Operos istorijoje aptinkame ne vieną talentingą menininką, kuris yra sukūręs daugybę vaidmenų ir pasirodęs galybėje scenų. Tačiau reto karjera trunka šešis dešimtmečius ir vargu ar prireiktų abiejų rankų pirštų norint suskaičiuoti artistus, einančius į sceną ir po 80-mečio. Tokia asmenybė yra ispanų tenoras, dabar dainuojantis baritonu, Plácido Domingo, kuris sausio 21-ąją šventė garbingą jubiliejų. Pats solistas vokiečių transliuotojui „Deutsche Welle“ juokavo, kad apie savo amžių jam labiau patinka pasakyti prancūziškai – quatre-vingt, kas išvertus reiškia „keturis kartus po dvidešimt“.

Pasibaigus kraupiems 2020 metams nusprendžiau nebetęsti ciklo apie operų transliacijas internetu. Tam yra kelios priežastys. Pirmoji – nauji metai, naujos idėjos ir planai. Antroji – tų pačių transliacijų kartojimas. Tikiuosi, kad beveik metus trukęs ciklas ne vienam skaitytojui leido susipažinti su garsiausiu pasaulio teatru, apie kurį, pripažinkime, Lietuvoje informacijos mažai. Sakyčiau, per mažai.

Kokie renginiai, kūriniai, leidiniai, asmenybės, veikla ir pan. buvo itin reikšmingi šių metų Lietuvos muzikiniam gyvenimui, nepaisant pandemijos, įnešė svarbių naujų idėjų ar formų arba prasmingiausiai atliepė istorinės-kultūrinės atminties aspektą?

Keista... bet liūdna žinia apie kompozitorės ir mokytojos Genovaitės Vanagaitės iškeliavimą iš šio pasaulio pasiekė sulig šiltu saulės spinduliu pro langą. Tokia ji ir buvo – šildanti savo žvilgsniu, spindinti ir mylinti.

Mokėmės pas ją pradinėse klasėse M.K. Čiurlionio menų mokykloje. Ir kiek tik prisimenu jos solfedžio pamokų – klasė šviesi, šilta, saulėta, kaip ir mūsų visų nuotaikos, lyg tuo metu niekada nebūtų apsiniaukę. Įprasta, jog solfedis nėra vaikų mėgstamas užsiėmimas, o mes laukdavome jos pamokų ir to momento, kai iš triukšmingo koridoriaus galėsime suvirsti į, rodos, visad jaukią jos klasę.

Jau beveik 40 savaičių garsiausias pasaulio teatras savo turinį rodo internete. Daugybė operų iš skirtingų laikotarpių leidžia susipažinti su vienais geriausių pasaulio kūrėjų, solistų bei dirigentų, pamatyti, kaip atrodė skirtingo laikotarpio menas. Niujorko „Metropolitan opera“ repertuare visuomet buvo ir klasikinių pastatymų, ir modernių, koja kojon su laiku žengiančių veikalų – šiuolaikinių operų, klasikinių veikalų modernių interpretacijų. Joks kitas pasaulio teatras nėra taip plačiai pasiekiamas ir aptarinėjamas kaip Niujorko opera, tad nenuostabu, jog prabėgus beveik devyniems mėnesiams šis ciklas vis dar tęsiamas.

Neprilygstamas interpretatorius ir visų mylimas bei gerbiamas dirigentas Jonas Aleksa seniai nebevarsto operos ir baleto teatro durų. Sunku patikėti, kad prabėgo jau penkiolika metų, kai maestro iškeliavo amžinybėn. Ryškų pėdsaką jis paliko ne tik Lietuvos operoje. 1990–1994 m. dirigentas dirbo Slovakijoje ir ten yra prisimenamas kaip pakėlęs teatro meninį lygį ir įnešęs svarbų indėlį į Slovakijos operos meną.

Niujorko „Metropolitan opera“ toliau sėkmingai transliuoja savo spektaklius internetu. Mažai kas žino, kad teatras savo internetinėje platformoje yra paviešinęs visą archyvą, sudarytą iš 700 radijo, televizijos bei kino įrašų, kurių seniausi datuojami dar prieš Antrąjį pasaulinį karą. Susimokėjus 14,99 JAV dolerių kas mėnesį galima žiūrėti bei klausytis visų įrašų, kurių dauguma restauruoti. Nemokamos internetinės transliacijos taip pat tarnauja kaip mokomoji priemonė – juk operos solistai iš anksto žino, kad netrukus kurs vieną ar kitą vaidmenį, tad tai puiki proga pamatyti geros kokybės spektaklį.

Operos karaliumi tituluoto įžymiojo boso Vaclovo Daunoro biografiją puošia ne tik dainavimas Lietuvos operos teatre, daugybėje scenų tuometėje Sovietų Sąjungoje, bet ir stažuotė Milano „La Scala“ (1966–1968 m.), kur jis dainavo Monteronę Giuseppe’s Verdi operoje „Rigoletas“ ir Didįjį žynį Wolfgango Amadeus Mozarto „Idomenėjuje“. 1967 m. „Rigoleto“ spektaklyje teko pasirodyti su pačiu Luciano Pavarotti.

Spalio 19-oji išsivedė scenos karalių Vaclovą Daunorą. Diena pasitaikė ryški, saulėta ir smarkiai vėjuota, nerami. Tarsi operos Karaliaus gyvenimo iliustracija. Kad ir kiek vėtė ir mėtė likimas, kad ir kokios audros siautėjo, jo sielos žiburėlis vis tiek visada išvesdavo į ryškią šviesą. Antraip negi galėtum visam gyvenimui pavergti publiką, kuri net 25 metus Lietuvoje jo nebemačiusi ilgėtųsi taip, kad sugužėtų pasižiūrėti, kad ir į nebedainuojantį, negalios kamuojamą? Talento ir įtaigos nenusipirksi, nesuvaidinsi. Ir nepamirši!

Pastarosios trys savaitės Niujorko „Metropolitan opera“ teatrui buvo išties intensyvios ir sudėtingos. Ne todėl, kad žymiausias pasaulio operos teatras intensyviai dirbtų, o dėl to, kad pasaulį apskriejo nemažai naujienų, susijusių su šios įstaigos veikla. Pirma ir svarbiausia naujiena, kuri sukėlė dar daugiau šoko nei teatro uždarymas, – rugsėjo 30-ąją pasirodžiusi žinia, jog bene geriausias pasaulio baritonas lenkas Mariuszas Kwiecieńis baigia savo karjerą. 1999 m. įvykęs debiutas iki paskutinio spektaklio 2018-aisiais leido solistui prestižiškiausioje pasaulio scenoje pasirodyti 214 kartų. Žymusis baritonas savo karjerą iš dalies baigia dėl prieš keletą metų šiame teatre patirtos stuburo traumos dainuojant Wolfgango Amadeus Mozarto „Don Žuane“.