7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Mums rašo

Julius Norvila

Vilniaus „danse macabre“ centras

Apie Piramonto (Šnipiškių)  Senąsias žydų kapines

2019 m. gruodžio 19 d. Turto bankas pranešė pasiekęs susitarimą su saujele tik savo pačių interesams atstovaujančių žydų organizacijų dėl Vilniaus kongresų centro projekto vystymo senajame Sporto rūmų pastate, kurį supa tūkstančiai žydų kapų, esančių toje vietoje nuo XV a. (reikia nepamiršti, kad kapai ir antkapiai yra du skirtingi dalykai; sovietai įvairioms statyboms pavogė visus antkapius, kurių vis pasirodo tai vienoje, tai kitoje Vilniaus vietoje).

Elijahu ben Solomono Zalmano (1720–1797), Vilniaus Gaono, kapas (nuotraukos dešinėje) Senosiose Vilniaus Piramonto (Šnipiškių) žydų kapinėse
Elijahu ben Solomono Zalmano (1720–1797), Vilniaus Gaono, kapas (nuotraukos dešinėje) Senosiose Vilniaus Piramonto (Šnipiškių) žydų kapinėse
Ruta Bloshtein

Kokiais būdais galima užgauliai pažeminti žmogų?

Veiksmu, raštu ir žodžiu

Komentaro autorė – vilnietė, aktyvi mažos Vilniaus žydų ortodoksų bendruomenės narė, ilgus metus dirbanti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos skyriuje. Ji yra ir tarptautinės peticijos Senosioms Vilniaus žydų (Piromonto) kapinėms išsaugoti rengėja.

Edmundas Gedgaudas

Apie šį bei tą

Kai visuomenė rinko, kokiu akcentu papildyti Lukiškių aikštę, buvau už Andriaus Labašausko pasiūlytą projektą. Jis man patiko, kol nepamačiau realizuoto jo maketo fragmento. Ir maždaug tada internete aptikau architekto Audriaus Ambraso siūlomo galingo obelisko Aukų gatvėje vizualizaciją. Ji taip iš karto paveikė mano vaizduotę, kad dabar, kai Lukiškių aikštė pagaliau sėkmingai sutvarkyta, mintyse matau tą didingą, su aikšte bendraujantį statinį Aukų gatvėje.

Mikėno paminklo Petrui Cvirkai fragmentas. E. Gedgaudo nuotr.
Mikėno paminklo Petrui Cvirkai fragmentas. E. Gedgaudo nuotr.
Audriaus Ambraso obelisko Aukų gatvėje vizualizacija
Audriaus Ambraso obelisko Aukų gatvėje vizualizacija
Saulė Kisarauskienė

Apie mitus ir tikrovę

Atviras laiškas atsiliepiant į Vido Poškaus knygą „Menininko dirbtuvė: 42 istorijos“

1965 m. mums buvo paskirtos dirbtuvės, kuriose, neturėdami buto, ne vienus metus ir gyvenome. Jose sukurti darbai iškeliavo į parodas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, tiek mano, tiek Vinco. Ten gimė ir mūsų vaikai. Nuo 1990 m. tos dirbtuvės teisiškai įregistruotos mano vardu, jos tapo ir mano namais, nes butas Savanorių prospekte liko Aistei, kai ji pagimdė Augustiną. Tose dirbtuvėse-namuose 2009 m. mirė ir sūnus Danielius. Čia 2014–2015 m. gyveno ir kūrė Aistė, kol įsikūrė naujuose namuose su mažąja Faustina. Čia glaudžiasi ir jos tapyba, fotografijos, piešiniai ir kt. Namai per beveik 30 metų po Vinco mirties prisipildė tiek skaudžių, tiek gražių atspindžių.

Saulės ir Vinco Kisarauskų studijos fragmentas
Saulės ir Vinco Kisarauskų studijos fragmentas
„Kino pavasario“ organizatoriai

„Kino pavasario“ atsakymas dėl filmo „Voluinė“

Išgirdome ir vertiname visus argumentus, kritikuojančius vieno labiausiai vertinamų šiuolaikinio lenkų kino režisierių Wojciecho Smarzowskio filmą „Voluinė“ ir festivalį, kad jį rodo. Norime pabrėžti, kad sudarinėdami festivalio programą, esame nepriklausomi nuo jokių politinių institucijų – tai būtina, norint, kad „Kino pavasaris“ išliktų laisvas ir atviras kultūros įvykis.

Mes nusprendėme rodyti „Voluinę“, visų pirma, dėl jo meninės vertės: Lenkijos kino apdovanojimuose „Voluinė“ nominuota 14-oje kategorijų ir 9-iose apdovanota, tarp jų – ir geriausio filmo.

Žemiau pasirašę autoriai

Neugdykime tautų priešpriešos

Atviras laiškas Vilniaus tarptautinio kino festivalio rengėjams

2017-03-22 Vilnius

Rašome Jums skaudžia Ukrainai tema, persikėlusia iš Lenkijos į Lietuvą. Kalbame apie liūdnai pagarsėjusį lenkų režisieriaus Voicecho Smažovskio 2016 m. sukurtą vaidybinį filmą „Volynė“ (Woiciech Smarzowski, „Wolyn“), pristatomą šių metų „Kino pavasaryje“.


Tai keistas akibrokštas Lietuvos žmonėms dabartinių Lietuvos ir Ukrainos santykių kontekste. Kaip tai turėtų vertinti festivalio globėja Lietuvos Respublikos Prezidentė, institucinė partnerė Kultūros ministerija, pagaliau, kaip tai dera su oficialia Lietuvos pozicija Ukrainos ir Lenkijos santykių požiūriu?

Simonas Norbutas

Sugriauti sistemą išsaugant sielas

Artūro Areimos režisuotas „Klamo karas“ „Menų spaustuvėje“

Keistai jaučiuosi rašydamas apie naujausią Artūro Areimos spektaklį „Klamo karas“. Ir taip yra ne todėl, kad manęs jis nebūtų sujaudinęs ar jame keliamos problemos manęs nė kiek nedomintų. Tad visgi, iš kur tas keistumo jausmas, kurį įvardinčiau rašymo dykumoje būsena? Manau, priežastys kelios. Pirma, kiek Lietuvos teatrų repertuaruose matote spektaklių, skirtų klausimams, kuriuos kelia Areimos „Klamo karas“? Antra, lyg ir kvepia vaikystės ar paauglystės bėdomis, kurių šiaip jau dauguma linkę viešai nesvarstyti – nes juk normaliam žmogui jos tyliai (kad ir su slaptais apsilankymais pas psichoterapeutą) praeina, o viešai apie jas kalba tik silpnos, neurotiškos ir kerštingos asmenybės. Ir trečia, tas kalbėjimo apie „Klamo karą“ dykumoj jausmas yra tiesioginio konteksto išdava – šis Areimos spektaklis nutylėtas beveik visų kritikų (išskyrus Mildą Brukštutę, bet ir tai – jos kritinės pastabos gana formalios ir net abejingos...). Tad, susumavus minėtas priežastis, kaip kokioje vidurinėje mokykloje apima baimė, kad neprotingai kažką pasakysiu ar iškelsiu pernelyg idiotiškus klausimus.

Scena iš spektaklio „Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Klamo karas“. L. Vansevičienės nuotr.
LDID

Reorganizacija ar pasikėsinimas į Lietuvos kultūros paveldą?

Viešas pareiškimas

Vyriausiojo archyvaro tarnyba 2014 m. liepos 24-ąją pranešė, kad „liepos 2 dienos nutarimu Nr. 621 „Dėl sutikimo reorganizuoti valstybės archyvus“ Vyriausybė pritarė valstybės archyvų pertvarkai, įgyvendinant Viešojo valdymo tobulinimo 2012–2020 m. programoje numatytą siekį didinti vykdomosios valdžios sistemos įstaigų efektyvumą, mažinti įstaigų, kuriose dirba mažiau kaip 20 darbuotojų, skaičių“. Į reorganizuojamųjų sąrašą pateko ir Lietuvos literatūros ir meno archyvas (toliau LLMA), kuriame šiuo metu yra 19 darbuotojų (žr. www.archyvai.lt). Sprendimą nulėmė akla statistika: mažiau nei 20 darbuotojų, būtina inkorporuoti į didesnę struktūrą. Tačiau formalių valdžios nurodymų vykdymui aukojami daug svarbesni dalykai: laiko patikrintas būdas telkti ir pritaikyti vartotojų poreikiams reikšmingą nacionalinio kultūros paveldo dalį – kultūros įstaigų, organizacijų ir atskirų veikėjų archyvus. Visiškai nepaisoma, kad LLMA yra geriausiai Lietuvoje tvarkomas valstybinės reikšmės archyvas, turintis savo specifiką ir reikalingus aukštos kvalifikacijos specialistus – archyvarus, kurie yra ir kultūros darbuotojai, puikiai išmano XIX a. pab. – XXI a. pr. Lietuvos kultūros situaciją, meno procesus, nuolat domisi rašytojų, poetų, dramarturgų, muzikų, dailininkų, fotomeninkų, choreografų, šokėjų, scenografų, aktorių, režisierių ar architektų kūryba.

Laima Kreivytė

Apie VEKS’o šleifą

 

Kultūra niekaip neišauga nemylimos podukros marškinių – tokią net Europai gėda rodyti, ir tikrai nereikia jai jokių struktūrinių fondų pinigų, kurie liejosi ir tebesilieja į kitas sritis. Pinigai ir kultūra yra nesuderinami dalykai. Jei jų atsiranda (kaip Vilniui tapus „Europos kultūros sostine 2009“), tai tik tam, kad išmanūs skalbėjai juos plautų ir šveistų. Taip atrodo paskaičius „Respublikos“ ir „alfa.lt“ žurnalistų rašinius ir pasiklausius kai kurių kultūros žmonių komentarų.
 

Jie pasirodė tada, kai į naujai formuojamos Lietuvos kultūros tarybos pirmininkes buvo pasiūlyta

 

 

Autorių kolektyvas

Šiandieniniai laiko ženklai sienose

Nidos architektūra

 „Architektūros [fotografijų] fondas“ – architektūros studentų ir architektų suburta iniciatyva, kurios pagrindinis tikslas, pasitelkiant meninę ir dokumentinę fotografiją, atkreipti visuomenės ir architektų dėmesį į Lietuvos miestų erdvėse nykstančias, gyvuojančias arba besikuriančias architektūrines aktualijas.

 

Šios iniciatyvos savanorių fotografijose fiksuojama ir aktualizuojama, kaip miestų erdvėse, veikiant laiko ir visuomenės kaitai, keičiasi –  nyksta, prisitaiko arba kuriasi – architektūra. Daug dėmesio teikiama architektūros ir žmogaus santykiui, keliant klausimus, kaip žmogus prisitaiko prie architektūros arba kaip pritaiko, modifikuoja architektūrą savo poreikiams.

 

Aurelija Slapikaitė-Jurkonė
Aurelija Slapikaitė-Jurkonė
Margarita Kaučikaitė
Margarita Kaučikaitė
Andrius Laurinaitis
Andrius Laurinaitis
Norbert Tukaj
Norbert Tukaj
Margarita Kaučikaitė
Margarita Kaučikaitė
Norbert Tukaj
Norbert Tukaj
Margarita Kaučikaitė
Margarita Kaučikaitė
Margarita Kaučikaitė
Margarita Kaučikaitė
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas