7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dvelksmas nuo tilto

Krėsle prie televizoriaus  

Jonas Ūbis
Nr. 32 (1000), 2012-09-14
Kinas Rodo TV
„Karštas kraujas”
„Karštas kraujas”
Savaitgaliais mudu su šuneliu einame pasivaikščioti prie upės. Po Žirmūnų tiltu yra tokia patogi vieta, kur galima atsigerti sraunaus vandens. Įtariu, kad ten į Nerį įteka šaltinis. Kai šuo laka, žiūriu į keistą metalinį bumbulą, kurį gali pamatyti tik atsidūręs po tiltu. Bumbulas toks absurdiškas, bet net nekyla noras šaipytis. Dabar jau ir socdemai užsinorėjo „papuošti“ tiltą – pavadinti jį Algirdo Mykolo Brazausko vardu. Žinoma, tai sena bolševikiška tradicija – jie keitė net senus miestų pavadinimus, tarsi istorija prasidėtų nuo jų. Bet nesuprantu, kodėl socdemai taip skuba, – jei tas veikėjas tikrai toks svarbus Lietuvai, gal palaukime kelis šimtus metų, kad tai patvirtintų ir istorija. Tada šalia Mindaugo tilto bus galima statyti ir Brazausko.
 
Prieš kelias savaites tą pačią vietą kažkokiai savo akcijai pasirinko ir viena iš liberalų partijų. Ryte pakrantę nutūpė žvejai geltonais marškinėliais, kažkas iš jų net kankino gitarą. Matyt, greit ir apie šį tiltą bus galima parašyti dar vienus „Lietuvos tilto prisiminimus“, bet nenorėčiau, kad juose atsirastų dar ir Brazausko pavardė.
 
Įtariu, kad tilto pervadinimo iniciatyva kvepia rinkimais, į kuriuos socdemai eina su savo patriarcho vardu. Socdemai, regis, neabejoja savo pergale, LRT, matyt, neabejoja taip pat. Todėl rugpjūčio 20 dieną LRT skirs Brazauskui: 10 valandą ryto tiesiogiai iš Seimo transliuos iškilmingą minėjimą, 18.45 rodys Editos Mildažytės ir Ramunės Sakalauskaitės hagiografinį filmą „Algirdas Brazauskas: Liudijimai“, o saldžių sapnų 22.30 palinkės kitas dokumentinis filmas – Aloyzo Jančoro „Liokajus Lietuvos“ (2002), kurį, pasak visažinio interneto, labiausiai mėgo ir pats filmo herojus. Toks kuklus asmenybės kulto dvelksmas, tiesa?
 
Gerai pagalvojus, lietuviškos televizijos juk ir skirtos liokajams. Šie dažnai literatūros klasikų aprašyti žmonės domėjosi ponų gyvenimo malonumais, mėgo paslaptis ir paskalas, kulinariją, šokius ir dainas, buvo pratę pasijusti viršesni už tuos, kurie ponų gyvenimo subtilybių neišmanė ir jomis nesidomėjo. Pastarasis požiūris itin žeidžia liokajus, nes jie jaučiasi tarpininkais tarp aukšto ir žemo. Liokajus primena ir politines partijas kalbinantys žurnalistai. Net gaila gerą miną vis dar bandančios išsaugoti Nemiros Pumprickaitės, kai ji, uždavusi politikams protingus klausimus, sulaukia netikėtų atsakymų. Nuo ateinančios savaitės rinkimų agitacijos laidų tik padaugės, nors jau dabar akivaizdu, kad balsuoti nėra už ką. Visiškai, absoliučiai, tikrai nėra. Sakyčiau, tai skamba net tragiškai.
 
Rinkimai iš televizijos išstums filmus, bet kelios pamokomos istorijos, kurios primins, kad egzistuoja ir kitoks pasaulis, manau, nusipelno dėmesio. ...Jackas Abramoffas buvo vienas iš galingiausių ir įtakingiausių respublikonų lobistų. Jis buvo laukiamas ir Kongrese, ir Baltuosiuose rūmuose, tačiau 2006-ųjų kovą nuteistas beveik šešerius metus kalėti už neteisėtas finansines operacijas, kurių žala įvertinta 21 milijonu dolerių. George’o Hickenlooperio biografiniame filme „Kazino Džekas“ (BTV, 20 d. 22.45) jį suvaidino Kevinas Spacey. Abramoffo sukeltas skandalas lygintas su Votergeito byla, o filmas dar kartą įrodo, kad šalia politikų visada sukasi daug korumpuotų žmonių, pasirengusių viskam, net žmogžudystėms.
 
Dar vienas realiais įvykiais grįstas ateinančios savaitės filmas – Marco Tullio Giordano „Karštas kraujas“ (LRT Kultūra, 19 d. 21.30). Jis pasakoja apie du italų kino aktorius – Luisą Feridą ir Osvaldą Valenti, kuriuos 1945 m. balandį Milano gatvėje sušaudė partizanai. Pora susipažino 1939 metais Alesandro Blassetti filmavimo aikštelėje. Valenti jau buvo žvaigždė, Luisa – pradedančioji aktorė. Bet ji sparčiai darė karjerą. 1943 m. pora išvyko į Šiaurę, kur įsikūrė Salo respublika. Partizanai buvo įtraukę su daugeliu fašistų veikėjų draugavusį Valenti į savo sąrašus. Mirties bausmė įvykdyta ir nėščiai Luisai. Filme aktorių vardai pakeisti, juos suvaidino Monika Belucci ir Luca Zingaretti.
 
Į kitą karą, tą, kuris vyko Persijos įlankoje, nukels Samo Mendeso 2005 m. filmas „Desantininkai“ (LNK, 19 d. 22.35). Pagal autobiografinę buvusio jūrų pėstininko Anthony Swoffordo knygą sukurti „Desantininkai“ pasakoja iš kariškių šeimos kilusio jaunuolio, praminto Svofu, istoriją. Išgarsėjęs „Amerikos grožybėmis“, britų režisierius šį kartą aplenkė savo laiką ir liko nesuprastas – jo „Desantininkai“ nepriminė patriotinių filmų apie teisingą karą kariaujančius amerikiečių vaikinus. Mendesas rodė kasdienį siaubą, su kuriuo susiduria jauni rekrūtai, atsidūrę svetimame pasaulyje ir priversti kovoti dėl išlikimo. Tai – drastiškas filmas be jokių puošmenų, bet su gerais aktoriais – Jake’u Gyllenhaalu, Jamie Foxxu, Peteriu Sarsgaardu, Crisu Cooperiu. Filmas pažadina prisiminimus apie Stanley Kubricko, Roberto Altmano ar Franciso Fordo Coppolos, beje, „Desantininkuose“ cituojamo, karinius filmus.
 
Rogerio Donaldsono 2003 m. filmas „Rekrūtas“ (BTV, 15 d. 21.20) pirmiausia skirtas Alo Pacino gerbėjams. Jis vaidina patyrusį agentą. Kitas filmo herojus Džeimsas apie šnipo karjerą nesvajojo. Bet noras sužinoti tėvo dingimo paslaptį atveda jį į CŽV. Vienas išbandymas seka kitą, kol Džeimsas sužino, kad jam teks išsiaiškinti, kas yra būstinėje atsiradęs „kurmis“. O gal tai tik eilinis testas? 
 
Liamas Neesonas vaidina dar vieną slaptąjį agentą, tik jau buvusį. Pierre’o Morelio 2008 m. filmo „Pagrobimas“ (TV3, 16 d. 21.10) herojus turi 96 valandas, kad išplėštų savo septyniolikmetę dukterį iš prekiautojų žmonėmis rankų. Situacija atrodo beviltiška, nes agentas yra Los Andžele, o duktė pagrobta Paryžiuje. Tačiau juk ne veltui jis visą gyvenimą buvo mokytas, kaip spręsti problemas.
 
Jūsų –
Jonas Ūbis
„Karštas kraujas”
„Karštas kraujas”