Istorija

Natalija Arlauskaitė

Paroda „Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987). Kambariai / Įveikti atstumai“ Maironio lietuvių literatūros muziejuje

Dalios Grinkevičiūtės „Atsiminimai“, rašyti tada, kai tremties pasakojimų modelis iš esmės dar neegzistavo, yra atidaus žvilgsnio dokumentas. Žvilgsnio, kurį kreipia nuosavas pastabumas ir jautrumas ir mažai veikia kultūriškai išmokti būdai reguliuoti jo stambumą, trukmę, objektus. Šis žvilgsnis nuolat keičia mastelį: tai itin priartėja prie aprašomų daiktų, paviršių, kūnų ir pačių nemaloniausių substancijų, tai atsitraukia nuo jų taip, kad žmogus dingsta, o lieka tik didingas Arkties ledynų peizažas. Arkties didingumą, romantizmo žodyno, būdingo pasakojimams apie šalčio ir ledynų užkariavimą, nuotrupą, visuomet lydi žmogaus menkumas – ne todėl, kad jis menkas apskritai, veikiau priešingai, o todėl, kad priverstinai tapęs „ne šio pasaulio padaru“:

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė

„ABA“ – Alberto Veščiūno (1921–1976) paroda „Titanike”

Pirmą kartą Alberto Veščiūno paveikslus Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijoje pamačiau 1996 metais. Labiausiai įstrigo „Peizažas Nr. 2“ (1958–1959). Taip įstrigo, kad parėjusi namo pas senelius Kaune nutapiau à la Veščiūno maniera, tai yra plonai ir ekspresyviai, sodo obelį. Pamenu, tąkart jaučiausi partizaniškai ir mokytojams paveikslo nerodžiau, nes drovėjausi taip labai man patikusio „nežinomo išeivijos dailininko“. O šią savaitę visus kviečiu bėgti į „ABA“ – Alberto Veščiūno (1921–1976) parodą „Titanike“ (kuratorius Vidas Poškus) ir pirkti knygą „Albertas Veščiūnas“ (sudarytoja Vaida Ščiglienė). Reikia žiūrėti parodą, švęsti Veščiūno šimtmetį ir skaityti leidinį, ypač menininko laiškus, antraip asmens, „nuo kurio likimas nusisuko“, nepažinsime ir nesuprasime.

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė

Fabrizio Contarino paroda „Priešinga jūra“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Su menininkais Fabrizio Contarino ir Alina Melnikova susitikau prieš Fabrizio parodos „Priešinga jūra“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ atidarymą. Kalbėjomės apie jūrą, apie pabėgėlius migrantus, apie būsimą parodą. Fabrizio gimė Taorminoje, Sicilijoje (1976), augo prie Jonijos jūros, iki išvyko studijuoti į Perudžią, vėliau į Barseloną, kur pradėjo menininko karjerą kūrybinės dokumentikos srityje. Vėliau Fabrizio Contarino kaip menininkas ir kuratorius įžengė į šiuolaikinio meno pasaulį, kuriame, kaip rodo jo kūrybinė biografija, jis yra matomas, aktyvus, reiškiasi įvairiomis temomis. Menininkas gerai žino savo krašto istoriją ir amžinąją salos lemtį – būti migracijos punktu, praeivių žeme.

Rokas Dovydėnas

Porceliano istorijos vingiai Laikrodžių muziejuje Klaipėdoje

Karštą dieną, atostogaujant pajūryje, nėra nieko geriau, kaip nuvykus į Klaipėdą užsukti į vietos Laikrodžių muziejų, Liepų g. 12. Čia antrajame aukšte pristatomi naujausi muziejaus įgyti eksponatai, lydimi istorinės keramikos ekspozicijos iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių. Tarp kelių skirtingose salėse esančių eksponatų rezgasi puikus dialogas, skatinantis apie jį papasakoti plačiau.

Karolina Bukovskytė

Paroda „Istorija ir atmintis. Romano Borisovo akvarelės“ LDK valdovų rūmuose

Ketvirtajame LDK valdovų rūmų maršrute atidaryta nauja paroda. Šįsyk slėpininga ir dvelkianti senove – „Istorija ir atmintis. Romano Borisovo akvarelės“ (kuratoriai Živilė Mikailienė, Marijus Uzorka). Pakilus į ekspozicijos erdvę visų pirma į akis krinta blausus apšvietimas ir subtilūs atspalviai. Visi darbai, t.y. beveik 80 akvarelių bei eskizų, suskirstyti į tris dalis: senasis Vilnius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas ir Rytų Prūsija.

Aistė Kurmilevičiūtė

Paroda „Petras Kalpokas (1880–1945) ir aplinka“ Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje

Petras Kalpokas – vienas produktyviausių tarpukario dailininkų, XX a. pirmojoje pusėje garsėjęs ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje bei Latvijoje. Jautrios, lyriškos ir subtilios natūros menininkas labiausiai mėgo peizažą, dievino natūralią gamtą. Jo tapyba gana smarkiai keitėsi, priklausomai nuo aplinkos, kuri jį supo ir teikė jam kūrybinį impulsą.

Virginijus Kinčinaitis

Iš meno rinkos istorijos

Kiekvieną kartą, Europos muziejuose aptikęs XIX a. pabaigos menininko Medardo Rosso vaškines skulptūras, ilgai negaliu išsivaduoti nuo jų sukelto įspūdžio. Nesvarbu, po metų ar kelerių, jos pašaipūniškai atgyja atmintyje, keičia formą ir spalvą, minkštėja ir stingsta. Gal tai skulptūros ir vaško nesuderinamumo pasekmė, gal nesavalaikio meno efektas?

Parengė Ž. P.

Mariai Janion atminti

Rugpjūčio 23 d. Varšuvoje mirė lenkų literatūros istorikė, kritikė, feministė, kelių lenkų humanitarų kartų mokytoja, dešimčių knygų autorė Maria Janion. Jai buvo 93 metai. Janion – viena iškiliausių XX a. antrosios pusės vilniečių, nors Vilniuje liko nepastebėta ir neįvertinta. Mokslininkės specializacija – romantizmo literatūra, tačiau ji tuo neapsiribojo, pavyzdžiui, Janion tekstai apie kiną ir jo herojus iki šiol stebina įžvalgų originalumu. Ji daug rašė apie XIX ir XX a. lenkų kultūrą, jos refleksijos apie lenkų tapatybę, nacionalinių mitų ir tautinės martirologijos, antisemitizmo, rasizmo, homofobijos ir mizoginijos kritika erzino ne tik komunistus, bet ir vėliau į valdžią atėjusius radikalius dešiniuosius: Janion net buvo atsidūrusi „rasės išdavikų“ sąraše. Prisimindamas jos pamokas, teatrologas, rašytojas Pawełas Goźlińskis „Gazeta Wyborcza“ išspausdintame nekrologe rašo, kad „Maria Janion pirmiausia buvo mokslininkė, tyrinėjusi dvasias.

Virginijus Kinčinaitis

Kaip kolekcionieriai įtakoja meno raidą? 

Kodėl vienos šalys puikuojasi prabangiomis meno kolekcijomis, o kitos, kaip Lietuva, negali pasigirti pasaulinio lygio šedevrų gausa? Vienas iš atsakymų netolimoje Rusijoje. XX a. pradžioje didžiausią moderniojo meno kolekciją pasaulyje sukaupė Maskvos pirklys Sergejus Ščukinas. Šaltoje Maskvoje atsidūrė karščiausios meno naujienos, geriausi Henri Matisse’o, Paulio Gauguino, Pablo Picasso kūriniai. Kaip dramatiška Ščukino aistra meno naujovėms įtakojo menininkų kūrybą ir Rusijos kultūrą? Tiesiogiai. 

Ščukinas kolekcionavo tik le dernier cri de la mode, tik tai, kas radikaliai naujausia, pralenkę laiką ir dar nesuvokiama visuomenei. Jo skonis ir vaizduotė skrodė ateitį kartu su įžūliomis Vincent’o van Gogho, Gauguino, Picasso ar Matisse’o vizijomis. Rusų tekstilės magnato pinigai suteikė galimybę drąsiausiems menininkams kurti, o Paryžiaus galerijų savininkams – rizikuoti naujovėmis. Pirklių ir fabrikantų palikuonis žavėjosi meno eksperimentais, o prietarais ir daugybe draudimų apribota aristokratija tokio meno purtėsi. 

Polina Pailis

Minint 110 metų gimimo jubiliejų