labai svarbu buvo dalintis savo žiniomis, emocijomis, kūrinių išgyvenimu su žmonėmis. Todėl jo namuose visada buvo gausu svečių, kad ir mikčiodamas, jis mielai aiškindavo kiekvieno kūrinio istoriją ir jo svarbą meno raidai.
Pirmasis pasaulinis karas nutraukė kultūrinius Paryžiaus ir Maskvos ryšius. Negalėdamas pirkti geriausių užsienio menininkų kūrinių, jis dar aktyviau propagavo savo kolekcijos vertybes viešose paskaitose, bet rusų avangardistais nesusidomėjo. Liko ištikimas Paryžiaus meno srovėms.
Spalio revoliucija galutinai sužlugdė Ščukino – kolekcionieriaus pasaulį. Palikusi savo rūmus ir kolekciją likimo valiai, Ščukinų šeima su kailių rankovėse įsiūtais brangakmeniais traukiasi į Vakarus. Tik įtakingų Europos asmenybių padedami, jie įsikuria Nicoje, o vėliau Paryžiuje. Be tėvynės, savo tekstilės įmonių imperijos, rūmų, kūrinių ir ateities.
Matisse’as jau antri metai taip pat gyvena Nicoje ir skuba pasimatyti su savo patronu. Tačiau Ščukinas atsisako kalbėti apie kūrinius, juo labiau apie pirkimą. Menininkas nenori patikėti, juk būtent šis rusų pirklys, pirmas įvertinęs jo talentą ir juo tikėjęs, nebesidomi menu. Kartą pamatęs traukinyje buvusį rusų turtuolį antros klasės vagone, jis praregi. Pats Ščukinas vėliau vengs susitikti su išgarsėjusiu tapytoju, pamatęs jį gatvėje pereis į kitą pusę. Sovietinė valdžia išdraskys kolekciją, slapstys ją muziejų saugyklose, išdalins tarp Maskvos ir Peterburgo. Visiškai ištrins kolekcionieriaus vardą iš istorijos. Tačiau tikri dalykai nugali negandas. Beveik devyniais milijardais dolerių įkainuota Ščukino kolekcija vėl renkama iš naujo ir pristatoma garsiausiuose pasaulio muziejuose. Didžiuliai meno piligrimų srautai plūsta į Ermitažą, Puškino, Tretjakovo muziejus pasigėrėti ryškiausias postimpresionizmo, kubizmo kūriniais. Kaip būtų susiklosčiusi meno istorija be šio pirklio keistuolio?
Naudota literatūra:
Наталия Семенова, Сага о Щукиных. Собиратели шедевров, СЛОВО/SLOVO, 2019
Наталия Семенова, Московские коллекционеры: С.И. Щукин, И.А. Морозов, И.С. Остроухов, Молодая гвардия, 2019.
Beverly Whitney Kean, All the empty palaces: The merchant patrons of modern art in pre-Revolutionary Russia, Barrie & Jenkins, 1983.
