Tarp labai gerai ir fantastiškai

„Snappy Operas“ programa buvo įkurta Didžiojoje Britanijoje „Mahogany“ operos grupės, jos siekis – su jauniausio amžiaus auditorija kurti operas vaikams, bendradarbiaujant su operos meno profesionalais. 2021-ųjų birželis pasitiktas šūkiu „The Year of Snappy Operas“ („Snappy operų metai“). Ši programa atkeliauja ir į Lietuvą. Operos meno edukacijos akivaizdoje kalbamės su „Snappy Operas“ ambasadore Lietuvoje dainininke Lauryna Bendžiūnaite.

Kaip veikia „Snappy Operas“ programa, kokia jos esminė idėja?

„Snappy Operas“ yra laimėjimus skinanti Didžiosios Britanijos meninė edukacinė programa, skirta vaikams. O mes esame pirmieji, kurie statysime snapp’ius už Britanijos ribų. Mano didžiulis noras, kad pirmieji juos patirtų pajūrio vaikai, pildosi jau dabar. Tai opera, besirandanti tarytum spragtelėjus pirštais ir trunkanti vos 10 minučių. Ją galima vadinti „žaibiška opera“, taip radosi pavadinimas ir grotažymė #žaibopera. Su mažaisiais dirba profesionalūs režisieriai, muzikantai, kompozitoriai, čia yra visi elementai, reikalingi statant operą. Tačiau pats pagrindinis šio projekto dalyvis, diktuojantis visas sąlygas, – vaikas. Tokioje operoje nėra solistų. Tai visiškai kitoks būdas rašyti, statyti ir atlikti operą.  

Šūkis „Žinios – jėga!“ yra teisingas tik tuomet, kai žinios panaudojamos tinkamai, reikiamu laiku ir tikslingai, o tam reikalingas kūrybingumas – brangiausiai apmokama bet kokio profesionalo savybė šių dienų pasaulyje. Žinoma, projekto metu ugdomas lyderystės genas, lavinami darbo komandoje įgūdžiai. Dalyvavimas projekte teigiamai atsiliepia mokymosi rezultatams, nes išlaisvintos vaizduotės horizontai – platūs, o aukštus skonio standartus reikia lavinti. Tačiau šio projekto esmė yra ta, kad kūrybinis procesas visus neišvengiamai pakeičia.

Atvežate „Snappy Operas“ į savo gimtąją Nidą. Kaip kilo ši idėja? Ar asmeniškai pajutote reikmę tuo dalintis, sukurti kūrybinę aplinką, ar pati aplinka jus pa(si)kvietė?

Idėją nešiojuosi seniai. Mačiau snapp’ių, girdėjau vaikų, dalyvavusių projekte, liudijimus, svarbiausia, mačiau jų švytinčias akis ir jaučiau tą užkrečiamą jaudulį. Kelias iš Didžiosios Britanijos mokyklų į Lietuvos – nei trumpas, nei ilgas: keleri metai galvos skausmo ir geranoriškų pokalbių su ne visai tais, kurie turėjo tai išgirsti. Galiausiai pradžią davė vienas susitikimas Neringos savivaldybėje, vienas komandinis „darom!“. Šios operos neįvyktų be projekto vadovės Editos Lubickaitės išskirtinių vadybinių gebėjimų, jos didžiulio išmanymo ir muzikos, operos meno supratimo. Apie šį projektą net neužsimintume, jeigu neturėtume mokytojų, kurie pirmiausia perims metodiką, rengsis projektui, po to dirbs su vaikais ir atliks visą pirminę ir, kaip paprastai, sudėtingiausią paruošiamąją darbo dalį. Tai papildomas „svoris“ ir taip daug sveriančiame jų kasdienos nešulyje. Gyvybiškai reikalingas tėvų palaikymas ir entuziazmas, o kalbant kavos terminais – reikalingas trigubas espreso su samčiu cukraus, maišu kantrybės ir perspėjimu „nemaišyti“! 

Kokie pagrindiniai ir esminiai „Snappy Operas“ tikslai ir uždaviniai Nidoje, Lietuvoje? Kas laukia jūsų pačios ir mažųjų „operomanų“?

„Snappy Operas“ skirtos visiems vaikams – geriausia juos „sučiupti“ kuo ankstesnio amžiaus, o jeigu dar gali jiems suteikti galimybę mokytis iš geriausių ir kūrybingiausių, leisti pajusti visišką kūrybos laisvę ir išbandyti save kartu su bendraminčiais!.. Kas tada jų laukia – nežinau, bet veikiausiai kažkas tarp labai gerai ir fantastiškai.

Kadangi „Snappy Operas“ programa skirta jauniausio amžiaus žiūrovams, dar tik tapsiantiems operos meno dalyviais ir kūrėjais, prisiminkite ir pasidalinkite savo pirmuoju operos meno patyrimu. Kokie jausmai ir emocijos tada apėmė?

Pirmą operą pamačiau vėlai, pirmieji buvo baletai svečiuojantis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje. Operą patyriau Klaipėdoje, jau mokydamasi Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijoje. Negaliu prisiminti, koks buvo kūrinys, pamenu tik ūžimą ausyse, matyt, pakilus kraujospūdžiui, – visa buvo be galo paveiku, paliko labai stiprų įspūdį, ir tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, vėliau tapusi tikriausia manija...

Jei jau prakalbome apie emocijas, patarkite, kaip nusiteikus, kiek ir kaip pasiruošus artimiesiems ar mokytojams at(si)vesti būsimuosius „Snappy Operas“ dalyvius?

Svarbiausia, tegul jie ateina! Grąžinsime mažylius kitokius, gal šiek tiek sumišusius, bet dažniausiai – kvatojančius ir labai balsingus.

Lauryna, pati esate dviejų vaikų mama, tad kas jums įprasmina vaikiškumą? Kokie ypatingi bruožai būtini suaugusiesiems, kad vaikas jaustųsi reikšmingas ir reikalingas?

Ar kas nors dar prisimena „sekretus“ – po gražiausia stiklo šuke paslėgtas gėles ar saldainių popierėlių instaliacijas, kurias galima rodyti tik patikrintam žmogui ir reikia saugoti nuo nedraugiško bato ar akies... Man vaikai ir yra ta paslaptis, tas „sekretas“, nes jie kasdien vis kitokie, vis labiau tampantys savimi, o aš galiu tik saugoti juos savo dėmesiu, meile, rėmindama savojoje atmintyje jų dienų slėpinius. Kas yra įprasmintas vaikiškumas? Gal nenumalšinamas smalsumas. O svarbiausias reikalavimas suaugusiems – kad vaikas galėtų būti vaiku... Tai sudėtinga. Reikia suaugusiojo brandos daug nagrinėjant save, kol galų gale susitaikysi su savimi nepagražintu, be filtro, su visom klaidom, visu skausmu ir gyvenimo patirtimi. Tik tada galėsi priimti, mylėti kitą tokį, koks yra, tik tada leisi tiesiog būti.

Koks jūsų linkėjimas-kvietimas norintiesiems dalyvauti „Snappy Operas“ programoje?

Šiais metais „žaibuosime“ Neringos gimnazijoje ir dar keliose Klaipėdos mokyklose. Mano svajonė, kad ateityje kiekviena Lietuvos mokykla galėtų įsidiegti šią metodiką ir statytų savo snapp’ius, rašytų savo „žaibo operas“ aktualiomis temomis ir tokias, kaip jiems patiems norisi ir atrodo teisinga. Tai tvari metodika, tai procesas, kurio metu keičiasi ir mokinys, ir mokytojas. Tik pagalvokime, kokia drąsi ir graži karta gali tokioje aplinkoje užaugti. Pačių gražiausių naujų mokslo metų ir kūrybos!

Dėkoju už pokalbį.