Po operos

Ne taip seniai, nepamenu, kokius reikalus spręsdami, su Vaidu Jauniškiu pasvarstėme ir apie įsigalėjusią virtualybę, turinčią mums atstoti gyvas / materialias patirtis.

„Nežinau, kaip jaučiasi mėgstantys operą, tačiau teatras online beveik neįmanomas“, – sakė Vaidas.

Aš esu iš tų, mėgstančių operą, gal todėl, kad neturiu muzikinio išsilavinimo ir negebu atskirti smuikininko virtuozo nuo vidutinioko, o gal todėl, kad tas šiuolaikinio pasaulio žodis „tarpdisciplininis“ operai puikiai tinka.

Gerai pamenu, kaip tėvas mane dar 1981 metais nusivedė į Giuseppe’s Verdi „Don Karlo“ premjerą, kur, tiesa, daugiausia kalbėjo apie legendinio scenografo Liudo Truikio spalvos ir kompozicijos pajautimą. O gal viskas prasidėjo dar anksčiau, nuo mamos pasakojimų apie susitikimus su Kipru Petrausku, arba nuo tų laikų, kai statė Operos ir baleto teatrą, nes turbūt nereikia priminti banaliausios tiesos, kad teatras prasideda nuo rūbinės. Opera, jei ne prasideda, tai bent yra neatsiejama nuo prisilietimo prie kėdžių aksomo, karšto šokolado per pertrauką, nuo pirmų orkestro akordų ir atsitraukiančios užuolaidos pažado, netikėčiausiai iš viršaus nusileidžiančių scenografijos fragmentų. O svarbiausia, nežinau, ar koks dirbtinis aparatas gali atkurti gyvą žmogaus balsą, kuris, solistui ar solistei pradėjus dainuoti, akimirksniu tiesiog fiziškai užpildo patalpą įvairialypiu, sunkiai apibrėžiamu sodrumu (aš gi įspėjau, kad nesu muzikos kritikė ir nežinau tokiais atvejais vartojamų žodžių). Tas balso tankumas lyg koks geras vynas, kurio poskonius įvardinti žodžiais gali tik profesionalus someljė. Kartą išgirdau operos solistą Kostą Smoriginą dainuojant nedideliame kambaryje, tuomet staiga pajutau, kad man ten trūksta vietos – kambarys iki pat lubų buvo sklidinas sodraus balso, vedančio į katarsį.

Ne, virtuali opera yra tik prasta ar kiek geresnė reprodukcija. Tiek opera, tiek šiuolaikinis menas, parodos dažniausiai neatskiriami nuo savo materijos, tad virtualybėje lieka tik blyškus jų atspindys. O ką, jei šiuolaikinė paroda, šiuolaikinio meno muziejus nusprendžia eksponuoti operą? Iš karto aišku – uždavinys ne iš lengvųjų. Taigi, kai MO muziejus ir „Vilnius City Opera“ pakvietė į bendrą parodą „Iš tos operos“ (2020 09 03–2021 01 10), skirtą ir profesionaliojo operos teatro šimtmečio paminėjimui (prieš 100 metų, 1920 m. gruodžio 31 d., Kaune pirmąsyk buvo parodyta G. Verdi opera „Traviata“), visų pirma apėmė banalusis smalsumas, kaipgi sprendžiamas šis intelektualinis rebusas.

Taigi, kaip galima eksponuoti operą parodoje? Tiesa, reikia pridėti, kad „Iš tos operos“ vyko itin nedidelėje erdvėje, MO muziejaus mažojoje salėje, ir, žinoma, ši paroda nepretendavo parodyti visą operą, nes ji skirta tik „bohemiečiams“ – „Vilnius City Opera“ įkūrėjų Dalios Ibelhauptaitės ir Gintaro Rinkevičiaus spektakliams, jų dalyviams. Ir čia vėl išlenda mintis, koks nedėkingas uždavinys rodyti daugialypį, tarpdisciplininį projektą be pagrindinių jo variklių – gyvo atlikėjų balso, dirigento, orkestro, skambučių, skelbiančių spektaklio pradžią, ar plojimų. Kaip parodyti operą, kad jos magija neišgaruotų, kad tai nebūtų bedvasis negyvėlio kūnas, net jei jis susijęs su Svyniu Todu ar Otelu?

Jei kalbame apie burtus, lieka aukščiau nepaminėta užkulisių magija. Ta, kuri pradeda veikti, net jei tuo metu nevyksta spektaklis – ir ypač, jei jis nevyksta. Jau minėjau, kad viskas sutalpinta į nedidelę erdvę, kurioje sukurti tamsos koridoriai, transformuoti užkaboriai, įrengti grimo kambariai, drabužinės, tarsi nuodų buteliukų lentynėlės, staiga šviesos srovėje išnyrantys objektai ir solistų nuotraukos, kas ir yra spektaklio ar jo užkulisių privilegija. Tiesa, čia turėčiau pridėti asmeninę pastabą, kad neatrodytų, neva parodą liaupsinu iš meilės Dalios Ibelhauptaitės spektakliams. Priešingai, aš nesižaviu „bohemiečiais“. Tad kalbėsiu greičiau apie parodą, apie tai, kaip mane papirko architektūra-scenografija, pavertusi ją užkulisiais, Svynio Todo kambarėlio ir istorijos muziejaus hibridu.

Kiekvienas teatras turi savo herojus, ne Otelus ar Mimi, bet režisierių, aktorius, scenografus, kostiumų autorius, visus, kurie galiausiai tampa legendomis, kaip Kipras Petrauskas ar Liudas Truikys, Asmik Grigorian, Edgaras Montvidas ar Kostas Smoriginas. Vienas geriausių parodos komandos pasirinkimų – senoji analoginė fotografija, užfiksavusi mūsų scenos žvaigždes taip, lyg šie, dažnai dar visai jauni žmonės, jau būtų istorijos muziejaus legendos. Senosios analoginės fotografijos technika – šlapio kolodijaus procesas, meistriškai naudojamas Mindaugo Meškausko, yra itin kaprizingas ir reikalauja ilgo eksponavimo, todėl palieka ryškų vizualinį antspaudą. Ferotipuose sustingę žvilgsniai atrodo atėję iš Daktaro Kaligario kabineto, sukuria dramą ir suteikia laiko gylį ten, kur skaitmeninė fotografija greičiau primintų blizgius žurnalus.

Be abejo, kalbant apie dabarties Lietuvos operą (ne tik bohemiečius), neįmanoma nepaminėti dar vienos žvaigždės, atėjusios jau tiesiai nuo blizgių viršelių – Juozo Statkevičiaus ir jo kurtų kostiumų. Statkevičių galima mėgti arba ne, tačiau vargu ar kas abejotų jo meistryste. Ekspozicija leidžia iš arti pažvelgti į kostiumus ir kartais patirti tai, ką patiriame už kulisų, iš arti pamatę dekoracijas, kurios apšviestos scenoje švytėjo auksu ar marmuru, buvo mediniai laivai ar uolos, o iš arti – tik butaforija, tada, nors pranyksta kostiumų auksas, lieka triuko žavesys. O operoje visada yra net ne vienas magas, verčiantis kartoną ar plastiką deimantais, dulkinas užuolaidas – jūromis ir rūmais, na, nereikia pamiršt kraupių nužudymų, šmėklų ir Svynio Todo pyragėlių, kuriais mes tikime iki pat nusileidžiant uždangai. Tad greta kuratorės Algės Gudaitytės, nežinau kaip sugebėjusios suvaldyti šį įnoringą operos fantomą ir sugrūsti jį į mažytį butelį, lyg kokį džiną, pasirodantį kiekvienam lankytojui, dirbo visa komanda – architektė Ieva Cicėnaitė, šviesų dailininkai Eugenijus Sabaliauskas, Andrius Stasiulis, dizainerės „Klimaite Klimaite“.

Kas dar svarbu šioje parodoje? Viskas, kas svarbu ir tikrame spektaklyje: scenografija, apšvietimas, programa, šiuo atveju – etiketažas, kuris sukurtas (ne pagamintas, o apgalvotas ir atliktas) lyg metalinės lentelės po baroko paveikslais, tik užkulisių tamsos atspalvio. Ir, žinoma, kaip galima nepaminėti žvaigždžių autografų per premjerą-atidarymą! Tiesa, dar yra multimedijų menininko Rimo Sakalausko projekcijos, kurios, deja, neturi magijos galios, nors labai stengiasi tai vaizduoti. Lėkštokas literatūriškumas, nepaisant puikaus 3D programų valdymo, nuvilia. Čia vėl prisimenu Jauniškio žodžius apie tai, kad mes tiek sotūs virtualių interviu, atidarymų, videoreportažų, „zoom’ų“ vietoj gyvų pokalbių, kad kaži ar pandemijai pasibaigus spektakliuose vis dar bus populiarios videoprojekcijos... Tačiau greta yra filmuota dokumentinė medžiaga, įdėta ir į internetą (ten žymiai daugiau), lydėjusi ir uždarytą dėl pandemijos parodą, – operos solistų įrašai, interviu su Dalia Ibelhauptaite, Gintaru Rinkevičiumi, Asmik Grigorian, Juozu Statkevičiumi ir daugybė kitų.

Iš jų supratau, kas iš tiesų jungia „Vilnius City Opera“ ir MO muziejų. Galima sakyti, kad sutampa žiūros taškai į meną / operą, pastangos populiarinti, noras pritraukti tuos, kurie niekada nesilankė parodose / spektakliuose. Ir ši ekspozicija kaip tik tam skirta. O man ji buvo įdomi kaip intelektualinis rebusas – kokiu būdu viena tarpdisciplininė meno medija (opera) reprezentuojama kitoje (parodoje). Ir kaip tai padaryti, nepaverčiant operos mumija, gulinčia šiuolaikinio meno mauzoliejuje. Atrodo, visai įmanoma. Dabar turėtų būti ir atsakomasis ėjimas – Dalia Ibelhauptaitė galėtų pastatyti operą apie MO muziejaus kolekciją. Statkevičius – sukurti kostiumus pagal, tarkim, Valentino Antanavičiaus ar Marijos Rožanskaitės paveikslus, o nuostabieji balsai – įdainuoti. Tiesa, čia prireiks talentingo kompozitoriaus. Bet prisimenant Venecijos bienalėje „Auksinį liūtą“ pelniusią „Saulę ir jūrą (Marina)“, uždavinys atrodo išsprendžiamas. Tad laukiame MO muziejaus saugyklų operos.