Laba diena, mielieji, leiskite prisistatyti ‒ Mazurkevičius aš, Jonas Mazurkevičius, Miestų statybos projektavimo instituto vyr. architektas[1]. Stovite jūs prie buvusio Švietimo ministerijos kooperatinio namo ant Profesorių kalvos B. Sruogos g. 36. Taip taip, Profesorių kalva, kaipgi kitaip, kai čia kiekviename bute po profesorių apgyvendinome. Kai 1966 m.[2] Rimantas Dičius su Zigmu Daunora ir Juliumi Jurgelioniu VISI[3], o 1970 m. ir Vilniaus universiteto naujus korpusus Saulėtekyje pastatė, tai, skaityk, visa profesūra į Antakalnį persikraustė.

Pagrindinį vaidmenį atlieka ieškančiųjų atsakymo į klausimą apie įsimintiniausius įvykius statusas. Vienaip svarbą mato Baleto skyriaus mokiniai, kitaip jų dėstytojai, baleto artistai arba choreografai, baleto spektaklių žiūrovai arba specialistai – kritikai, recenzentai, istorikai ir t.t. Kiekvienas turi savo nuomonę, su kuria ne visi sutinka. Tad mano nuomonė ne visus patenkins, bet šiandien prisimenu tuos įvykius, kurie bent jau man per metus paliko didžiausią įspūdį.

Kai Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras kvietė į premjerinius Giuseppe’s Verdi operos „Aida“ spektaklius, lapkričio 10 ir 11 d. Latvijos nacionalinė opera pristatė jau antrąją šio sezono premjerą – Ferdinando Héroldo baletą „Tuščias atsargumas“, pasaulio baleto istorijoje labiau žinomą prancūzišku „La Fille mal gardée“ pavadinimu.

Naujausias valstybinio choro „Vilnius“ (meno vadovas ir vyr. dirigentas Artūras Dambrauskas) repertuaro komponentas – šiuolaikinė opera. Po ilgų transformacijų ir pokyčių ji įgavo pavidalą – lapkričio 25 d. Vilniaus senajame teatre pristatytas keturių paveikslų spektaklis „Kas aš?“, suvienijęs penkis kompozitorius. Libreto autorius ir režisierius Alvydas Šlepikas, kostiumų dailininkė bei scenografė Birutė Ukrinaitė, choreografė Indrė Puišytė-Šidlauskienė, šviesų dailininkas Džiugas Vakrinas, vaizdo projektorių autorius Oskaras Stirna, dekoracijų kūrėjas Remigijus Jančauskas, garso režisierius Vilius Narvilas.. Kupinas prasmingų idėjų spektaklis pradėjo savo kelionę po Lietuvą. 

Pirmieji Steveno Spielbergo filmo „Linkolnas“ (LRT, lapkričio 2 d. 22.15) kadrai priverčia suklusti: prezidentas sėdi nugara į mus, klausosi juodaodžių kareivių, cituojančių vienos jo deklaracijos žodžius, bet sėdinčiojo poza iškart sukelia asociacijas su garsiąja Abrahamo Lincolno skulptūra. Ši nuoroda į skulptūrą pasirodys filme kelis kartus – ant kelių padėti sugniaužti kumščiai apibūdins Linkolno būseną viename svarbiausių epizodų, kai jis priims sprendimą stabdyti Pietų delegatų atvykimą į Vašingtoną.

Naujausias Latvijos nacionalinės operos baleto trupės spektaklis – Oleksandro Rodino baletas „Baubas. Siaubo naktys“, kurio premjera įvyko 2023 m. balandžio 20 d., – atgaivino vaikystės prisiminimus apie nedideliame ir dar nespalvotame televizijos ekrane žiūrėtą, ko gero, vieną pirmųjų sovietinių siaubo filmų, sukurtą 1967 m. pagal Nikolajaus Gogolio apsakymą.

Netikėtumas – viena pagrindinių meno kūrinio paveikumo sąlygų. Įvairialypis teatro kūrinio prisilietimas prie žiūrovo sunkiai įvyktų, viską žinant iš anksto. Sudėtingiausia, kai literatūra yra itin gerai pažįstama, o personažai ir frazės tapusios kasdienybės dalimi. Ar šiandien dar įmanomas netikėtumas, tarkim, statant Williamą Shakespeare’ą? Lenkų režisierius Krzysztofas Warlikowskis tai įrodė kovo 11 d. naujuosiuose Paryžiaus operos rūmuose Bastilijos aikštėje (Opéra Bastille) pristatydamas kompozitoriaus Ambroise'o Thomas (1811–96) operą „Hamletas“ (1868).

Šį kartą pokalbis su Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistu Tomu Pavilioniu vyksta Helsinkyje. Sausio 27 – kovo 4 d. Suomijos nacionaliniame operos ir baleto teatre buvo parodytas naujas Giacomo Puccini operos „Turandot“ pastatymas, kuriame Pongo vaidmenį atliko tenoras Pavilionis. Tad suskubau jį pakalbinti apie įspūdžius bei patirtis, susijusias su šia premjera.

Kaip įsivaizduojate Y kartos Jūratę ir Kastytį? O kaip apibūdintumėte jų ryšį? Atsakymų į šiuos klausimus ieškojo Stalo teatro komanda. Ne kartą įvairiomis formomis perpasakota Maironio baladė naujai interpretuojama režisierės Saulės Degutytės spektaklyje „J + K = M“. Daugiau nei prieš šimtmetį sukurtos legendos ir nūdienos interpretacijos, skirtos Y kartai, sąsaja iš anksto žadino smalsumą: ko tikėtis?

Šiais metais greta tiesioginės stažuotės pagal Fulbrighto stipendiją Stanfordo (JAV) universitete buvo galimybė šventinį laikotarpį praleisti Niujorke. Seniai norėjosi čia stabtelėti ir bent epizodiškai susipažinti su šio megapolio, dar vadinamo Didžiuoju obuoliu (Big Apple), muzikiniu gyvenimu. Žinoma, suspėti į visus Niujorke šventiniu laikotarpiu vykstančius renginius neįmanoma. Kaip ir bet kuriuo kitu metu. Nes čia kasdien – kelios dešimtys įvairiausių koncertų, spektaklių, parodų, susitikimų... Teko rinktis. Pasirinkau „nugriebti grietinėlę“ – aplankyti tik pačias žymiausias sales ir pasiklausyti tik geriausiųjų.