Daugiau temų

Ramunė Balevičiūtė

 „Batuotas katinas” Vilniaus teatre „Lėlė”

Paprastai bene anksčiausiai iš visų teatrų po vasaros duris atverianti „Lėlė“ šiemet pakurstė intrigą: girdi, sezonas bus revoliucinis, nuo popso pažadėta grįžti prie meno, nuo nepasiteisinusių vaidinimų suaugusiesiems (ne lėlių) – prie kokybiško teatro vaikams ir galbūt lėlių suaugusiesiems.  

Rengėjų inf.

Nicolas Bourriaud, žymūs menininkai ir ambicingi klausimai Klaipėdoje  

Rugsėjo 28 dieną Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (Aukštoji g. 1/Didžioji Vandens g. 2) prasidės lietuvių ir prancūzų autorių šiuolaikinio meno projektas „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“. Parodoje bus eksponuojami Prancūzijos menininkų – Wilfrido Almendros, Pierro Bismuth’o, Danielio Bureno ir „Claire Fontaine“ – meno kūriniai. Lietuvai atstovauja Kristina Inčiūraitė, Žilvinas Kempinas, Juozas Laivys, Jonas Mekas, Deimantas Narkevičius, Šarūnas Sauka, Svajonė ir Paulius Stanikai. Dalyvauti parodos pristatyme į Klaipėdą atvyksta pasaulinio garso prancūzų filosofas ir kuratorius, Paryžiaus meno akademijos direktorius Nicolas Bourriaud.  

Monika Krikštopaitytė

Iškilmingai ir pragmatiškai apie jubiliejinį „7 meno dienų“ numerį  

Jeigu ryžtumėmės išvardinti visus visus daugiau nei per 20 metų mums talkinusius tekstų autorius, menininkus, fotografus, rėmėjus ir kitaip leidinį palaikiusius žmones, organizacijas, nežinau, ar išsitektume šiuose puslapiuose. Būtų konceptualu, bet ir rizikinga, nes išliktų galimybė ko nors nepaminėti. Nes kiekvienas(-a) yra svarbus, kiekvienas(-a) prisidėjo prie to, kad išlikome, kuo tapome ir kaip atrodėme bėgant metams. Šiandien jums visiems dėkojame, o kas dieną jaučiamės dėkingi už tai, kad drauge kūrėme ne pramoginį, o mąstantį ir reiklų laikraštį, ko gero, daugiausia vedami entuziazmo ir prasmingumo pojūčio. Įspūdinga yra tai, kad jūs dirbote ne dėl solidžių algų ar didelių honorarų, aukojote savo brangų laiką ir jėgas. Matyt, tai buvo svarbu. Kitaip nieko nebūtų buvę.   

Laima Kreivytė

Taip sutapo, kad laikraščiui žengiant į tūkstantąjį, aš žengiu į keturiasdešimtąjį. Pasidabinusi nuliais paprastai gauni teisę į žvilgtelt atgal, ir jei atspindys neužmuša vietoje, gali apsimesti Šacherezada ir pasekti tūkstantį pasakų (ar skalvijų?).   

Linas Vildžiūnas

Lenkų filmų savaite šiandien prasideda tikras kino renginių maratonas, beveik be pertraukos vykstantis iki lapkričio pabaigos, tad naujasis „Kinas“ pirmiausiai ir skuba juos visus pristatyti. Tai Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, Tarptautinis Kauno kino festivalis, dokumentinių filmų festivalis „Ad Hoc: nepatogus kinas“, tarptautinis animacinių filmų festivalis „Tindirindis“ ir galiausiai – Europos šalių kino forumas „Scanorama“, šiemet minintis dešimtąją sukaktį. Kinomanams kils nemažai galvosūkių, ką pasirinkti, nes šių renginių programose daug šiuo metu linksniuojamų filmų, pavyzdžiui, šiemetinis Kanų laureatas Michaelio Haneke’s „Meilė“ ar dokumentinis Beno Riverso „Dveji metai prie jūros“. Daug ir retrospektyvų, pradedant specialiąja programa „Siurrealizmas lenkų kine“ ir baigiant Ingmaro Bergmano filmais „Scanoramoje“.  

Rasa Vasinauskaitė

66-asis Avinjono festivalis  

Artėja Vilniaus dokumentinių filmų festivalis  

Rugsėjo 20 d. prasidėsiantis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis žada per 30 dokumentinių filmų iš viso pasaulio, susitikimus su jų autoriais, kino meistriškumo dirbtuves ir specialius renginius. Festivalis vyks Vilniaus „Skalvijos“ kino centre bei kino teatre „Pasaka“.  

„Šiųmetiniai VDFF filmai išskirtinai netikėti, o kartu atpažįstami. Tarsi matytum save tą patį, bet vis kitą. Tarsi save iš naujo pažintum kituose. Kas anksčiau galėjo šokiruoti, būti nepriimtina, žiūrint filmą tampa savaip artima, paaiškinama, suprantama. Tai suteikia savęs pažinimo, atradimo džiaugsmą“, – VDFF’12 filmus pristato Sonata Žalneravičiūtė, festivalį rengiančio „Skalvijos“ kino centro programų koordinatorė.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus  

Savaitgaliais mudu su šuneliu einame pasivaikščioti prie upės. Po Žirmūnų tiltu yra tokia patogi vieta, kur galima atsigerti sraunaus vandens. Įtariu, kad ten į Nerį įteka šaltinis. Kai šuo laka, žiūriu į keistą metalinį bumbulą, kurį gali pamatyti tik atsidūręs po tiltu. Bumbulas toks absurdiškas, bet net nekyla noras šaipytis. Dabar jau ir socdemai užsinorėjo „papuošti“ tiltą – pavadinti jį Algirdo Mykolo Brazausko vardu. Žinoma, tai sena bolševikiška tradicija – jie keitė net senus miestų pavadinimus, tarsi istorija prasidėtų nuo jų. Bet nesuprantu, kodėl socdemai taip skuba, – jei tas veikėjas tikrai toks svarbus Lietuvai, gal palaukime kelis šimtus metų, kad tai patvirtintų ir istorija. Tada šalia Mindaugo tilto bus galima statyti ir Brazausko.  

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Į Romą su meile“  

Jei gerai pamenu, mėgstamos mano paauglystės herojės Holės Golaitl vizitinėje kortelėje buvo parašyta „Keliaujanti“. Manau, tą patį dabar galėtų rašyti ir Woody Allenas. Paskutiniais metais jis vis ištrūksta iš savo apdainuoto Niujorko į senąjį žemyną. Londone, Barselonoje ar Paryžiuje kurti filmai, regis, paskatino režisierių dar labiau nepaisyti tradicinio realistinio pasakojimo taisyklių. Magiški netikėtumai, kelionės laiku ar tarp lengvai atpažįstamų literatūros personažų tapo jo filmų kasdienybe. Tačiau ir naujausių jo filmų herojai taip pat vaikšto į kiną, svarsto pasaulio problemas ir neapsieina be psichoanalitikų, net jei tai ir nuosava žmona. Ypač jei tai paties Alleno suvaidinto personažo žmona. Judy Davies buvo žmona ne viename Alleno filme, todėl šią porą iškart suvoki ne tik kaip „Į Romą su meile“ („To Rome with Love“, JAV, Italija, Ispanija, 2012) herojus – pagyvenusius amerikiečius, atvykusius į amžinąjį miestą susipažinti su būsimo dukters vyro tėvais, bet ir kaip viso Alleno oeuvre dalį.  

Pagal užsienio žiniasklaidą