Balandžio 28–29 d. Graikijos choreografas Christos Papadopoulos jau antrą kartą viešėjo tarptautiniame šiuolaikinio šokio festivalyje „New Baltic Dance“. Šįkart jis pristatė naujausią savo kūrinį „My Fierce Ignorant Step“, nagrinėjantį pirmuosius kartus ir jaunatvišką tikėjimą, kad viskas įmanoma. Choreografas džiaugiasi galėdamas grįžti į Vilnių: „Kai pasakiau šokėjams, kad vyksime čia, visi labai apsidžiaugė. Mums čia patinka – miestas labai gyvas, o žmonės itin malonūs.“

Bendros trijų Baltijos šalių gastrolės – reta proga Lietuvos žiūrovui pamatyti, kuo šiandien gyvena kaimyninių teatrų baletas. Estijos nacionalinė opera pasirinko choreografo, ilgamečio baleto solisto Jevgenijaus Gribo kartu su jaunosios kartos kompozitore Alisson Kruusmaa 2024 m. sukurtą šiuolaikinį baletą „Pasaulio pabaigos šviesa“, o Latvijos nacionalinis operos ir baleto teatras – choreografų Aivaro Leimanio ir Elzos Leimanės baletą „Esmeralda“, kurio premjera Rygoje įvyko tik prieš metus.

Niujorkas visada buvo miestas, geriausiai mokantis parduoti savo mitologiją, tačiau šį pavasarį Modernaus meno muziejus (MoMA) nusprendė perrašyti vieną ryškiausių XX a. meno istorijos romanų. Paroda „Frida ir Diego: paskutinis sapnas“ („Frida and Diego: The Last Dream“) nėra tiesiog dar viena retrospektyva. Tai – operinis spektaklis be dainininkų, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka ne tik drobės, bet ir pati erdvės dramaturgija.

Laikotarpiu, kai kasdien girdime diskusijas apie saugumą, grėsmes ir gynybą, kai JAV karinės pajėgos užpuola Venesuelą ir pagrobia jos prezidentą, o Ukrainoje neįžvelgiame karo pabaigos, Šiuolaikinio meno centre vykstanti paroda „Varpai ir patrankos. Šiuolaikinis menas militarizacijos akivaizdoje“ (kuratoriai Virginija Januškevičiūtė ir Valentinas Klimašauskas) atrodo ne tik aktuali, bet ir neišvengiama.

Paskutiniai 2025 metų mėnesiai prabėgo su baleto ženklu: ruošiantis minėti nenutrūkstamos Lietuvos baleto istorijos šimtmetį, surengta daug įvairiausių renginių, tačiau svarbiausia veiksmo vieta buvo Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT), kur iki šiol tęsiamas Valstybės teatre Kaune prasidėjęs baleto kelias. Jau metus nacionalinei baleto trupei vadovaujanti Jurgita Dronina diegia naujas tradicijas, siekdama, kad šis menas Lietuvoje būtų dar labiau matomas ir suprantamas.

Reikšminga laikyčiau Nacionalinėje dailės galerijoje veikusią parodą „Sidabro merginos“ – visuomet džiugu, kai tiek dėmesio (užtarnauto!) skiriama ilgai periferijoje buvusioms moterims menininkėms.

Klaipėdoje veikianti šokių mokykla CODA, vadovaujama Ingos Briazkalovaitės, savo aštuonioliktąjį gimtadienį nusprendė paminėti kartu su profesionalaus Lietuvos baleto šimtmečiu, kuris bus švenčiamas gruodžio 4-ąją – dieną, kai Valstybės teatre įvyko Léo Delibes’o baleto „Kopelija“ premjera.

Baletas „Esmeralda“, kurį pagal XIX a. populiarų Victoro Hugo romaną „Paryžiaus katedra“ ir Cesare’s Pugni muziką pastatė choreografas Jules’is Perrot, pirmą kartą buvo parodytas 1844 m. Jos Didenybės teatre Londone, o Esmeraldos vaidmenį sukūrė balete „Žizel“ išgarsėjusi Carlotta Grisi; pats choreografas atliko poeto Grenguaro vaidmenį, Febą vaidino Arthuras Saint-Léonas, Flior de Lis – Adelaide Frassi, Kvazimodą – Antoine’as Louis Coulonas.

Kovo mėnesį Lietuvos mokslų akademijos Didžioji konferencijų salė skardėjo nuo neįprasto šurmulio. Mokslininkų, ir ne tik, vaikai buvo pakviesti į dviejų veiksmų operą-operėlę mažiesiems „Batuotas katinas“. Tai nuolat nerimstančio kūrybingo žmogaus – profesoriaus Vladimiro Prudnikovo – kūrybos vaisius. Jis – operos vaikams koncepcijos ir libreto autorius, režisierius ir net scenografas.

Carlos Simón filme yra tai, ko su žiburiu nerasi naujuose lietuviškuose filmuose. Turiu galvoje empatiją filmo herojams. Gal todėl žiūrovams bus lengva su jais susidraugauti. Antrojo, Berlyne „Auksiniu lokiu“ apdovanoto, Simón ilgametražio filmo „Alkarasas“ (LRT Plius, 17 d. 21.33) veikėjai – žmonės, kuriuos ji gerai pažįsta. Jie gyvena Katalonijoje, Alkaraso kaime, augina vaisius ir daržoves.