7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

In memoriam

Edmundas Gedgaudas

In memoriam Krzysztofui Drobai

(1946 07 25–2017 11 10)

Sėkmingai baigęs Fryderyko Chopino licėjaus Krokuvoje fortepijono klasę, tame pačiame mieste pasirinko muzikos teorijos studijas. Įgijęs diplomą 1971 m., nuo 1972 m. dirbo dabartinėje Krokuvos muzikos akademijoje, kompozitoriams ir teoretikams dėstydamas XX a. muzikos istoriją ir literatūrą. Nuo 1975-ųjų įsitraukė į savo sumanytus festivalius Stalovoje Volioje, Baranove, Sandomire, kur reikšmingai dalyvaudavo ir jo pakviesti muzikai iš Lietuvos. Nuo 1989 m. inspiruojančiai triūsė lenkų ir lietuvių muzikologų konferencijose, buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos garbės narys, Gedimino ordino kavalierius, pelnė įvairių pagarbos ir dėkingumo ženklų Lenkijoje ir kitur.

Krzysztofas Droba, filmo apie Raimundą Katilių įrašas. Vilnius, 2003 m.
Krzysztofas Droba, filmo apie Raimundą Katilių įrašas. Vilnius, 2003 m.
Krzysztofas Droba, Rima Mikėnaitė, Osvaldas Balakauskas, Vilnius, 1990 m.
Krzysztofas Droba, Rima Mikėnaitė, Osvaldas Balakauskas, Vilnius, 1990 m.
Pirmoji viešnagė Lietuvoje – iš dešinės Krzysztofas Droba, Jūratė Burokaitė, Igoris Dybakas. Lietuvos kompozitorių sąjunga, 1981 m.
Pirmoji viešnagė Lietuvoje – iš dešinės Krzysztofas Droba, Jūratė Burokaitė, Igoris Dybakas. Lietuvos kompozitorių sąjunga, 1981 m.
Bronius Kutavičius, Rūta Stanevičiūtė, Krzysztofas Droba operos „Lokys“ premjeroje. LNOBT, 2000 m.
Bronius Kutavičius, Rūta Stanevičiūtė, Krzysztofas Droba operos „Lokys“ premjeroje. LNOBT, 2000 m.
Ona Narbutienė ir Krzysztofas Droba, Vilnius, 2003 m.
Ona Narbutienė ir Krzysztofas Droba, Vilnius, 2003 m.
Onutė Narbutaitė ir Krzysztofas Droba, Vilnius, 2003 m.
Onutė Narbutaitė ir Krzysztofas Droba, Vilnius, 2003 m.
Krzysztofas Droba ir Vytautas Landsbergis, XI lietuvių ir lenkų muzikologų konferencija Vilniuje, 2010 m.
Krzysztofas Droba ir Vytautas Landsbergis, XI lietuvių ir lenkų muzikologų konferencija Vilniuje, 2010 m.
Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

In memoriam Algirdui Stulgiui

(1938 04 05–2017 10 21)

Po ilgai jo sąmonę temdžiusios ligos mirė talentingas smuikininkas, nusipelnęs artistas Algirdas Stulgys. 

Algirdas Stulgys. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Algirdas Stulgys. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Lietuvos kinematografininkų sąjunga

Rimtautas Šilinis (1937–2017)

In memoriam

Rugsėjo 15 d., eidamas 80-uosius metus, mirė garsių dokumentinių filmų scenaristas, režisierius, redaktorius Rimtautas Šilinis.

Rimtautas Šilinis (1937–2017)
Rimtautas Šilinis (1937–2017)
Audra Baranauskaitė

Gyvenimo vingiai

Povilas Pukys (1925–2017)

Pirmą kartą apsilankiau Pukių namuose prieš trylika metų, kai vienam žurnalui rengiau interviu su Silvija Lomsargyte-Pukiene apie jos knygą „Dita“. Tada ir susipažinau su Povilu Pukiu, paskui čia lankiausi dar keletą kartų, jau ne dėl interviu, o todėl, kad buvo be galo smagu bendrauti su šiais žmonėmis.

 

Draugai ir artimieji Pukį vadino Paulium. Atviras žvilgsnis, džiugi, veidą nutvieskianti kone vaikiška šypsena, adekvati ir greita reakcija, kad ir ką pasakytum. Būdamas tolerantiškas ir liberalus, niekada neslėpdavo savo nuomonės ar emocijų, galėdavo patraukti per dantį, numoti ranka, sakydamas „ai, nesvarbu“, ir vis tiek tai buvo vienas mieliausių pašnekovų, su kuriais kalbėdama nejutau amžiaus skirtumo, o vien tik bendravimo džiaugsmą.

Povilas Pukys. Nuotrauka iš šeimos archyvo
Povilas Pukys. Nuotrauka iš šeimos archyvo
Rūta Taukinaitytė-Narbutienė

Pasišventęs knygrišystės menui

In memoriam Rimantui Dūdai (1953 07 26 – 2017 01 18)

Rimantas Dūda – profesionalus meninės odininkystės kūrėjas, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, Vilniaus knygrišių gildijos narys. Mokėsi M.K. Čiurlionio menų mokykloje, 1977 m. baigė Estijos dailės institutą, meninį odos apdirbimą. 1977–1997 m. dirbo Vilniaus kombinate „Dailė“, nuo 1997 m. vadovavo įmonei „Rimanto Dūdos PĮ“. Dalyvavo visose odininkų ir knygrišių parodose Lietuvoje, taip pat kai kuriose tarptautinėse parodose užsienyje (Estijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Airijoje, Vokietijoje, Latvijoje, Rusijoje), apdovanojimais įvertintas Rusijoje, Lietuvoje, Estijoje. 1997 m. „Baltų lankų“ leidyklos organizuotoje knygrišystės parodoje-konkurse Jeano-François Lyotard’o knygai „Postmodernus būvis“ Rimantui Dūdai buvo skirta pirmoji vieta. 1998 m. LDS organizuotoje parodoje buvo apdovanotas dailininko kūrinys „Puodelis“. 2000 m. Taline, II tarptautinėje meninio knygų įrišimo ir kaligrafijos parodoje „Scripta manent II“, diplomu įvertintos dvi autorinio rišimo knygos: Doris Kareva „Armuaeg“ ir Jaan Kaplinski „If I Must Be At All“.

Rimantas Dūda
Rimantas Dūda
Gražina Mareckaitė

Iš arti ir iš toli

In memoriam Aurelijai Ragauskaitei (1924–2017)

Dabar, kai Aureliją Ragauskaitę išlydėjome į kitus pasaulius, matau ją, tolstančią erdvėje, kaip vientisą, scenos menui gimusią, scenos menui kurti pasiaukojusią figūrą. Matau be laikinų buities priemaišų, be dviprasmybių naštos. Aurelijos Ragauskaitės (1924–2017) gyvenamą metą lydėjo daugybė tragiškų istorinių ir politinių situacijų, tačiau jos kelrodė žvaigždė visados buvo teatras, tik teatras, tarsi atribojęs tikrovę nuo realybės, nuo politikos ir visuomeninių peripetijų, teatras, plukdęs ją per nepakeliamą pokario veidmainystą, per negyvas meno dogmas, per vadinamus „atšilimo“ metus ir vėlesnius lietuvių sovietinio meno egzistencijos etapus – „novatoriškus ieškojimus“, atradimus ir naujųjų laikų eksperimentus. Teatre ir su teatru vyko Aurelijos Ragauskaitės asmenybės tapsmas, jos kaip žmogaus ir menininkės brendimas. Tik scenoje koncentravosi jos viltys ir baimės, drąsūs žingsniai ir politiniai atkryčiai, neįveikti riboženkliai ir rezignacijos kartėlis. 

Aurelija Ragauskaitė. 2001 m. A. Baryso nuotr.
Aurelija Ragauskaitė. 2001 m. A. Baryso nuotr.
„7md“ redakcija

In memoriam Juliui Andrejevui

(1942–2016)

2016 m. lapkričio 29 d. po sunkios ligos mirė žymus kompozitorius, pianistas, pedagogas profesorius Julius Andrejevas.

 

Dėmesingas, nuoširdus, sąmojingas ir galantiškas, plataus išmanymo ir reto profesionalumo pedagogas, įdomus kompozitorius, puikus atlikėjas – tai tik maža dalis tų šiltų žodžių, kuriais buvę studentai ir kolegos apibūdina nepaprastai šviesią asmenybę Julių Andrejevą. Kilęs iš intelektualų menininkų šeimos (jo tėvas Rostislavas Andrejevas buvo žinomas tenoras, režisierius), Maestro spinduliavo inteligenciją, toleranciją, jaunatvišką tobulėjimo siekį. Vis rečiau pasirodydamas scenose, o dažniau Muzikos ir teatro akademijoje, Balio Dvariono muzikos mokykloje, didžiausią savo meilę ir rūpestį J. Andrejevas skyrė jaunųjų atlikėjų meistriškumui, studentams, savo ugdomiems kameriniams ansambliams, kuriuos išpuoselėjo iki puikių koncertuojančių kolektyvų, tarptautinių konkursų laureatų. Muzikai kurti likdavo mažiau energijos ir laiko. Ji nėra itin gausi, dominuoja kūriniai fortepijonui, pedagoginis repertuaras bei kamerinė muzika. J. Andrejevo kūriniai visuomet žavi emociniu raiškumu, minties gilumu, nuoseklia dramaturgija, muzikinės medžiagos vientisumu. Tiesa, nuo šiol jau kitokią prasmę įgaus ir vienos populiariausių J. Andrejevo kompozicijų – „Negrįžtančiam paukščiui“ fortepijonui ir styginiams, arba „Lemtis“ fortepijonui, sukurta tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso užsakymu, tapusi ne vieno atlikėjo repertuaro puošmena...

Julius Andrejevas. R. Danisevičiaus nuotr.
Julius Andrejevas. R. Danisevičiaus nuotr.

In memoriam

Mirė operos solistė Regina Tumalevičiūtė

(1922–2016)

Su giliu liūdesiu pranešame, kad spalio 30 d. eidama 95-uosius metus mirė iškili Lietuvos operos dainininkė Regina Tumalevičiūtė (1922–2016). R. Tumalevičiūtė buvo vienas pagrindinių XX a. vidurio Lietuvos operos scenos sopranų.

 

Regina Tumalevičiūtė gimė 1922 sausio 7 d. Kaune. 1942 m. baigė Trakų mokytojų seminariją. 1942–1944 m. lankė dramos studiją prie Kauno dramos teatro. Dainuoti mokėsi pas Vladislavą Grigaitienę, jai emigravus 1944–1949 m. Kauno konservatorijoje studijavo vokalą Ninos Karnavičienės dainavimo klasėje. Į operos sceną R. Tumalevičiūtę atvedė dirigentas Mykolas Bukša – jo kvietimu 1944 metais solistė atliko Ramunės vaidmenį Jurgio Karnavičiaus operoje „Gražina“. Vis dėlto didžiuoju R. Tumalevičiūtės debiutu tapo Džuljetos vaidmens atlikimas 1948 m. greta Kipro Petrausko (Romeo) Charles’io Gounod operoje „Romeo ir Džuljeta“.

Regina Tumalevičiūtė. 2012 m.
Regina Tumalevičiūtė. 2012 m.
Regina Tumalevičiūtė (Džuljeta) operoje „Romeo ir Džuljeta“
Regina Tumalevičiūtė (Džuljeta) operoje „Romeo ir Džuljeta“
Regina Tumalevičiūtė (Mikaela) operoje „Karmen“
Regina Tumalevičiūtė (Mikaela) operoje „Karmen“
Dalė Puodžiukienė, Linas Tuleikis

In memoriam

Algimantas Kančas (1954–2016)

2016 spalio 19 d. mirė Algimantas Kančas. Architektų gildija neteko žymaus kūrėjo, palikusio ryškų pėdsaką modernioje Lietuvos architektūroje.

Algimanto Kančo kūrybinį palikimą sudaro daugiau kaip šimtas įvairios paskirties statinių. Paminėtini Maltos ordino senelių namai (1987 m.), Aleksoto Šv. Kazimiero bažnyčia (1993 m.), Kauno gerojo Ganytojo bažnyčia ir parapijos namai (1999 m.), įmonės „Kraft Foods Lietuva“ administracijos ir laboratorijos pastatų kompleksas (2001 m.; bendraautoriai archit. G. Kančaitė, L. Kazakevičiūtė, L. Savickas), Kauno gyvenamasis kvartalas „Fredos miestelis“ (2003, bendraautoriai archit. L. Kazakevičiūtė, L. Savickas, M. Preisas), Norvegijos ambasados pastatas Vilniuje (2000 m.), Kauno dramos teatro rekonstrukcija (2004 m.), Prekybos ir pramogų centras „Akropolis“ Kaune (2005 m.; bendraautoriai – architekto G. Jurevičiaus studija), tarpukario gamyklos „Pieno centras“ konversijos projekto pirmieji etapai (2012–2016 m.), Nidos menininkų kolonija (2008–2016 m.), Kauno valstybinio muzikinio teatro pastato rekonstrukcija (2008–2015 m.) ir kt.

Algimantas Kančas. T. Petreikio nuotr.
Algimantas Kančas. T. Petreikio nuotr.
Živilė Pipinytė

In memoriam Andrzejui Wajdai

1926–2016

Rugsėjo 23 d. Gdynėje Andrzejus Wajda pristatinėjo dokumentinį filmą „Wróblewskis pasak Wajdos“ („Wróblewski wg Wajdy“). Tądien dar neatrodė, kad didžiojo režisieriaus netrukus neliks. Tai filmas apie jaunystės draugą, iš Vilniaus kilusį dailininką, su kuriuo jie kartu mokėsi Krokuvos Dailiųjų menų akademijoje. Wajda prisipažino: supratęs, kad niekad negalės tapyti taip, kaip Wróblewskis, jis nusprendė mesti dailės studijas. Susitikimas nedidelėje Gdynės kino centro salėje buvo ypatingas – dieną prieš tai Gdynės kino festivalis pagerbė 90-metį švenčiantį režisierių – jį sveikino aktoriai, įvyko naujausio Wajdos filmo „Povaizdis“ („Powidoki“) premjera. Nors ir gana sunkiai judantis, Wajda kalbėjo tiksliai, jo frazės buvo logiškai išbaigtos, taupūs rankų gestai skatino įsivaizduoti, kaip jis elgiasi filmavimo aikštelėje. Jokio valdingumo, tik ryžtas pasiekti norimo rezultato, tiksliai suformuluotos užduotys bendradarbiams. Kaip ir jo filmai, Wajda įkūnijo lenkų inteligento etosą, erudiciją ir nepakantumą bet kokiai prievartai.

Andrzej Wajda. Marcin Niemiec nuotr.
Andrzej Wajda. Marcin Niemiec nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 5  >>> Archyvas