Kalėdinis sezonas Niujorke

Šiais metais greta tiesioginės stažuotės pagal Fulbrighto stipendiją Stanfordo (JAV) universitete buvo galimybė šventinį laikotarpį praleisti Niujorke. Seniai norėjosi čia stabtelėti ir bent epizodiškai susipažinti su šio megapolio, dar vadinamo Didžiuoju obuoliu (Big Apple), muzikiniu gyvenimu. Žinoma, suspėti į visus Niujorke šventiniu laikotarpiu vykstančius renginius neįmanoma. Kaip ir bet kuriuo kitu metu. Nes čia kasdien – kelios dešimtys įvairiausių koncertų, spektaklių, parodų, susitikimų... Teko rinktis. Pasirinkau „nugriebti grietinėlę“ – aplankyti tik pačias žymiausias sales ir pasiklausyti tik geriausiųjų. Taigi, per Kalėdų ir Naujųjų metų šventes aplankiau: „Carnegie Hall“, kur išklausiau Georgo Friedricho Händelio oratoriją „Mesijas“ (gruodžio 21 d.), Metropoliteno operą su Giuseppe’s Verdi „Aida“ (gruodžio 27 d.), „Broadway theatre“ klausiausi Andrew Lloydo Weberio „Operos fantomo“ (sausio 3 d.), Metropoliteno operoje – Verdi „Traviatos“ (sausio 5 d.), Linkolno centre – koncerto su Niujorko filharmonijos orkestru ir pianiste Yuja Wang (sausio 6 d.).

Be koncertų, taip pat teko apsilankyti Metropoliteno, Bruklino, Niujorko miesto muziejuose ir net dalyvauti paskaitoje-pristatyme Niujorko lietuvių bendruomenei (Lietuvių susivienijimo Amerikoje patalpose), kur pasakojau apie tai, ką dabar tyrinėju – lietuviškus ritinėlius pianolai.

Bendras aplankytų koncertų ir salių įspūdis, be abejonės, puikus. Tikriausiai neverta net diskutuoti apie muzikantų profesionalumą, atlikimo kultūrą ir meninį lygį. Viskas nepriekaištinga ir pačios aukščiausios kokybės. Tad savaitė Niujorke tapo išties puikiais „kvalifikacijos kėlimo“ kursais.

Pirmiausia nustebino suvokimas, kad visi šie pasaulinio žinomumo kolektyvai susitelkę visiškai nedideliame, mažiau nei vieno kvadratinio kilometro plote. Pridėjus dar garsiąją Juilliardo mokyklą, šiame mažyčiame Niujorko lopinėlyje susikoncentruoja vos ne pasaulinis centras, savotiška muzikantų Meka.

Kitas nuostabą sukėlęs dalykas buvo tai, kad, pasirodo, visi šie kolektyvai ir institucijos gauna tik dalinę (apie 50 proc.) valstybės paramą. Kita dalis finansų surenkama iš įvairių rėmėjų. O rėmėjai savo dosnumu tiesiog pribloškia, nes gali sau leisti per metus paaukoti ne vieną ir net ne keliasdešimt milijonų dolerių. Pavyzdžiui, stambiausias privatus „Carnegie Hall“ rėmėjas – „The Weill Family Foundation“ – 2023 m. koncertiniam sezonui skyrė net šimtą milijonų! Nežinau, ar galime tokius dalykus lyginti su mūsų šalies situacija. Atrodytų, tai apskritai nelygintina. Nors esminiai veiklos principai yra tie patys.

Labai malonu prieš renginį gauti išsamų bukletą, kuriame ne tik koncerto programa, bet, pirmiausia, išvardinti rėmėjai ir visi atlikėjai (orkestro muzikantai ir choristai). Taip pat išspausdintos svarbiausių atlikėjų biografijos, aprašyta salės istorija, jos įranga, fiziniai duomenys ir akustinės savybės. Ir dar pateiktas viso koncertinio sezono kalendorius. Taip esi nepastebimai ir labai mandagiai įtraukiamas ne tik į vakaro, bet ir į viso sezono, visos kultūrinės erdvės kontekstą. 

Kas yra kitaip nei Lietuvoje ar Europoje? Tai stipresnis, sakyčiau, atsipalaidavimo pojūtis. Orkestro muzikantai į sceną renkasi po vieną, kada kiekvienam patogiau. Kartais atsineša ir greta pasistato buteliuką vandens ar termosą arbatos. Muzikantai neskuba sėstis į savo vietą, pasikalba su salėje pastebėtais draugais, pažįstamais, apsikeičia naujienomis su greta sėdinčiais kolegomis. Prieš pat koncertą į sceną išeina pirmasis smuikas. Jam parodomas ypatingas dėmesys, nes jis turi suderinti orkestrą. Dėl to publika jį pasitinka plojimais, kaip ir dirigentą.

Keistokai atrodė ir tai, kad į salę žmonės renkasi su paltais. Galbūt todėl, kad rūbinėje prašoma papildomo mokesčio. Nors sėdėti salėje ant kelių pasidėjus paltą nėra nei patogu, nei estetiška, taupūs amerikiečiai gaili kelių papildomų dolerių rūbinei, nesvarbu, kad už bilietą mokėjo šimtą ar daugiau...

Palyginti su mūsiške, amerikiečių publika kur kas emocingesnė, mėgstanti atvirai reikšti savo emocijas. Ji visuomet audringai pasveikins efektingą solisto numerį ar sukels ovacijas po jaudinančios subtilių jausmų kupinos lyrinės scenos. Ir visuomet paprašys „biss“! Tad visi čia pasirodantys atlikėjai iš anksto turi parengę po vieną ar net kelis papildomus kūrinius, nes žino, kad taip lengvai publika jų neišleis. Tikėjausi išgirsti Yujos Wang bisą. Bet rytiniame koncerte ji jų negrojo (tą dieną ji skambino ryte ir vakare). Užtat vakariniame koncerte, kaip sakė kolegos, pianistė atliko net tris bisus.

Visų klausytų koncertų atlikėjai yra patys žymiausi, bet ir tarp jų galima išskirti „nerealius“. Susidarė įspūdis, kad visi tobulai grojantys ar dainuojantys muzikantai susitelkę Metropoliteno operoje – solistai, choras, orkestras. Gal tai lemia atlyginimai (apie įspūdingus Metropoliteno muzikantų atlyginimus sklinda legendos)? Gal kolektyvo ar salės prestižas? Gal konkurencija? Kad ir kaip būtų, jie visi yra tiesiog dieviški. Tad tokiame kontekste gan keistokai pasirodė „Carnegie Hall“ orkestro trimitininkai, keliose „Mesijo“ vietose bandę būti „nepriklausomi“ ir nuo dirigento, ir nuo solistų... Ką gi, net ir geriausiems pasitaiko ne pačių sėkmingiausių koncertų.

Apie ką dar privertė susimąstyti šie kalėdiniai Niujorko koncertai? Apie Lietuvą... Apie mūsų kultūrą, apie jai skiriamą dėmesį ir finansavimą, apie pačių menininkų profesinį meistriškumą ir atsakomybę publikai. Ir kažkaip šventinė nuotaika išsisklaidė, liko tik viltis ir geresnių laikų ilgesys. Su šia viltimi dar bandžiau pasitikrinti, ar tame pasaulio muzikos olimpe galima atrasti bent kokį lietuvišką elementą – kompozitorių, atlikėją, dirigentą. Akylai peržiūrėjęs visus bukletus, deja, nieko neradau. Ar tai reiškia, kad mes neturime atlikėjų, pajėgių pasirodyti pačiose geriausiose koncertų salėse? Istoriškai žvelgiant, buvo ne vienas ir ne du pasaulio olimpe blykstelėję muzikai (daugiausia išeivijos atstovai). Iš dabartinės kartos taip pat turime ne tik Lietuvoje žinomų atlikėjų, kompozitorių. Bet didžioji dalis mūsų muzikų, kurie vietinėse draugų recenzijose kartais įvardijami vos ne genijais, savo žinomumą bando formuoti neretai namų muzikavimą primenančiais koncertais ir vadinamosiomis barterinių mainų gastrolėmis ne pačiose žymiausiose užsienio salėse. Taigi, lieka tik geresnių laikų ilgesys ir viltis. Ir kalėdinių koncertų įspūdžiai iš Niujorko.