7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Daugiau temų

Ramunė Balevičiūtė

Vietoj pasakos – balaganas

 „Batuotas katinas” Vilniaus teatre „Lėlė”

Paprastai bene anksčiausiai iš visų teatrų po vasaros duris atverianti „Lėlė“ šiemet pakurstė intrigą: girdi, sezonas bus revoliucinis, nuo popso pažadėta grįžti prie meno, nuo nepasiteisinusių vaidinimų suaugusiesiems (ne lėlių) – prie kokybiško teatro vaikams ir galbūt lėlių suaugusiesiems.  

 

Po tokio manifesto tikiesi mažiausiai dar vienos „Aukso obelėlės“ ir še tau, kad nori, – pirmoji sezono premjera: Algirdas Mikutis stato „Batuotą katiną“. Pernelyg gerai pažįstu valstybinio teatro mechanizmus „iš vidaus“, kad lengva ranka žerčiau priekaištus naujajam teatro meno vadovui dėl nevykusios strategijos. Bet vis dėlto apmaudu. Ir nesąžininga – sakau tai ir kaip mama, ir kaip teatro kritikė.
 

„Batuotas katinas” Vilniaus teatre „Lėlė”. Teatro archyvo nuotrauka
„Batuotas katinas” Vilniaus teatre „Lėlė”. Teatro archyvo nuotrauka
„Batuotas katinas” Vilniaus teatre „Lėlė”. Teatro archyvo nuotrauka
„Batuotas katinas” Vilniaus teatre „Lėlė”. Teatro archyvo nuotrauka
„Batuotas katinas” Vilniaus teatre „Lėlė”. Teatro archyvo nuotrauka
„Batuotas katinas” Vilniaus teatre „Lėlė”. Teatro archyvo nuotrauka
„Batuotas katinas” Vilniaus teatre „Lėlė”. Teatro archyvo nuotrauka
„Batuotas katinas” Vilniaus teatre „Lėlė”. Teatro archyvo nuotrauka
Rengėjų inf.

Prestižas: šių dienų fantasmagorija

Nicolas Bourriaud, žymūs menininkai ir ambicingi klausimai Klaipėdoje  

Rugsėjo 28 dieną Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre (Aukštoji g. 1/Didžioji Vandens g. 2) prasidės lietuvių ir prancūzų autorių šiuolaikinio meno projektas „Prestižas: šių dienų fantasmagorija“. Parodoje bus eksponuojami Prancūzijos menininkų – Wilfrido Almendros, Pierro Bismuth’o, Danielio Bureno ir „Claire Fontaine“ – meno kūriniai. Lietuvai atstovauja Kristina Inčiūraitė, Žilvinas Kempinas, Juozas Laivys, Jonas Mekas, Deimantas Narkevičius, Šarūnas Sauka, Svajonė ir Paulius Stanikai. Dalyvauti parodos pristatyme į Klaipėdą atvyksta pasaulinio garso prancūzų filosofas ir kuratorius, Paryžiaus meno akademijos direktorius Nicolas Bourriaud.  

Pierre Bismuth. „Labiausiai pageidaujami žmonės“. 2007 m. Galerijos BUGADA & CARGNEL (Paryžius) nuosavybė
Pierre Bismuth. „Labiausiai pageidaujami žmonės“. 2007 m. Galerijos BUGADA & CARGNEL (Paryžius) nuosavybė
Žilvinas Kempinas. „Fontanas“. 2011 m. Menininko nuosavybė
Žilvinas Kempinas. „Fontanas“. 2011 m. Menininko nuosavybė
Šarūnas Sauka. „Triukas“. 2011 m. Menininko nuosavybė
Šarūnas Sauka. „Triukas“. 2011 m. Menininko nuosavybė
Monika Krikštopaitytė

1000-tis penktadienių

Iškilmingai ir pragmatiškai apie jubiliejinį „7 meno dienų“ numerį  

Jeigu ryžtumėmės išvardinti visus visus daugiau nei per 20 metų mums talkinusius tekstų autorius, menininkus, fotografus, rėmėjus ir kitaip leidinį palaikiusius žmones, organizacijas, nežinau, ar išsitektume šiuose puslapiuose. Būtų konceptualu, bet ir rizikinga, nes išliktų galimybė ko nors nepaminėti. Nes kiekvienas(-a) yra svarbus, kiekvienas(-a) prisidėjo prie to, kad išlikome, kuo tapome ir kaip atrodėme bėgant metams. Šiandien jums visiems dėkojame, o kas dieną jaučiamės dėkingi už tai, kad drauge kūrėme ne pramoginį, o mąstantį ir reiklų laikraštį, ko gero, daugiausia vedami entuziazmo ir prasmingumo pojūčio. Įspūdinga yra tai, kad jūs dirbote ne dėl solidžių algų ar didelių honorarų, aukojote savo brangų laiką ir jėgas. Matyt, tai buvo svarbu. Kitaip nieko nebūtų buvę.   

Audronis Liuga, Tania Šimonienė, Živilė Pipinytė, Eglė Strazdienė, Lolita Krivulinienė, Linas Vildžiūnas, Egmontas
Jansonas, Jokūbas Jacovskis, Erika Grigoravičienë, Jonas Liniauskas. 1992 m. gruodis. Džojos Barysaitės nuotrauka
Audronis Liuga, Tania Šimonienė, Živilė Pipinytė, Eglė Strazdienė, Lolita Krivulinienė, Linas Vildžiūnas, Egmontas Jansonas, Jokūbas Jacovskis, Erika Grigoravičienë, Jonas Liniauskas. 1992 m. gruodis. Džojos Barysaitės nuotrauka
Laima Kreivytė

Tūkstantis ir 7 dienos

Taip sutapo, kad laikraščiui žengiant į tūkstantąjį, aš žengiu į keturiasdešimtąjį. Pasidabinusi nuliais paprastai gauni teisę į žvilgtelt atgal, ir jei atspindys neužmuša vietoje, gali apsimesti Šacherezada ir pasekti tūkstantį pasakų (ar skalvijų?).   

Linas Vildžiūnas, Laima Kreivytė, Monika Krikštopaitytė, Rita Markulienė, Rūta Jakimavičienė, Živilė Pipinytė,
Vanda Čemerkaitė, Milda Brukštutė, Julijus Lozoraitis. 2012 m. rugsëjis. Gedimino Pranckūno nuotrauka
Linas Vildžiūnas, Laima Kreivytė, Monika Krikštopaitytė, Rita Markulienė, Rūta Jakimavičienė, Živilė Pipinytė, Vanda Čemerkaitė, Milda Brukštutė, Julijus Lozoraitis. 2012 m. rugsëjis. Gedimino Pranckūno nuotrauka
Linas Vildžiūnas

Rudens „Kinas“

Lenkų filmų savaite šiandien prasideda tikras kino renginių maratonas, beveik be pertraukos vykstantis iki lapkričio pabaigos, tad naujasis „Kinas“ pirmiausiai ir skuba juos visus pristatyti. Tai Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, Tarptautinis Kauno kino festivalis, dokumentinių filmų festivalis „Ad Hoc: nepatogus kinas“, tarptautinis animacinių filmų festivalis „Tindirindis“ ir galiausiai – Europos šalių kino forumas „Scanorama“, šiemet minintis dešimtąją sukaktį. Kinomanams kils nemažai galvosūkių, ką pasirinkti, nes šių renginių programose daug šiuo metu linksniuojamų filmų, pavyzdžiui, šiemetinis Kanų laureatas Michaelio Haneke’s „Meilė“ ar dokumentinis Beno Riverso „Dveji metai prie jūros“. Daug ir retrospektyvų, pradedant specialiąja programa „Siurrealizmas lenkų kine“ ir baigiant Ingmaro Bergmano filmais „Scanoramoje“.  

KINAS 2012 Nr. 3 (319)
KINAS 2012 Nr. 3 (319)
Rasa Vasinauskaitė

Politika scenoje ir už jos

66-asis Avinjono festivalis  

Pabaiga. Pradžia nr. 31 (999)
Šiųmetis Avinjono festivalis šventė savo įkūrėjo, prancūzų scenos legendos, režisieriaus Jeano Vilaro gimimo 100-ąsias metines. Daugelis renginių buvo skirti vėl jį prisiminti, jauniems festivalio ir prancūzų teatro gerbėjams – supažindinti. Vilaro dvasia niekad neapleido festivalio. Tiesa, festivalis buvo ją išdavęs, ir tai nutiko anaiptol ne kovingais 1968-aisiais, kai pats Vilaras supažindino Avinjono žiūrovus su garsiausiomis eksperimentinėmis pasaulio trupėmis. Tai nutiko 2005-aisiais, kai meniniu festivalio kuratoriumi tapo provokatorius ir performanso meno apologetas Janas Fabre. Prancūzų kritikai nepasikuklino – po tuomečių spektaklių pasirodė net kelios festivalio istorijai ir jo „žlugimui“ skirtos knygos; laikraščiai diskutavo apie prasidėjusį teatro, festivalio ir jo idealų sugriovimo laiką. 

 

Scena iš spektaklio „Nešlovė“
Scena iš spektaklio „Nešlovė“
„Žuvėdra”
„Žuvėdra”
„Žvėrys ir vaikai užgrobia gatves“
„Žvėrys ir vaikai užgrobia gatves“

Atpažink save kitame!

Artėja Vilniaus dokumentinių filmų festivalis  

Rugsėjo 20 d. prasidėsiantis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis žada per 30 dokumentinių filmų iš viso pasaulio, susitikimus su jų autoriais, kino meistriškumo dirbtuves ir specialius renginius. Festivalis vyks Vilniaus „Skalvijos“ kino centre bei kino teatre „Pasaka“.  

 

„Šiųmetiniai VDFF filmai išskirtinai netikėti, o kartu atpažįstami. Tarsi matytum save tą patį, bet vis kitą. Tarsi save iš naujo pažintum kituose. Kas anksčiau galėjo šokiruoti, būti nepriimtina, žiūrint filmą tampa savaip artima, paaiškinama, suprantama. Tai suteikia savęs pažinimo, atradimo džiaugsmą“, – VDFF’12 filmus pristato Sonata Žalneravičiūtė, festivalį rengiančio „Skalvijos“ kino centro programų koordinatorė.

Viktoras Kosakovskis
Viktoras Kosakovskis
Jonas Ūbis

Dvelksmas nuo tilto

Krėsle prie televizoriaus  

Savaitgaliais mudu su šuneliu einame pasivaikščioti prie upės. Po Žirmūnų tiltu yra tokia patogi vieta, kur galima atsigerti sraunaus vandens. Įtariu, kad ten į Nerį įteka šaltinis. Kai šuo laka, žiūriu į keistą metalinį bumbulą, kurį gali pamatyti tik atsidūręs po tiltu. Bumbulas toks absurdiškas, bet net nekyla noras šaipytis. Dabar jau ir socdemai užsinorėjo „papuošti“ tiltą – pavadinti jį Algirdo Mykolo Brazausko vardu. Žinoma, tai sena bolševikiška tradicija – jie keitė net senus miestų pavadinimus, tarsi istorija prasidėtų nuo jų. Bet nesuprantu, kodėl socdemai taip skuba, – jei tas veikėjas tikrai toks svarbus Lietuvai, gal palaukime kelis šimtus metų, kad tai patvirtintų ir istorija. Tada šalia Mindaugo tilto bus galima statyti ir Brazausko.  

„Karštas kraujas”
„Karštas kraujas”
Živilė Pipinytė

Woody Allenas, keliaujantis

Nauji filmai – „Į Romą su meile“  

Jei gerai pamenu, mėgstamos mano paauglystės herojės Holės Golaitl vizitinėje kortelėje buvo parašyta „Keliaujanti“. Manau, tą patį dabar galėtų rašyti ir Woody Allenas. Paskutiniais metais jis vis ištrūksta iš savo apdainuoto Niujorko į senąjį žemyną. Londone, Barselonoje ar Paryžiuje kurti filmai, regis, paskatino režisierių dar labiau nepaisyti tradicinio realistinio pasakojimo taisyklių. Magiški netikėtumai, kelionės laiku ar tarp lengvai atpažįstamų literatūros personažų tapo jo filmų kasdienybe. Tačiau ir naujausių jo filmų herojai taip pat vaikšto į kiną, svarsto pasaulio problemas ir neapsieina be psichoanalitikų, net jei tai ir nuosava žmona. Ypač jei tai paties Alleno suvaidinto personažo žmona. Judy Davies buvo žmona ne viename Alleno filme, todėl šią porą iškart suvoki ne tik kaip „Į Romą su meile“ („To Rome with Love“, JAV, Italija, Ispanija, 2012) herojus – pagyvenusius amerikiečius, atvykusius į amžinąjį miestą susipažinti su būsimo dukters vyro tėvais, bet ir kaip viso Alleno oeuvre dalį.  

„Į Romą su meile“
„Į Romą su meile“
  < PUSLAPIS IŠ 140  >>> Archyvas