Lukiškių drama

2014 m. lapkričio 2 d. paskelbtas straipsnis „Per Vėlines pagerbti ir laisvės kovotojai“ (kariuomeneskurejai.lt). Aprašomas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyriaus narių lankymasis Vilniaus ir kai kuriose kitose kapinėse. Rasose jie uždegė žvakeles ant 22 Nepriklausomybės kovų karių kapų (primenama, kad juos čia 1920 m. su bičiule Elžbieta Matulionyte palaidojo Marcelė Kubiliūtė), ant 16 kenotafų ir M. Kubiliūtės kapo.

 

Apie karių laidojimą Rasose bei lenkų plano Kaune įvykdyti valstybinį perversmą sužlugdymą yra papasakojusi pati M. Kubiliūtė, tuomet Lietuvos žvalgė Vilniuje (Dek, širdie, ant amžinojo aukuro... Marcelės Kubiliūtės 100-osioms gimimo metinėms (1898 07 28 – 1963 06 13) paminėti. Sudarytoja ir mokslinė redaktorė Nastazija Kairiūkštytė. Lietuvos istorijos institutas, 1999). Nepavykus užgrobti Kauno, tad ir visos Lietuvos, Lenkija nepriklausomybės metais buvo vienintelė Lietuvos valstybės de jure nepripažinusi valstybė.

 

Kitame kapinių plote kariai aplankė Nepriklausomybės kovų karių, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Jono Basanavičiaus kapus, kenotafą 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto signatarų Kazimiero Bizausko, Prano Dovydaičio ir Vlado Mirono atminimui, lankėsi Liepynės ir Antakalnio kapinėse. Kitą dieną lankytasi tolimesnių vietovių – Ukmergės, Dukstynos, Lyduokių – kapinėse (pastarosiose paminklą 1920 m. kovose su lenkais žuvusiam Nežinomam kariui pastatė Lyduokių 15-asis šaulių būrys), uždegtos žvakelės ant 1941 m. sukilėlių, pokario partizanų kapų, 1953 m. žuvusio Nežinomo partizano kapo.   

 

Pernai spalio 31 d. paskelbtas pranešimas „Prieš Vėlines bus pagerbti žuvusieji Lietuvos gynėjai, nusipelnę Lietuvai žmonės“ (www.alkas.lt). Jame rašoma: „Kasmet prieš Vėlines visų Lietuvos kariuomenės įgulų kariai, Lietuvos karo akademijos kariūnai, kariai savanoriai kartu su Lietuvos šaulių sąjungos nariais lanko ir tvarko įvairiose šalies vietose palaidotų rezistencijos, Nepriklausomybės kovų dalyvių, vadų, Lietuvos generolų, partizanų, tarpukarį žuvusių Lietuvos lakūnų kapus. Iš viso aplankoma apie 1,5 tūkst. karių kapaviečių ir daugiau nei 2,2 tūkst. karių amžinojo poilsio ar įamžinimo vietų visoje Lietuvoje.“ Tarp iškilmių Vilniuje programos padalų yra ir tokia: „11.40 val. gėlių padėjimas prie Nežinomo kareivio ir lietuvių tautos dailininko ir kompozitoriaus M.K. Čiurlionio kapų“ Rasų kapinėse.

 

Šitaip kariai kartais praneša apie savo darbus ir apie tai, kas gal toli gražu ne visiems yra žinoma. Kariai aiškiai žino, kur nuvykti ir kur ką ras. Randa ir Lietuvoje besinaudojant pasaulyje priimtais žuvusiųjų už Tėvynę atminimo įamžinimo papročiais. Nežinomo kario kapas: asmeniškumo netekęs karys tampa bendriniu tautos dvasios, jos vienovės ginant laisvę simboliu; kenotafas: paminklas tiems kovotojams, kurių kapai nežinomi.   

 

Tokie atminimo ženklai atsirado po Pirmojo pasaulinio karo atsigaunančioje Europoje, paplito pasaulyje. Nežinomo kario kapas su amžinąja ugnimi įrengiamas žymiausiose sostinių vietose. Pirmiausia tai įvyko Londone ir Paryžiuje 1920 m. lapkričio 11 d. minint antrąsias karo pabaigos metines. Iš Flandrijos karo laukų parsivežto anglų kario karstas, iškilmėse dalyvaujant karaliui Jurgiui V, padėtas Vestminsterio abatijoje (sakyta – „tarp karalių“). Tai šventovė, kurioje nuo 1066 m. vainikuojami Anglijos karaliai, taip pat jų, žymiausių valstybės veikėjų, mokslininkų, menininkų amžinojo poilsio vieta. Kapas apsodintas raudonomis aguonomis (tai pievų augalas aguona birulė), jų pavidalo dirbtiniais ženkleliais segima per žuvusiųjų už Tėvynę atminimo iškilmes. Ją pasirinkti atminimo ženklu paskatino kanadiečio karo gydytojo ir poeto (Kanada tada buvo Britanijos dominija) Johno McCrae (1872–1918) eilėraštis „Flandrijos laukuose“, tauriu paprastumu sukrečianti kalba tų, kurie prieš keletą dienų „gyveno, jautė aušras, matė saulėlydžio gaisus, mylėjo ir buvo mylimi“, o dabar guli Flandrijos laukuose, kur „siūbuoja aguonos tarp kryžių eilių, vis dar narsiai čiulbėdami skraido per pabūklus apačioje vos girdimi vieversiai“.

 

Tą pačią lapkričio 11 d. Londone atidengtas kenotafas. Mūsų laikais per kasmetines žuvusiųjų atminimo iškilmes pirmoji aguonų vainiką prie jo padėdavusi karalienė Elizabeth II 2017 m. tai atlikti įpareigojo vyriausią sūnų Velso princą Charlesą. Užpernai per karo pabaigos 100-mečio iškilmes antrasis tai padarė Vokietijos prezidentas. Jis buvo pamaldose abatijoje, padėjo vainiką ant Nežinomojo kario kapo.

 

Paryžiuje Nežinomo kario kapas yra po Triumfo arka, Briuselyje – monumento „Briuselio kongreso kolona“ papėdėje, Romoje – irgi įspūdingo grožio Romos altoriumi vadinamame didingame Italijos suvienytojo karaliaus Viktoro Emanuelio II monumente, Varšuvoje – Jόzefo Piłsudskio aikštės (Varšuvos centre) memoriale ir t.t. Prie jų dega amžinoji ugnis, prie kai kurių dieną naktį visus metus budi garbės sargyba, yra susidaręs tam tikras budinčių karių keitimosi ceremonialas.

 

Lietuvos sostine tarpukariu priverstame tapti Kaune paminklas Žuvusiems už Lietuvos laisvę buvo atidengtas 1921 m. vasario 16 dieną. 1923 m. pastatytas per šventes uždegamas aukuras, 1934 m. įrengtas ir Nežinomo kario kapas. Sovietai kapą visiškai sunaikino. Atkurtas paminklas atidengtas 1990 m. lapkričio 23 d., kareivėlį atsivežus iš Giedraičių kapinių (sulaužę 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartį, lenkai spalio 9 d. okupavo Vilnių ir veržėsi tolyn; sustabdyti buvo lapkričio 17–21 d. Giedraičių–Širvintų–Musninkų mūšyje). 2012 m. Petrašiūnų kapinėse pastatytas kenotafas Augustino Voldemaro atminimui. Taurų darbą atliko Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio nariai, Vilniaus Naujųjų Rasų kapinėse trylikoje kenotafų įamžinę 473 pasipriešinimo okupacijoms dalyvių, sukilėlių, partizanų, politinių kalinių, tremtinių atminimą (Jonas Burokas, „Įamžintas atminimas Lietuvos patriotų, kurių palaidojimo vietos nežinomos“. „XXI amžius“, 2013 m. spalio 30 d., Nr. 39).

 

Laukdama, kol Kultūros ministerija paskelbs „paskutinio (dar vieno pasibaigusio ar nusibaigusio?) konkurso“ laimėtoją Lukiškių aikštės paminklui sukurti, dr. Rasa Gečaitė parašė straipsnį apie tokių „konkursinių kančių kelią nuo 1996-ųjų iki 2013-ųjų“. Tai istorinės medžiagos analize pagrįstas tikra drama virtusio nurodytų metų vadinamojo Lukiškių aikštės tvarkymo tyrimas. Remdamasi ir „7 meno dienose“ skelbtais straipsniais, autorė primena meno pasaulio atstovų nuomones apie pirmuosius nutarimus dėl Lukiškių aikštės. Jų nerimauta, kad tautos istorijos įamžinimas esąs siejamas tik su atgimstančia tautine monumentalistika, per kurią ikikariniais metais „Lietuvą buvo apėmusi paminklų kūrimo epidemija“. Kitas autorius: „Pastatant dar vieną monstrą? (...) Prie saugumo pastato jau išaugo lauko riedulių krūvelė, o kitapus gatvės – toks viliojantis laukas, kuriame galima išdėstyti „stacijas“ ir išvingiuoti visą kančios kelią.“ Dar: „Aš būčiau prieš bet kokį Lukiškių aikštės užstatymą ar kitokį „išprievartavimą“; tevyksta joje visokiausi renginiai, „nepaverskime Lukiškių aikštės bažnyčia po atviru dangumi“; „Apie nedidelį kančių atminimo akcentą, gal atitinkantį jeruzalietiškąją Raudų sieną kur nors prie Jokūbo šventoriaus tvoros, čia nekalbėsiu. Svarbu neperlenkti lazdos su visais tais paminklais.“ Žibuntas Mikšys iš Paryžiaus: (...) „Religinė, Katedros aikštė yra ilgam sumauta savo pabaisa Gedimino paminklu“, tačiau pripažįsta, kad „gal toj profaninėj (Lukiškių – J. B.) aikštėj turi būti nežinomo kareivio ar visų kovotojų už laisvę siena ar lenta (ar paminklas), „kur atvedami visi iškilmingi mūsų krašto lankytojai, o ne tempiami į griozdiškas kapines“ (tai Antakalnio kapinės – J. B.). Apie „nieko gero nežadantį“ Lukiškių aikštės sutvarkymą užsimenama Donato Paulausko straipsnyje „Apie Vilniaus paminkluose dūstančią istoriją“ („Šiaurės Atėnai“, 2012 11 30); čia rašoma apie penkis paminklus: labai neigiamai apie Vinco Kudirkos ir Mindaugo, gerėliau – apie atstumiantį, bet kažkiek prisijaukintą Gedimino paminklą (mat pastatytas ne aikštės viduryje, prie jo būriuodavęsi pankai, gotai), giriamas Vytauto Kernagio suolelis, paminklas Cemachui Šabadui. Primenamas „po kičinio Kudirkos, kaip koktaus tautiškumo simbolio, pamatais“ (garaže po jo paminklu) vykęs renginys „Varpų šešėlyje“; buvę atliekami „feministiniai, prieš represyvų nacionalizmą nukreipti performansai, paskaitos“ ir kt. Tai vyko 2012 m. birželio 16 d., atliktas performansas „Po Kudirka, arba Patriarchams paliepus, mums panorėjus“ (Fiokla Kiurė, Aira N. „Ką „Žydrosios kojinės“ kalbėjo tautos patriarchams (video)“; nurodyta, kad akcijos tikslas buvo desakralizuoti tebepuoselėjamą tautišką tradiciją, remiantis tautos patriarchų ir kt. mintimis, demaskuoti jų autoritetą, parodyti, kad bandomi įdiegti patriotiniai jausmai, jų valstybinės idėjos XXI a. „tampa juokingos ar net piktinančios“ (tauta, tradicija, valstybė – pasenusios vertybės). Performansas dedikuotas „drąsioms XVIII–XX a. Vakarų Europos moterims, kurios siekė išsilavinimo bei emancipacijos ir buvo vadinamos „mėlynosiomis kojinėmis“. Esą kai kurios XVIII a. Anglijos ir Prancūzijos aristokratės, norėdamos išsiskirti iš apsiribojančiųjų „3 v“ (vyras, vaikai, virtuvė), ėmė dėvėti „mėlynas, pigesnes negu įprastos juodo šilko kojines“. „Mėlynomis kojinėmis“ įžeidžiamai vadintos emancipacijos siekiančios moterys, jos „buvo tampomos po kalėjimų rūsius“, tad po „tos pačios konservatyvios tradicijos“ pamatais performanso atlikėjai stovi tam, kad juos išsprogdintų. „Mūsų meilė gyvenimui griauna buką patriotų meilę tėvynei.“ Pašieptas Vincas Kudirka, pateiktas atitinkamai pertvarkytas Lietuvos himnas. Be to, teigiama, kad Kudirka ir Jonas Basanavičius Gabrielę Petkevičaitę-Bitę ir Šatrijos Raganą („aktyvias, mokslo siekusias moteris“) pašaipiai vadino „mėlynosiomis kojinėmis“. Moterys buvusios nušalintos nuo valstybės kūrimo reikalų, esą todėl tarp Nepriklausomybės Akto signatarų nėra nė vienos moters.  

 

Tačiau neva nušalintosios aktyvistės nesijautė įžeidinėjamos, o tariami pašaipūnai nebuvo begėdžiai, nes jos ir jie buvo tiek „pasiekę mokslo“, kad, matyt, gerai žinojo, kas iš tiesų buvo tos „mėlynosios kojinės“. Antraip 1898 m. liepą Bitė gal nebūtų sumaniusi ir apmokėjusi kelionės (arkliais, garlaiviu) į Naumiestį su bičiulių grupe aplankyti džiova sunkiai sergančio Kudirkos (su Petru Avižoniu, Povilu Višinskiu ir abiem Juškytėm išvyko iš pastarųjų Pernaravos dvaro netoli Ariogalos). Bitė su Kudirka buvo kalbininko Jono Jablonskio dukters Onos (gydytojos, Kauno moderniosios architektūros kūrėjo Vytauto Landsbergio-Žemkalnio žmonos) krikštatėviai. Kudirka mirė kitų metų lapkričio 16 d. (iki 42-ojo gimtadienio jam pritrūko pusantro mėnesio).

 

Matyt, reikia prisiminti, kad Lietuva tebepriklausė carinei Rusijai su jos įstatymais (tik lietuvių spaudos draudimas panaikintas 1904 m. gegužę, nuo sienų nukabinti užrašai по литовски говорить строго воспрещается – kalbėti lietuviškai griežtai draudžiama). Lietuvės ėmė organizuotis 1905 m. (moterų lygiateisiškumo idėja anksčiau pasirodė kai kurių partijų programose). Rengiant Didįjį Vilniaus Seimą (vyko 1905 m. gruodžio 4–5 d.), „Vilniaus žinios“ (1905 m. spalio 29 d.) paskelbė Basanavičiaus parašytą (organizacinio komiteto posėdyje priimtą) „Atsišaukimą į lietuvių tautą“. Jame yra du kreipiniai – „Lietuviai ir Lietuvės!“, „Lietuvės ir Lietuviai!“, raginama Lietuvos sostapilėn pakviesti (t.y. rinkti) asmenis „neskiriant lyties, luomų ir politinių pažvalgų“. Bitė buvo Steigiamojo Seimo pirmo posėdžio 1920 m. gegužės 15 d. pirmininkė (buvo išrinktos penkios moterys, veikloje dalyvavo aštuonios). Moterų balsavimo teisė jau įrašyta į 1918 m. lapkričio 2 d. Laikinąją konstituciją (tais metais tokią teisę paskelbė Vokietija, Britanija, Kanada, 1919 m. Austrija, 1920 m. JAV ir t.t).

 

Europos kultūros šalyse visuomenės elitui, suprantama, priklausiusių aukštuomenės moterų salonai buvo reikšmingi bendruomeninio gyvenimo sambūriai, taip pat meno bei intelektualinės kultūros kasdieninio gyvavimo, jos kūrėjų pripažinimo židiniai. Dėl savo salone rengiamų pokalbių viena žymiųjų XVII a. prancūzų literatūros asmenybių vadinama Marquise de Rambouillet (1588–1665) – pas ją lankėsi Pierre’as Corneille’is, Jeanas de la Fontaine’as; teigiama, jos salonas padėjo susidaryti tam tikram Prancūzų akademijos vaizdiniui („Académie Française“ 1635 m. įsteigė kardinolas Richelieu). Markizės de Lambert (1647–1733) salonas vadintas Akademijos prieškambariu, Marie Thérese Rodet Geofrin (1699–1777) salono intelektualinių pokalbių dalyviai buvo žymieji filosofai enciklopedistai Voltaire’as, Diderot, d‘Alambert’as. Panašiai į prancūzų kultūros istoriją įėjo Madamme du Deffand (1697–1780).

 

Apie tokių moterų susirūpinimą pigesnėmis kojinėmis ar virtuve lyg ir negirdėta, nesistebima, kaip, pasikvietusi Corneille’į, Diderot ar Voltaire’ą, salono šeimininkė su jais rado „bendrą kalbą“ (o tie kalbėjo, skaitė savo kūrybą), – mat jos nuo vaikystės neturėjo kito darbo, tik lavintis. Ypatinga šiek tiek vėlesnio, Prancūzijos revoliucijos, meto asmenybė – dramaturgė Olympe de Gouges (1748–1793). 1791 m. išleista jos „Moterų teisių deklaracija“, pirmasis toks vyrų ir moterų socialines bei pilietines teises sulyginantis veikalas. Buvo labai veikli politikos gyvenimo dalyvė, giljotinuota Revoliucijos teroro metais. Tokiame kontekste atsimintina pirmąja prancūzų profesionalia literate vadinama Christine de Pizan (1364–1430), poetė, rašytoja, mąstytoja, aiškinusi, jog Viešpaties sukurto žmogaus tik išoriniai pavidalai yra skirtingi (vyras, moteris), o dvasia, protas ir sugebėjimai – tokie patys; panašiai mąstė ir rašytoja, filosofė Mary le Jars de Gournay (1565–1645), veikale „Vyrų ir moterų lygybė“ (1622) teigusi, kad tik gaunamo išsilavinimo stoka neįgalina moterų pasiekti to, ką pasiekia vyrai. Moterų lavinimasis juk vyko namuose ir priklausė nuo jų galimybių, moterys universitetuose dažniau ėmė rodytis apie XIX a. vidurį. Žurnalistė Julie-Victoire Daubié (1824–1874) buvo pirmoji bakalauro laipsniu 1861 m. universitetą (Lione) baigusi prancūzė; 1869 m. į Londono universitetą (University of London) pirmąsyk priimtos šešios moterys, tačiau įvairiapusė airių mokslininkė Sophie Bryant (1850–1922) pirmąja mokslų daktaro laipsnį Anglijoje gavusia moterimi tapo 1884 m. 

 

„Mėlynakojinės“ (bluestockings) – XVIII a. viduryje susidaręs anglų kultūros reiškinys. Užuot savo salonuose rengusios įprastinius pobūvius (kortavimas, šiaip bendravimas ir pan.), kai kurios anglų damos juos pakeitė intelektualiais pokalbiais. Taip vadinti imtos štai kodėl (žr.: Bluestocking, The New Encyclopaedia Britannica. Volume 2, Micropaedia, 15th Edition, 2005, p. 302): pakviestas į tokį pobūvį, botanikas Benjaminas Stillingfleetas kvietimo nesiryžo priimti – neturįs vakarui tinkamos aprangos. Jį pakvietusi airių aristokratė Elizabeth Vesey (1715–1791) kvietė vis vien ateiti su tomis savo mėlynomis kojinėmis (nes protas svarbiau nei kojinės). Taip jis ir padarė. Mat šilko manufaktūrų veikla nuo XVIII a. pradžios Anglijoje buvo taip išsiplėtojusi, kad vilnonės (pigesnės nei šilkinės) kojinės buvo belikusios kasdieninės, dažniau žemesniųjų sluoksnių aprangos dalimi. Be to, vyrai juk nešiojo kelnes iki kelių, ir tas atitinkamai ilgų kojinių mėlynumas itin krito į akis. Norintieji pasišaipyti iš malonias pramogas mokslais ir menais pakeitusių (bei aprangos taisyklių nepaisančių) neva pretenzingų moterų pamanė atsiradus būdą tą padaryti jas šitaip pravardžiuojant. Ypač pažymėtina „mėlynakojinių“ karaliene pavadintos mecenatės Elizabeth Montagu (1718–1800) salono veikla, reikšmingiausiu jos pačios darbu laikoma 1769 m. esė apie Williamą Shakespeare’ą (jos įspūdingi rūmai Londone vokiečių subombarduoti per Antrąjį pasaulinį karą).

 

Tarp tų salonų lankytojų buvo žymusis aktorius ir dramaturgas Davidas Garrickas, poetas, rašytojas, menų globėjas, parlamentaras lordas George’as Lytteltonas, Oksfordo grafas, rašytojas, meno istorikas, irgi parlamento narys Horace’s Walpole’as, filosofas, estetikas Edmundas Burke’as, dailininkas seras Joshua Reynoldsas. Tarp pašaipūnų – ir (ypač aršus) lordas Byronas (jo santuokinė duktė, Lovelace’o grafienė Augusta Ada King (1815–1852) buvo ypatingo talento matematikė, viena informatikos pionierių; programavimo kalba ADA taip pavadinta jos atminimui. (Tėvo palikta su motina praėjus mėnesiui po gimimo).

 

„Mėlynakojinė“ iš tiesų reiškė intelektualią moterį, kai kurias galima pamatyti Karališkosios menų akademijos nario Richardo Samuelio paveiksle „Devynios dabartinės Didžiosios Britanijos mūzos“ („The Nine Living Muses of Great Britain“), skirtame tos akademijos 1779 m. parodai (akademija įsteigta 1768 m., tarp steigėjų ir pirmųjų narių buvo dvi moterys). Šis sąjūdis tik susidarymo požiūriu buvo britų kultūros gyvenimo naujovė, o žymių grožinės literatūros bei kai kurių dailės šakų, taip pat – įvairių mokslo šakų atstovių ėmė gausėti nuo baroko laikų. 1792 m. išspausdintas rašytojos, filosofės Mary Wollstonecraft veikalas „Moterų teisių apgynimas“.

 

Grįžtant prie kai kurių Lukiškių aikštės konkursų, jų pasekmių bei vertinimų, reikėtų prisiminti Lukiškių istorijos pradžių pradžią.

 

1995 m. gegužės 20 d. buvę partizanai, tremtiniai, politiniai kaliniai, sąjūdininkai Lukiškių aikštėje padėjo paminklinį akmenį, kaip būsimo Laisvės kovų monumento simbolį (biciulyste.com). Iškilmės prasidėjo šv. Mišiomis, dalyvavo Vilniaus meras Alis Vidūnas, Vyriausybės, Seimo nariai. Akmenyje buvo iškaltas įrašas: „Šioje aikštėje bus įamžintas Nežinomojo partizano ir Kovotojo dėl Lietuvos laisvės atminimas“. 1999 m. vasario 11 d. Seimas priėmė nutarimą Nr.VIII-1070 „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“. Nutarimo preambulėje pabrėžiant aikštės vietą bei svarbą, jos sąsają su okupacinių režimų represijomis ir laisvės kovų istorija, primenami joje jau esantys kovų už laisvę memorialiniai akcentai – 1863–1864 m. sukilėlių egzekucijų atminimo lenta ir tasai akmuo „Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo (nežinomo kario) būsimam paminklui“. Tad nutarimo 1 straipsnyje skelbiama, kad ši aikštė „formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais“. 2 straipsnyje nurodoma, kad kaip istoriškai susidariusi vientisa erdvė, aikštė turinti atlikti ir visuomeninę funkciją, įkomponuojant pastatą Gedimino pr. 40 ir Aukų gatvę bei įvertinant Pamėnkalnio urbanistinių sprendimų perspektyvą. Žodžiu, numatyta viskas. Seimo pirmininkas tuomet buvo Vytautas Landsbergis. Tačiau nutarimo veikimą komplikavo 2000 m. jį vetavęs prezidentas Valdas Adamkus – aikštės reikalus turintis spręsti ne Seimas, bet savivaldybė (BNS, 2000 lapkričio 2 d. „Prezidentas vetuoja įstatymą dėl Lukiškių aikštės“; prezidentams pagrįsti savo sprendimų, regis, nereikia – J. B.). Sprendė ir savivaldybė, ministerijos, pavienės organizacijos.

 

Paskesnėse diskusijose nutarimas tarpais atsimintas. Ne sykį apie Lukiškių reikalus rašiusi dr. Aldona Kačerauskienė straipsnyje „Kaip atrodys Lukiškių aikštė?“ („XXI amžius“, 2004 m. sausio 28 d., Nr. 8) pateikė duomenis apie sausio 12 d. Seime įvykusią konferenciją „Sausio 13-oji Lietuvos istorinio atminimo kontekste“, kurią surengė Seimo kanceliarija, savivaldybė, Istorijos institutas ir Pedagoginis universitetas, pranešimus skaitė prof. Arvydas Šaltenis, dr. Alvydas Nikžentaitis, Architektų sąjungos Vilniaus skyriaus pirmininkas Kęstutis Pempė. Primintas 1999 m. Seimo nutarimas, 2003 m. spalio 8 d. patvirtintoji 13 asmenų Vilniaus istorinės raidos įprasminimo plano komisija. Diskutuojant apie aikštės funkcijas išryškėjo mintis, kad svarbus memorialinės funkcijos akcentas būtų nežinomo partizano kapas, kur galėtų gėlių padėti užsienio svečiai, dabar vežami į Antakalnį, prie Sausio 13-osios aukų memorialo (tokių vietų aplankymas yra pasaulyje priimta svečios šalies pareigūnų oficialaus vizito programos dalis; 2006 m. spalį ten gėlių padėjo karalienė Elizabeth II). Pradėjus nuo konkurso paskelbimo, visus darbus numatyta atlikti taip, kad sutvarkyta aikštė būtų atidaryta 2006 m. rugpjūtį.

 

Taip neatsitiko. 1999 m. Seimo nutarimo priminimu pradedamą itin informatyvų straipsnį vėl parašė dr. A. Kačerauskienė („Kaip atrodys rekonstruota Lukiškių aikštė 2009 metais?“, www.xxiamzius.lt). Primenamas 2006 m. gruodžio 13 d. savivaldybės iniciatyva Rotušėje vykęs architektų, skulptorių, valstybės vyrų pasitarimas, kai jau „buvo atkritusi idėja Lukiškių aikštę paversti atrakcionų vieta“; aiškinantis jaunimo nuomonę, skelbti piešinių, rašinių konkursai. 2007 m. kovo 31 d. Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga surengė konferenciją, pagrindinį, istorijos priminimais grįstą pranešimą skaitė prof. Antanas Tyla. Jo svarbiausia mintis – aikštėje „turi būti nežinomo partizano, nežinomo kario ir nežinomo tremtinio kapas“. Prof. Dalia Matulaitė patarė tą pasiūlymą pridėti prie konkurso sąlygų. Minčiai pastatyti paminklų kompleksą pritarė kiti konferencijos dalyviai. Pripažinę, kad komplekse būtų nežinomo kario kapas ir Amžinoji ugnis, sąjungos nariai svarbiausiu aikštės akcentu sakė turint būti simbolį „Laisvė“. Savivaldybės taryba nusprendė skelbti „Laisvės“ paminklo konkursą (vertinimo komisijos pirmininkas bus meras Juozas Imbrasas), jį pastatyti Lietuvos vardo paminėjimo 1000-mečiui 2009 metais. 2008 m. balandžio 9 d. buvo pranešta, kad Taikomosios dailės muziejuje jau eksponuojami konkursui pristatyti 25 darbai.

 

Apie aikštę nemažai rašyta ir specialiuose mokslo žurnaluose. Prof. Algis Vyšniūnas probleminiame straipsnyje „Lukiškių aikštė – socialinio užsakymo evoliucija. Paminklas laisvės kovų dalyviams ar simbolis „Laisvė“?“ („Urbanistika ir architektūra“, 2008, 32(4)) Lukiškių aikštės istoriją po 1990 m. vadina savigarbos neturėjimo istorija. Etnokultūrinės saviidentifikacijos problemų neturinčios tautos dažniausiai turi svarbiausią, piliečiams pasididžiavimą keliančią savo valstybės vietą su tam tikrais simboliais. Tarp pavyzdžių (Tėvynės altorius Romoje, Triumfo arka Paryžiuje, Laisvės statula Niujorke ir pan.) paminėtas ir Laisvės paminklas Rygoje (pastatytas 1918–1920 m. Nepriklausomybės kovose žuvusiųjų atminimui). Lietuvoje tokios vietos nėra. Nesutinkama su nuomone, kad klasikinė Laisvės kovotojų paminklo samprata yra pasenusi; pripažinta, kad aikštės tvarkymui pakenkė jos statusą sumenkinęs prezidento V. Adamkaus veto 1999 m. vasario 11 d. Seimo nutarimui.

 

Konkursų netrūko. 2011 m. Aplinkos ministerijos skelbtą konkursą laimėjo „Paleko Archstudijos“ autorių projektas „Ramybė“. Po dvejų metų naują konkursą paskelbė Kultūros ministerija. Pirma premija paskirta Vidmanto Gylikio ir kolegų projektui „Tautos dvasia“ (buvo pateikti 28 projektai, reikalavimus atitiko 18). Jo įgyvendinimui (sakyta, kad dėl simbolio prasmės neapibrėžtumo) irgi smarkiai pasipriešino visuomeninės organizacijos (kreiptasi ir į ministrą pirmininką, kultūros ministrą), siūlydamos sudaryti naują komisiją, kuri teiktų pirmenybę aiškiam kovų simboliui – Vyčio paminklui (informaciją „Visuomenininkai Lukiškių aikštėje nori matyti Vytį, o ne „Tautos dvasią“ 2015 m. birželio 26 d. paskelbė „Alkas“ ir „Lietuvos aidas“, birželio 29 d. – ir „Bernardinai“). Galima sakyti, kad konkursų istorija virto Vyčio skulptūros šalininkų varžybomis su kitomis idėjomis.

 

Štai įvykių 2017 metais telkinys. Vasario 2 d. pranešta, kad Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyksta tokių architektūrinių modelių paroda. Konkursą buvo paskelbęs privatus Vyčio paramos fondas, skatinęs visuomenę savo lėšomis pastatyti skulptūrą iki 2018 m. vasario 16 d.; Vyriausybė skyrė lėšų aikštės rekonstrukcijai, už ją atsakinga savivaldybė. Tą pačią dieną pranešta, kad jau atlikti svarbiausi aikštės tvarkybos darbai, pagal realius pėsčiųjų srautus perplanuoti bei išvedžioti takeliai. Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius sako, kad ateityje aikštė bus kur kas žalesnė, bus pasodinta „daugiau kaip 200 naujų medžių“, joje augs „purpuriniai ir sidabriniai klevai, ievos, trešnės“ ir kt. (minima 14 rūšių, pasodintos kubo formos liepos iš Olandijos). Išvardyti sunaudotų medžiagų kiekiai (40 tūkstančių trinkelių, 262 tonos dekoratyvinės skaldos ir t.t.), paklota apie 800 metrų vamzdynų, o pavasarį ims veikti „vienintelis Baltijos šalyse interaktyvus fontanas“ (taip, pradėjo), „bus pastatytas paminklas, kurį rinkti nuo šiandien kviečiami ir miesto gyventojai“ (nepasakyta, kur ir kaip tą padaryti). Memorialui skiriama 500 tūkstančių eurų (tiek buvo numačiusi Kultūros ministerija), o „Lukiškių aikštės rekonstrukcijos darbai iš viso kainavo 3,7 milijono eurų“. Nepasakyta, kur tarp tų grožybių palikta vietos memorialui („memorialas“ – architektūrinis statinys – ansamblis arba kompleksas reikšmingo įvykio arba asmens atminimui. Visuotinė lietuvių enciklopedija, XIV, Vilnius, 2008, p. 657).

 

Aikštė nuolat rūpėjo kultūros žmonėms, parašyta daug straipsnių. Architektas Gintautas Tiškus vasario 22 d. straipsnyje „Rekonstruoti Lukiškių aikštę norima archajišku būdu“ pabrėžia, kad buvę paminklai pakeičiami ankstesnę ideologiją nugalėjusių jėgų simboliais. Vietoj sovietinės aikštės Klaipėdoje atsirado Lietuvininkų aikštė su Martynu Mažvydu, Vilniuje – Vincas Kudirka vietoj Černiachovskio, panašiai atsitiko Šiauliuose, Panevėžyje – nauja aikštės kokybė nesukuriama, tik pakeičiamas aikštės pavadinimas ir vienas stabas – kitu. Vasario 22 d. paskelbta prezidentei, Seimo pirmininkui, ministrui pirmininkui, kultūros ministrui ir sostinės merui adresuota Dailės kritikų asociacijos, Dailės istorikų draugijos narių, Kultūros tyrimų instituto darbuotojų peticija „Už laisvą Lukiškių aikštę!“. Ją pasirašė „prieš skubotą isterišką „paminklizmą“ nusistatę 50 asmenų: demontavus Lenino paminklą, atsivėrė švari erdvė, „joks naujas stabas joje nebuvo pastatytas“. Labai kritiškai atsiliepus apie siūlomą statyti Vyčio skulptūrą, pabrėžiama, kad, prisidengiant dirbtinai sulipdytų fondų sprendimais, valstybės ženklo savintis bei profanuoti neleistina. Valstybės ir miesto vadovų prašoma išsaugoti aikštėje „laisvės erdvę, palikti aikštę švarią ir jaukią žmonių susitikimams, buvimo kartu džiaugsmui“. Komentarą parašęs Arvydas Každailis pareiškė, kad peticija prisidės prie Vyčio pastatymo komiteto ydingų procesų stabdymo, bet jis prie peticijos neprisidedąs. Gal ją parašiusieji neskaitė 1999 m. Seimo nutarimo dėl aikštės funkcijų? Todėl jis jų klausė, „ar siūlymas palikti žalią veją yra toji nauja idėja, ar pilietinio neįgalumo paraiška?“ (sausio 13 d. „Lietuvos žinios“ buvo paskelbusios A. Každailio probleminį straipsnį „Ar Lukiškių aikštė taps Valstybės aikšte?“; skelbta dar keletas padėties dramatiškumą padedančių perprasti šio heraldikos žinovo straipsnių).

 

Gegužės 2 d. pranešta apie Seimo priimtą rezoliuciją (Nr. XIIIP-600) dėl neatidėliotinų veiksmų, kad iki 2018 m. vasario 16 d. Lukiškių aikštė būtų sutvarkyta, taip pat pritarta Vyčio paramos fondo iniciatyvai, kad joje būtų pastatytas memorialas su Vyčio skulptūra. Broniaus Puzinavičius straipsnyje „Dėl Lukiškių aikštės memorialo“ (2017 07 17) išsakomas nepasitikėjimas nuo birželio vykstančio ŠMC konkurso vertinimo komisija, joje pasigendama politologų, politinių kalinių atstovų, A. Každailio ir Algimanto Nasvyčio, tokių asmenybių kaip Vytautas Landsbergis, buvęs kalinys arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, autoritetingų literatūros mokslininkų. Primenama, kad aikštėje nužudytas 21 1863 m. sukilimo dalyvis (12 pakarta, 9 sušaudyti; sukilimo Lietuvoje malšintojas generolas Muravjovas nuteisė per 1700 žmonių; jis vadintas Koriku, nes 83 įsakė pakarti), o KGB kalėjime kitoje gatvės pusėje vien 1944–1947 m. mirties bausmė įvykdyta 767 kaliniams (palaikai užkasti Tuskulėnų dvaro teritorijoje; surasti 2004 m.; 717 palaikų padėta Tuskulėnų rimties parko koplyčioje-kolumbariume).

 

Abejojantiems, ar Vilniuje reikia Nežinomo kario kapo su Amžinąja ugnimi, nes jis yra Kaune (dėl istorinių aplinkybių tai lyg ir savaime suprantama), B. Puzinavičius pateikia Lenkijos pavyzdį: Nežinomo kario kapas yra ne tik Varšuvoje, bet ir Krokuvoje bei Lodzėje. (Prieš porą metų pastatė dar vieną – Liubline, Lietuvių aikštėje – J. B.). Svarstymui jis pasiūlė mintį Lukiškėse perlaidoti Nežinomą karį iš Rasų kapinių, paminėjo keletą žinomų skulptūrų pavyzdžių memorialui, visišką rimties laikymąsi tokiose pasaulio vietose (galima pridurti, kad Varšuvoje yra per 150 atminimo lentelėmis pažymėtų žuvusiųjų už Tėvynę Antrojo pasaulinio karo metais atminimo vietų; pastatytos kaip nedideli paminklėliai, arba pritvirtintos prie pastatų sienų, jose iškalti žodžiai „lenkų krauju pašventinta  vieta“, ir nepamatysite ten netikėtai susitikusių ir stabtelėjusių šnektelėti bičiulių – paėjės į šalį).

 

B. Puzinavičiaus straipsnyje „Ar tikrai Lukiškių aikštė formuojama kaip reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais“ nesutinkama su tokia Kultūros ministerijos ir savivaldybės skelbiama nuomone, o tai, kas rodoma ŠMC interneto svetainėje (pramogos, leidžiami muilo burbulai, vedžiojami šunys, važinėja dviratininkai, riedlentininkai ir t.t.) primena „tuštybių mugę, hedonizmo ir banalių linksmybių puotą šventoje vietoje“.

 

Lapkričio 27 d. pranešta, kad pastarąjį konkursą laimėjo Andriaus Labašausko projektas „Laisvės kalva“ („Lukiškių aikštėje iškils memorialas laisvės kovotojams partizanų bunkerio motyvais“, ELTA, 2017 11 27). Jo autorius siūląs į aikštę žvelgti kaip į laisvą viešąją erdvę ir memorialą formuoti įtraukiant vykstančius gyvus procesus – „ar koks nors monumentas gali atstoti pievoje bėgiojančių vaikų, kamuolį spardančių mamų, sumuštinius tepančių tėvų ir šachmatais žaidžiančių senjorų vaizdą? (...), piliečiai pačiu savo buvimu (...) kiekvieną akimirką kuria vis naują laisvės vaizdinį (...), priklausantį jį kuriantiems laisvos Lietuvos piliečiams ir už laisvę kovojusiems.“ Tą pačią dieną laimėtojas televizijoje sakė, kad „skulptūros tradicija mene yra atgyvenusi (...), iš tikrųjų yra mirusi  (...), seniai nenaudojama. Pasaulis yra pažengęs į priekį, dabar yra 2017 metai.“

 

Jau gruodžio 4 d. pranešta, kad piliečių asociacija „Talka kalbai ir tautai“ Seimo prašo Lukiškių konkursą pripažinti niekiniu, nes „konkurso sąlygose buvo ignoruojamas Seimo priimtas sprendimas Lukiškių aikštėje pastatyti Vyčio-Laisvės kario paminklą“; Vyriausybė privalėjusi vykdyti Seimo 2017 m. gegužės 2 d. priimtą sprendimą (tai minėta rezoliucija) „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje (...), išrinkti ir pastatyti Vyčio paminklą“. Be to, gruodžio 7 d. sužinota apie 41 Seimo nario pasiūlymą memorialo statybą su Vyčio skulptūra reglamentuoti įstatymu. Sukilo šviesuomenė. Gruodžio 20 d. išplatintas 166 mokslininkų kreipimasis į valstybės vadovus, savivaldybę, prieštaraujant tokiam ketinimui, nes toks įstatymo projektas esąs galios principu paremtas veiksmas, stokojant įsiklausymo į visuomenės nuomonę, ignoruojant ekspertų darbą bei išvadas. Vyčio šalininkai vertinimo komisijos sprendimą (Vyčiui paskirta II vieta) buvo apskundę teismui (už A. Labašausko projektą balsavo 7 komisijos nariai, už Vytį – 1; interneto svetainėje už pastarąjį – 11 966 balsai, už A. Labašausko projektą – 47 balsais mažiau). Apygardos teismui neradus pažeidimų, kreiptasi į Apeliacinį teismą, kuris patvirtino pirmojo sprendimą. Nuomonių priešpriešų telkinys – Seimo valstybinės istorinės atminties komisijos Papildomos komisijos gruodžio 19 d. posėdžio išvadoje „Dėl Lietuvos Respublikos Lukiškių aikštės Vilniuje Įstatymo projekto Nr.XIIIP-1475“, kuriuo siūloma „apibrėžti Lukiškių aikštės statusą, funkcijas (taigi, daryti iš naujo tai, kas seniai padaryta ir neatšaukta – J. B.) bei nustatyti, kad būtų įrengtas memorialas (...) ir pastatytas (...) Vytį vaizduojantis monumentas“. Išdėstomi visuomeninių patriotinių organizacijų pageidavimai bei reikalavimai, kad memorialas būtų pastatytas iki 2018 m. vasario 16 d., o Vyčio skulptūra – iki liepos 6 d., vėliausiai – iki 2019 m. vasario 16 dienos. Paskui – įspėjimas: jei nebus atsižvelgta į šiuos reikalavimus ir pradėtas statyti Andriaus Labašausko bunkeris, žadama paskelbti pilietinio nepaklusnumo akciją: užimti aikštę, pastatyti palapinių miestelį, patiems pradėti statyti memorialą, nedalyvauti valdžios renginiuose.

 

Posėdžio pabaigoje pakoreguotas 1999 m. Seimo nutarimas dėl Lukiškių aikštės. Komisija pritarė Seimo nario Arūno Gumuliausko siūlymui išbraukti nutarimo teksto dalį apie jau esančius Lukiškių aikštėje kovų už laisvę memorialinius akcentus – 1863–1864 m. sukilėlių egzekucijų atminimo lentą ir akmenį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo (nežinomo kario) būsimam paminklui, nes „šiuo metu akmuo Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo (nežinomo kario) būsimam paminklui yra pašalintas. Be to, šiuo metu nevyksta jokios diskusijos dėl paminklo nežinomam kariui statybų, todėl nėra tikslinga to minėti įstatyme, nors ir apie tai buvo kalbama ankstesniuose dokumentuose.“ (Dingus akmeniui, jį padėjusieji 2019 m. vasario 6 d. kreipėsi į Vilniaus apskrities vyriausiojo komisariato viršininką prašydami ištirti įvykį; daugiau apie tai viešų pranešimų tarytum nebuvo).

 

2019 m. rugsėjo 24 d. paskelbtas pranešimas „Laisvės kalvos maketas įsikūrė Lukiškių aikštėje“. Skelbiami (kai kurie pirma cituoti) autoriaus tikrai vaizdingi žodžiai apie savo kūrinį (šešėlyje liko raižinių siena – J. B.) kaip apie nuo oro sąlygų priklausantį savaime gražų sezoninį dienos renginį – juk naktį ar lyjant kažin ar kas eis čia spardyti kamuolio, paleidę vaikus laipioti ant kalvos, ar „mėgautis kava“.. Vargu kas sumanytų čia atvesti viešintį užsienio valstybės prezidentą (paspardyti kamuolio?). Žiemą memorialas (istorinė memorialo sąvoka čia niekaip netaikytina), matyt, apskritai neveiktų.

 

Šis projektas sulaukė daugelio autoritetingų asmenų nepritarimo. Vytautas Radžvilas straipsnyje „Vytis, ŠMC ir amžinai šiuolaikiška vergo sąmonė“ (alkas.lt, 2017 12 09) rašo, kad senovės graikai politiniame gyvenime nedalyvaujančius, pilietinių pareigų nejaučiančius, tik savais reikalais užsiimančius piliečius (kai kas leista ir vergams) vadino idiotais (gr. idiotes); išklausęs „bunkerio“ kūrėjo žodžius apie Laisvę, Lietuvą Aristotelis pavadintų keista šalimi, „nes joje paminklą Laisvei kuria ir ją rengiasi pašlovinti asmuo, kurio žodžiai liudija vergo sąmonę ir vergišką laisvės supratimą“. Pataręs paskaityti analitinį Vytauto Sinicos straipsnį „Buitinės sąmonės triumfo kalnelis“, V. Radžvilas klausia, „kas esame mes, šiandienos lietuviai: politinė laisvų ir orių žmonių – tikrų piliečių – tauta ar nupolitinta ir aklai trokštanti galutinai išsipilietinti idiotes (ΙΔΙΩΤΕΣ) banda?“ Didžiulį analitinį „antipaminklo“ teorijos susidarymui bei pasireiškimui skirtą straipsnį paskelbė Krescencijus Stoškus („Lukiškių paminklo egzaminas Lietuvai“, www.15min-aktualu-tribūna, 2017 12 11). Arvydas Každailis straipsnyje „Valstybės aikštė ar klounada“ (www.alkas.lt, 2019 09 24) teigia, kad Seimo 1999 m vasario 11 d. nutarimas Nr.VIII-1070 yra „vienintelis profesionaliausias ir atliepiantis tautos lūkesčiams dokumentas šiuo klausimu“.

 

Sostinės valdžiai aikštėje įrengus paplūdimį, vieni žmonės džiaugėsi (laisvė!), kiti – anaiptol. Birželio 29 d. Seimas priėmė naują Lukiškių aikštės įstatymą, liepos 10 d. jį pasirašė Respublikos prezidentas. Komentuodamas pasirašymo paskatas (siekia rimties aikštėje, 20 metų ji tuščia), prezidentas nurodė įstatymo priėmimo trūkumus: į jo rengimą nebuvo įtraukti visuomenės atstovai, kompetentingos institucijos, paveldosaugos ekspertai, įstatymas svarstytas skubos tvarka; palyginti su 1999 m. įstatymu, jame beveik nieko nauja, išskyrus Vyčio simbolio įvedimą. Įstatyme rašoma, kad Seimas jį priima primindamas 1999 m. nutarimo nuostatas, jog aikštė formuojama su laisvės kovų memorialiniais akcentais, tačiau kad tarp jų yra minėtas akmuo Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo (nežinomo kario) būsimam paminklui – neužsimenama.