Baigiasi ši keista vasara, kurią istorikai, ko gero, pavadins ir protestų bei permainų vasara. Pokyčių nematyti tik lietuviškų televizijų programose. Vienos jų, kaip ir anksčiau, skatina vartojimą (taip pat ir populiariosios kultūros) bei šiurpina lietuviškų žvaigždžių gyvenimo detalėmis, kitos vis labiau angažuojasi politiškai – artėja rinkimai. Tai suprantama. Lyderiai išsikvėpę. Reikia protezų. Iš veiksmingiausių ir patikrintų – nacionalizmas. Jau teko pastebėti ir atvirai propagandinių laidų, nors, prisipažinsiu, lietuviškų televizijų iš paskutiniųjų vengiu. Tai, ką jos rodo, dažnai tėra diskusijos dėl tikrovės ar problemos imitacija. Mūsų televizijos tampa naujosios fasadinės kultūros dalimi. Stinga kritikos, ironijos, bet labiausiai – analizės.
Marco Bellocchio – ironiškas ir negailestingas Italijos visuomenės kritikas. Tai įrodo ir jo naujausias filmas „Išdavikas“ („LRT Plius“, rugsėjo 3 d. 21.33). Veiksmas apima maždaug 1960–2000 metus ir trunka dvi su puse valandos, bet visai neprailgsta, net atvirkščiai. „Išdaviko“ pagrindinis veikėjas – iš tikrųjų gyvenęs Tommaso Buscetta, Sicilijos „La Cosa Nostra“ narys, bene labiausiai prisidėjęs prie jos žlugimo. Kai kurie jį iki šiol vadina išdaviku, tačiau filmo pavadinimas atspindi, sakyčiau, ironišką režisieriaus požiūrį. Juk Buscetta sutiko liudyti prieš mafiją, jo žodžiais tariant, tada, kai pamatė, kad bendražygiai išdavė „Sicilijos vertybes“ ir pradėjo žudyti moteris, senius, vaikus, nes vieninteliu jų tikslu tapo pelnas. Bellocchio, žinoma, nepamiršta parodyti, kad mafija turėjo savo žmonių ne tik parlamente, bet ir aukščiausioje Italijos valdžioje.
Filmo pradžia primena reportažą – susipažįstame su daugybe veikėjų, Tomazo klano ir šeimos narių, girdime daug informacijos, faktų. Tačiau pamažu Bellocchio ir aktorius Pierfrancesco Favino ima pasakoti labai asmenišką Tomazo transformacijos istoriją. Būtent ji ir privers Tomazą pasakyti teisėjui (tai buvo legendinis Giovanni Falcone, kurį filme suvaidino Fausto Russo Alesi), kad jis liudys teisme. Favino – nuostabus aktorius. Jo vaidinamas Tomazo – išdidus, milžiniškos valios žmogus, nors aktorius nevengia ir pasišaipyti iš personažo, jo tradicinio „itališkumo“. Bet kai „Išdaviko“ pabaigoje pasirodys autentiškas dainuojančio Buscettos home video, taps galutinai aišku, koks tai didis ir tragiškas vaidmuo.
Bellocchio nekuria ko nors panašaus į amerikiečių gangsterių epus, jam svetimas amerikietiškas didaktiškumas. Todėl po „Išdaviko“ atmintyje lieka ne moralas, bet parabole virtęs Tomazo gyvenimo įvykis, kai jis turėjo pirmąkart nužudyti žmogų, bet tas prisidengė savo sūnumi ir nuo tada šis visada buvo šalia tėvo. Jų pasirodymas Tomazo prisiminimuose, sapnuose, o gal fantazijose skamba kaip klausimas, į kurį turi atsakyti pats žiūrovas.
Bellocchio buvo vienas 1968-ųjų maišto simbolių. Šiuolaikinio amerikiečių kino enfant terrible vadinamas Harmony Korine’as ne vienam įkūnija 10-ąjį dešimtmetį. Pernykštis režisieriaus filmas „Pajūrio švaistūnas“ (TV3, 28 d. 24 val.) sukurtas po septynerių metų pertraukos. Filmo herojus – savotiškas režisieriaus, kuris taip pat gyvena Floridoje, alter ego. Tai poetas Mundogas, arba Mėnulio Šuo (Matthew McConaughey), – žolės, alkoholio ir ryškių havajietiškų marškinių gerbėjas. Supamas pusnuogių gražuolių, jis be tikslo bastosi paplūdimiais ieškodamas įkvėpimo, džiaugsmo ir malonumų. Jo amerikiečių literatūros klasiko, genijaus statusas niekam nekelia abejonių. Gal tik literatūrinis agentas nepatenkintas – jam reikia naujų šedevrų. Tačiau Mundogo niekas negali nuliūdinti, net staigi draugo mirtis ar turtų praradimas. Reikia tik parašyti dar vieną didį amerikietišką romaną. Arba poemą.
Henry Millerio gerbėjai, kurių Lietuvoje, bijau, ne tiek ir daug, įžvelgs Mundogo personaže karikatūriškai įkūnytą rašytojo filosofiją, kažkas „Pajūrio švaistūną“ pavadino „antiPatersonu“ (priminsiu, kad šio Jimo Jarmuscho filmo herojus – taip pat poetas), kam nors pasivaidens mano mylimas Lebovskis. Taip kiekvienas žiūrovas gali papildyti minimalistinį filmo siužetą, tačiau Korine’o filmų stiprioji vieta visada buvo ne pasakojimas, o ryškūs personažai, atskiros, dažnai siurrealistinės scenos ir improvizacijos. Pastarųjų filme daug, nes buvo filmuojami keli skirtingi tos pačios scenos variantai.
„Pajūrio švaistūnas“ sulaukė įvairių vertinimų ir interpretacijų, bet siūlau atkreipti dėmesį į vieną filmo aspektą, kuris, regis, vis dar aktualus Lietuvai. Korine’as bando reabilituoti vieną didžiųjų modernistinės XX a. kultūros mitų apie didį menininką ir kūrybinio gyvenimo mistifikaciją. Hedonistas ir mačistas Mundogas – iš to mito, bet tai tik paryškina filmo archajiškumą, nes „Pajūrio švaistūno“ herojų supa totali populiarioji kultūra, kuriai svetimas anarchistinis menininko iššūkis.
1973 m. sukurtas George’o Roy’aus Hillo filmas „Apgaulė“ („LRT Plius“, 29 d. 21 val.) jau senokai funkcionuoja kino mitų erdvėje. Net jei atmintinai žinai visus tokio pobūdžio kino siužeto posūkius, sąmojingos istorijos finalas nuoširdžiai nustebins. Šis pasakojimas apie du sukčius, kuriuos suvaidino Paulas Newmanas ir Robertas Redfordas, ne tik nukelia į 3-iojo dešimtmečio JAV, bet ir kartu yra labai subtili, net rafinuota Holivudo aukso amžiaus kino stilizacija. Tai paryškina daugybė nuorodų – herojų vardai, montažas, muzikinis motyvas, filmo kostiumai, kuriuos kūrė tikra Holivudo legenda Edith Head, beje, už „Apgaulę“ gavusi savo paskutinį – aštuntą „Oskarą“ (iš viso filmas pelnė septynias statulėles). Atsiimdama apdovanojimą dailininkė sakė: „Tik įsivaizduokite, jūs rengiate du pačius gražiausius vyrus Žemėje, o paskui gaunate štai šitą.“
Jūsų – Jonas Ūbis
