Autorius: Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Mintys po David Geringo ir Iano Fountaino koncerto

Atsistojusi filharmonijos publika pagerbė kovo 3-iosios rytą Amžinybėn išėjusį vieną didžiųjų Lietuvos menininkų – Virgilijų Noreiką. Apibrėžtoje sovietmečio erdvėje uždarytas pasaulinio lygio tenoras žavėjo ypatingu muzikalumu ir protingu dainavimu, darbštumu, saviugda, užsispyrimu, sukūrė įtikinančius vaidmenis. Jis niekada nebus pamirštas. Koncerto atlikėjai violončelininkas David Geringas ir pianistas Ianas Fountainas iš Didžiosios Britanijos V. Noreikos atminimui dedikavo Johanno Sebastiano Bacho Ariją iš siuitos D-dur.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro solistų koncertas

Nacionalinėje filharmonijoje sausio 14-ąją tvyrojo šventiška nuotaika. Pilnutėlė salė, gėlės, tarp publikos – neįprastai daug muzikų. Visus subūrė neeilinis pretekstas: Modesto Pitrėno diriguojamo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro solistais šį vakarą tapo kolegos, dideliame orkestro kolektyve klausytojų dažniausiai nepastebimi muzikai. Dirigentas, įgyvendindamas savo interpretacinius sumanymus, visus suvienija į vientisą lydinį, o atskirus solistus išgirstame tik soliniuose epizoduose. Jau gražia tradicija tapusi programa „Orkestras iš arti“ leido atsiskleisti kolektyve grojantiems talentingiems instrumentininkams, klausytojams pademonstravo dalelę talento resursų ir pateikė pluoštą gražios, neišpaikintų melomanų ypač nuoširdžiai priimtos muzikos.

Orkestre grojantys muzikantai, kuriems netenka atlikti solinių partijų, grupėje privalo gerai jausti ansamblį. Daugelį orkestro artistų dažnai išgirstame grojančius kvartetuose, kituose ansambliuose, dalyvaujančius šiuolaikinės muzikos projektuose. Tai patyrę kamerinės muzikos atlikėjai. O toks muzikavimas – daugelio tradicijas išlaikiusių ir pasaulyje pirmaujančių orkestrų praktika. Tačiau solo su orkestru grojant retai, muzikantui tenka perorientuoti ne tik savo įgūdžius, bet ir psichologiją: aktualizuojama solisto koncepcija, jis – vedantysis.

Visi tą vakarą koncertavę atlikėjai – Lietuvos pedagogų auklėtiniai, tobulinęsi ir plačiai pripažintų užsienio atlikėjų-pedagogų klasėse. Įgyti pagrindai daugeliui leido pelnyti laureatų vardus tarptautiniuose konkursuose, tobulinti meistrystę svetur, įvairiose šalyse groti kameriniuose ansambliuose, dirbti su žinomais dirigentais.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

(1938 04 05–2017 10 21)

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

(1937–2017)

Kovo 3 d. plyšo muzikai plakusi žmogaus širdis. „Laikas yra neatsukamas (irreversible) – tai ontologinė tiesa“, – rašė filosofas, dr. Antanas Maceina – Augustino tėvas, pergyvenęs sovietmečio suskaldytos šeimos tragediją. „Nei ateities, nei praeities, nei dabarties prabėgamų momentų mes negalime matuoti, o vis dėlto mes matuojame laiko pėdsakus“, – citavo jis šv. Augustino žodžius.

Pianisto Augustino Maceinos – pirmojo, atvėrusio kelią į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio konkursų pjedestalą, pėdsakai ryškiai matomi lietuviškoje pianistinėje istorijoje. Kelio į muziką pradžia Kaune. Didžiausios įtakos turėjo pirmoji mokytoja – Marija Alšlebėnaitė. Ji uždegė meile muzikai, savarankiškam darbui. Visada turėjo slaptų patarimų grojančiajam. „Augustinai, tokioje darganoje be pirštinių! Tuojau groti reikės!“ O jis kiek palenkęs galvą nusišypso... Keletas tikslingų pratimų – rankos jau sušilusios, pirštai jautrūs. Mokykloje Augustinas suformavo ir technikos pagrindus. Kasdienine duona vadino Charleso-Louiso Hanono „The Virtuoso Pianist“ pratimus. Augustino paakinta, kūrybiškai prisitaikiusi iki šiol juos praktikuoju kaip puikią pirštų mankštą. O kaip ji buvo pianistui reikalinga važinėjant šaltais sovietmečio Lietuvos filharmonijos autobusiukais, skambinant solo, akompanuojant solistams apledėjusiose mokyklų, kultūrnamių scenose! Pianistas grojo daug. Kiekvieną mėnesį po penkiolika, dvidešimt išėjimų į sceną. Konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatro akademija) A. Maceina studijavo vedamas prof. Aldonos Dvarionienės. Jos klasėje besimokiusių bendraminčių bendrijoje gavo romantiškos dvasios atšvaitų. Tai perteikė ir atliekamoje muzikoje. Mėgo groti Beethoveno sonatas, Rachmaninovo miniatiūras. 

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Mintys po koncerto „Pelėjas ir Melisanda“ Nacionalinėje filharmonijoje

Vasario 4-osios simfoninės muzikos vakaras Nacionalinėje filharmonijoje turėjo ne vieną intenciją. Viena jų – muzikams profesionalams ir melomanams pristatyti įdomią asmenybę, Ignacijų Feliksą Dobrzyńskį. Šis lenkų pianistas ir kompozitorius atstovauja romantikų epochai. Mokėsi Varšuvos konservatorijoje drauge su Fryderyku Chopinu, juos vienija panaši stilistika. Skiriamuoju bruožu įvardyčiau poetikos lygmenį: Chopinas – atlapaširdis poetas, septyniolikmetis Dobrzyńskis – racionalesnis. Tikriausiai jis buvo techniškas pianistas, vėliau ir dirigentas. Daug koncertavo Austrijoje, Vokietijoje, užsiėmė pedagogo veikla, net kūrė metodiką („Grojimo fortepijonu vadovas“), komponavo, paliko ir patriotiniais Adomo Mickevičiaus tekstais sukurtų dainų. 1824 m. Dobrzyńskis sukūrė trijų dalių Koncertą fortepijonui ir orkestrui As-dur, op. 2. Jį klausytojai ir išgirdo Vilniuje. Tai pianistinio meistriškumo, mokėjimo valdyti garsą gražiuose lyriniuose epizoduose reikalaujantis kūrinys. Vos kelias repeticijas su orkestru turėjusiai pianistei Aleksandrai Žvirblytei tai buvo didelis iššūkis. Juolab kad rengtasi vienam koncertui (menu laiką, kai solistams buvo galimybė didžiulį savo darbą parodyti bent du kartus: Kaune ir Vilniuje).

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Mintys po kolektyvo 25-mečiui skirto koncerto

1991 m. rugsėjo 4 d. vadinama Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos gimtadieniu. Sukurti orkestrą buvo pavesta patirtį su chorais, pučiamųjų orkestrais turėjusiam kapelmeisteriui Justinui Jonušui (1938–2013). Jis siekė ne tik suburti gerus muzikantus, kokybiškai parengti šiam orkestrui privalomus maršus, visų pasaulio valstybių (kurių vadovai sutinkami ir išlydimi Lietuvoje) himnus ar visuomenei skirtas défilé (parado) programas. J. Jonušas norėjo pakeisti tradicinę pučiamųjų orkestro nuostatą, ne kartą kalbėjo: „Pučiamųjų orkestras – spalvingas darinys. Jis turėtų būti suvokiamas ir kaip simfoninis kolektyvas.“

Tai įgyvendinti jam ir jo veiklą tęsiančiam kapelmeisteriui majorui Egidijui Ališauskui (orkestro dirigentas kapitonas Dainius Pavilionis) pavyko. Orkestras puikiai reprezentuoja Lietuvos muzikinę kultūrą, laimi reikšmingus apdovanojimus Europos festivaliuose (Švedijoje, Vokietijoje, Danijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Belgijoje, Baltijos šalyse ir kt.), dalyvauja Europos karinių orkestrų paraduose ir pateikia šiuolaikišką požiūrį į šį žanrą.

Po koncerto, kalbėdama su orkestrą pasveikinti atvykusiais Estijos kariuomenės orkestro kapelmeisteriu pulkininku leitenantu Peeteriu Saanu, Latvijos Nacionalinių ginkluotųjų pajėgų orkestro vadovu pulkininku leitenantu Dainiu Vuškānu, pastebėjau savotišką pavydo gaidelę. „Ir mūsų laukia jubiliejiniai koncertai. Tačiau tokio įspūdingo surengti tikriausiai negalėsime. Lietuvos orkestras išsiveržė iš tradiciškai suprantamo pučiamųjų orkestro, surinkti labai geri pūtikai, įdomi programa, solistai“, – sakė latvis.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Mintys po koncerto „Keturi saksofonai ir orkestras“ su Modesto Pitrėno diriguojamu Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru

Spalio 7 d. Klaipėdoje, 8 d. Vilniuje, Nacionalinėje filharmonijoje, – šventė. Taip trumpai galima būtų įvertinti Modesto Pitrėno diriguojamo Nacionalinio simfoninio orkestro atliktą Igorio Stravinskio baleto „Petruška“ siuitą. Ne kartą grota muzika šįsyk demonstravo vyriausiojo dirigento įdirbį, jau turintį įtakos besikeičiančiai orkestro estetikai. Prisiminiau amerikiečių dirigento Ericho Leinsdorfo praeito šimtmečio 8-ajame dešimtmetyje išsakytą mintį: ruošdamasis diriguoti „Petrušką“, turi būti labai dėmesingas pučiamiesiems. Europoje ilgai buvo įprasta piccolo fleitos partiją patikėti pačiam vyriausiam fleitistui, o šis stengėsi pagroti ją kuo garsiau. Šįkart galėjome pasidžiaugti, kad grojo muzikantai, puikiai suvokiantys savo partijos vietą sunkioje partitūroje. Siekdami muzikos raiškos, net variniai instrumentai jau nebesigalynėjo, kas garsiau pagros. Apie dinamikos niuansų prasmes gal reikėtų pagalvoti nebent trimitams.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Davido Geringo jubiliejinis koncertas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru

Rugsėjo 23 d. Gintaro Rinkevičiaus vadovaujamas Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras pradėjo 28-ąjį koncertų sezoną. Jo akcentas – Davido Geringo portreto eskizas. Pasauliui oficialiai muzikas pristatomas kaip „Lietuvos violončelininkas ir dirigentas, šiandien priklausantis muzikiniam elitui“. Lietuvos – nereiškia tik geografinės priklausomybės. Iš Utenos „štelto“ (miestelio) džiaugsmus ir karo siaubą atsinešusi šeima jau pokariu Vilniuje sunkiai augino keturis berniukus. Dabar vyriausiasis augina didelę šeimą Izraelyje, jaunesnysis su lietuvaite – Toronte. Muziką nuo gimimo namuose girdėjusį Davidą mama nuvedė pas violončelės mokytoją Michailą Šenderovą. Tvirta draugystė su jo sūnumi, kompozitoriumi Anatolijumi Šenderovu peraugo į vaisingus kūrybinius ryšius. Vėliau – viltingos studijos Maskvos Piotro Čaikovskio konservatorijoje, Mstislavo Rostropovičiaus asmenybės šviesa, 1970 m. pelnytas aukso medalis tarptautiniame P. Čaikovskio konkurse. Atmintini penkeri Lietuvos filharmonijos organizuojamų koncertų metai. Sudėtingas emigranto gyvenimas, rūpesčiai šeima, profesiniu gyvenimu, sunkus kelias į brandą. Nuo 1992-ųjų D. Geringas pajuto į Lietuvos muzikinės kultūros istoriją galįs įrašyti ir savo vardą. Jo inicijuoti, vėliau grojami pasaulio scenose, festivaliuose, pedagoginėse klasėse gimė nauji lietuvių autorių kūriniai, vokiečių įrašų kampanija „Dreyer-Gaido“ išleido dvigubą kompaktinį albumą „The Sound of Lithuania“ („Lietuvos skambesys“), kuriame, greta šiuolaikinių autorių, D. Geringas inicijavo ir įrašė retai skambančią prieškario ir pokario lietuvių kompozitorių muziką. Lietuvoje D. Geringas intensyviai koncertuoja, dalyvauja pačiuose įvairiausiuose projektuose su Vilniaus, Kauno, Klaipėdos muzikais. 1999 m. apdovanotas Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu, 2002 m. –  Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, vėliau – Kultūros ministerijos garbės ženklu „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

In Memoriam Saulius Sondeckis (1928 10 11 – 2016 02 03)

Profesorius Saulius Sondeckis augino mūsų meilę muzikai, jos supratimą, atsakingumą, pagarbą genijui ir talentui. Reiklus profesionalas, ypač darbštus, principingas, unikalus smuiko Mokytojas, nuo pirmųjų susitikimų su mažaisiais jau 1950 m. pradėjo ugdyti grojančiųjų ir klausančiųjų gebėjimą suprasti orkestro kalbą. Ne kartą sakė: „Niekada neketinau diriguoti. Tik mokyti vaikus muzikos. Visada maniau, kad pagrindinis pedagogo tikslas – padėti vaikams pajusti džiaugsmą muzikuojant, bendraujant su muzika. Ar nenuostabu visiems kartu nedideliu savo indėliu, kad ir maža partijėle orkestre, sukurti nuostabų muzikos rūmą!“ Profesorius, dvidešimt septynerius metus vadovavęs Lietuvos konservatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija) Styginių instrumentų katedrai. Išugdė ne vieną smuikininkų kartą, sukūrė unikalią stygininkų – orkestro artistų – profesinio rengimo sistemą, besiremiančią vieningu vertybiniu požiūriu į muziką ir jos atlikimą. Dirigentas, orkestro artistų širdyse siekęs įžiebti muzikavimo džiaugsmą, gilia intuicija ir nuolat ugdomu intelektu atskleisti sudėtingiausių partitūrų gelmes. Kūrybingas koncertinės veiklos organizatorius, su savo orkestrais gebėjęs įsitvirtinti plačioje ir kaprizingoje menų rinkoje, sėkmingai dalyvauti pasauliniame koncertų maratone. Individualybė, savo erudicija, diplomatiškumu ir profesionalumu įprasminusi kūrybinį menininko aktą politinių ir ekonominių transformacijų trikdomoje Lietuvos visuomenėje. Savo atradimų džiaugsmu dalinęsis su meninių išgyvenimų laukiančiais žmonėmis didmiesčiuose ir toliausioje provincijoje, reprezentacinėse salėse ir kaimo mokyklose. Inteligentas, dėmesingai, pagarbiai bendravęs su žymiais pasaulio menininkais, karūnuotais asmenimis ir muziko kelią tik pradėjusiais jaunuoliais ar kukliais koncertų salių raktininkais. Lietuvos patriotas, pilietis, dėmesingai sekęs ir kiek galėdamas dalyvavęs kultūros kūrimo procesuose.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Pamąstymai po kompozitoriaus Vytauto Laurušo jubiliejinio koncerto

Keistą visuomenės išbandymą tarsi lakmuso popierėliu atliko Lietuvos nacionalinės ir Vyriausybinės premijų laureatas, LDK Gedimino ordino Karininko kryžiaus kavalierius, kompozitorius Vytautas Laurušas. Ėmė ir surengė savo 85-mečio sukakčiai skirtą vakarą ne gegužę, kaip derėjo, bet lapkričio 6 dieną. Gal iškiliausi jo muzikos atlikėjai – tarptautinių konkursų laureatas violončelininkas Vytautas Sondeckis ir buvęs jo pedagogas, dabar ir dirigentas, Lietuvos nacionalinės ir įvairių tarptautinių premijų laureatas David Geringas ar Šv. Kristoforo orkestras pavasariop buvo labai užimti? O gal kompozitorius vėlokai pamatė jį įkvėpusį išgąstingą vabalą (apie jį vėliau) – nespėjo situacijos reflektuoti?
 
Pilna Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžioji salė, rožių aromatas, prieš pasaulines premjeras neramūs atlikėjai. V. Laurušas taip pat jaudinosi. Koncertą vedė muzikologė Laimutė Ligeikaitė. Skambėjo pagarbūs Lietuvos muzikos ir teatro akademijos rektoriaus profesoriaus Zbignevo Ibelhaupto sveikinimo žodžiai. Jie liudijo, kad ir šiandien svarbūs tie kadaise išsvajoti, dar nepasiekti Lietuvos muzikinės kultūros puoselėtojų horizontai. Buvo perskaityti gražūs premjero Algirdo Butkevičiaus palinkėjimai. Kaip jau tapo įprasta, menininko „nepastebėjo“ Kultūros ministerija, Respublikos Seimo „kultūros specialistai“ ir kitos pretenzingai menininkų vardu veikiančios institucijos, taip pat istorijos nevertinantis jaunimas. Tai ir fiksuosime kaip pirmąjį besiritančios kultūros simptomą. Tik klausimas: ar jį inspiravo kūrėjo amžius, ar prasta veikiančiųjų asmenų orientacija kultūros gyvenime?