Nuo bufonados iki dramos

Liepos–rugsėjo mėnesiais vilniečius džiuginantis Kristupo festivalis A. Mickevičiaus bibliotekos kieme siūlo labai įvairią programą, kurios pamatyti visos, žinoma, neįmanoma. Tačiau negaliu nepasidalyti įspūdžiu, kurį sukėlė rugpjūčio 9-osios vakarą vykęs renginys „Open air opera“, pažėręs ir premjerų, ir talentingų jaunų vardų, ir netikėtumų, ir įvairių pamąstymų.

Tarptautinės jaunųjų operos solistų programos „Opera Accelerator“ („Operos akceleratorius“) rezidentai parodė dvi XX a. pradžios vienaveiksmes operas – Giacomo Puccini „Džanis Skikis“ („Gianni Schicchi“) ir Franzo Schrekerio „Liepsnos“ („Flammen“). Pastaroji austrų kompozitoriaus opera, esanti toli nuo tokios sėkmės kaip Puccini, rodyta tik antrą kartą pasaulyje ir pirmą kartą Lietuvoje. Abu veikalai labai kontrastingi: per vieną vakarą publika išgyveno komediją ir tragediją, bufonadą ir dramą, veristinio jausmingumo skambesį ir panardinimą į vagneriškų ar štrausiškų (Richardo Strausso) faktūros sluoksnių gelmes. Įspūdžiai taip pat dvejopi.

Pirmiausia gana prieštaringų pamąstymų sukėlė „Džanis Skikis“. Ši kompaktiška opera, dažnai statoma viso pasaulio scenose, yra sulaukusi ir prabangių didžiųjų teatrų, ir paprastų studentiškų interpretacijų. Galime prisiminti, kad pirmą kartą Lietuvoje šis veikalas pastatytas Kauno Valstybės operoje 1933 m., praėjus tik penkiolikai metų nuo sukūrimo, 2000-aisiais sugrįžo į LNOBT, o jei kalbėtume apie studentų darbus, pirmasis, koncertinis operos variantas su minimalia režisūra suskambėjo Nacionalinėje filharmonijoje 2008 m., kai šią operą atliko dirigentų Michelangelo Galeati (Italija) ir Roberto Šerveniko vadovaujami LMTA studentai ir absolventai. Šįkart veikalo muzikinė pusė atsidūrė jauno, bet jau nemenką patirtį turinčio dirigento Martyno Stakionio rankose, grojant prie projekto prisijungusiam Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui (meno vadovas Gintaras Rinkevičius), o savo sceninę koncepciją pristatė režisierė iš Klaipėdos muzikinio teatro Karina Novikova, kuriai talkino choreografė Aušra Krasauskaitė, šviesų instaliacijų autorius Linas Kutavičius.

Charakterinių personažų gausa (nuolat scenoje matėme bent dešimties iš šešiolikos dainininkų ansamblį), staigi veiksmo epizodų kaita leidžia statytojams išnaudoti personažų spalvingumą. Tai, galima sakyti, tiesiogine to žodžio prasme ir buvo padaryta – beveik visi nudažyti mėlynai, nuolat rodė įvairias mimikas (tiesa, dažnai perspausdami), akrobatinius triukus ir kitus bufonados elementus. Labai nuoširdžiai ir išradingai scenoje lyg žaisdami dainavo ir kūrė charakterius „mėlynieji“ ir kitokiais keistais apdarais, net juodais kostiumais, apsitaisę Carla Mattioli, Andris Kipļukas, Kšištofas Bondarenko, Rasa Dzimidaitė, Eimantas Bešėnas, Kalvis Kalniņis, Pavelas Morgunovas, Grantas Šileikis, Gabrielė Jocaitė, Pijus Kondrotas, Jevgenijus Kovalčukas, Vakaris Daugirda, Mindaugas Minkus, veiksmą paįvairino šokėjai Germanas Urbonavičius, Mantas Meškauskas, Aušra Krasauskaitė. Tik pagrindiniai veikėjai Arminas Skirvainis (Džanis Skikis) ir Elena Sverdiolaitė (Laureta) savo kasdienišku paprastu įvaizdžiu atstovavo šio laiko ir šio pasaulio gyventojams. Visų balsai gražūs, stiprūs, o gana sudėtinga, ištisinė, ansambliais grįsta muzikos plėtotė dainininkų buvo įveikta tikrai sėkmingai. Išskirčiau brandžiai pasirodžiusį A. Skirvainį, nuostabiąją Lauretos ariją „O mio babbino caro“ (profesionalų įvardijamą kaip itin sudėtingą) gražiai padainavusią E. Sverdiolaitę, stipraus, šviesaus tembro tenorą Andrį Kipļuką, darnius ansamblius.

Tai, kad visi jaunieji dainininkai nepaklydo partitūros labirintuose ir laisvai jautėsi scenoje, derindami dainavimą ir vaidybą, labai maloniai nustebino ir parodė jau nemenką jų profesionalumą bei įdirbį. Juolab kad režisierė jiems iškėlė tikrai nemenkų iššūkių. Antai scenoje pastatyta siena, kuri, viena vertus, išradingai simbolizavo grafičiais išrašytą siužete svarbaus testamento fragmentą, kita vertus, visiškai atitvėrė aukščiau pasodintą orkestrą, kurio, kaip ir dirigento, nematė nei solistai (!), nei publika. Susidarė įspūdis, kad orkestras kažkur groja sau, dirigentas tarsi yra atleistas nuo prievolės sekti solistus ir pasinėręs į savo darbą prie partitūros, o dainininkai dainuoja sau, lyg pagal fonogramą. Negana to, dar įgarsinimas buvo nelabai kokybiškas. Tokie sceniniai sprendimai verčia abejoti, ar statytojai tikrai yra perpratę operos esmę, jos atlikimo specifiką ir kokie šio žanro pagrindai diegiami „Operos akceleratoriaus“ pratybose, vainikuojamose operos pastatymu. Žinia, orkestro, dirigento ir solistų betarpiška sąveika operoje yra tiesiog būtina, o įgusti dirbti tą bendrą darbą turėtų būti vienas pagrindinių repeticijų uždavinių. Juo labiau kai solistams talkina toks patyręs orkestras kaip LVSO bei Hamburge, Zalcburge, Paryžiuje, Antverpene, LNOBT ir kitur operas dirigavęs M. Stakionis.  Vėliau sulaukiau dirigento paaiškinimo, kad dirigentas buvo filmuojamas ir tiesiogiai transliuojamas monitoriuje pastatytame priešais sceną, kurį solistai galėjo stebėti ir sekti. Tokia sistema bei garsas išbandytas ir repeticijose. Tad šis modernus tarpusavio komunikavimas (kas plačiai naudojama visame pasaulyje) kažkiek paaiškina ir pateisina pastatymo koncepciją, nors anksčiau mano minėtas įspūdis išlieka.

Visiškai kitokią situaciją pamatėme prasidėjus kitai operai – Schrekerio „Liepsnoms“. Atsivėrė visas orkestro ir dirigento vaizdas, scena neperkrauta, joje pakabinti kruviną dramą simbolizuojantys lankai, kartkartėmis nusidažantys ryškiai raudona spalva. Nedidelė solistų sudėtis – Gabrielė Bukinė, Michaelas Bellas, Eglė Šlimaitė, Carla Mattioli, Kalvis Kalniņis, Kšištofas Bondarenko ir šokėja Aušra Krasauskaitė, simbolizavusi tarsi pagrindinės herojės sielą, – dabar turėjo pakankamai erdvės girdėti save ir orkestrą. Bravo solistams, kurie per gana trumpą laiką puikiai įvaldė nenutrūkstamos tėkmės ir gerokai komplikuotą operos melodiką, vokišką tekstą, jautriai perteikė savo herojų išgyvenimus. Ypač įtikinamai pasirodė G. Bukinė (Irmgard). Tiesa, kamerinės operos pabaigoje pasigirdę dainininkų ansambliai (choras) kažkodėl sklido iš už scenos, kažkur už orkestro, tad buvo jo užgožti, sunkiai sekėsi pasiekti skambesio darnos. Jie būtų geriau girdimi scenoje, kad ir kokią idėją režisierė norėjo perteikti. Juolab kad K. Novikovos pasirinkta šios operos koncepcija naudoti simbolius, statiką, judesį tikrai pasiteisino ir taikliai atitiko veikalo stilistiką, gražiai įprasmino vidines ir išorines dramas.

Sveikinu Kristupo festivalį, „Operos akceleratoriaus“ vadovus ir dalyvius su nuveiktu dideliu darbu, kuris suteikė ne tik ypatingų akimirkų gausiai susirinkusiai publikai, bet ir sudarė galimybes jauniems dainininkams žengti dar vieną žingsnį operos meno – kaip aukščiausio sceninio patyrimo – link.