Mums rašo
Julius Norvila
Perskaičius „Kuo pavirs Vilniaus koncertų ir sporto rūmai?“
Sykiu su Vilniaus didžiąja sinagoga, giliausios žydų religinės pagarbos objektas yra senosios istorinės žydų kapinės, kuriose palaidota daugybė iškilių žmonių – vilniečių. Pagal žodinę tradiciją, kapinės egzistuoja nuo 1487 m., o rašytiniuose šaltiniuose jos minimos nuo 1593 m. Tais metais žydai gavo iš karaliaus Zigmanto III privilegiją turėti savo kapines ir sinagogą. 1633 m. karalius Vladislovas IV ją patvirtino. Šiame dokumente sakoma: „ …suteikiant sklypą kapavietei mirusiųjų kūnams laidoti be jokių mokesčių, kaip jie tai jau turi ir turės amžinai“.
Julius Norwilla
Dar kartą apie Vilniaus Šnipiškių žydų kapines
Vilniaus Šnipiškių senųjų žydų kapinių ir palaidotų jose palaikų naikinimas prasideda nuo 1830 m. sukilimo prieš Rusijos imperiją. Šis sukilimas, Lenkijoje vadinamas Lapkričio sukilimu, ir kilo iš valios pasipriešinti imperinės Rusijos ketinimui pasiųsti Lenkijos, anuo metu imperijos autonomijos, kariuomenę įsiveržti į Belgiją ir Prancūziją bei siekių atkurti šalies nepriklausomybę. Rusijos imperijos valdžia, matydama, kad nepriklausomybės sukilimas persimeta į Vilnių, 1831 m. nusavino didelę Šnipiškių žydų kapinių dalį prie Neries kranto ir įkūrė čia tvirtovę – artilerijos fortą, kad laikytų įrėmusi patrankų vamzdžius į laisvę mylintį miestą.
Rengėjos
Nepamirškime nebeprisiminti – kasdienybės spektaklis P. Cvirkos skvere
Nuo lapkričio 11 d. 18 val. iki gruodžio 13 d. 18 val. vilniečiai ir miesto svečiai kviečiami tapti interaktyvaus meno kūrinio dalimi – kasdienybės spektaklio veikėjais P. Cvirkos skvere, pavadinimu NEPAMIRŠIME NEBEPRISIMINTI.
Jonas Vytautas Bruveris
Lukiškių drama
Apie Lietuvos istorinės atminties įamžinimo istoriją ir aktualijas
2014 m. lapkričio 2 d. paskelbtas straipsnis „Per Vėlines pagerbti ir laisvės kovotojai“ (kariuomeneskurejai.lt). Aprašomas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyriaus narių lankymasis Vilniaus ir kai kuriose kitose kapinėse. Rasose jie uždegė žvakeles ant 22 Nepriklausomybės kovų karių kapų (primenama, kad juos čia 1920 m. su bičiule Elžbieta Matulionyte palaidojo Marcelė Kubiliūtė), ant 16 kenotafų ir M. Kubiliūtės kapo.
Julius Norvila
Vilniaus „danse macabre“ centras
Apie Piramonto (Šnipiškių) Senąsias žydų kapines
2019 m. gruodžio 19 d. Turto bankas pranešė pasiekęs susitarimą su saujele tik savo pačių interesams atstovaujančių žydų organizacijų dėl Vilniaus kongresų centro projekto vystymo senajame Sporto rūmų pastate, kurį supa tūkstančiai žydų kapų, esančių toje vietoje nuo XV a. (reikia nepamiršti, kad kapai ir antkapiai yra du skirtingi dalykai; sovietai įvairioms statyboms pavogė visus antkapius, kurių vis pasirodo tai vienoje, tai kitoje Vilniaus vietoje).
Ruta Bloshtein
Kokiais būdais galima užgauliai pažeminti žmogų?
Veiksmu, raštu ir žodžiu
Komentaro autorė – vilnietė, aktyvi mažos Vilniaus žydų ortodoksų bendruomenės narė, ilgus metus dirbanti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos skyriuje. Ji yra ir tarptautinės peticijos Senosioms Vilniaus žydų (Piromonto) kapinėms išsaugoti rengėja.
Edmundas Gedgaudas
Apie šį bei tą
Kai visuomenė rinko, kokiu akcentu papildyti Lukiškių aikštę, buvau už Andriaus Labašausko pasiūlytą projektą. Jis man patiko, kol nepamačiau realizuoto jo maketo fragmento. Ir maždaug tada internete aptikau architekto Audriaus Ambraso siūlomo galingo obelisko Aukų gatvėje vizualizaciją. Ji taip iš karto paveikė mano vaizduotę, kad dabar, kai Lukiškių aikštė pagaliau sėkmingai sutvarkyta, mintyse matau tą didingą, su aikšte bendraujantį statinį Aukų gatvėje.
Saulė Kisarauskienė
Apie mitus ir tikrovę
Atviras laiškas atsiliepiant į Vido Poškaus knygą „Menininko dirbtuvė: 42 istorijos“
1965 m. mums buvo paskirtos dirbtuvės, kuriose, neturėdami buto, ne vienus metus ir gyvenome. Jose sukurti darbai iškeliavo į parodas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tiek mano, tiek Vinco. Ten gimė ir mūsų vaikai. Nuo 1990 m. tos dirbtuvės teisiškai įregistruotos mano vardu, jos tapo ir mano namais, nes butas Savanorių prospekte liko Aistei, kai ji pagimdė Augustiną. Tose dirbtuvėse-namuose 2009 m. mirė ir sūnus Danielius. Čia 2014–2015 m. gyveno ir kūrė Aistė, kol įsikūrė naujuose namuose su mažąja Faustina. Čia glaudžiasi ir jos tapyba, fotografijos, piešiniai ir kt. Namai per beveik 30 metų po Vinco mirties prisipildė tiek skaudžių, tiek gražių atspindžių.
„Kino pavasario“ organizatoriai
„Kino pavasario“ atsakymas dėl filmo „Voluinė“
Išgirdome ir vertiname visus argumentus, kritikuojančius vieno labiausiai vertinamų šiuolaikinio lenkų kino režisierių Wojciecho Smarzowskio filmą „Voluinė“ ir festivalį, kad jį rodo. Norime pabrėžti, kad sudarinėdami festivalio programą, esame nepriklausomi nuo jokių politinių institucijų – tai būtina, norint, kad „Kino pavasaris“ išliktų laisvas ir atviras kultūros įvykis.
Mes nusprendėme rodyti „Voluinę“, visų pirma, dėl jo meninės vertės: Lenkijos kino apdovanojimuose „Voluinė“ nominuota 14-oje kategorijų ir 9-iose apdovanota, tarp jų – ir geriausio filmo.