7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

In memoriam

Jurgis Dvarionas

Homo obit, opera permanent

In memoriam smuikininkui Algiui Augustinui Griciui (1932–2021)

Neseniai, balandžio 7 dieną, netekome iškilios Gricių giminės atstovo, humanitarinių mokslų daktaro, profesoriaus Algio Augustino Griciaus, kuris, kaip ir jo broliai bei sesuo, daug nuveikė puoselėjant mūsų krašto kultūrą. Pradėjęs pirmuosius sąmoningo gyvenimo žingsnelius dar tarpukario Lietuvoje, vėliau patyrė Sibiro tremties speigus, išgyveno žiauraus karo baisumus, pajautė sovietinės okupacijos brutalumą. Besąlygiška tėvų nuostata – visuomet likti ištikimam savo tėvynei – tapo kertiniu gyvenimo principu, skatinančiu taurios asmenybės tapsmą.

Algis Gricius. Asmeninio archyvo nuotr.
Algis Gricius. Asmeninio archyvo nuotr.
Algis Gricius. Asmeninio archyvo nuotr.
Algis Gricius. Asmeninio archyvo nuotr.
Gricių šeima: Anelė ir Augustinas su vaikais. Iš kairės: Jonas, Laima ir Algis. 1938 m. Lietuvos teatro muzikos ir kino muziejaus nuotr.
Gricių šeima: Anelė ir Augustinas su vaikais. Iš kairės: Jonas, Laima ir Algis. 1938 m. Lietuvos teatro muzikos ir kino muziejaus nuotr.
Rasa Žukienė

Mes jautėme jo gerumą ir kilnią širdį

Stasiui Goštautui (1939–2021) atminti

Apie Stasį Goštautą – ispanistikos profesorių, vertėją, PEN klubo narį, dailėtyrininką, žurnalistą, redaktorių – šiandien jau tenka kalbėti būtuoju laiku. Stasys Goštautas mirė Bostone šių metų kovo 12 d., savo darbais išvaręs labai ryškią vagą lietuvių išeivijos kultūroje, ispanistikos ir čiurlionistikos baruose.

Stasys Goštautas. Leidinio „Lietuvių dienos“ viršelis
Stasys Goštautas. Leidinio „Lietuvių dienos“ viršelis
Stasys Goštautas. Laimos Grigaitytės nuotr.
Stasys Goštautas. Laimos Grigaitytės nuotr.
Kristupas Antanaitis

Operos aristokrato mirtis

Maestro Jamesą Levine’ą (1943–2021) prisimenant

Keturiasdešimt septyneri metai svaiginančios karjeros įžymiausiame pasaulio operos teatre, pažintis su operos solistų elitu, aštuonias valandas trunkantis asmeninis koncertas, 2552 spektakliai ir daugiau nei 80 skirtingų operų. Visa tai apibūdina legendinį dirigentą Jamesą Levine’ą, kuris kovo 9-ąją mirė Kalifornijoje, eidamas septyniasdešimt aštuntuosius gyvenimo metus. Dėl nežinomų priežasčių apie Levine’o mirtį buvo paskelbta tik kovo 17-ąją, tačiau tai nekeičia fakto, kad netekome iškilios asmenybės, anot dirigento Martyno Staškaus, „tikro operos aristokrato“.

James Levine. Richard Termine / nytimes.com nuotr.
James Levine. Richard Termine / nytimes.com nuotr.
James Levine „Metropolitan operoje“ 1997 m. Jack Vartoogian / nytimes.com nuotr.
James Levine „Metropolitan operoje“ 1997 m. Jack Vartoogian / nytimes.com nuotr.
Laimutė Ligeikaitė

Dovanojimo prasmė

Mūza Rubackytė prisimena Joną Žiburkų (1947–2021)

Neseniai sužinojome, kad Lietuvos muzikos pasaulis neteko vieno ryškiausių savo mecenatų – mediko, kolekcininko, melomano Jono Žiburkaus. Ši liūdna proga paskatino dar kartą prisiminti prasmingą šios asmenybės veiklą, taip pat pakalbėti apie menininkams itin reikšmingą sritį – mecenatystę.

Jonas Žiburkus. D. Matvejevo nuotr.
Jonas Žiburkus. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.
Jonas Žiburkus ir Viačeslavas Ganelinas. Vilniaus Gaono žydų muziejaus / D. Matvejevo nuotr.
Jonas Žiburkus ir Viačeslavas Ganelinas. Vilniaus Gaono žydų muziejaus / D. Matvejevo nuotr.
Nacionalinėje filharmonijoje. D. Matvejevo nuotr.
Nacionalinėje filharmonijoje. D. Matvejevo nuotr.
Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

In memoriam Romualdui Aleknai

1931 spalio 15 – 2021 sausio 2

Dailėtyrininkas, lietuviškos kryždirbystės tradicijų paveldo puoselėtojas, poetas, Dailininkų sąjungos narys Romualdas Alekna anapilin išėjo įžengęs į devintojo dešimtmečio vainikavimą.

Romualdas Alekna. Iš asmeninio archyvo
Romualdas Alekna. Iš asmeninio archyvo
Parengė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Raudona krito ir virto balta

In memoriam Linui Leonui Katinui (1941–2020)

Esu tikra, kad tokio žmogaus kaip Linas Katinas daugiau nesutiksiu. Dėkoju likimui, kad spėjau perbėgti Katinui kelią, mat norėjau surengti parodą. Likimo ironija, kad vos ją atidarius Nacionalinėje dailės galerijoje užklupo COVID-19 ir stojo visuotinis karantinas. Taip išėjo, kad ši paroda tapo paskutine, surengta jam gyvam esant. Jos pavadinimas „Raudona krisdama virsta balta“ dabar atrodo pranašiškai – Linas krito ir jo spalva pasidarė balta... Su mumis liko jo kūryba, kuri buvo ir yra išskirtinė, nešanti toliau negu šios žemės horizontas. Ir spalvingi jį pažinojusių žmonių atsiminimai. 

Linas Katinas, Autoportretas. 1968 m.
Linas Katinas, Autoportretas. 1968 m.
Linas Katinas, projektas erdvei, kurios raudona spalva krisdama virsta balta. 1971 m.
Linas Katinas, projektas erdvei, kurios raudona spalva krisdama virsta balta. 1971 m.
Linas Katinas paskutinį kartą savo ypatingoje vietoje – prie liepos, esančios pakeliui į trobelę Labanore. Čia jis visada sustodavo vienas ar su draugais išgerti vyno. Ištikimas šitam ritualui buvo beveik šešiasdešimt metų. 

Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės nuotr.
Linas Katinas paskutinį kartą savo ypatingoje vietoje – prie liepos, esančios pakeliui į trobelę Labanore. Čia jis visada sustodavo vienas ar su draugais išgerti vyno. Ištikimas šitam ritualui buvo beveik šešiasdešimt metų. Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės nuotr.
Linas Katinas, Autoportretas. Žiūrint šį paveikslą būtina įsitverti už virvės galo, 1973 m. Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus
Linas Katinas, Autoportretas. Žiūrint šį paveikslą būtina įsitverti už virvės galo, 1973 m. Nacionalinis M.K. Čiurlionio dailės muziejus
Linas Katinas, Atviri langai. 1971 m. Gintaro Rinkevičiaus nuosavybė
Linas Katinas, Atviri langai. 1971 m. Gintaro Rinkevičiaus nuosavybė
Linas Katinas, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Katino bičiulis Gintaras Vaitkevičius. V. Šamkov nuotr.
Linas Katinas, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, Katino bičiulis Gintaras Vaitkevičius. V. Šamkov nuotr.
Linas Katinas, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. V. Šamkov nuotr.
Linas Katinas, Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. V. Šamkov nuotr.
Linas Katinas, Saulėlydžio laikas. 1968 m. „Vivus Sanus“ klinikos kolekcija
Linas Katinas, Saulėlydžio laikas. 1968 m. „Vivus Sanus“ klinikos kolekcija

Irena Veisaitė (1928 01 09 – 2020 12 11)

Šiandien nesinori kalbėti apie tai, ką praradome, norisi prisiminti tai, kas lieka mums, Irenai Veisaitei išėjus. Turbūt kiekvienas turime savo Ireną Veisaitę. Vienam ji – geriausia dėstytoja, kitam – žmogus, kuris imdavo už rankos ir eidavo kartu per abejones tiesos link. Kitas gal iš Irenos mokėsi atleisti tiems, kuriems, atrodytų, neįmanoma atleisti. Aštrus protas ir šilta širdis. Tokia buvo Irena Veisaitė, tylus garsus žmogus. Išėjo nepadėjusi taško, nes tokios asmenybės deda daugtaškį, išėjo neužpūtusi žvakės, nes tokios asmenybės taip ir lieka liepsnoti...

Reiškiame nuoširdžią užuojautą artimiesiems.

Lietuvos nacionalinio muziejaus vardu 

direktorė Rūta Kačkutė 

Irena Veisaitė. Aleksandros Jacovskytės nuotr.
Irena Veisaitė. Aleksandros Jacovskytės nuotr.
Linas Vildžiūnas

Sudie, Irenėle

Irena Veisaitė (1928 01 09 – 2020 12 11)

Tiesiog Irenėlė Ji buvo daugybei buvusių auklėtinių, studentų, draugų, kolegų, bendraminčių. Visi mes buvome Jos mokiniai, net jei kartais su Ja pasiginčydavome. Ji buvo nepaprastai geranoriškas, atviras, plačios sielos Žmogus, prie Jos norėjosi šlietis. Net būdama jau silpnos sveikatos („Aš jau ne tokia žvitri kaip anksčiau“, – kalbėjo Irenėlė šių metų birželio 23-iąją atsiimdama aukščiausią Vokietijos Federacinės Respublikos apdovanojimą – ordino „Už nuopelnus“ Didįjį kryžių) Ji išliko nepaprastai smalsi, norinti aprėpti viską, džiugiai išgyvenanti visus Lietuvos laimėjimus ir skausmingai – nesėkmes. Atrodė, kad Ji yra ir bus dar ilgai.

Irena Veisaitė. Iš asmeninio archyvo
Irena Veisaitė. Iš asmeninio archyvo

Vytenis Rimkus (1930 01 17 – 2020 11 12)

Vytenis Rimkus (g. 1930 m. sausio 17 d. Zatišių vienkiemyje prie Padubysio, Šiaulių raj.) – dailininkas, menotyrininkas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius, Lietuvos mokslo ir visuomenės veikėjas, Šiaulių miesto ir Šiaulių rajono Garbės pilietis.

Vytenis Rimkus. Šiaulių apskrities P. Višinskio Viešosios bibliotekos nuotrauka.
Vytenis Rimkus. Šiaulių apskrities P. Višinskio Viešosios bibliotekos nuotrauka.
Vėtrė Antanavičiūtė

In memoriam Vitalijui Butyrinui

(1947–2020)

Su Vitalijumi susipažinau 1994 metais, vos vienos kojos piršteliu įžengusi į fotomeno pasaulį. Iki tol buvau stebėtoja. Daug metų su tėvais rugsėjį atostogaudavau Nidoje, kai vykdavo fotomenininkų seminarai. Sėdėdavome pajūryje ir matydavome, kaip ateina Skirmantas Valiulis ar Vitalijus Butyrinas. Tada dar nebuvo nė minties, kad vieną dieną ir aš su jais bendrausiu. Bet kai tik tapau viena iš jų, Butyrinas pradėjo mane globoti. Negaliu pasakyti, kad jis buvo mokytojas. Jis buvo meistras, kurio žodžiai turėjo didelę reikšmę ir lydėjo mane visą gyvenimą. Man tuomet buvo 25-eri, jūra dar iki kelių, o prieš akis – tik visiškas nežinojimas. Ir Vitalijus – nesavanaudiškas vedlys. 

Romualdas Požerskis, Vitalijus Butyrinas. 1976 m.
Romualdas Požerskis, Vitalijus Butyrinas. 1976 m.
Vitalijus Butyrinas, „Oazė“. Iš ciklo „Civilizacijos“. 1983 m. MO muziejus
Vitalijus Butyrinas, „Oazė“. Iš ciklo „Civilizacijos“. 1983 m. MO muziejus
Vitalijus Butyrinas, „Jūros pasaka“. 1976 m.
Vitalijus Butyrinas, „Jūros pasaka“. 1976 m.
Vitalijus Butyrinas, „Homo sapiens“. 1970 m.
Vitalijus Butyrinas, „Homo sapiens“. 1970 m.
Vitalijus Butyrinas, „Terra incognita. Miražai“. 1976 m.
Vitalijus Butyrinas, „Terra incognita. Miražai“. 1976 m.
  PUSLAPIS IŠ 7  >>> Archyvas