Šiais metais greta tiesioginės stažuotės pagal Fulbrighto stipendiją Stanfordo (JAV) universitete buvo galimybė šventinį laikotarpį praleisti Niujorke. Seniai norėjosi čia stabtelėti ir bent epizodiškai susipažinti su šio megapolio, dar vadinamo Didžiuoju obuoliu (Big Apple), muzikiniu gyvenimu. Žinoma, suspėti į visus Niujorke šventiniu laikotarpiu vykstančius renginius neįmanoma. Kaip ir bet kuriuo kitu metu. Nes čia kasdien – kelios dešimtys įvairiausių koncertų, spektaklių, parodų, susitikimų... Teko rinktis. Pasirinkau „nugriebti grietinėlę“ – aplankyti tik pačias žymiausias sales ir pasiklausyti tik geriausiųjų.

Latvių režisierius Davis Simanis filmu „Metai prieš karą“ (LRT Plius, 13 d. 23.30), regis, nori priversti suabejoti bet kokių naujų, ypač revoliucinių, idėjų prasmingumu. Veiksmas vyksta 1913-aisiais, o filmo herojus viešbučio durininkas patiria įvairiausių ideologijų gundymus. Keliaudamas po Europos miestus – Berną, Prahą, Berlyną, Vieną, Paryžių ir kt. – jis sutinka anarchistų, bombistų, bolševikų, menininkų modernistų ir net Sigmundą Freudą, klausosi jų tiradų, dalyvauja jų akcijose.

2022 m. lapkričio 24 ir 27 dienomis Prahos valstybinėje operoje vyko Richardo Strausso operos „Rožės kavalierius“ premjeriniai spektakliai. Juose Sofi vaidmenį atliko sopranas Vera Talerko, studijavusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, profesorės Astos Krikščiūnaitės dainavimo klasėje. Tai ne pirmas kartas, kai operos solistė bendradarbiauja su Prahos valstybine opera, – šiame teatre Talerko jau yra atlikusi Marcelinos vaidmenį Ludwigo van Beethoveno operoje „Fidelijus“ ir Miuzetės Giacomo Puccini „Bohemoje“. Kitą sezoną solistė pasirodys Giuseppe’s Verdi operoje „Rigoletas“ (Džilda) ir Wolfgango Amadeus Mozarto operoje „Užburtoji fleita“ (Pamina).

„Snappy Operas“ programa buvo įkurta Didžiojoje Britanijoje „Mahogany“ operos grupės, jos siekis – su jauniausio amžiaus auditorija kurti operas vaikams, bendradarbiaujant su operos meno profesionalais. 2021-ųjų birželis pasitiktas šūkiu „The Year of Snappy Operas“ („Snappy operų metai“). Ši programa atkeliauja ir į Lietuvą. Operos meno edukacijos akivaizdoje kalbamės su „Snappy Operas“ ambasadore Lietuvoje dainininke Lauryna Bendžiūnaite.

Liepos–rugsėjo mėnesiais vilniečius džiuginantis Kristupo festivalis A. Mickevičiaus bibliotekos kieme siūlo labai įvairią programą, kurios pamatyti visos, žinoma, neįmanoma. Tačiau negaliu nepasidalyti įspūdžiu, kurį sukėlė rugpjūčio 9-osios vakarą vykęs renginys „Open air opera“, pažėręs ir premjerų, ir talentingų jaunų vardų, ir netikėtumų, ir įvairių pamąstymų.

„1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sodelyje devyniolikmetis Romas Kalanta, protestuodamas prieš sovietinį režimą, apsipylė benzinu ir užsiliepsnojęs sušuko: „Laisvę Lietuvai!“ 2022-aisiais, minint šio reikšmingo įvykio penkiasdešimtmetį, Kauno valstybinis muzikinis teatras pristato naują kūrinį – roko operą „1972“ apie Kauno pavasario įvykius“, – tokiais žodžiais Kauno valstybinis muzikinis teatras pakvietė į naujausio Kipro Mašanausko veikalo premjerą.

Kasdienybė dažnai būna dramatiškesnė nei tai, ką matome istoriniuose filmuose ar melodramose. Bet ją parodyti sugeba ne kiekvienas režisierius. Pirmiausia jis turi būti idealus tikrovės stebėtojas. Toks yra Roy’us Anderssonas.

Keturiasdešimt septyneri metai svaiginančios karjeros įžymiausiame pasaulio operos teatre, pažintis su operos solistų elitu, aštuonias valandas trunkantis asmeninis koncertas, 2552 spektakliai ir daugiau nei 80 skirtingų operų. Visa tai apibūdina legendinį dirigentą Jamesą Levine’ą, kuris kovo 9-ąją mirė Kalifornijoje, eidamas septyniasdešimt aštuntuosius gyvenimo metus. Dėl nežinomų priežasčių apie Levine’o mirtį buvo paskelbta tik kovo 17-ąją, tačiau tai nekeičia fakto, kad netekome iškilios asmenybės, anot dirigento Martyno Staškaus, „tikro operos aristokrato“.

Ne taip seniai, nepamenu, kokius reikalus spręsdami, su Vaidu Jauniškiu pasvarstėme ir apie įsigalėjusią virtualybę, turinčią mums atstoti gyvas / materialias patirtis.

„Nežinau, kaip jaučiasi mėgstantys operą, tačiau teatras online beveik neįmanomas“, – sakė Vaidas.

Ji moka kalbėtis su savimi. Nes šiame spektaklyje vyras (Jurijus Ščiuckis) – pas jūrą arba žvaigždes, o žvejo žmona (Tatjana Genzel) – savyje. Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) spektaklyje „Triušis Edvardas“ dviejų senukų pora yra unikalaus, tik teatre egzistuojančio pasaulio epicentras. Du žmonės, gyvenantys santarvėje ir harmonijoje, gal net sudarantys savotišką vienį, – tarsi šio teatrinio pasaulio pirmapradžiai, šalia mūsų gyvenantys dievažmogiai. Šiame spektaklyje vaikams sena moteris turi dar vieną galią – viską, prie ko prisiliečia, paverčia gyvu, atgaivina ir sužmogina. Keista: spektaklyje vaidina šešiolika aktorių, bet būtent dviem vyriausiems lemta būti neišsenkančia meilės ir tikėjimo gėriu versme.