7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Atpažink save kitame!

Artėja Vilniaus dokumentinių filmų festivalis  

Nr. 32 (1000), 2012-09-14
Kinas Festivaliai Anonsai
Viktoras Kosakovskis
Viktoras Kosakovskis

 

Rugsėjo 20 d. prasidėsiantis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis žada per 30 dokumentinių filmų iš viso pasaulio, susitikimus su jų autoriais, kino meistriškumo dirbtuves ir specialius renginius. Festivalis vyks Vilniaus „Skalvijos“ kino centre bei kino teatre „Pasaka“.

 

„Šiųmetiniai VDFF filmai išskirtinai netikėti, o kartu atpažįstami. Tarsi matytum save tą patį, bet vis kitą. Tarsi save iš naujo pažintum kituose. Kas anksčiau galėjo šokiruoti, būti nepriimtina, žiūrint filmą tampa savaip artima, paaiškinama, suprantama. Tai suteikia savęs pažinimo, atradimo džiaugsmą“, – VDFF’12 filmus pristato Sonata Žalneravičiūtė, festivalį rengiančio „Skalvijos“ kino centro programų koordinatorė.

 

 

Pagrindinė programa


Festivalį atidarys režisieriaus iš Čilės Carloso Kleino „Kur skraido kondorai“ („Where the Condors Fly“, Šveicarija, Vokietija, Čilė, 2012, 90 min.). Filmas pasakoja apie tai, kaip rusų dokumentininkas Viktoras Kosakovskis kūrė naujausią savo juostą „Tegyvuoja antipodai!“. Kleinas leidosi su juo į Čilę, Argentiną, Šanchajų, prie Baikalo ežero. Stebėdamas, kaip Kosakovskis keičia realybę, kaip filmuoja, pasiduodamas jausmams, atsiverdamas magiškoms akimirkoms, Kleinas ieško ir savo kelio. Abu kūrėjai svarsto apie vaizdų galią, kūrybą. „Kur skraido kondorai“ – ne tik filmo sukūrimo procesą užfiksavęs filmas, bet ir asmeniškas, filosofiškas menininko portretas, esė apie kiną. Simboliška ir tai, kad šiuo filmu atidaromas festivalis, kuriame bus parodyta ir Viktoro Kosakovskio filmų retrospektyva.

 

Pagrindinę festivalio programą šiemet sudaro devyni ryškūs 2011-ųjų filmai. Yi Seungjun „Sraigių planeta“ („Planet of Snail“, Pietų Korėja, 2011, 87 min.) pernai Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje apdovanota už geriausią ilgametražį dokumentinį filmą. Tai dvejus metus kurtas pasakojimas apie aklo ir kurčio vyro bei jo žmonos meilės istoriją. Nuo vaikystės filmo herojus gyvena tylos ir tamsos kiaute. Pasaulis jam veriasi iš lėto, liečiant ir uodžiant. „Sraige“ save vadinantis jaunas korėjietis manė visą gyvenimą taip ir liksiąs atskirtas nuo pasaulio, tačiau gyvenimas netikėtai jį apdovanoja. Tapusi jo akimis ir ausimis mylimoji pakeičia vyro pasaulį. 

 

„Privatus pasaulis“ („Soukromý vesmír“, Čekija, 2012, 86 min.) kurtas net 37 metus. Čekų režisierė jau seniai garsėja tuo, kad savo herojus stebi ilgai. Šiame ji rodo vienos čekų šeimos istoriją. Filmo herojus Honza gimė 1974 m. Čekoslovakijoje. Gimus berniukui, jo tėvas ėmė vesti šeimos kroniką. Tada Honzos tėvai Jana ir Piotras glaudėsi Janos motinos ir močiutės buto kambarėlyje. Po kelerių metų, Piotrui gavus naują darbą Liberece, šeima paliko Prahą. Filmas rodo ne tik vienos paprastos šeimos istoriją, bet ir atskleidžia, kaip per pastaruosius keturiasdešimt metų pasikeitė čekų visuomenė.

 

 Jameso Bluemelo „66 mėnesiai“ („66 Months“, D. Britanija, 2011, 82 min.) rodo kur kas trumpesnę laiko atkarpą. Linkęs į alkoholizmą epileptikas Naidželas gyvena su į aštuntą dešimtį kopiančiu alkoholiku Robiu. Mylėdami, bet ir skaudindami vienas kitą, jie kenčia nepriteklių. Filmas kelia klausimus apie prievarta grįstų santykių prigimtį, dvasinę negalią ir visuomenės pareigą rūpintis atstumtaisiais. Režisieriui pavyko parodyti ir sudėtingus dviejų vyrų santykius, ir kartu žmones, kuriems vienatvė baisesnė už fizinį smurtą. Filmą Vilniuje pristatys režisierius Jamesas Bluemelas ir prodiuseris Gordonas Wilsonas.

 

Įvairius vienatvės atspalvius rodo kiti du VDFF filmai. Jorge Gaggero filmo „Montenegro“ (Argentina, 2011, 60 min.) herojus – 71 metų Montenegras kartu su šunimis gyvena upės deltos saloje. Jis neria tinklus žvejams ir taip užsidirba pinigų tabakui ir alkoholiui. Kitoje salos pusėje gyvena bitininkas Cezaris. Abu vyrai kartais išplaukia pažvejoti. Tačiau laikui bėgant tarp jų kils konfliktas, atskleisiantis jų santykius naujai. 2011 m. Amsterdamo dokumentinių filmų festivalyje ši juosta gavo apdovanojimą už geriausią vidutinio metražo filmą.

 

„Dveji metai prie jūros“ („Two Years at Sea“, D. Britanija, 2011, 86 min.) – tai ekscentriško atsiskyrėlio Džeiko portretas. Jis gyvena Škotijos miškuose, kas dieną bet kokiu oru eina pasivaikščioti, miega ūkanotuose laukuose ir giriose. Senose nuotraukose matyti jauna moteris, vaikai, tačiau režisieriaus Beno Riverso nedomina tradicinis pasakojimas, todėl tiesių atsakymų į klausimus, kokios būta Džeiko praeities ir kodėl jis pasirinko tokį gyvenimą, žiūrovai nesulauks. „Dveji metai prie jūros“ pernai Venecijos kino festivalyje pelnė FIPRESCI apdovanojimą, o Tarptautiniame Kopenhagos dokumentinių filmų festivalyje – Didįjį prizą.

 

Ekscentriškos ir Robo Schröderio ir Gabriëlle Provaas filmo „Susipažinkite su Fokens“ („Ouwehoeren“,Olandija, 2011, 80 min.) herojės – septyniasdešimtmetės dvynės Luisa ir Martina Fokens. Jos jau penkiasdešimt metų dirba prostitutėmis Amsterdamo Raudonųjų žibintų kvartale. Dvynės prisidėjo steigiant pirmąją prostitučių profsąjungą, pabėgo nuo sąvadautojų ir įkūrė savo viešnamį. Galiausiai seserys nusprendė pasukti skirtingais keliais: Luisa išėjo į pensiją ir pradėjo naują gyvenimą toli nuo sekso pramonės, o pinigų stokojanti Martina toliau darbuojasi.

 

Kaip keičiasi dviejų žmonių jausmai ir santykiai, juos įteisinus santuokos saitais? Ar meilė, įgavusi formalų statusą, išblėsta, ar kaip tik tampa artimos ir tvirtos bendrystės pamatu, klausia filmo „Pažadas“ („Ein Versprechen“, Vokietija, Austrija, 2012, 70 min.) režisierius Levinas Peteris. Šiame autobiografiškame kūrinyje susipina skirtingų porų santuokos istorijos, skleidžiasi viltys ir svajonės, baimė ir priklausomybė, ištikimybė ir pasitikėjimas.

 

 Netikėtu aspektu šeimos istorijos atsiveria Chanocho Zeevi filme „Hitlerio vaikai“ („Hitler’s Children“,JAV, Vokietija, Izraelis, 2012, 59 min.). Jame pasakojama apie galingų Trečiojo Reicho veikėjų vaikus, kurie priversti gyventi su savo tėvų ir senelių „palikimu“, siejančiu juos su žiauriais nusikaltimais. Ką reiškia turėti pavardę, susijusią su žudynėmis ir Holokaustu? Ką reiškia žinoti, kad tavo tėvai ar seneliai kalti dėl šimtų tūkstančių žmonių tragedijų? Šiame filme „liūdnieji palikuonys“ pagaliau prabyla apie trapią ribą tarp instinktyvaus žavėjimosi bei pagarbos, kuriuos vaikai jaučia tėvams, ir baisėjimosi savo gimdytojų darbais.

 

 Krzysztofo Kadłubowskio filme „Sugrįžimas“ („Powroty“, Lenkija, 2010, 7 min.) įamžintas 2010 m. balandžio 10 d. rytas – viena skaudžiausių dabartinės Lenkijos istorijos datų, kai netoli Smolensko sudužus lėktuvui žuvo visi 96 juo skridę žmonės, tarp jų ir Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis su žmona, vykę paminėti 70-ųjų Katynės žudynių metinių. Režisierius filmavo žuvusiųjų palaikų pasitikimo repeticiją Varšuvos oro uoste. Skambant Chopino „Laidotuvių maršui“, nematomos minios apsupti kareiviai neša nematomus karstus... Šiemet Tarptautiniame dokumentiniame filmų festivalyje „ZagrebDox“ filmas apdovanotas Didžiuoju prizu, Tarptautiniame Lilio trumpametražių filmų festivalyje – už geriausią dokumentinį filmą.

 

Festivalį uždarys jauno lietuvių režisieriaus Tomo Smulkio filmo „Rojaus beieškant“ (Švedija, Lietuva, 2012, 21 min.) premjera. Filmas rodo režisieriaus siekį susitikti ir dirbti kartu su švedų režisieriumi Roy’umi Anderssonu. Stokholmas, į kurį išvyko Smulkis, tampa svarbia laukimo dalimi. Bet ar gali svajonės išsipildyti?

 

 

Viktoro Kosakovskio filmų retrospektyva

 

Šiųmetinė VDFF retrospektyva skirta Viktorui Kosakovskiui (g. 1961). Tai vienas garsiausių Rusijos dokumentinio kino kūrėjų, pelnęs per šimtą apdovanojimų tarptautiniuose bei nacionaliniuose festivaliuose. VDFF žiūrovai ne tik turės progos pamatyti jo filmus, bet galės ir pabendrauti su režisieriumi, jis surengs kūrybines dirbtuves. 

 

 Pasak vieno naujausios rusų kino istorijos autorių Michailo Trofimenkovo, Kosakovskis – vienas iš nedaugelio rusų kūrėjų, paskutiniais metais tapęs pasaulinio dokumentinio kino elito dalimi. Kūrybinio kelio pradžioje jauną režisierių globojo Aleksandras Sokurovas. Anksčiau Kosakovskiui dažnai priekaištaudavo, kad jis peržengia dokumentinio kino ribas, atvirai rodo intymias žmonių gyvenimo akimirkas. Tačiau tos ribos nuolat keičiasi (taip pat ir Kosakovskio pastangomis), ir dabar tai, kas anksčiau kėlė diskusijas, pavyzdžiui, režisieriaus motinos mirtis, užfiksuota filme „Trečiadienis. 1961.07.19“, vargu ar sukels pasipriešinimą.

 

 Kosakovskis – idealus stebėtojas, neatsitiktinai būtent jam kilo mintis sukurti filmą, pastačius kamerą prie savo kambario lango. Režisieriaus pasitikėjimas realybe dažnai sukuria įspūdį, kad tikrovė paklūsta Kosakovskio žvilgsniui, kad jo filmuose „vaidina“ net peteliškės. Tačiau Kosakovskis sugeba atskleisti giliausius žmogaus klodus, atskleisti istoriją keliais gestais ar sakiniais. Kai „Belovų“ herojė audringo ginčo įkarštyje šūkteli broliui: „Karamazovai, nutilk“, staiga filmo veikėjus pamatai kitaip, tarsi nušviestus tragiškos likimo šviesos. Panašių atradimų galima rasti kiekviename filme, nes Kosakovskis – iš tų dokumentininkų, kurie nori suvokti pasaulį, o ne tik jį parodyti. Bet jo filmuose tragizmas neatsiejamas nuo komizmo ar absurdo. Beje, taip dažniausiai ir būna gyvenime.

 

 Retrospektyvoje bus parodyti visi iki šiol sukurti režisieriaus filmai. Debiutiniame filme „Losevas“ („Losev“, 1989, 60 min.) užfiksuoti paskutiniai rusų filosofo, fundamentalių estetikos veikalų autoriaus ir religinio mąstytojo Aleksejaus Losevo (1893–1988) gyvenimo metai ir mirtis. Tarptautinį pripažinimą Kosakovskiui atnešė „Belovai“ („Belovy“, 1993, 60 min.) – pasakojimas apie mažame kaimelyje gyvenančią Aną Belovą, palaidojusią du vyrus, ir jos brolį Michailą, kuriuos kartais aplanko kiti du broliai Vasilijus ir Sergejus, vienus sukrėtė, o kitus sužavėjo, bet visiems buvo aišku, kad prasideda kitoks posovietinis dokumentinis kinas.

 

 Kartais atrodo, kad nepaisant griežto sumanymo Kosakovskio filmai atsiranda panašiai. Filme „Trečiadienis. 1961.07.19“ („Sreda, 19.VII.1961“, Rusija, Anglija, Vokietija, Suomija, 1997, 93 min.) jis nusprendė rasti visus, gimusius tą pačią kaip ir jis dieną Leningrade. Dalis jų ten nebegyvena, dalis mirė. Tačiau visus septyniasdešimt likusių mieste Kosakovskiui pavyko nufilmuoti 1995 metais. Filmuodamas gydytojus, verslininkus, pramogų pasaulio veikėjus, statybininkus ir benamius, režisierius sukūrė įspūdingą Sankt Peterburgo trisdešimtmečių kartos portretą jų kasdienybės fone. Juk neatsitiktinai žodis „sreda“ rusiškai turi kelias prasmes, tarp jų ir „terpės“.

 

 Filmas „Aš Jus mylėjau“ („Ja vas liubil“, Rusija, Vokietija, 2001, 102 min.) susideda iš kelių trumpametražių skirtingais metais filmuotų novelių apie meilę. Pirmoji dalis „Pavelas ir Lialia: Jeruzalės romansas“ – pasakojimas apie tai, kaip meilė padeda kovoti su sunkia liga. Filmo herojai – garsūs Sankt Peterburgo dokumentinio kino režisieriai Pavelas Koganas, kurio filmas „Pažvelkite į veidą“ įėjo į dokumentinio kino aukso fondą, ir jo žmona Liudmila Stanukynas. Viltis išgydyti sunkią Kogano ligą išvijo juos iš tėvynės. Antrojoje dalyje „Sergejus ir Nataša: provincijos romansas“ matome vestuves: vienas kitam atidūs jaunamartė ir jaunasis nepaiso tėvų nepritarimo. Romantiški dviejų vaikų jausmai atskleidžiami trečiojoje dalyje „Saša ir Katia: pirmasis romansas“.

 

Filmą „Tiše!“ (2002, 80 min.)įkvėpė Nicéphore’o Niépce’o nuotrauka „Vaizdas pro langą“ bei E.T.A. Hoffmano novelė „Mano pusbrolio langas“. Kosakovskis filmavo nedidelę pro jo buto langą matomą Sankt Peterburgo gatvės atkarpą. Filme nuskamba vienintelis žodis „Tiše!“ Tai šunelio, kuri nuolat šaukia pagyvenusi kaimynė vardas, tapęs ir filmo pavadinimu.

 

„Šventa“ („Sviato“, 2005, 40 min.) – pirmasis būsimos trilogijos „Palindromas“ filmas. Rusiškas jo pavadinimas daugiaprasmis: „sviato“ reiškia ir „džiugus, vaiskus, linksmas“, ir „šventas“. Tai taip pat mažojo filmo herojaus vardo trumpinys. Filme rodoma, kaip dvejų metukų Sviatoslavas pirmą kartą pamato save veidrodyje. Pasak režisieriaus, tai filmas apie savęs pažinimą ir vienatvę.

 

Kol kas naujausiais Kosakovskio filmas „Tegyvuoja antipodai!“ („¡Vivan las Antipodas!“, Vokietija, Olandija, Argentina, Čilė, 2011, 104 min.) pernai atidarė Tarptautinį Venecijos kino festivalį. Jis atsirado iš klausimo, kur atsidurtum, jei galėtum kiaurai perskrosti Žemę. Režisierius keliauja į diametraliai priešingose Žemės rutulio pusėse, vadinamose antipodais, esančias teritorijas. Kartais atrodo, lyg šios priešingose Žemės pusėse esančios vietos mįslingai panašios, o kartais, priešingai, –akivaizdus kontrastas. 

 

 Pagal rengėjų inf.

Žymos:
Kinas, Dokumentika
Viktoras Kosakovskis
Viktoras Kosakovskis