7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Operos aristokrato mirtis

Maestro Jamesą Levine’ą (1943–2021) prisimenant

Kristupas Antanaitis
Nr. 12 (1377), 2021-03-26
Muzika In memoriam
James Levine. Richard Termine / nytimes.com nuotr.
James Levine. Richard Termine / nytimes.com nuotr.

Keturiasdešimt septyneri metai svaiginančios karjeros įžymiausiame pasaulio operos teatre, pažintis su operos solistų elitu, aštuonias valandas trunkantis asmeninis koncertas, 2552 spektakliai ir daugiau nei 80 skirtingų operų. Visa tai apibūdina legendinį dirigentą Jamesą Levine’ą, kuris kovo 9-ąją mirė Kalifornijoje, eidamas septyniasdešimt aštuntuosius gyvenimo metus. Dėl nežinomų priežasčių apie Levine’o mirtį buvo paskelbta tik kovo 17-ąją, tačiau tai nekeičia fakto, kad netekome iškilios asmenybės, anot dirigento Martyno Staškaus, „tikro operos aristokrato“.

 

Labai sunku rašyti apie žmogų, kuris mane žavėjo nuo vaikystės. Būdamas šeštoje klasėje ir grįžęs namo po muzikos istorijos pamokų muzikos mokykloje, „YouTube“ ieškodavau patikusios arijos ar simfonijos ištraukų. Taip netikėtai radau 1978 m. įrašytą „Rigoletą“. Pirmą kartą akys užkliuvo už milžiniškų balkonų, didelės salės ir puikių dekoracijų. Tąkart nei solistai, nei orkestro meistriškumo lygis reikšmės neturėjo. Metai po metų ieškojau ir siunčiausi operas, kol, ką tik baigęs muzikos mokyklą, sau pasidovanojau batutą ir likęs vienas namuose pradėjau diriguoti tuščiame kambaryje. Levine’as buvo mano dirigavimo mokytojas. Žiūrėdamas į jį kopijuodavau jo judesius, mimiką, daugelį bruožų, kurie atsiskleisdavo jam diriguojant įvairiausią muziką – nuo Giacomo Puccini iki Albano Bergo. Tad ši netektis yra itin skaudi asmeniškai, nes tiek profesijos pasirinkimą, tiek meilę operai lėmė būtent šis žmogus, kurio įrašais žaviuosi iki šiol.

 

Vokiečių, latvių ir vengrų kraujo, žydų tautybės Levine’s gimė Joninių išvakarėse, 1943-iaisiais, Sinsinatyje. Visi jo seneliai iš tėvo ir iš motinos pusės jau buvo gimę JAV. Dirigento tėvas Larry Lee praėjusio amžiaus 3-iajame dešimtmetyje Los Andžele turėjo savo grupę, bet dėl asmeninių priežasčių grįžo į Sinsinatį ir dirbo su savo tėvu drabužių versle. Jameso motina buvo garsi Brodvėjaus aktorė Helen Goldstein. Sulaukęs vos dvejų Jamesas rodė imlumą muzikai. Po kelerių metų prasidėjo jo oficialios fortepijono pamokos su Gertrude Englander. Sinsinačio simfoninio orkestro dirigentas Thoras Johnsonas susidomėjo jaunuoju talentu ir subtiliu jo skambinimu. Tad vos sulaukęs dešimties Levine’as debiutavo su simfoniniu orkestru: atliko Felixo Mendelssohno Pirmąjį koncertą fortepijonui.

 

Mokytojai siūlė tėvams jaunuolį išsiųsti į prestižinę Juilliardo muzikos mokyklą Niujorke. Garsi fortepijono pedagogė Rosina Lhévinne, išgirdusi Jameso skambinimą, pasiūlė jam stipendiją. Tačiau būsimojo dirigento tėvai nenorėjo išleisti vieno sūnaus taip toli nuo namų. Buvo priimtas sudėtingas sprendimas – jaunuolis kiekvieną penktadienį sėsdavo į lėktuvą, šeštadienį praleisdavo studijuodamas, vakarus sutikdavo „Metropolitan operoje“, o sekmadienį grįždavo atgal į Sinsinatį. Viena tokių skraidymo priežasčių buvo motinos idėja, kad Jamesas atpras nuo muzikos, nes, anot jos, gyvenime yra ir svarbesnių dalykų nei muzika. Šias mintis ji skiepijo ir kitiems vaikams – Jameso broliui Thomui, kuris vėliau tapo dailininku, ir jaunesniajai seseriai Helen, tapusiai psichologe.

 

1956 m. Marlboro festivalyje Vermonte Levine’ui teko pirmą kartą diriguoti operą. Tai buvo Wolfgango Amadeus Mozarto „Visos jos tokios“. Apskritai Mozarto operos vėliau turėjo milžiniškos įtakos jo, kaip dirigento, formavimuisi. Po metų Levine’as išvyko į žymųjį Aspeno muzikos festivalį, kur galutinai paaiškėjo, kad pianisto karjera bus atidėta į šalį ir atsiduota dirigavimui.

 

1961-aisiais jis persikėlė į Niujorką ir įstojo į Juilliardą, jau kaip dirigentas. Pirmuoju pedagogu tapo Jeanas Morelis. 1964 m. Baltimorėje vykusioje vasaros dirigentų programoje Levine’ą pastebėjo tikras muzikos magas George’as Szellas ir pakvietė į Klivlandą, tapti jo asistentu. Taip prasidėjo ilgas ir gražus bendradarbiavimas su vienu žymiausių pasaulio dirigentų. Palikęs Juilliardą Levine’as šešeriems metams išvyko į Klivlandą. 1967 m. diriguodamas Richardo Strausso simfoninę poemą „Don Žuanas“, Levine’as sutiko jauną obojininkę iš Detroito Suzanne Thomson, kuri tapo jo asistente ir ilgamete gyvenimo partnere. Levine’as savo asmeninę erdvę visą gyvenimą slėpė po devyniais užraktais. Pasklidusios kalbos apie jo seksualinę orientaciją paskatino žiniasklaidą daug dėmesio skirti jo asmeniniam gyvenimui. Gandų dirigentas nei paneigė, nei patvirtino, tad ligi šiol nėra aišku, su kuo jis gyveno ilgus metus.

 

Būdamas dvidešimt aštuonerių, 1971-ųjų birželio 5-ąją Levine’as debiutavo „Metropolitan opera“, kur vasaros festivalyje pirmą kartą dirigavo Puccini „Toską“, pagrindinius vaidmenis atliko legendiniai solistai Grace Bumbry ir Franco Corelli. „The New York Times“ korespondentas apie šį spektaklį rašė: „Levine’as gali būti geriausia dovana Niujorko operai.“

 

Po kelerių metų jis tapo šio teatro vyriausiuoju dirigentu, o skandalingai pasitraukus laikinajam muzikos vadovui ir dirigentui Rafaeliui Kubelikui, užėmė ir muzikos vadovo vietą. Taigi nuo 1976-ųjų iki 2016-ųjų Levine’as buvo atsakingas už visą „Metropolitan opera“ muzikinį įvaizdį, repertuaro, solistų bei dirigentų parinkimą, orkestro ir choro skambesį. Būtent jo dėka Niujorko opera 1980–1990 m. buvo laikoma ne tik geriausiu pasaulio operos teatru, bet ir jos orkestras aplenkė visus pasaulio grandus. Paprastai operos teatrų orkestrai nesivaržo su simfoninės muzikos elitu dėl geriausiojo titulo. Tačiau būtent vadovaujant Levine’ui daugelis pasaulio muzikologų kalbėjo, kad „Met“ orkestras yra geriausias iš geriausiųjų. Lyg to būtų negana, praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pabaigoje maestro sumanė reguliarius koncertų ciklus Niujorko „Carnegie Hall“ salėje, kur orkestras atliko simfoninę muziką. Greta to prasidėjo ir kamerinės muzikos koncertai, rengiami atskirų orkestro grupių. Tai leido ne tik tobulėti muzikantams, bet ir dirigentui juos geriau pažinti.

 

Levine’o iniciatyva „Metropolitan opera“ rūmuose pirmą kartą suskambo tokios operos kaip „Idomenėjas“, „Tito gailestingumas“, „Porgis ir Besė“, „Oidipas karalius“, „Mahagoni miesto kilimas ir nuopuolis“, „Sicilijos mišparai“, „Lombardai pirmajame kryžiaus žygyje“, „Stifelijus“, „Lūkestis“, „Mozė ir Aronas“, „Lulu“, „Pelenė“, „Benvenutas Čelinis“. Taip pat specialiai teatrui buvo parašytos ir pirmą kartą atliktos šiuolaikinės operos „Versalio šmėklos“ ar „Didysis Getsbis“.

 

Formuojant teatro repertuarą maestro reikalavo, kad pats diriguotų bent trečdalį spektaklių ir premjerų. Dauguma kritikų laikė tai vienvaldyste ir priekaištavo, kad į teatrą neatvyksta tokios dirigavimo žvaigždės kaip Claudio Abbado, Carlosas Kleiberis, seras Georgas Soltis ar Riccardo Muti. Gindamasis teatras atsakė, kad ne kiekvienas dirigentas gali dirbti tokiu intensyvumu, pavyzdžiui, ryte repetuoti „Nybelungų žiedą“, o vakare atlikti „Lulu“. Vis dėlto, nepaisant akinančios sėkmės ir tobulo orkestro skambesio, Levine’as kritikuotas už atpažįstamų interpretacijų ar savitų judesių trūkumą. Nors tuo pat metu buvo giriamas už rankų vikrumą, gebėjimą išlaikyti nepertraukiamą dėmesį. Maestro visuomet prašė orkestro stebėti jo veidą, išraišką, emocijas ir, svarbiausia, akis. Per repeticijas solistų prašydavo: „Parodykite man savo akis.“ Akys jam buvo vienas iš svarbiausių dalykų.

 

Levine’as išties buvo savo epochos žvaigždė. Didelę šlovę pelniusių „Trijų tenorų“ koncertams dažniausiai dirigavo būtent jis. 2000 m. sukurtoje Walto Disney’aus „Fantazijoje“ dirigentas ekrane pasirodė drauge su pačiu Peliuku Mikiu. O 1996-aisiais, minėdamas savo darbo teatre 25-metį, maestro surengė net 8 valandas trunkantį koncertą, kuriame pasirodė 60 žymiausių to meto solistų. Nors kai kurie kritikai tai vadino garbėtroškos išsišokimu, spauda gerą savaitę aptarinėjo koncertą, kuris į pasaulio muzikos istoriją pateko jau vien dėl savo trukmės. Beje, po maestro mirties „YouTube“ atsirado šio koncerto įrašas, be pertraukų trunkantis 4 valandas.

 

1990-aisiais dirigentą pradėjo kamuoti sveikatos problemos. Nuo 2004-ųjų jis dirigavo sėdėdamas. 2011 m. lipdamas į sceną maestro suklupo ir keleriems metams dingo iš viešumos dėl daugybės kojų ir stuburo operacijų. Didingas jo sugrįžimas specialiame vežimėlyje įvyko 2013 m. rudenį. Dar keletą metų jis dirigavo teatre ir dirbo su studentais.

 

Po 2552 spektaklių, 2017-ųjų gruodžio 2 d., padirigavęs Giuseppe’s Verdi „Requiem“, maestro sužinojo, kad spauda ūžia apie policijos paviešintą ataskaitą dėl 1968–1980 m. neva vykdyto seksualinio priekabiavimo. „The New York Times“ muzikos kritikas Anthony Tommasini, daugelį metų rašantis apie operą, gyvai stebėjo tą paskutinį Levine’o pasirodymą teatre. Po to jis rašė, kad dirigentas atrodė pavargęs, o pats pasirodymas buvo blankus. Nors iki galo nepaaiškėjo, ar skandalas tikras, prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą, o teatras laikinai dirigentą nušalino. Po pusmečio teatras dirigentą atleido ir ištrynė iš savo istorijos jo pavardę, o Levine’as padavė „Met“ į teismą ir po metų iš teatro gavo 3,5 mln. JAV dolerių. Tuo santykiai ir pasibaigė. Vis dėlto gaila, kad maestro Levine’as buvo vienas iš tų menininkų, kurie savo karjerą baigė su nusikaltimo šešėliu. Po kelerių metų tylos, maestro mirties dieną, „Metropolitan opera“ savo interneto puslapyje labai lakoniškai parašė kelis sakinius, tarsi tai būtų buvęs eilinis dirigentas. Eilinis, teatrui atidavęs 47 metus ir sudirigavęs daugiausia spektaklių teatro istorijoje. O Lietuvoje net ir nacionalinis transliuotojas bent jau „bėgančioje žinių eilutėje“ nesugebėjo užsiminti, kad pasaulis neteko vieno iškiliausių menininkų.

 

Milijonai pasaulio operos gerbėjų socialiniuose tinkluose kelia nuotraukas ir dalijasi garso įrašais, kuriuos padarė Levine’as. Jautru ir gražu stebėti šias žinutes, siunčiamas maestro atminimui. Viena amerikietė rašė, kad dabar maestro galės susitikti su von Karajanu ar Mahleriu ir padiskutuoti apie operos bei simfoninės muzikos interpretacijas.

James Levine. Richard Termine / nytimes.com nuotr.
James Levine. Richard Termine / nytimes.com nuotr.
James Levine „Metropolitan operoje“ 1997 m. Jack Vartoogian / nytimes.com nuotr.
James Levine „Metropolitan operoje“ 1997 m. Jack Vartoogian / nytimes.com nuotr.