Apie Lietuvos istorinės atminties įamžinimo istoriją ir aktualijas
2014 m. lapkričio 2 d. paskelbtas straipsnis „Per Vėlines pagerbti ir laisvės kovotojai“ (kariuomeneskurejai.lt). Aprašomas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vilniaus apskrities skyriaus narių lankymasis Vilniaus ir kai kuriose kitose kapinėse. Rasose jie uždegė žvakeles ant 22 Nepriklausomybės kovų karių kapų (primenama, kad juos čia 1920 m. su bičiule Elžbieta Matulionyte palaidojo Marcelė Kubiliūtė), ant 16 kenotafų ir M. Kubiliūtės kapo.
Istoriniai kontekstai ir įspūdžiai po Giuseppe’s Verdi operos premjeros Kauno valstybiniame muzikiniame teatre
Kauniečiui apsilankymas miesto Muzikiniame teatre – kultūros gyvenimo kasdienybės dalykas. Ne kauniečiui – retas įvykis, ir ši istorinė erdvė savaime skatina prisiminti mūsų operos meno raidą. Ji prasidėjo Vilniuje Miko Petrausko ir Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio „Birutės“ atlikimu dabartinės Nacionalinės filharmonijos salėje 1906 m. lapkričio 6 d. (taigi, po pustrečių metų nuo lietuvių spaudos bei viešo kalbos vartojimo draudimo panaikinimo). Muzikos kultūra sostinėje plėtojosi sparčiai ir buvo esminga tautinio atgimimo dalis. Dramos vaidinimai bei didžiuliai koncertai buvo skirti 1917 m. rugsėjo 18–22 d. d. Lietuvių konferencijos pradžiai ir pabaigai (ji išrinko kitų metų vasario 16 d. Nepriklausomybės atkūrimo aktą paskelbusią Lietuvos Tarybą). Būtų prieita ir prie operos teatro įsteigimo. Vilnių užėmus Lenkijai, visas gyvenimas susitelkė Kaune, kuriam buvo numatytas toks pat likimas. Lenkų planus užgrobti Kauną ir įvykdyti valstybės perversmą susekė lietuvių žvalgyba (dokumentus išgavo žvalgė Vilniuje Marcelė Kubiliūtė).
Karinos Firkavičiūtės knyga
Balandžio 23 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje buvo pristatyta dr. Karinos Firkavičiūtės knyga „Życie w pieśni karaimskiej – Life in Karaim songs – Gyvenimas karaimų dainose – Tirlik karaj jyrlarynda“. Knygą išleido Lenkijos karaimų sąjungos leidykla „Bitik“ ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, leidimą finansavo Lenkijos kultūros ir tautinio paveldo ministerija bei Vroclavo miestas.
Apie moterų muzikių įnašą į Lietuvos muzikinės kultūros istoriją
Dar pernai koncerte M.K. Čiurlionio menų mokyklos salėje išklausyta didžiųjų koncertų salių verta programa ir jos atlikimas – smuikininkės Saulės Kondrotaitės pagriežta Johanno Sebastiano Bacho Čakona iš Antrosios partitos smuikui solo ir Johanneso Brahmso Koncertas smuikui ir orkestrui, op. 77 (fortepijonu skambino Inga Vyšniauskaitė), – paskatino mane žvilgtelti į praeitį. Menininko kūryba yra unikalus įnašas į kultūrą, bet – ir jos eigos padarinys.
Valstybės atkūrimo šimtmečio aidai kultūroje
1908 m. gegužės 15 d. „Vilniaus žinios“ Nr. 107 (945) išspausdino tokį skelbimą: „Subatoje gegužės 17 (30) d. Vilniuje Pagirių gelžkelio kliube (Chersono gatvė; ten dabar „Vaidilos“ teatras – J. B.) bus įrengtas pirmasis Lietuvių Dailės Draugijos KONCERTAS beturčių dailininkų naudai. Koncerte dalyvaus žinomoji Varšavos operos primadonė p. Stojevska, pijanista-kompozitorius p. M. Čiurlianis, Peterburgo konservatorijos tenoras p. Petrauskis ir p. Čiurlianio vedamas lietuvių choras.“ Skelbimas pakartotas kitos dienos laikraščio pirmame puslapyje, apie vakare įvyksiantį koncertą primenama gegužės 17 d. numeryje ir pranešama dar štai kas: „Dasižinojome, kad Varšavos Operos dainininkė primadona p. Stajauskaitė negalės dalyvauti parengtame šiame Dailės Draugijos koncerte dėlei jo suvėlinimo.“ Žinoma, dainininkei būtų akompanavęs pats Čiurlionis, greičiausiai ji būtų padainavusi ir ką nors lietuviška. O Čiurlionio skambinimą, Petrausko (kuriam, aišku, akompanavo Čiurlionis) bei choro dainavimą gegužės 24 d. „Vilniaus žiniose“ poetiškai aprašė Gabrielė Petkevičaitė (deja, nepaminėjo, ką jie atliko).
Keletas istorijos štrichų
Minint valstybės atkūrimo 100-metį, spaudoje bei radijo pokalbiuose yra pasitaikę apgailestavimų, kad neužsimenama apie tai, kaip į Nepriklausomybės Akto paskelbimą anuomet atsiliepta meno gyvenime – nejaugi nebuvo skirta kokio koncerto, spektaklio?
2017-ieji buvo paskelbti Kalbos kultūros metais. Valstybinė lietuvių kalbos komisija gal vėl papildė ar pakoregavo kadaise paskelbtą kalbos klaidų sąrašą, per radiją kalbininkė besispyriojantį neišmanėlį mokė taisyklingai kirčiuoti kokio gal jau ištuštėjusio kaimelio pavadinimo įnagininką ir pan. O seimūnai, visokie pareigūnai ir šiaip žmonės tebekalba kaip kalbėję.
Mintys, inspiruotos naujo televizijos filmo apie Giedrę Kaukaitę
Filmas „Aš žinau tą smoką“ (režisierius Marius Siparis, scenarijaus autorė Ugnė Dalinkevičiūtė) lyg ir panašus į kitus tokio žanro – pasakojimo apie menininko gyvenimą ir kūrybą – filmus; primenami ir parodomi svarbiausi įvykiai, apie filmo heroję kalba kiti asmenys, aišku, ir ji pati. Šiemet gražų jubiliejų pasitinka ir kūrybinės veiklos 50-metį švenčia dainininkė Giedrė Kaukaitė. 1968-ieji – sėkmingi dainininkės metai: baigta konservatorija, laimėti trys konkursai, pavasarį debiutas Operos ir baleto teatre, o tų pačių metų rudenį prasidėjusi stažuotė Milano teatro „La Scala“ akademijoje.