Meilės poezijos ir muzikos dermė nuo seno domina menininkus kaip aktuali, laikui ir erdvei nepavaldi tema. Kinta tik jos forma, o turinys lieka panašus: meilės kančios yra visa ko esmė – gyvenimo stabdys ir variklis, kūrybos pagrindas ir impulsas. Sentimentalu, bet ką darysi. Nors ir nemėgstu saldybių, Šv. Valentino dienos proga ryžausi pamatyti net du muziką ir dramą jungiančius renginius meilės tema: aktoriaus, režisieriaus Pauliaus Markevičiaus ir grupės „Luvhurts“ renginį „Broken Hearts Club“ bei „Vaivorykštės miuziklą“.

Šiandien yra du Paryžiai – vienas išorinis, kitas vidinis. Jei nebūtų to Paryžiaus, kuris savo viduje sutelkęs lobynus, tai yra įvairius muziejus, galerijas, jei nebūtų teatrų, kurie savarankiškai kvėpuoja ir tebėra didžiuliai kultūros židiniai, gyvenimas čia atrodytų gana liūdnas. Paryžiaus gatvės ir kvartalai pamažu susiniveliavo, Lotynų kvartale beveik nesutiksi kinematografinių, prancūzų aristokratų tipažų, o nusileidęs nuo Monmartro ne populiariausiais turistiniais takais, tik po kurio laiko gali suprasti, kad patekai į Clichy bulvarą, kuriame sukasi „Moulin Rouge“ sparnai.

Kaip tik penktadienį, kai pasirodo „Septynios meno dienos“, kovo 7-ąją, bus iškilmingai įteikiamos Vyriausybės kultūros ir meno premijos. Tarp laureatų – kompozitorė Loreta Narvilaitė, šiemet rudenį pažymėsianti gražią sukaktį. Žinant jos muziką, su šia poetiško skambesio kūrėja, ko gero, smagiausia pabėgti nuo slegiančių nūdienos aktualijų bei kontekstų ir panirti vien į kūrybos pasaulius – ten, kur mūsų stiprybė, amžinai gyvybingos idėjos ir žmogiškasis atsivėrimas byloja vien muzikos garsais.

Išsipildė sena svajonė – gyvai pamatyti senovinių baletų žinovo, choreografo Pierre’o Lacotte’o (1932–2023) rekonstruotą baletą „Paquita“ pagal Édouardo Deldevezo ir Ludwigo Minkaus muziką bei Josepho Mazilier ir Mariaus Petipa choreografiją (spektaklio premjera įvyko 2001 m.). Iki šiol branginamame 2004 m. šio baleto DVD įraše šokančios žvaigždės Agnès Letestu ir José Carlosas Martínezas jau senokai baigė karjerą (Letestu programoje įrašyta kaip kviestinė repetitorė), o spektaklis su puikiais Luisos Spinatelli scenovaizdžiais ir kostiumais vis dar gyvas ir sutraukia minias žiūrovų (šį sezoną į savo repertuarą „Paquitą“ įrašė ir Milano teatras La Scala, premjera – birželio 11 d.).

Latvijos nacionalinis dailės muziejus vis pakviečia į parodas, kurios reikšmingos ne vien šios šalies, bet ir viso regiono kultūros istorijai. 2024 m. lapkričio 30 d. erdviose šio muziejaus laikinųjų parodų salėse atidaryta išsami paroda, skirta tapytojo ir scenografo Ludolfo Liberto (1895–1959) kūrybai. Tiems, kurie domisi XX a. pirmosios pusės Lietuvos operos ir baleto istorija, ši pavardė girdėta – Libertas sukūrė scenovaizdžius keturiems Kaune veikusio Valstybės teatro spektakliams.

Su scenos meno vadybos studijų magistre Indre Stakišaityte kalbamės apie baletą, stažuotę „Metropolitan Opera“ teatre, šokio piešinius, patirtį užsienyje ir teatro rinkodarą.

Retas teatras pasaulyje per pastaruosius šimtą metų kraustėsi net kelis kartus. Antai dabar žinomo kaip Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) pirmtakė Operos ir dramos vaidykla po pirmojo spektaklio 1920-ųjų gruodžio 31-ąją iki pat šių dienų keitė ne tik pavadinimus (jų būta net 12 – Lietuvos opera, Valstybės opera, Valstybės teatras ir kt.), pastatus, bet ir miestus. Operos ir dramos vaidykla savo veiklą pradėjo Kaune, pastate, kuris Lietuvai buvo itin svarbus – čia 1920 m. gegužės 15 d. įvyko pirmasis Steigiamojo Seimo posėdis. Kelis kartus rekonstruotas pastatas tarsi gulbė puošė laikinąją Lietuvos sostinę iki baisiausios XX a. tragedijos, kuri ne tik sugriovė miestus, bet ir po įvairius pasaulio kampelius išblaškė daugybę talentingų menininkų.

Valdovų rūmų Didžiajame kieme ketvirtąsyk vykusiame festivalyje „LNOBT Open“ birželio mėnesį skambėjo Henry Purcello opera „Didonė ir Enėjas“ (libreto autorius Nahumas Tate’as, režisierė ir choreografė Dóra Barta, muzikos vadovas ir dirigentas Vytautas Lukočius, scenografė Ildi Tihanyi, kostiumų dailininkė Andrea Kovács, šviesų dailininkas Józsefas Pető). Turtingos dramaturgijos ir melodingo veikalo akivaizdoje savo pajautomis ir įžvalgomis dalijasi Kartaginos karalienę Didonę ir Trojos princą Enėją įkūniję operos solistai – sopranas Aistė Pilibavičiūtė ir tenoras Tomas Pavilionis.

Į brolių Holderių parodą Victoria Miro galerijoje mane paviliojo viename iš elektroninių naujienlaiškių pamatytas Geoffrey Holderio darbas „Mauduoliai II“. Ant vandens paviršiaus žydrų raibulių fone plūduriuoja tamsaus šokolado spalvos kūnas: užmerktos akys, vos vos pravertos lūpos, rankos atmestos atgal, delnai panardinti po vandeniu. Fone dar dviejų mauduolių, o gal ir tos pačios figūros atspindžiai. Tamsus nuogas kūnas romiai ilsisi sūriame popieriaus mėlyje. Kūrinys visų pirma akis pavilioja spalvų ryškumu, tuomet pakeri tobulu vasaros, laisvės, ramybės, sulėtėjusio laiko įkūnijimu ir galiausiai nuginkluoja, įtikina detalėmis. Geoffrey Holderis popieriuje palieka ekspresyvius pieštukų štrichus, kurie pasimato tik priėjus arčiau ir figūrai bei vandeniui įpučia gyvybės.

Penktadienio vakaras. Skimbčioja taurės, skamba lengvas, ausiai itin malonus džiazas. Visi pasipuošę, šventiškai nusiteikę. Tik atmosfera kažin kodėl persmelkta melancholijos ir tas skandinantis liūdesys vis stiprėja, o akyse darosi vis blankiau: žvilgsnis nebenori fokusuotis, atmintyje išlieka tik jausminiai inkliuzai. Toks tas eilinis vakaras „Café existans“, kur laisvai liejasi gėrimai, o už šypsenų slepiasi neišsipildę jausmai ir asmeniniai apmąstymai. Kažkam tai fikcija, kažkam – artima realybei.