Autorius: Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Balandžio 11 d. Vilniuje pianistei Mūzai Rubackytei-Golay buvo įteiktas išskirtinis apdovanojimas – Vengrijos ordino „Už nuopelnus“ Riterio kryžius. Jį įteikė išrinktasis Vengrijos Prezidentas Tamásas Sulyokas.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Pirmojo „Dainos meno“ festivalio „Organum“ salėje apžvalga

Kovo 16 – balandžio 7 dienomis Vilniuje, „Organum“ salėje, vyko pirmasis Tarptautinis vokalinės kamerinės muzikos festivalis „Dainos menas / Art of Song“. Neretai spaudoje šmėžuojantis pavadinimas „Organum“ – tai didžiausias Baltijos šalyse fortepijonų salonas ir klasikinės muzikos kamerinė koncertų salė, gerai žinoma muzikos gerbėjams. Festivalio proga daugybė klausytojų čia apsilankė pirmą kartą. Tuo ypač džiaugiuosi, nes kiekviena jauki, gera akustika pasižyminti muzikos salono vieta, kurioje skamba prakilni muzika, – miesto bendruomenės žmogaus gerovės, dvasinės pusiausvyros, emocinio pasitenkinimo prielaida.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Koncertas profesoriaus Algirdo Budrio 85-mečiui Nacionalinėje filharmonijoje

Kovo 10 d. Nacionalinėje filharmonijoje įvyko klarneto muzikos puota, skirta profesoriui Algirdui Budriui. Susirinko pilna salė klausytojų, ne tik pamėgusių klarnetininkų muzikavimą, bet ir norėjusių pagerbti profesorių, kurio gyvenimas yra skirtas muzikos interpretacijos menui ir pedagogikai, kurio muzikavimo aura subūrė visoje Lietuvoje pabirusios jo mokyklos paveldėtojus.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Kovo 20-ąją dainininkui Romualdui Vešiotai būtų sukakę aštuoniasdešimt penkeri. Prabėgę metai šiam žinomam Lietuvos Nacionalinio operos ir baleto teatro solistui buvo kūrybingi: sukurta dvi dešimtys operos vaidmenų teatro scenoje, tarp kurių Valentinas (Charlesio Gounod „Fauste“), Amonasras (Giuseppe’s Verdi „Aida“), Rigoletas (Verdi „Rigoletas“),  Žermonas (Verdi „Traviata“),  Šarplesas (Giacomo Puccini „Madam Baterflai“), Margiris (Vytauto Klovos „Pilėnai“).

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Jacques’o Offenbacho „Hofmano istorijų“ premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Sausio 26-ąją žiūrovai išvydo dar vieną Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro premjerą – Jacques’o Offenbacho „Hofmano istorijas“. Ją rengė gausi italų kūrėjų komanda, spektaklio muzikos vadovas Sesto Quatrini (dirigentas Martynas Stakionis), choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas. Režisierius – specialų konkursą laimėjęs Federico Grazzini, kuris sakė, kad negalėjo nepasinaudoti galimybe kurti ilgametes teatro ir muzikos tradicijas turinčioje Lietuvoje. Anksčiau vykusioje spaudos konferencijoje savąją šios operos viziją režisierius pristatė taip: „Sekso kultas, priklausomybės, konfliktas tarp savo ambicijų ir meilės – visa tai būdinga ir šiuolaikiniam žmogui. Taigi aš ir komanda ieškojome vaizdinių, kuriais galėtume kalbėti su šiandienos žiūrovais. Todėl kaip treniruočių, išbandymų vieta atsirado sporto salės simbolis. Ten veikia susibūrusi anoniminių alkoholikų grupė. Hofmanas mėgina pabėgti nuo savo manijų.“

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Dirigentas Christophas Eschenbachas ir fleitininkas Stathis Karapanos Nacionalinėje filharmonijoje

Vilniaus miesto žliugė, kupstai sniegynų neišvažiuojamose gatvėse, nepasitenkinimo erzelynė... Bet pasigirsta muzika, ir tarsi baltas sniegynų angelas pakyla virš subuitėjusios minios. Muzika visus suvienija.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Sausio 13-osios proga Nacionaliniame operos ir baleto teatre skambėjo Henryko Góreckio „Raudų simfonija“

Stovėjau Nacionalinio operos ir baleto teatro papėdėje. Buvo neįmanoma sulaikyti ašarų: iš buvusių Sporto rūmų į Antakalnio kapines nešė tą žvarbią, kraujuotą naktį žuvusiųjų karstus. „Gerai įsižiūrėk ir niekada nepamiršk“, – pasakyčiau ir šiandien jaunėliui. Kokia tai dievų paslaptis, kad tąkart likome gyvi? Dabar Sausio 13-ąją į teatrą rinkosi kitokie žmonės nei į eilinę teatro šventę. Ėjo susikaupę, nuo atminimo laužų, neišsidabinę, ne vienas jų – pirmą kartą į tokius rūmus: fotografavo šviestuvus, analizavo sienų dizainą... Ir tu, padykęs vaike, čia! Paklausyk amžinõs kaip pasaulis motinos raudos...

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Mintys prasidėjus naujam koncertų pusmečiui

Mintyse dar naujametis šėlsmas. Tačiau jo įvairovė suteikia peno pamąstymams pasižvalgius, ką žada šio pusmečio muzikiniai įvykiai. Matyti ir atsitiktinumų, ir nuoseklumo propaguojant vieną ar kitą žanrą, ir trafaretų, ir miesčioniškos saldybės apraiškų koncertų pavadinimuose. Matyti organizatorių noras klausytojams įtikti – atlikėjais, repertuaru, intencijomis. Tarsi kurti pramogą: aplinkui blizgučiai, veikia bufetas, per pertrauką liejasi šampanas. Tik koncertų salėje ar muzikiniame teatre ši atmosfera kitokia nei kokioje nors sporto arenoje: daugiau saiko, „aristokratiškų“ manierų, daugiau susikaupimo, rimties, saikingų netikėtumų, su menine išmone sukurtos žaismės.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Skamba aštuntasis Vilniaus fortepijono festivalis – jubiliejinė dovana Vilniui

Lapkričio 18 – gruodžio 2 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje siaučia fortepijono meno virusas. Pasireiškia jis labai įvairiomis formomis. Tai neląstelinės sandaros garso gyvybės formos, galinčios daugintis ir augti ne tik praktikuojančio muziko terpėje ir aplinkoje. Jos paplitusios visur, kur gimsta muzikos gyvybė. Fortepijono specialybės Lietuvos muzikos mokyklose 8–9-ajame XX a. dešimtmečiuose mokėsi daugiausia mokinukų. Ką jau kalbėti apie tai, kad visais laikais juo skambindavo visų muzikos sričių profesionalai. Tai instrumentas, kurio mene išgirstame ilgo, vingiuoto, ir ne tik Europos kultūros istorinio kelio šaukinius.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

(1943 03 11 – 2023 11 07)

Didžiavosi gimęs kovo 11-ąją. „Greta Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros stovėjusioje špitolėje buvo mūsų namai. Čia augau, čia girdėjau ne tik ataidinčius garsus nuo Katedros vargonų, bet ir pas žinomą muziką, pedagogą – tėtę Kazimierą – besilankančių mokinių pratybas, vėliau ir diskusijas apie muziką...“ – taip muzikologas, enciklopedininkas Arvydas Kazimieras Karaška prisiminė vaikystę.