Kelianti šiurpulius

„1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sodelyje devyniolikmetis Romas Kalanta, protestuodamas prieš sovietinį režimą, apsipylė benzinu ir užsiliepsnojęs sušuko: „Laisvę Lietuvai!“ 2022-aisiais, minint šio reikšmingo įvykio penkiasdešimtmetį, Kauno valstybinis muzikinis teatras pristato naują kūrinį – roko operą „1972“ apie Kauno pavasario įvykius“, – tokiais žodžiais Kauno valstybinis muzikinis teatras pakvietė į naujausio Kipro Mašanausko veikalo premjerą. Šis spektaklis – tik vienas iš R. Kalantos susideginimo penkiasdešimtmečio minėjimo renginių Kaune. Operos kūrėjai siužetui pasirinko laiką iki susideginimo, nors faktinės informacijos apie R. Kalantos gyvenimą yra labai mažai. Matyt, tiems, kurie nustebę kilsteli antakį, programėlėje, po informacijos apie operą, mažesnėmis raidėmis „apsidraudžiama“: „Roko opera „1972“ yra meno kūrinys, kurio veikėjus ir situacijas inspiravo to laiko asmenybės ir įvykiai, bet jis nebūtinai atitinka tikrovę.“

Operos siužetą sukūrė Goda Simonaitytė, dainų tekstus – Arnas Ališauskas, orkestravo Jievaras Jasinskis, muzikinis vadovas ir dirigentas Jonas Janulevičius, režisierius Kęstutis Jakštas, asistuojanti režisierė Viktorija Streiča, scenografas Gintaras Makarevičius, kostiumų ir grimo dailininkė Julija Skuratova, šviesos dailininkas Audrius Jankauskas, vizualizacija Gedimino Lapės, choreografė Stefanija Nosovaitė, chormeisterė Rasa Vaitkevičiūtė, dirigento asistentas Mantas Jančiauskas.

Scenoje ir vizualizacijose – 1972-ųjų hipiško jaunimo laisvalaikis, istorinės protestų nuotraukos su KGB sunumeruotais žmonėmis, to meto gamyklų dokumentika, Lenino paminklų vaizdai ir nufilmuotos simbolinės, iš beveidės minios negalinčio išsiveržti žmogaus scenos. Visa tai derinama su lakoniška scenografija dviejuose scenos aukščiuose ir kukliu apšvietimu.

Spektaklį žiūrėjau du kartus, tad pakomentuosiu matytų artistų sudėtis ir vaidmenis.

Operos centre – jaunuoliai Romas, Kaladė, Kudla, Zosė-Sofija, Lina, Karmela ir Radistas, iš miestiečių ir gamyklos darbuotojų minios išsiskiriantys elgsena, hipiška apranga ir šukuosenomis. Kita veikėjų pusė – Mokytoja, KGB tardytojas, Šeimininkas. Stebintys, tarsi viršlaikiniai personažai – žydas Traubas ir Laisvė. Kaip itin stiprų personažą išskirčiau Minią – praeivius, turgaus spekuliantus, fabriko darbininkus, – kurioje baltais mimų veidais ir užaštrintomis emocijomis išsiskiria baleto artistai. Pagrindinės veiksmo vietos – Miesto sodas ir Radijo gamykla (dabartinė Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčia), nedidelės, bet stiprios scenos vyksta milicijoje ir nekonkretizuojamoje Šeimininko šventėje.

Operos pradžia lakoniška: vakaras, prie Kauno muzikinio teatro, prie vienišos liepos, su transparantu „Mūsų atminties laisvė“ miega į valkatą panašus vyras. Pasibaigus spektakliui iš teatro išeina smagiai nusiteikusi, pasipuošusi minia, kurčia jo replikoms. Rokas Laureckis puikiai sukūrė senyvo, santvarkos fiziškai ir psichiškai sužaloto Kaladės personažą. Tarsi uždarame rate žingsniuojanti minia nekreipia dėmesio į jo šauksmus ir nuvažiuoja (puikus choro ir baleto sukurtas troleibuso įvaizdis!). Jį išgirsta jauna mergina Laisvė (Gabrielė Bukinė ir Ingrida Kažemėkaitė). Jos vardas tarsi pažadina Kaladę – kadaise jis pažinojo vaiką tokiu vardu! – ir istorija nusikelia į praeitį.

Grupelei nerūpestingų, taikių hipių – Romui (Martynas Beinaris), Kaladei (Rokas Laureckis), Kudlai (Egidijus Bavikinas, Vygantas Bemovas), Zosei-Sofijai (Gabrielė Bielskytė ir Dileta Meškaitė), Karmelai (Iveta Kalkauskaitė), Radistui (Martynas Stankevičius), besibūriuojantiems prie plokštelių parduotuvės, priešpriešinami eilėje prie parduotuvės laukiantys žmonės. Tvarkingieji piktinasi jaunimu: kas iš jų išaugs, ar neturėtų to sutvarkyti milicija! Margoje, judrioje scenoje šmėžuoja draudžiamas plokšteles perparduodantis Spekuliantas, iš kurio jaunimas nusiperka Andrew Lloydo Webberio roko operos „Jėzus Kristus superžvaigždė“ plokštelę. Romas susipažįsta su droviąja Lina. Pirmą kartą grėsmės nuojauta suskamba scenoje pasirodžius Mokytojai (Rūta Zaikauskaitė, Kristina Siurbytė). Jaunimui („mes grojam gitarom!“) Mokytoja spigiu balsu primena jų „netinkamumą“ sistemai. „Nesudeginkit savęs!“ – nuskamba nelaimę pranašaujantis jos riksmas.

Greta rodomas ir kitoks miesto gyvenimas. Skrybėlėtas vyras – Šeimininkas (Žanas Voronovas ir Gediminas Maciulevičius) – telefonu kalbasi su scenoje aukščiau esančiais KGB tardytoju (kraują stingdantis Jonas Lamauskas ir Raimondas Baranauskas) ir milicininkais, liepiama užgniaužti laisvą mintį. Tikrai įspūdingai (ir labai nemaloniai) atrodo sulėtinta tardymo, o tiksliau – beginklių suimtųjų (baleto artistai), daužymo scena. Suimtiesiems Kaladei, Kudlai ir Zosei taikomas psichologinis („Mokytis nori?“) ir fizinis smurtas, prie jų seksualiai priekabiaujama, Kaladė nuskutamas, o sumuštas Kudla palūžta. Čia norėčiau išskirti itin įtikinantį, man labiau patikusį E. Bavikino Kudlą. Būtent po šio įvykio milicijoje tarp draugų įkalamas pleištas: prigąsdintas Kudla neberanda sau vietos, priešingai nei vis tvirtesnių pažiūrų Kaladė ir žingsnis po žingsnio besikeičiantis Romas.

Viena iš operos stipriųjų savybių – masinės choro scenos. Tarsi priešpaskutinis žingsnis Romo apsisprendimo link – masinė turgaus scena ir išvykstančio žydo Traubo (Giedrius Prunskus, Žygimantas Galinis), norinčio parduoti seną, bet puikiai veikiantį laikrodį, daina. Romas, kartu su juo kartodamas žodžius apie užlaužtas rankas ir kraują, perima iš jo laikrodį. Kaip vieną įspūdingiausių išskirčiau sceną Radijo gamykloje: į daugiasluoksnę erdvę tarsi robotai ar zombiai įžygiuoja grėsmingai dainuojantys darbininkai, specifiškai „sovietiškai“ judantys baleto artistai (videoprojekcijoje juda net Lenino paminklas). Virš jų pasirodo pakraupę Romas ir Kaladė, atėję čia detalės milicijoje sudaužytam radijo aparatui.

Dar viena itin paveiki, bet ir nemaloni scena – Mokytojos ir Kudlos apsilankymas milicijoje. Su numeriais scenos apačioje stovinčius pagrindinius herojus Mokytoja atpažįsta kaip savo mokinius, ir nieko daugiau. Neatlyžtančiam tardytojui ji dainuoja įsimintiną, į tango ritmą įsuptą ariją, kurioje atsimena Kauną, baltą, šviesų miestą, žmones, namus, tačiau yra nutraukiama – pagal Tardytoją, tik piktžolės iki sovietų čia augo, o kalba dabar bus rusų. Palūžęs Kudla atpažįsta visus savo draugus, išskyrus Zosę, ir pakviečiamas atsiimti simbolinio – trisdešimties rublių atlygio, o prisipažinęs esantis muzikantas Tardytojo priverčiamas groti. Netrukus Kudla su gėrimus pilstančia Zose susitinka Šeimininko puotos scenoje. Svečiai šlovina Šeimininko darbus („Jis atstatė Trakų pilį!“), padovanoja medžioklinį šautuvą, kurį jis tuojau pat išbando. Simbolinėje medžioklės scenoje baleto artistai judesiais vaidina miško žvėris. Išgąsdintas medžioklės Kudla neprašomas išduoda būsimų krikštynų planus, o apie išdavystę išgirdusi Zosė išbėga perspėti draugų.

Operos finalas – nelegalus Karmelos ir Radisto dukters krikštas Radijo gamykloje, kurią jaunimas bent trumpam paverčia Bažnyčia, ir neplanuota Romo ir Linos santuokos ceremonija. Reikia pasakyti, kad Prisikėlimo bažnyčios atpažįstamumas sukuriamas tik lakoniška scenografija ir apšvietimu! Tai pati gražiausia, šviesiausia ir simboliškiausia operos scena: Karmela dainuoja lopšinę dar bevardei Laisvei („Nebijok, mano meile“), grakščiai nuvalyti gamyklos stalai tampa bažnyčios suolais, merginos pasipuošia gėlių vainikais, žaismingai renkamas vaiko vardas ir sustojama prie Romo pasiūlytos Laisvės, spontaniškai sutuokiami krikšto tėvai Romas ir Lina.

Operos kūrėjai jautriai išnaudojo religinius Šventojo Rašto simbolius, vis dažnėjančius operos siužete. Pažinties pradžioje Lina sulygina Romą su vienuoliu; turguje, apstulbintas pasiūlos, Romas klausia, kiek kainuoja Švč. Mergelės Marijos statula, ir nustebintas kainos sušunka: „O Dieve!“; gamykloje paklaikusį Romą Kaladė guodžia: „Jie nežino, ką daro!“, kol galiausiai operos apoteozė įvyksta per krikšto ir santuokos apeigas Prisikėlimo bažnyčioje. Būtent čia simboliškai, tik nuspėjamai, nusižudo Romas. Draugų ir tarsi su kunigo stula Kaladės akivaizdoje prisiekusių Romo ir Linos idilė nutraukiama atbėgusios Zosės. Operos kulminacija sprogsta – būtent čia norėjosi didesnės dramos, galbūt Romo apsisprendimą paaiškinančios platesnės arijos. Visiems bėgant, juos ragindamas Romas staiga praregi („Netikras krikštas, netikros  vedybos <...> niekur jūs nepabėgsit“). Krikšto, Komunijos dubuo tampa tarsi šventojo aureole sceną nušviečiant ugniai.

Ką operos kūrėjai turėjo omenyje: ar Naujajame Testamente minimą krikštą ugnimi, ar ugnies kaip išbandymo, apvalymo simbolį, ar viduramžių Europos erezija apkaltintų asmenų „santuoką“ su ugnimi? Beje, būtent krikšto vanduo atsinešamas trijų litrų stiklainyje, kuriame tikrasis Romas Kalanta į Miesto sodą atsinešė benzino. Romo pasirodymas scenoje su Traubo padovanotu senoviniu laikrodžiu reiškia jo laiko, o galbūt „tų laikų“ pabaigą, tačiau turguje nusipirktų ir draugams parneštų apelsinų metaforos man nepavyko atspėti. Gal tai anuometinių gėrybių simbolis?

Operos finale į bažnyčią kartu su Laisve grįžta pasenęs Kaladė, simboliškai pasilaidojantis Prisikėlimo bažnyčioje, o baltai išdažytais mimų veidais išbuvę baleto artistai nusivalo juos tarsi pareikšdami – su Kalantos mirtimi kaukės nukrito. Opera baigiasi žegnonės žodžiais.

Vos porą valandų trunkanti roko opera man pasirodė netgi per trumpa, vietomis buvo justi, kad siužetas vyksta per greitai, fragmentiškai, su vis didesniu kontrastu rodant jaunimo ir okupuotos realybės paveikslus. Ne visų herojų charakteriai išplėtoti ar kintantys, galbūt mažai dėmesio skirtas šalutiniams veikėjams – Mokytojai, Tardytojui, Šeimininkui, ne iki galo aiškus Spekulianto, Traubo dalyvavimas, sakyčiau, nepakankamai išnaudotos solistų balsų ir aktorinės savybės.

Ir vis dėlto, „1972“ – tikrai įspūdingas veikalas! Dėl siužeto, teminių kontrastų, puikios, vis dar galvoje skambančios K. Mašanausko muzikos. Man daug kas kėlė šiurpą. Supratau, kad pripratusiems prie tradicinės operos „galingųjų“ – karalių, žynių, inkvizitorių – kur kas baisesnis yra KGB tardytojas ar Šeimininkas ir Minia. Tad net nereikia svarstyti apie tokios operos būtinumą, istorinį reikšmingumą ir aktualumą. Ką jau kalbėti apie roko, kuris sovietmečiu buvo tolygus pasipriešinimui santvarkai, reiškinį. Šiai roko operai linkiu sėkmės Kauno scenoje.