7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Istorija

Nomeda Repšytė

Ir Kaunas dar nebaigė

Apie valstybės saugomam paveldo objektui Kaune iškilusią grėsmę

Jiems viskas tada buvo aišku – kad reikalas jau pribrendęs. Jis buvo pribrendęs dar anksčiau, iki oficialaus apskelbimo miestams ir pasauliui, kad į žemėlapį sugrįžta sena Europos valstybė. Įgyvendinimui kontekstai dar buvo nepalankūs, bet būtinieji darbai atlikti, galimybių studijos pabaigtos: tada, kaip ir šiandien, po visas pasvietes pasklidusios lietuviškos pajėgos buvo sujungtos į sąveikos tinklą rašalo ant popieriaus technologijos būdu, organizacijos steigiamos, veikla organizuojama salėse ir publikacijose, pirmieji nesėkmingi bandymai nutikę, susikivirčyta ir susitaikyta. Tad 1919 m. liepos 7 d. IV kabineto švietimo ministeriui Juozui Tūbeliui (g. 1882 m. Ilgalaukiuose – m. 1939 m. Kaune) jie ir įteikė raštą be ilgateksčių pagrindimų, nesuvarpytą neurolingvistinio programavimo ornamentais, nes labiau žinojo nei tikėjosi, jog Vyriausybė ir pati Valstybė per ją „supras sumanymo svarbą lietuvių kultūros plėtotėje ir mūsų pirmiems žingsniams suteiks reikalingos pagalbos“. Teisūs jie buvo taip manyti, nes ir suprato, ir suteikė: pagal to meto ne itin skalsias medžiagines savo galimybes Steigiamasis Seimas ir Vyriausybė, kryptingai ir nuosekliai dailos pasaulio įtikinėjami, iniciatyvą parėmė.
 
Ketveri metai – tik tiek tepraėjo tarp Lietuvių dailės draugijos rašto įteikimo J. Tūbeliui ir naujojo Meno mokyklos rūmo pagal Vladimiro Dubeneckio (g. 1888 m. Vilniuje – m. 1932 m. Karaliaučiuje) projektą Kaune, Ąžuolų kalne, pašventinimo 1923 m. gegužės 8 dieną. Tame pačiame sklype, kairiau nuo Meno mokyklos pastato, irgi vos per ketverius metus pagal to paties architekto projektą buvo pastatytas ir pirmasis Lietuvos istorijoje profesionalus dailės muziejus – laikinoji M.K. Čiurlionies galerėja. Jis veik iš karto tapo per ankšta pagrindine nacionaline dailės ekspozicijų erdve su perpildyta saugykla profesionalaus ir liaudies meno kūriniams. Per tuos vos kelerius metus šios iniciatyvos stumiamoji jėga – dailės pasaulis ir jo nekarūnuotas lyderis Justinas Vienožinskis (g. 1886 m. Mataučiznoje – m. 1960 m. Vilniuje) – dirbo visus darbus, kurie būna reikalingi tokio projekto metu: svajojo, įtikinėjo Seimą ir ministerius, rašė raštus, kūrė mokymo programą, gavo leidimus, parsivežė plytas, pajuto pavydžių kolegų dūrius į nugaras, buvo bepasiduodą nevilčiai, gudravo, ritino akmenis ir maišė betoną, surado tvorą, tarėsi su juristais, valė nuo štiblietų ant jų atgulusius dar negrįstų šaligatvių neturinčio miesto purvus, laukė vėluojančių bankinių pavedimų, kada prireikė – sėdo į kalėjimą.

Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas Pelėdų kalne. 2015 m. N. Repšytės nuotr.
Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultetas Pelėdų kalne. 2015 m. N. Repšytės nuotr.
Pirmosios M.K. Čiurlionio dailės galerijos atidarymas 1925 m. Lietuvos dailės muziejaus rinkiniai.
Pirmosios M.K. Čiurlionio dailės galerijos atidarymas 1925 m. Lietuvos dailės muziejaus rinkiniai.
„Chruščiovkė“ Pelėdų kalne. N. Repšytės nuotr.
„Chruščiovkė“ Pelėdų kalne. N. Repšytės nuotr.
Iljos Bereznicko karikatūra
Iljos Bereznicko karikatūra
Iljos Bereznicko karikatūra
Iljos Bereznicko karikatūra
Iljos Bereznicko karikatūra
Iljos Bereznicko karikatūra
Eglė Rindzevičiūtė

Migracija, „mėsos planeta“ ir skurdo technologijos

Skerdyklų istorija ir antropocena

Parašyti šį esė įkvėpė seminaras su Egidijumi Aleksandravičiumi, surengtas Paryžiaus politikos mokslų institute šių metų spalio 17 dieną. Daugiau nei šešių šimtų puslapių veikale „Karklo diegas: lietuvių pasaulio istorija“ (2013) Aleksandravičius į vieną pasakojimą sudėjo individualias Lietuvos gyventojų trajektorijas ir istorijas – migrantų, kuriuos likimas nubloškė į pačius įvairiausius pasaulio kraštus nuo Tasmanijos iki Irano ir Urugvajaus. Tačiau mano tikslas yra priešingas Aleksandravičiaus užduočiai – užuot sutelkusi dėmesį į chimeriškos lietuvybės išlaikymą, siūlau pažvelgti plačiau, pamėginant suprasti, kaip Lietuvos gyventojų judėjimą nulėmė besikurianti globali ekonomika ir kaip jis savo ruožtu prisidėjo prie vieno svarbiausių pasaulinio pokyčio – globalios klimato kaitos.
Egidijus Aleksandravičius romantizuoja globalią lietuvių migracijos istoriją kaip pastangas išgyventi bei išlaikyti patriotišką politinės Lietuvos dvasią, o lietuvių migracijos istorija gali būti perrašoma ir kaip globalių techninių sistemų atsiradimo istorija, stumianti žmoniją į sunkiai suvokiamos ir nepasiduodančios kontrolei rizikos zoną. Nuo XIX a. Lietuvos gyventojus užsienin varė įvairios priežastys: ir skurdas namuose, ir nederliaus metai Karaliaučiuje, ir politinės kovos Rusijos imperijos viduje, bet emigracijos srautus, kaip parodo Aleksandravičius, valdė anaiptol ne stochastinis Brauno judėjimas, o it magnetu pritraukė besivystančios naujos, globalios techninės sistemos: metalai ir anglies kasyklos bei jautienos pramonė.

Senoji Klaipėdos skerdykla. Archyvinė nuotrauka
Senoji Klaipėdos skerdykla. Archyvinė nuotrauka
Valdas Janulis, Klaipėdos skerdyklos rekonstrukcijos projekto vizualizacija. V. Janulio nuotr.
Valdas Janulis, Klaipėdos skerdyklos rekonstrukcijos projekto vizualizacija. V. Janulio nuotr.
Klaipėdos skerdykla, paversta sporto ir sveikatingumo centru „Impuls“. A. Pilaitienės nuotr.
Klaipėdos skerdykla, paversta sporto ir sveikatingumo centru „Impuls“. A. Pilaitienės nuotr.
Rūta Taukinaitytė-Narbutienė

Nuo teksto iki objekto

Kodėl svarbu suprasti knygrišystės žanrus

Tarpukariu vienas Kauno knygrišys įvardino štai tokias tris knygrišystės sritis – „sortimentinė“, atliekama rankomis pagal užsakymą, fabrikinė (mašinomis) ir dailioji, pabrėždamas, kad paskutinių dviejų Lietuvoje nesą. Vis dėlto šiandien skirstymas būtų visai kitoks, nes per tą laiką labai daug kas pasikeitė, visų pirma kasdienius įrišimo poreikius visiškai perėmė mašinos, o rankų darbo knygrišystė perėjo į restauratorių ir menininkų rankas. Tad senasis amatas ėmė plėtotis naujomis kryptimis, sparčiai kito viduje, atrado naujų raiškos formų, funkcijų ir uždavinių. Dabartinė knygos meno formų įvairovė ir kylantis dėmesys jai prašosi naujų mėginimų grupuoti rankų darbo meninės knygrišystės darbus. Tokia sričių ar žanrų diferenciacija būtina dar ir todėl, kad apibrėžus jų savybes būtų lengviau vertinti, diskutuoti ir plėtoti jas gilyn. Mat čia dėl to kartais kyla painiava, nesusikalbėjimai ar nepelnyti nuvertinimai. Ir, regis, knygrišystės atveju labiausiai tą žanrinę takoskyrą brėžia ne tiek išorinė forma, kiek santykis su knygos turiniu (tekstu), su tradicija, taip pat amato, meno ir funkcionalumo santykis. Žinoma, kartais viename kūrinyje jungiasi kelių žanrų bruožai, juk žanrai ar sritys dažnai viena briauna liečiasi su kita, jungiasi, persipina; visi drauge tarpsta tose pačiose parodose, knygos meno centruose ar vieno meistro darbuose. Vis dėlto išryškėja trys grupės.

Bizantinio įrišimo modelis. Įrišo Anna Embree (JAV), 2006 m.
Bizantinio įrišimo modelis. Įrišo Anna Embree (JAV), 2006 m.
 Žygimanto Augusto bibliotekos knygų įrišimų rekonstrukcija, svečių knyga. 2010 m. Įrišo Cezaris Poliakevičius (Lietuva).
Žygimanto Augusto bibliotekos knygų įrišimų rekonstrukcija, svečių knyga. 2010 m. Įrišo Cezaris Poliakevičius (Lietuva).
Jean de La Fontaine „Fables choisies“, 2011 m. Įrišo Ritsuko Ohira (Japonija)
Jean de La Fontaine „Fables choisies“, 2011 m. Įrišo Ritsuko Ohira (Japonija)
Jean Paul Sartre „Situations de New-York“, situation III. Iliustracijos G. Salzmann. Išleido „Bibliophiles de France“, 1989 m., egz. Nr. 63. Įrišo Anne Giordan (Prancūzija), 2014 m.
Jean Paul Sartre „Situations de New-York“, situation III. Iliustracijos G. Salzmann. Išleido „Bibliophiles de France“, 1989 m., egz. Nr. 63. Įrišo Anne Giordan (Prancūzija), 2014 m.
Jean de La Fontaine „Fables choisies“, 2011 m. Įrišo Kaia Lukats (Estija)
Jean de La Fontaine „Fables choisies“, 2011 m. Įrišo Kaia Lukats (Estija)
„Vessels“. Įrišo Adele Outteridge (Australija), 2004 m.
„Vessels“. Įrišo Adele Outteridge (Australija), 2004 m.
Loreta Glebavičiūtė

Legendinis Vilniaus daktaras

Prisimenant Cemacho Šabado gyvenimą

Nuo rugsėjo pradžios iki spalio Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje veikia paroda „Lietuvos visuomenė Pirmojo pasaulinio karo pradžioje: įvykiai, draugijos, asmenybės“. Parodoje siekiama atidžiau pažvelgti į išskirtines to meto asmenybes ir iškelti naujų klausimų. Pavyzdžiui, ar gerai žinome Vilniuje, Mėsinių g., gyvenusį žydų visuomenės veikėją, daktarą Cemachą Šabadą. Jis buvo ne tik garsus gydytojas, bet ir švietėjas, humanistas, žydų bendruomenės lyderis, tapęs miesto legenda ir net Kornejaus Čiukovskio pasakos „Daktaras Aiskauda“ personažo prototipu. Šiemet pažymimas labdaringo daktaro 150-ies metų jubiliejus.

 

Cemachas Šabadas gimė 1864 m. vasario 5 d. Vilniuje, smulkaus prekybininko šeimoje. Gydytojo specialybę įgijo Maskvos universiteto medicinos fakultete, baigęs universitetą kartu su kitais gydytojais išvyko kovoti su Pavolgyje, Urale ir Vakarų Sibire siautėjančiomis dėmėtosios šiltinės ir choleros epidemijomis. Dalyvavo likviduojant prasidėjusios choleros epidemiją Švenčionyse. Už mokslinį ir praktinį darbą, skirtą cukraligės tyrimams, Maskvos universitete 1894 m. Šabadui buvo suteiktas mokslų daktaro laipsnis. Jis buvo beveik atradęs insuliną. Šioje srityje jo pavardė rašoma šalia gydytojo Josepho von Meringo ir kitų. Tais pačiais metais jaunas gydytojas grįžo į Vilnių, dirbo miesto žydų ligoninėje. Jo namai stovėjo tuometinėje Pohuliankos gatvėje (dabartinėje J. Basanavičiaus).

Vilnius, Pilies gatvė. XX a. pr. Iš LMAVB archyvo
Vilnius, Pilies gatvė. XX a. pr. Iš LMAVB archyvo
Cemachas Šabadas su anūkais
Cemachas Šabadas su anūkais
Paminklas Cemachui Šabadui vaikų sanatorijos kieme (skulptorius S. Šmurla)
Paminklas Cemachui Šabadui vaikų sanatorijos kieme (skulptorius S. Šmurla)
Knygos „Daktaras Aiskauda“ (aut. Kornejus Čiukovskis) viršelis. 1957 m.
Knygos „Daktaras Aiskauda“ (aut. Kornejus Čiukovskis) viršelis. 1957 m.
Romualdas Kvintas, paminklas Cemachui Šabadui. 2007 m.
Romualdas Kvintas, paminklas Cemachui Šabadui. 2007 m.
Erika Grigoravičienė

Propaganda vulgaresnė už pornografiją

Paroda „Okupacijos realijos. I ir II pasaulinių karų Lietuvos plakatai“ galerijoje „Kairė–dešinė“

 

Dviejose Grafikos centro galerijos salėse eksponuojami 1915–1918 ir 1941–1944 m. Lietuvoje (taip pat Latvijoje ir Estijoje) platinti plakatai ir afišos iš Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Bibliografijos ir knygotyros centro, Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rinkinių. Parodos kuratorės Laima Laučkaitė ir Giedrė Jankevičiūtė pavadinimą parinko nepaisydamos aplinkybės, kad sąvoka „okupacija“ mums reiškia ne tik Vokietijos kariuomenės valdžią Pasaulinių karų metu, bet ir kur kas ilgiau trukusį sovietmetį. Ši paroda dailės istorikėms – stambaus tyrimų projekto dalis, o šio svarbus akstinas – Pirmojo pasaulinio karo šimtosios metinės, šiemet plačiai svarstomos visos Europos mokslo ir žiniasklaidos.

 

Ostlando generalinėms sritims bendras plakatas „Churchilis sako pasaką“.1943 m. Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Ostlando generalinėms sritims bendras plakatas „Churchilis sako pasaką“.1943 m. Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Vladimiras Majakovskis (tekstas ir piešinys), plakatas „Skrido virš Varšuvos vokietis ryžas, gauruotas, bet kazokas Danila Laukinis dūrė ietimi, ir jo žmona Polina dabar siuva kelnes iš cepelino“, 1914 m., leidykla „Segoniašnij lubok“, Maskva. Mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Vladimiras Majakovskis (tekstas ir piešinys), plakatas „Skrido virš Varšuvos vokietis ryžas, gauruotas, bet kazokas Danila Laukinis dūrė ietimi, ir jo žmona Polina dabar siuva kelnes iš cepelino“, 1914 m., leidykla „Segoniašnij lubok“, Maskva. Mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka
Vilniaus rotušės rūmuose veikusios Vilniaus dailės muziejaus surengtos grafikos parodos afiša. 1943 m. Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Vilniaus rotušės rūmuose veikusios Vilniaus dailės muziejaus surengtos grafikos parodos afiša. 1943 m. Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. G. Čiuželio nuotr.
Julija Vilkišiūtė

Grąžinant praeitį

Arbatvakaris „Lig Tave sulauksim...“ Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje

Dr. Jurgis Šlapelis ir jo žmona Marija – tautinio atgimimo veikėjai, paskyrę gyvenimą gimtosios kalbos bei Lietuvos nepriklausomybės puoselėjimui ir saugojimui. Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje vykstantys arbatvakariai – tai renginiai, kuriuose, pasitelkus teatrinę kalbą, bandoma sugrąžinti žiūrovą į XX a. pradžią ir leisti jam pabuvoti viename iš tuo metu rengtų slaptų ar pusiau slaptų susibūrimų.

Tulevičiūtė (Marija Šlapelienė). K. Sipario nuotr.
Tulevičiūtė (Marija Šlapelienė). K. Sipario nuotr.
Eglė Tulevičiūtė (Marija Šlapelienė) ir Virginija Kuklytė (Dukra). K. Sipario nuotr.
Eglė Tulevičiūtė (Marija Šlapelienė) ir Virginija Kuklytė (Dukra). K. Sipario nuotr.
Arbatvakario „Lig Tave sulauksim...“ dalyviai. K. Sipario nuotr.
Arbatvakario „Lig Tave sulauksim...“ dalyviai. K. Sipario nuotr.
Eglė Rindzevičiūtė

Sovietinių tremčių istorija ir politika

Po seminaro „Būtasis tęstinis laikas Baltijos šalyse: sudėtingos praeities atmintis ir trauma“

Nuo 1987-ųjų sunki, skaudi, nevienareikšmė praeitis – sovietinė okupacija, Holokaustas, rezistencija – buvo aprašoma asmeniniuose memuaruose, istorikų tekstuose, simbolizuojama paminkluose, jos daiktiniai likučiai rodomi muziejų parodose. Prabėgus daugiau negu dviem dešimtmečiams jau galime atsigręžti atgal ir pažvelgti, kurie praeities aspektai susilaukė didžiausio dėmesio, kokio tipo istorijos įsitvirtino viešojoje erdvėje ir kurie tremčių aspektai liko paženklinti baltosiomis nežinojimo dėmėmis. Būtinybė nuodugniai peržiūrėti skausmingos sovietinės praeities istorijos rašymą buvo aptarta gegužės 24 d. Politinių mokslų institute Paryžiuje (Sciences Po) vykusiame seminare „Būtasis tęstinis laikas Baltijos šalyse: sudėtingos praeities atmintis ir trauma“.

Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės Šiaurio būrio partizanė Ona Lešinskytė-Akacija. Genocido aukų muziejaus archyvas
Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės Šiaurio būrio partizanė Ona Lešinskytė-Akacija. Genocido aukų muziejaus archyvas
Ekspozicija, skirta nacių okupacijai ir holokaustui Lietuvoje. Genocido aukų muziejaus archyvas
Ekspozicija, skirta nacių okupacijai ir holokaustui Lietuvoje. Genocido aukų muziejaus archyvas
Kauno Rezistencijos ir tremties muziejaus darbuotojų parengtos parodos „Lietuvos vaikai tremtyje“ fragmentas Kauno IX forto okupacijų muziejaus salėje. Nuotrauka iš muziejaus archyvo
Kauno Rezistencijos ir tremties muziejaus darbuotojų parengtos parodos „Lietuvos vaikai tremtyje“ fragmentas Kauno IX forto okupacijų muziejaus salėje. Nuotrauka iš muziejaus archyvo
Dalia Kutkaitė

Tekstilės turtai

Pokalbis su Bažnytinio paveldo muziejaus fondų saugotoja Rita Pauliukevičiūte

Kas slepiasi po žodžiais bažnytinė tekstilė?

Didžiausią skaičiumi Bažnytinio paveldo muziejaus rinkinio dalį sudaro liturginiai drabužiai: arnotai, dalmatikos, kapos, stulos ir kt. Įvairios XX a. liturginės reformos palietė ir dvasininkų aprangą, tad pakitus drabužių formoms daugybė jų sugulė į bažnyčių zakristijų ar palėpių komodas, kur sąlygos dažnai nėra palankios audiniams saugoti. Tiesa, galima pasidžiaugti, kad dažnoje aplankytoje bažnyčioje buvo rūpinamasi nenaudojamais liturginiais drabužiais, jie peržiūrimi, vėdinami, deja, ne visur yra kam tai daryti. Tokie nebenaudojami drabužiai dažniausiai

Siuvinėtos dalmatikos fragmentas, Prancūzija (?), XVIII a. vid. Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. K. Stoškaus nuotr.
Siuvinėtos dalmatikos fragmentas, Prancūzija (?), XVIII a. vid. Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. K. Stoškaus nuotr.
Arnotas, XVIII a. Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. K. Stoškaus nuotr.
Arnotas, XVIII a. Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. K. Stoškaus nuotr.
Veliumas, XVIII a. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia. K. Stoškaus nuotr.
Veliumas, XVIII a. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia. K. Stoškaus nuotr.
Liturginis drabužis persiūtas iš carinės Rusijos valdininko munduro. K. Stoškaus nuotr.
Liturginis drabužis persiūtas iš carinės Rusijos valdininko munduro. K. Stoškaus nuotr.
Liturginis drabužis persiūtas iš carinės Rusijos valdininko munduro. Fragmentas. K. Stoškaus nuotr.
Liturginis drabužis persiūtas iš carinės Rusijos valdininko munduro. Fragmentas. K. Stoškaus nuotr.
Kristina Budrytė-Genevičė

XX amžiaus istorijos sūkuriuose

Grafikė Elena Jakutytė (1911–1999)

Nepaprasto subtilumo mokytoją ir nepelnytai užmirštą dailininkę Eleną Jakutytę daugiausia prisimena jos mokiniai, dabar jau garsūs Lietuvos kultūros ir meno atstovai: Petras Repšys, Laima Drazdauskaitė, Edmundas Saladžius, Vidmandas Miliūnas, Alina Meškauskaitė-Kvedarauskienė, Stasys Urbonas-Meškauskas ir kt. Daugelis jų tik gerokai vėliau savo mokytoją pažino ir kaip įdomią dailininkę, pamatė jos grafikos darbų įvairovę. Buvusi gerokai vyresnė už savo mokinius, dailininkė kalbėdavosi su jais tik apie žmogiškus ir dvasinius dalykus ar literatūrą ir meną. Ji neatviravo apie savo sunkų, bet įdomų ir ilgą gyvenimą.
 

Elena Jakutytė gimė dar prieš Lietuvos Tarybai paskelbiant valstybės Nepriklausomybę, pragyveno visą šalies tarpukarį Kaune, matė sovietų okupaciją, vokiečių valdžios užgrobimą ir sovietų reokupaciją. Po Antrojo pasaulinio karo sovietmečiu susirašinėjo su broliu, gyvenančiu Australijoje, ir sulaukė

Elena Jakutytė. „Prometėjas“. 1974 m. Iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo
Elena Jakutytė. „Prometėjas“. 1974 m. Iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo
Elena Jakutytė. „Šv. Jurgis“. 1966 m. Iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo
Elena Jakutytė. „Šv. Jurgis“. 1966 m. Iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo
Elena Jakutytė. „Šv. Jurgis“. Be datos. Iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo
Elena Jakutytė. „Šv. Jurgis“. Be datos. Iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo
Elena Jakutytė. „Šv. Jurgis“. Be datos. Iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo
Elena Jakutytė. „Šv. Jurgis“. Be datos. Iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo
Elena Jakutytė. „Šv. Jurgis“. Be datos. Iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo
Elena Jakutytė. „Šv. Jurgis“. Be datos. Iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo
Elena Jakutytė. „Pavasaris“. 1964 m. Iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo
Elena Jakutytė. „Pavasaris“. 1964 m. Iš Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus archyvo
Kalėdos pas Mašiotus, 1937 metai: Elena Jakutytė sėdi ant parketo pirma iš kairės. Mama Emilija Jakutienė sėdi antroje eilėje antra iš kairės. Elenos brolis Vladas Jakutis stovi trečias iš kairės. Šalia (antra iš kairės) stovi jo žmona, Ona Mašiotaitė-Jakutienė, Prano Mašioto dukterėčia. Pranas Mašiotas stovi trečias iš dešinės. Šalia (antras iš dešinės) jo brolis Jonas Mašiotas, Onos tėvas. Fotografija iš Vidmando Miliūno asmeninio arch.
Kalėdos pas Mašiotus, 1937 metai: Elena Jakutytė sėdi ant parketo pirma iš kairės. Mama Emilija Jakutienė sėdi antroje eilėje antra iš kairės. Elenos brolis Vladas Jakutis stovi trečias iš kairės. Šalia (antra iš kairės) stovi jo žmona, Ona Mašiotaitė-Jakutienė, Prano Mašioto dukterėčia. Pranas Mašiotas stovi trečias iš dešinės. Šalia (antras iš dešinės) jo brolis Jonas Mašiotas, Onos tėvas. Fotografija iš Vidmando Miliūno asmeninio arch.
Laima Laučkaitė

Rasti Vilnių Paryžiuje

„Rafaelio Chwoleso Vilnius: leidžiama išvežti“ parodos Vilniaus Gaono žydų muziejuje proga

Prieškariu gyvenęs Vilniuje ir debiutavęs kaip „Jung Vilne“ grupės dailininkas, Rafaelis Chwolesas (1913–2002) Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Rusiją, pokariu grįžo į Vilnių, 1959–1969 m. gyveno Varšuvoje, nuo 1969 m. iki mirties – Paryžiuje. Dailės istorikė Laima Laučkaitė rengia dailininko monografiją, 2012 m. gegužę ji lankėsi Paryžiuje, dailininko sūnaus Milijaus Chwoleso namuose, kur šiuo metu saugomas Rafaelio Chwoleso palikimas (jo dalis pristatyta parodoje). Jame išliko daug vilnietiškos ikonografijos darbų, tad įdomiausia buvo atrasti Vilnių Paryžiuje. Siūlome ištrauką iš jos knygos apie Rafaelio Chwoleso kūrybą.

Rafaelis Chwolesas. „Geto griuvėsiai“. 1946 m.
Rafaelis Chwolesas. „Geto griuvėsiai“. 1946 m.
Rafaelis Chwolesas. „Pereinamas kiemas“. 1948 m.
Rafaelis Chwolesas. „Pereinamas kiemas“. 1948 m.
Rafaelis Chwolesas. „Bernardinų bažnyčia Vilniuje“. 1955 m.
Rafaelis Chwolesas. „Bernardinų bažnyčia Vilniuje“. 1955 m.
Rafaelis Chwolesas. „Prie Vilnelės“. 1955 m.
Rafaelis Chwolesas. „Prie Vilnelės“. 1955 m.
Rafaelis Chwolesas. „Žiema“. 1958 m.
Rafaelis Chwolesas. „Žiema“. 1958 m.
Rafaelis Chwolesas. „Impresija“. 1963 m.
Rafaelis Chwolesas. „Impresija“. 1963 m.
Rafaelis Chwolesas. „Vaikystės prisiminimai“. 1967 m.
Rafaelis Chwolesas. „Vaikystės prisiminimai“. 1967 m.
Ekspozicijos vaizdas. Gedimino Savickio nuotrauka
Ekspozicijos vaizdas. Gedimino Savickio nuotrauka
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas