Latvių režisierius Davis Simanis filmu „Metai prieš karą“ (LRT Plius, 13 d. 23.30), regis, nori priversti suabejoti bet kokių naujų, ypač revoliucinių, idėjų prasmingumu. Veiksmas vyksta 1913-aisiais, o filmo herojus viešbučio durininkas patiria įvairiausių ideologijų gundymus. Keliaudamas po Europos miestus – Berną, Prahą, Berlyną, Vieną, Paryžių ir kt. – jis sutinka anarchistų, bombistų, bolševikų, menininkų modernistų ir net Sigmundą Freudą, klausosi jų tiradų, dalyvauja jų akcijose. Simanis visa tai rodo kaip atspindį beprotybės apimto veikėjo galvoje, teigdamas, kad visos tos idėjos ir buvo gryna beprotybė, atvedusi Europą prie bedugnės krašto – Pirmojo pasaulinio karo. Tačiau ekrane pasirodantys idėjų skelbėjai Leninas, Trockis, Proustas, Kafka ir visi kiti istoriniai personažai pernelyg karikatūriški, o jų tirados susilieja į vieną, nes yra žodingos ir ilgos. Neįtikina ir pagrindinio personažo transformacija į totalitarinės šalies diktatorių. Paversti bet kokias idėjas matomomis – sunkus uždavinys.
„Metai prieš karą“ privertė prisiminti Danilo Kišo romaną „Boriso Davidovičiaus kapas“, kurio veikėjai mito tokiomis pat idėjomis, bet rašytojas, jų likimuose supynęs neapsakomą istorijos žiaurumą ir ironiją, atsisakė kaltę suversti tik beprotybei. Susan Sontag apie Kišą rašė, kad „istorijos arba siaubo, kurį teko patirti rašančiajam, kiekis dar nedaro jo arba jos knygų didele literatūra. Tačiau geografija – tai likimas.“ Šis apibūdinimas tinka ne vienam mūsų laikų kūrėjui, kuriam totalitarinė patirtis, Holokaustas ir Gulagas išlieka pagrindinės temos, ypač kai bandoma suprasti tiesą apie žmogų.
Chriso Weitzo filmas „Operacija „Finalas“ (BTV, 14 d. 23.10) atkuria svarbų XX a. įvykį – vieno svarbiausių Holokausto architektų Adolfo Eichmanno gaudynes, pasibaigusias jo teismu Izraelyje. ...Šalies žvalgyba sužino, kad, praėjus penkiolikai metų po Antrojo pasaulinio karo pabaigos, mirusiu pripažintas karo nusikaltėlis gyvena Argentinoje kartu su žmona ir sūnumis. Jis pakeitė tapatybę. „Mossad“ suburta grupė žingsnis po žingsnio artėja prie Eichmanno, stebi jo namus, planuoja pagrobimą. Įdomu sekti netiesioginę grupės vadovo Malkino (Oscar Isaac) ir Eichmanno (Ben Kingsley) dvikovą.
Švedų režisierius ir scenaristas Tarikas Salehas yra pusiau egiptietis, bet jo trileris „Nutikimas „Nilo Hiltono“ viešbutyje“ (LRT, 14 d. 00.50; LRT Plius, 15 d. 00.40) Egipte uždraustas. Filmo veiksmas nukelia į 2011-uosius, revoliucijos Egipte išvakares. Viešbučio kambaryje nužudoma populiari dainininkė. Vienintelė liudininkė – kambarinė iš Sudano. Nusikaltimą pradeda tirti policininkas Nuredinas (Fares Fares). Tarp įtariamųjų – ir parlamento narys, ir prezidentui Mubarakui artimas verslininkas, tačiau prokuroras nusprendžia, kad moteris nusižudė. Tik korumpuotas policininkas Nuredinas kažkodėl nenori nutraukti tyrimo.
„Nutikimas „Nilo Hiltono“ viešbutyje“ – geras žanrinio kino pavyzdys, verčiantis prisiminti film noir klasiką, ir kartu bandymas parodyti ne vienus politinių represijų metus išgyvenusios visuomenės pyktį. Salehas pasitelkia populiariosios kultūros kalbą ir universalūs jos kodai „įjungia“ kino magiją, dėl kurios iš pirmo žvilgsnio svetimos problemos ir sunkokai įsisukanti intriga žadina tikrus jausmus. Matyti, kad Salehas liečia dar neužgijusias žaizdas.
Mehdi Barsaoui filmo „Sūnus“ (LRT Plius, 19 d. 21.33) veiksmas taip pat rutuliojasi 2011 metais. Tunise jau keli mėnesiai vyksta revoliucija, o pasiturinti Fareso (Sami Bouajila už vaidmenį apdovanotas Venecijos kino festivalyje) ir Miriam šeima vyksta atostogauti į šalies pietus kartu su dešimtmečiu sūnumi Azizu. Išvyka baigiasi tragiškai – susidūrus dviem grupuotėms, berniukas atsitiktinai pašaunamas. Kad jis išgyventų, reikia skubiai persodinti skrandį. Bet organų persodinimo eilė milžiniška, todėl išeitis – tik nelegali transplantacija. Tragedija atveria ir giliai tūnančias šeimos paslaptis. Tačiau „Sūnus“ – ne tik melodrama, bet ir politinė alegorija, pabrėžianti veikėjų vienatvę ir užsidarymą patriarchalinėje visuomenėje.
Phillipo Noyce’o filmo „Leikvudas“ (TV3, 20 d. 22.30) siužetas taip pat susijęs su pavojumi vaikui: neseniai našle tapusi Ana (Naomi Watts) sužino, kad į sūnaus mokyklą įsibrovė ginkluotas užpuolikas. Ana yra miške, toli nuo mokyklos ir namų, bet padarys viską, kad išgelbėtų sūnų. Politinių užuominų filme lyg ir nematyti, užtat svarbus vaidmuo tenka telefonui.
Į 1962-uosius, laikus, kai mobiliųjų nebuvo, bet buvo geležinė uždanga, nukels Guillermo del Toro „Vandens forma“ (TV3, 14 d. 21.30) – pasaka suaugusiesiems, nostalgiškas ir kartu paprastas filmas apie meilę, dar vienas pasakojimas apie tai, kad didžiausią grėsmę kelia ne simboliniai Kiti, ne monstrai iš mūsų sapnų, o tie, kurie nori, kad visi aplink būtų „normalūs“. Režisierius į „Vandens formą“ prigrūdo detalių, užuominų, dainų, spalvų ir atspalvių. Tai atrodo labai asmeniška ir akivaizdu, kad del Toro jaučiasi filmo autoriumi pačia senamadiškiausia to žodžio prasme. Autoriai, ypač Holivude, dabar retenybė.
„Vandens formos“ istoriją matome nebylės Elaizos (Sally Hawkins) akimis. Ji negali kalbėti, nes vaikystėje buvo pažeistos balso stygos. Elaizą rado vandenyje, ji užaugo prieglaudoje, o dabar dirba valytoja požeminėje karinėje laboratorijoje. Nuo pat pirmųjų kadrų filme atsiranda vandens tema. Sapne Elaizą matome vandenyje, pabudusi ji masturbuojasi vonioje, valytojos darbas taip pat neapsieina be vandens. Užuominas į Carlą Gustavą Jungą, sakiusį, kad su vandeniu susiję sapnai yra nuoroda į artėjančias esmines permainas, del Toro subtiliai papildys kitomis archetipinėmis vandens reikšmėmis. Juk ir Elaizos pasaulis apšviestas ir nuspalvintas taip, kad primena akvariumą ar povandeninę grotą. Režisierius yra sakęs, kad jo filmą reikia suvokti kaip šiuolaikinio pasaulio priešnuodį: „Dabar bijome kalbėti apie meilę, kad tai nenuskambėtų kvailai. Pasaulis perpildytas neapykantos, žmonės susvetimėję. Noriu kažką tam priešpriešinti. „Vandens forma“ – filmas apie netobulumą, apie atstumtųjų ir pažemintųjų grožį. Apie tuos, kurių nemato pasipūtę gyvenimo šeimininkai. Sukūriau pasaką apie pabaisas. Merginą apkabinanti pabaisa – dažniausiai bauginantis vaizdas. Bet ne man. Filme jų apsikabinimas nuostabus.“
Jūsų – Jonas Ūbis
