7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tikresnės realybės pasakojimai

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 28 (1393), 2021-09-17
Kinas Rodo TV
„Tu gyvendamas džiaukis“
„Tu gyvendamas džiaukis“

Kasdienybė dažnai būna dramatiškesnė nei tai, ką matome istoriniuose filmuose ar melodramose. Bet ją parodyti sugeba ne kiekvienas režisierius. Pirmiausia jis turi būti idealus tikrovės stebėtojas. Toks yra Roy’us Anderssonas. Filmuose jis rodo mikrodramas, kartais priverčiančias susigūžti ar suvokti savo bejėgiškumą, nes tikrovė užgriūna lyg sniego lavina. Tereikia, kad pajudėtų vienas akmenukas... Per „LRT Plius“ šįvakar (17 d. 21.30) rodomas jo filmas „Tu gyvendamas džiaukis“ tęsia „Dainas iš antro aukšto“ – panaši abiejų struktūra. Ji epizodiška ir kaleidoskopiška, panašaus stiliaus, nors ir atsiranda kameros judesio. Anderssonas kuria absurdišką pasaulį, tarsi paliestą siurrealisto rankos. Gal tik truputį groteskiškesnį ar net juodesnį. Filmą pavadinęs citata iš Goethe’s „Romos elegijų“, kur nuskamba mirties upės Letos tema, Anderssonas dažnai rodo savo herojus tą akimirką, kai jie dar nepasirengę pabaigai, nes yra pasinėrę į gyvenimo banalybę, kuri negali tapti paskutiniu žmogaus gyvenimo akcentu. Visus filmo personažus, matyt, sieja neišsipildymas: senstanti hipė skundžiasi, kad jos niekas nemyli, jauna mergina įsimyli be atsako, o emigrantas arabas tiesiog viskuo nusivylė. Jų mikroistorijos išreiškia ne viename režisieriaus filme skambančią perdegimo temą. Anderssonas kritikuoja ne tik individus, bet ir visą švedų visuomenę, kuri ir oportunistiška, ir pasyvi, ir nesugebanti pasipriešinti profašistinėms nuotaikoms. Manau, tai aktualu ir mums, beveik kasdien televizorių ekranuose matantiems fašistuojančių Seimo narių bei jiems prijaučiančiųjų pasisakymus. Nors filmo refrenu tapęs barmeno šūkis, uždarant aludę, esą ryt taip pat bus diena, bent jau mane vis dar nuteikia optimistiškai, ypač jei prisiminsime Anderssono prisipažinimą „Sight & Sound“: „Manau, kad alkoholis padeda žmonėms išgyventi, kai gyvenimas tampa sunkus ir niekam jų negaila.“

Jauna režisierė Ana García Blaya taip pat turi stebėtojos dovaną. Jos autobiografiškas filmas „Geri ketinimai“ (TV3, 18 d. 21.30) perkels į 10-ojo dešimtmečio Buenos Aires. Dešimtmetės Amandos tėvai Gustavas ir Cecilija išsiskyrė. Jų vaikai kas antrą savaitgalį praleidžia pas Gustavą, kuris kartu su draugu turi muzikos plokštelių parduotuvę. Jis nori džiaugtis gyvenimu, į kuri ateina ir išeina vis naujos moterys. Gustavas nuolat vėluoja mokėti alimentus, tad Cecilija su nauju partneriu bei trimis vaikais nusprendžia keltis į Paragvajų ir ten pradėti naują gyvenimą. Sužinojusi apie mamos planus, Amanda padarys viską, kad liktų Argentinoje. „Geri ketinimai“ – subtilus filmas apie brendimą. Gal tokių istorijų kine esame matę ne vieną ir ne dvi, bet režisierė savąją pasakoja nuoširdžiai, ją gaubia šiltų prisiminimų šviesa.

Jano Ole’s Gersterio filmo „Lara“ („LRT Plius“, 23 d. 21.30) herojės kasdienybėje daug plika akimi nematomų dramų. Lara (Corinna Harfouch) švenčia šešiasdešimtmetį, ir priežastis švęsti – ne viena, mat jos sūnus Viktoras (Tom Schilling) vakare gros svarbiausią koncertą savo karjeroje. Bet jau savaitę vaikinas yra nepasiekiamas ir, regis, mama koncerte nelabai laukiama. Bet ji išperka likusius bilietus ir pradeda juos dalinti sutiktiesiems. Tik kad tikrovė vis labiau ima slysti iš Laros rankų... Net jei istorija ir nepasirodys įtikinama, filmas vertas dėmesio dėl Corinnos Harfouch. Neabejoju, kad ne vienas sinefilas šia aktorę įsiminė, kai ji vaidino dar VDR (taip vadinta Vokietijos Demokratinė Respublika) kurtuose filmuose.

Pirmiausia aktorių Beno Kingsley ir Oscaro Isaaco vaidmenys įsimena ir Chriso Weitzo filme „Operacija „Finalas“ (LNK, 21 d. 22.30), nors jis ir pasakoja vieną sensacingiausių 7-ojo dešimtmečio pradžios istorijų, kai 1961 m. Jeruzalėje prasidėjo nacių nusikaltėlio Adolfo Eichmanno teismas. Weitzas rodo, kaip prasidėjo ši istorija, kai Izraelio „Mossadas“ gavo įrodymų, kad Eichmannas gyvena Argentinoje, kai politikai nusprendė, kad jis turi būti sugautas. Režisieriui svarbu ir kiek tai kainuos Peterio Malkino agentų grupei.

 

Dėl gerų aktorių – esto Tõnu Karko ir ruso Sergejaus Makoveckio – įdomu užmesti akį į Andreso Puustusmaa filmą „Žaliosios katės“ (TV1, 19 d. 23.15), juolab kad estiškų filmų ar serialų mūsų televizijos beveik nerodo. Tai pasakojimas apie du nusikaltėlius, kurie po ilgų už grotų praleistų metų išeina į laisvę. Per tą laiką viskas pasikeitė, net tarptautinis Estijos statusas, bet prieš pradėdami naują gyvenimą abu ponai nusprendžia sutvarkyti „asmeninius reikalus“.

 

Negaliu prisiversti žiūrėti televizijų konkursų – net nuo „Maestro“ anonso apima tylus siaubas. Davidas Frankelis, komedijoje „Vienintelė galimybė“ (LRT, 18 d. 22.10) pasakodamas apie panašaus konkurso nugalėtoją Paulą Pottsą, atsisako hagiografinio tono. Provincijoje užaugęs apkūnus vaikinas (James Corden), užuot žaidęs regbį, dainuoja chore. Jis turi problemų dėl antsvorio ir nuo visų rūpesčių bėga į muziką. Klausydamasis operų, filmo herojus atranda kitą, gražesnį pasaulį, kuriame dideli jausmai, kilnūs žmonės ir tikresnė, nei jį supanti, realybė. Tikriausiai Frankelio britiškas humoro jausmas lemia, kad Pelenės istorija šiame filme susijungia su papročių komedija bei melodrama. Kartu režisierius kaltina televizijos sistemą, paremtą paviršutiniškais vertinimais bei stereotipais, ir rodo, kaip lengvai susidarome nuomonę apie kitus žmones, pasiduodami bandos jausmui.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Tu gyvendamas džiaukis“
„Tu gyvendamas džiaukis“
„Lara“
„Lara“
„Operacija „Finalas“
„Operacija „Finalas“
„Vienintelė galimybė“
„Vienintelė galimybė“