Istorija

Monika Krikštopaitytė

Saulių Mažylį kalbina Monika Krikštopaitytė

Pagalvojau, kad kalbant apie sovietinę kariuomenę jau vien vartojami veiksmažodžiai – „ėmė“, „paleido“, „atidavė“ (kūną) – nusako prievartinį santykį su sistemos objektais. Kaip tave ėmė į kariuomenę?

Kai sueina 21 metai, galima rašyti prašymą, kad neimtų. Kadangi mano akys buvo silpnos, iki paskutinės akimirkos netikėjau, kad paims. Buvo spaudimas pildyti dokumentus, sakė, kad kol jie „suvaikščios“, reikia pereiti medicininę patikrą. Į prašymą neatsižvelgė. Labai daug žmonių vengė, tai nelabai ir gilinosi. 

Tuo metu vyko Afganistano karas, daug jaunuolių grąžindavo karstuose.

Taip, mes kalbėdavomės tarp savęs apie tai, ir man kažkas patarė, kad kai pildysiu dokumentus, jokiu būdu nesutikti teikti internacionalinę pagalbą. Jei nesutinki, negali išvežti tavęs iš Sąjungos. Pasidalinau informacija su kaimynu, jis labai bijojo. Ir ne veltui. Nuvežė jį į garnizoną, turėjo visi pasirašyt misijai – jis nesirašo. Tada keldavo naktį, vesdavo prie sienos ir sakydavo: mes dabar čia tave nušausim. Arba pasirašai. Prikankino vargšą.

Jonas Vaitekūnas

2025 metų balandis–gegužė

Šaukimą atlikti tarnybą sovietų kariuomenėje gavau 1984 rudenį, tik priimtas studijuoti Vilniaus dailės institute. Už dvi dėžes degtinės „Moskovskaja“ likau dalinyje Vilniuje, Šiaurės miestelyje. Kareivio tarnyba vyko tarp Vilniaus dalinio, Pabradės poligono ir karinių bazių Rytų Prūsijoje, prie Širvintos (Kutuzovo) ir Lazdynų (Krasnoznamensko). Tarnybos pradžioje buvau priskirtas žvalgams, paskui, įtarus nelojalumu, dariau „karjerą žemyn“ – teko pabūti ryšininku ir galiausiai tapau paprastu pėstininku. Kadangi gerai šaudžiau, tai man ir leisdavo šaudyti per visokius mokymus poligonuose įvairiais ginklais. Ir dar gaminau plakatus maždaug pramoninio konstruktyvizmo stiliumi su agitaciniais tekstais ir panašiai. Vieną kartą surizikavo, liepė piešt Leniną, bet išėjo nepakankamai geras, tai šiuo klausimu daugiau neturėjau vargo.

Herkus Kunčius

Sovietų kariuomenė, 1984–1986

1984 metų žiemą, po karantino ir karinės priesaikos ištikimai tarnauti SSRS, buvau išsiųstas į karinį dalinį Nr. 1283 (nesukomplektuotą pėstininkų diviziją Pabaltijo karinėje apygardoje). Čia tarnavo apie 200 karininkų ir tiek pat kareivių. Tarp šių apie 20 proc. sudarė europiečiai ir 80 proc. azijiečiai iš Rusijos Sibiro. Karininkų tautinė sudėtis buvo marga: rusai, baltarusiai, korėjiečiai, kinai etc. Pagrindines pozicijas divizijoje užėmė ir jai vadovavo sovietinės tapatybės rusakalbiai ukrainiečiai. Divizijos vadas buvo pulkininkas Čekalenka, politinio skyriaus viršininkas – Kutrovskis, štabo viršininkas – Tvorogovas, pulkų vadai – Cimbaliukas, Derešas ir Ivanenka. Mano būrio vadas buvo praporščikas Petrusevičius. 

Natalija Arlauskaitė

Paroda „Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987). Kambariai / Įveikti atstumai“ Maironio lietuvių literatūros muziejuje

Dalios Grinkevičiūtės „Atsiminimai“, rašyti tada, kai tremties pasakojimų modelis iš esmės dar neegzistavo, yra atidaus žvilgsnio dokumentas. Žvilgsnio, kurį kreipia nuosavas pastabumas ir jautrumas ir mažai veikia kultūriškai išmokti būdai reguliuoti jo stambumą, trukmę, objektus. Šis žvilgsnis nuolat keičia mastelį: tai itin priartėja prie aprašomų daiktų, paviršių, kūnų ir pačių nemaloniausių substancijų, tai atsitraukia nuo jų taip, kad žmogus dingsta, o lieka tik didingas Arkties ledynų peizažas. Arkties didingumą, romantizmo žodyno, būdingo pasakojimams apie šalčio ir ledynų užkariavimą, nuotrupą, visuomet lydi žmogaus menkumas – ne todėl, kad jis menkas apskritai, veikiau priešingai, o todėl, kad priverstinai tapęs „ne šio pasaulio padaru“:

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė

„ABA“ – Alberto Veščiūno (1921–1976) paroda „Titanike”

Pirmą kartą Alberto Veščiūno paveikslus Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijoje pamačiau 1996 metais. Labiausiai įstrigo „Peizažas Nr. 2“ (1958–1959). Taip įstrigo, kad parėjusi namo pas senelius Kaune nutapiau à la Veščiūno maniera, tai yra plonai ir ekspresyviai, sodo obelį. Pamenu, tąkart jaučiausi partizaniškai ir mokytojams paveikslo nerodžiau, nes drovėjausi taip labai man patikusio „nežinomo išeivijos dailininko“. O šią savaitę visus kviečiu bėgti į „ABA“ – Alberto Veščiūno (1921–1976) parodą „Titanike“ (kuratorius Vidas Poškus) ir pirkti knygą „Albertas Veščiūnas“ (sudarytoja Vaida Ščiglienė). Reikia žiūrėti parodą, švęsti Veščiūno šimtmetį ir skaityti leidinį, ypač menininko laiškus, antraip asmens, „nuo kurio likimas nusisuko“, nepažinsime ir nesuprasime.

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė

Fabrizio Contarino paroda „Priešinga jūra“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Su menininkais Fabrizio Contarino ir Alina Melnikova susitikau prieš Fabrizio parodos „Priešinga jūra“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ atidarymą. Kalbėjomės apie jūrą, apie pabėgėlius migrantus, apie būsimą parodą. Fabrizio gimė Taorminoje, Sicilijoje (1976), augo prie Jonijos jūros, iki išvyko studijuoti į Perudžią, vėliau į Barseloną, kur pradėjo menininko karjerą kūrybinės dokumentikos srityje. Vėliau Fabrizio Contarino kaip menininkas ir kuratorius įžengė į šiuolaikinio meno pasaulį, kuriame, kaip rodo jo kūrybinė biografija, jis yra matomas, aktyvus, reiškiasi įvairiomis temomis. Menininkas gerai žino savo krašto istoriją ir amžinąją salos lemtį – būti migracijos punktu, praeivių žeme.

Rokas Dovydėnas

Porceliano istorijos vingiai Laikrodžių muziejuje Klaipėdoje

Karštą dieną, atostogaujant pajūryje, nėra nieko geriau, kaip nuvykus į Klaipėdą užsukti į vietos Laikrodžių muziejų, Liepų g. 12. Čia antrajame aukšte pristatomi naujausi muziejaus įgyti eksponatai, lydimi istorinės keramikos ekspozicijos iš Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus rinkinių. Tarp kelių skirtingose salėse esančių eksponatų rezgasi puikus dialogas, skatinantis apie jį papasakoti plačiau.

Karolina Bukovskytė

Paroda „Istorija ir atmintis. Romano Borisovo akvarelės“ LDK valdovų rūmuose

Ketvirtajame LDK valdovų rūmų maršrute atidaryta nauja paroda. Šįsyk slėpininga ir dvelkianti senove – „Istorija ir atmintis. Romano Borisovo akvarelės“ (kuratoriai Živilė Mikailienė, Marijus Uzorka). Pakilus į ekspozicijos erdvę visų pirma į akis krinta blausus apšvietimas ir subtilūs atspalviai. Visi darbai, t.y. beveik 80 akvarelių bei eskizų, suskirstyti į tris dalis: senasis Vilnius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldas ir Rytų Prūsija.

Aistė Kurmilevičiūtė

Paroda „Petras Kalpokas (1880–1945) ir aplinka“ Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje

Petras Kalpokas – vienas produktyviausių tarpukario dailininkų, XX a. pirmojoje pusėje garsėjęs ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje bei Latvijoje. Jautrios, lyriškos ir subtilios natūros menininkas labiausiai mėgo peizažą, dievino natūralią gamtą. Jo tapyba gana smarkiai keitėsi, priklausomai nuo aplinkos, kuri jį supo ir teikė jam kūrybinį impulsą.

Virginijus Kinčinaitis

Iš meno rinkos istorijos

Kiekvieną kartą, Europos muziejuose aptikęs XIX a. pabaigos menininko Medardo Rosso vaškines skulptūras, ilgai negaliu išsivaduoti nuo jų sukelto įspūdžio. Nesvarbu, po metų ar kelerių, jos pašaipūniškai atgyja atmintyje, keičia formą ir spalvą, minkštėja ir stingsta. Gal tai skulptūros ir vaško nesuderinamumo pasekmė, gal nesavalaikio meno efektas?