7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Mums rašo

Saulė Kisarauskienė

Apie mitus ir tikrovę

Atviras laiškas atsiliepiant į Vido Poškaus knygą „Menininko dirbtuvė: 42 istorijos“

1965 m. mums buvo paskirtos dirbtuvės, kuriose, neturėdami buto, ne vienus metus ir gyvenome. Jose sukurti darbai iškeliavo į parodas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tiek mano, tiek Vinco. Ten gimė ir mūsų vaikai. Nuo 1990 m. tos dirbtuvės teisiškai įregistruotos mano vardu, jos tapo ir mano namais, nes butas Savanorių prospekte liko Aistei, kai ji pagimdė Augustiną. Tose dirbtuvėse-namuose 2009 m. mirė ir sūnus Danielius. Čia 2014–2015 m. gyveno ir kūrė Aistė, kol įsikūrė naujuose namuose su mažąja Faustina. Čia glaudžiasi ir jos tapyba, fotografijos, piešiniai ir kt. Namai per beveik 30 metų po Vinco mirties prisipildė tiek skaudžių, tiek gražių atspindžių.

Saulės ir Vinco Kisarauskų studijos fragmentas
Saulės ir Vinco Kisarauskų studijos fragmentas
„Kino pavasario“ organizatoriai

„Kino pavasario“ atsakymas dėl filmo „Voluinė“

Išgirdome ir vertiname visus argumentus, kritikuojančius vieno labiausiai vertinamų šiuolaikinio lenkų kino režisierių Wojciecho Smarzowskio filmą „Voluinė“ ir festivalį, kad jį rodo. Norime pabrėžti, kad sudarinėdami festivalio programą, esame nepriklausomi nuo jokių politinių institucijų – tai būtina, norint, kad „Kino pavasaris“ išliktų laisvas ir atviras kultūros įvykis.

Mes nusprendėme rodyti „Voluinę“, visų pirma, dėl jo meninės vertės: Lenkijos kino apdovanojimuose „Voluinė“ nominuota 14-oje kategorijų ir 9-iose apdovanota, tarp jų – ir geriausio filmo.

Žemiau pasirašę autoriai

Neugdykime tautų priešpriešos

Atviras laiškas Vilniaus tarptautinio kino festivalio rengėjams

2017-03-22 Vilnius

Rašome Jums skaudžia Ukrainai tema, persikėlusia iš Lenkijos į Lietuvą. Kalbame apie liūdnai pagarsėjusį lenkų režisieriaus Voicecho Smažovskio 2016 m. sukurtą vaidybinį filmą „Volynė“ (Woiciech Smarzowski, „Wolyn“), pristatomą šių metų „Kino pavasaryje“.


Tai keistas akibrokštas Lietuvos žmonėms dabartinių Lietuvos ir Ukrainos santykių kontekste. Kaip tai turėtų vertinti festivalio globėja Lietuvos Respublikos Prezidentė, institucinė partnerė Kultūros ministerija, pagaliau, kaip tai dera su oficialia Lietuvos pozicija Ukrainos ir Lenkijos santykių požiūriu?

Simonas Norbutas

Sugriauti sistemą išsaugant sielas

Artūro Areimos režisuotas „Klamo karas“ „Menų spaustuvėje“

Keistai jaučiuosi rašydamas apie naujausią Artūro Areimos spektaklį „Klamo karas“. Ir taip yra ne todėl, kad manęs jis nebūtų sujaudinęs ar jame keliamos problemos manęs nė kiek nedomintų. Tad visgi, iš kur tas keistumo jausmas, kurį įvardinčiau rašymo dykumoje būsena? Manau, priežastys kelios. Pirma, kiek Lietuvos teatrų repertuaruose matote spektaklių, skirtų klausimams, kuriuos kelia Areimos „Klamo karas“? Antra, lyg ir kvepia vaikystės ar paauglystės bėdomis, kurių šiaip jau dauguma linkę viešai nesvarstyti – nes juk normaliam žmogui jos tyliai (kad ir su slaptais apsilankymais pas psichoterapeutą) praeina, o viešai apie jas kalba tik silpnos, neurotiškos ir kerštingos asmenybės. Ir trečia, tas kalbėjimo apie „Klamo karą“ dykumoj jausmas yra tiesioginio konteksto išdava – šis Areimos spektaklis nutylėtas beveik visų kritikų (išskyrus Mildą Brukštutę, bet ir tai – jos kritinės pastabos gana formalios ir net abejingos...). Tad, susumavus minėtas priežastis, kaip kokioje vidurinėje mokykloje apima baimė, kad neprotingai kažką pasakysiu ar iškelsiu pernelyg idiotiškus klausimus.

Scena iš spektaklio „Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
LDID

Reorganizacija ar pasikėsinimas į Lietuvos kultūros paveldą?

Viešas pareiškimas

Vyriausiojo archyvaro tarnyba 2014 m. liepos 24-ąją pranešė, kad „liepos 2 dienos nutarimu Nr. 621 „Dėl sutikimo reorganizuoti valstybės archyvus“ Vyriausybė pritarė valstybės archyvų pertvarkai, įgyvendinant Viešojo valdymo tobulinimo 2012–2020 m. programoje numatytą siekį didinti vykdomosios valdžios sistemos įstaigų efektyvumą, mažinti įstaigų, kuriose dirba mažiau kaip 20 darbuotojų, skaičių“. Į reorganizuojamųjų sąrašą pateko ir Lietuvos literatūros ir meno archyvas (toliau LLMA), kuriame šiuo metu yra 19 darbuotojų (žr. www.archyvai.lt). Sprendimą nulėmė akla statistika: mažiau nei 20 darbuotojų, būtina inkorporuoti į didesnę struktūrą. Tačiau formalių valdžios nurodymų vykdymui aukojami daug svarbesni dalykai: laiko patikrintas būdas telkti ir pritaikyti vartotojų poreikiams reikšmingą nacionalinio kultūros paveldo dalį – kultūros įstaigų, organizacijų ir atskirų veikėjų archyvus. Visiškai nepaisoma, kad LLMA yra geriausiai Lietuvoje tvarkomas valstybinės reikšmės archyvas, turintis savo specifiką ir reikalingus aukštos kvalifikacijos specialistus – archyvarus, kurie yra ir kultūros darbuotojai, puikiai išmano XIX a. pab. – XXI a. pr. Lietuvos kultūros situaciją, meno procesus, nuolat domisi rašytojų, poetų, dramarturgų, muzikų, dailininkų, fotomeninkų, choreografų, šokėjų, scenografų, aktorių, režisierių ar architektų kūryba.

Laima Kreivytė

Apie VEKS’o šleifą

 

Kultūra niekaip neišauga nemylimos podukros marškinių – tokią net Europai gėda rodyti, ir tikrai nereikia jai jokių struktūrinių fondų pinigų, kurie liejosi ir tebesilieja į kitas sritis. Pinigai ir kultūra yra nesuderinami dalykai. Jei jų atsiranda (kaip Vilniui tapus „Europos kultūros sostine 2009“), tai tik tam, kad išmanūs skalbėjai juos plautų ir šveistų. Taip atrodo paskaičius „Respublikos“ ir „alfa.lt“ žurnalistų rašinius ir pasiklausius kai kurių kultūros žmonių komentarų.
 

Jie pasirodė tada, kai į naujai formuojamos Lietuvos kultūros tarybos pirmininkes buvo pasiūlyta

 

 

Autorių kolektyvas

Šiandieniniai laiko ženklai sienose

Nidos architektūra

 „Architektūros [fotografijų] fondas“ – architektūros studentų ir architektų suburta iniciatyva, kurios pagrindinis tikslas, pasitelkiant meninę ir dokumentinę fotografiją, atkreipti visuomenės ir architektų dėmesį į Lietuvos miestų erdvėse nykstančias, gyvuojančias arba besikuriančias architektūrines aktualijas.

 

Šios iniciatyvos savanorių fotografijose fiksuojama ir aktualizuojama, kaip miestų erdvėse, veikiant laiko ir visuomenės kaitai, keičiasi –  nyksta, prisitaiko arba kuriasi – architektūra. Daug dėmesio teikiama architektūros ir žmogaus santykiui, keliant klausimus, kaip žmogus prisitaiko prie architektūros arba kaip pritaiko, modifikuoja architektūrą savo poreikiams.

 

Aurelija Slapikaitė-Jurkonė
Aurelija Slapikaitė-Jurkonė
Margarita Kaučikaitė
Margarita Kaučikaitė
Andrius Laurinaitis
Andrius Laurinaitis
Norbert Tukaj
Norbert Tukaj
Margarita Kaučikaitė
Margarita Kaučikaitė
Norbert Tukaj
Norbert Tukaj
Margarita Kaučikaitė
Margarita Kaučikaitė
Margarita Kaučikaitė
Margarita Kaučikaitė
7md inf.

Susirūpinimas dėl Warburgo kolonijos likimo

 Alberto Stankowskio kreipimasis

Redakciją pasiekė Lenkijos žydų istorijos muziejaus programų skyriaus vedėjo Alberto Stankowskio laiškas, kuriame reiškiamas susirūpinimas istorinių pastatų kvartalo, vadinamosios Warburgo kolonijos, Breste (Baltarusija) likimu, nes šioje vietoje „Maxima“ parduotuvių tinklas ketina statyti prekybos centrą. Laiške prašoma informuoti apie tai Lietuvos visuomenę.

 

 

Gerbiamieji,

 

Lenkijos žydų istorijos muziejus gavo Europos urbanistikos direktorės Irenos Ławrōwskos (laurouska@wp.pl) laišką, kviečiantį padėti išgelbėti Warburgo koloniją Breste.Warburgo kolonija – tai 1920 m. žydų organizacijos „Joint Distribution Committee“ iniciatyva pastatytas medinių namų kvartalas, kuris buvo skirtas karo negandų ištiktiems žmonėms. Trečiajam Reichui užpuolus Sovietų Sąjungą, naciai iškėlė kolonijos gyventojus į getą, o kvartalą pavertė sovietų karo belaisvių stovykla. 1944 m., kai miestą užėmė Raudonoji armija, į stovyklą keletui metų buvo suvaryti vokiečių ir italų karo belaisviai. 1950 m. pastatai vėl buvo apgyvendinti Bresto miestiečių.

 

 

Felikso Warburgo kolonija Breste. XX a. 3 deš. Nuotrauka iš „Joint Distribution Committee“ archyvo
Felikso Warburgo kolonija Breste. XX a. 3 deš. Nuotrauka iš „Joint Distribution Committee“ archyvo
Rengėjų inf.

Kreipimasis dėl padėties Nacionalinėje M. K.Čiurlionio menų mokykloje

Nacionalinės M. K.Čiurlionio menų mokyklos bendruomenės ir Lietuvos kultūrinės visuomenės peticija

Lietuvos Respublikos Prezidentei Daliai Grybauskaitei
Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui Andriui Kubiliui
Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministrui Gintarui Steponavičiui
Lietuvos Respublikos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkui Valentinui Stundžiui


Esame sunerimę dėl Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokykloje vykstančių procesų, kurie prieštarauja mokyklos misijai ir uždaviniams, neigiamai veikia mokinių ugdymą, jų profesinį rengimą, taip pat mokytojų galimybes perduoti savo žinias ir visaverčiai dalyvauti bendruomenės gyvenime. Pastarųjų metų mokyklos administracijos veiksmai, vadovaujant Romualdui Kondrotui, pražūtingai atsiliepia Lietuvos kultūriniam gyvenimui: mokiniai pradeda rinktis užsienio mokyklas, o nusipelnę mokytojai patys palieka mokyklą arba yra atleidžiami iš darbo. Administracijos nepakantumas, kolegų profesionalų konstruktyvių siūlymų nepaisymas, viešumo vengimas, mokyklos struktūrų sudarymas pagal lojalumą administracijai, pažeidžiant demokratijos ir skaidrumo principus, kuria nepasitikėjimo ir netikrumo atmosferą. Mokyklos bendruomenę sutrikdė viešoje erdvėje pasirodę pranešimai apie finansinius pažeidimus mokykloje.

Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos fasadas
Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos fasadas