Vietoj pasakos – balaganas

Paprastai bene anksčiausiai iš visų teatrų po vasaros duris atverianti „Lėlė“ šiemet pakurstė intrigą: girdi, sezonas bus revoliucinis, nuo popso pažadėta grįžti prie meno, nuo nepasiteisinusių vaidinimų suaugusiesiems (ne lėlių) – prie kokybiško teatro vaikams ir galbūt lėlių suaugusiesiems. 

 

Po tokio manifesto tikiesi mažiausiai dar vienos „Aukso obelėlės“ ir še tau, kad nori, – pirmoji sezono premjera: Algirdas Mikutis stato „Batuotą katiną“. Pernelyg gerai pažįstu valstybinio teatro mechanizmus „iš vidaus“, kad lengva ranka žerčiau priekaištus naujajam teatro meno vadovui dėl nevykusios strategijos. Bet vis dėlto apmaudu. Ir nesąžininga – sakau tai ir kaip mama, ir kaip teatro kritikė.

 

Pabandysiu paaiškinti. Pirmiausia dėl jau minėtos teatro politikos. Ne kartą tvirtinau ir pasikartosiu, kad save gerbiantis profesionalus (be to, valstybės dotuojamas) teatras vaikams turėtų atlikti ne tik pramoginę, bet ir edukacinę funkciją. Ir ne apie pasakų moralus čia kalbu. Visų pirma toks teatras turėtų ugdyti, vartojant švietimo srities žargoną, „estetines kompetencijas“, t. y. gebėjimą suprasti ir vertinti meniškus, o ne masinius dalykus.

 

Na, pripažinkime: Algirdas Mikutis – galbūt puikus, geras žmogus – nėra tas menininkas, kuriam patikėtume estetinį savo vaikų lavinimą. Ir ne argumentas tai, kad dažnai šis režisierius renkasi farso stilistiką, iš kurios, suprantama, ir nėra ko reikalauti subtilumo. Bet ar farsas apskritai (geriausias pavyzdys – animacinis filmas „Simpsonai“) – tinkamas žanras vaikams? Klausimas, vertas diskusijų, bet kad režisieriaus Mikučio skonis yra „liaudiškas“ – faktas. Naujajame spektaklyje, ačiū Dievui, niekas neraugėjo ir negadino oro, bet stačiokiško humoro netrūko. Žinote, kas vienoje iš „interliudijų“ (kurių spektaklyje gal kokios penkios) atstojo tris paršiukus? Ogi kimštos dešros...

 

Antra, sakydama, kad spektaklis nesąžiningas, turiu omenyje režisieriaus polinkį į manipuliacijas vaikų lūkesčiais ir reakcijomis. Iš tiesų „Batuotas katinas“, kaip ir kiti režisieriaus Mikučio spektakliai, yra sukonstruotas kaip tipinis komercinis produktas, kai siekiama publiką įtikinti, kad kaip tik to jai ir reikia. Šiam dėsniui paklūsta ir visa Holivudo animacijos pramonė, jaunų protų pavergėja. Spektaklio pradžioje aktoriai dainuoja, koks smagumas ir įdomumas laukia čia susirinkusiųjų, ir visą laiką gana agresyviai bando įtraukti publiką į veiksmą. Beje, apie dainas. Tekstų, ypač „meilės lyrikos“, banalumas glumina. Kaip ir patys herojų – trečiojo brolio ir princesės – įvaizdžiai, tarsi mėgdžiojantys šiandienės estrados „žvaigždes“.

 

Dar šiek tiek apie spektaklio dramaturgiją ir kompoziciją. Taigi kūrinys vadinasi „Batuotas katinas“. Jei ne pagrindinis scenografijos akcentas – katino galvos pavidalo širma (dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė), – sakytum, kad jis lygiai taip pat galėtų vadintis „Varlė karalienė“ arba „Raudonkepuraitė“. Spektaklis sumanytas taip, kad visas šias pasakas vaidina gatvės ar cirko artistai. Turinys – nesvarbu, fabula – nesvarbu, svarbu tik „efektai“ ir humoras. Todėl iš „Varlės karalienės“ belikęs jaunikaičio ir varlės seilėjimasis, iš „Raudonkepuraitės“ – vilko pilvo prapjovimas (tarp kitko, batus Katinui padovanoja iš vilko vidurių išvaduota Raudonkepuraitė...), o, kaip minėjau, iš „Trijų paršiukų“ – kimštos dešros.

 

Iš Perrault „Batuoto katino“ spektaklyje likę ne ką daugiau. Gerai neprisimenantys pasakos vargu ar išvis supras, kas ten, kaip ir kodėl. Tik aišku, kad jaunuolis, nors ir šlapias, bet apsvaigęs iš meilės (suprantama iš dainos teksto), o princesė irgi negali atsispirti staiga užplūdusiems jausmams. Ir dar žmogėdra (tikrai įspūdingai riaumojanti neprilygstamojo Irmanto Jankaičio bosu) iš pradžių pasivertė liūtu, paskui pele. Visa kita taip suvelta ir sutrumpinta, kad tikrai nelengva suprasti, kodėl spektaklio pabaigoje aktoriai linksmai dainuoja: „Nebūk turtingas, būk protingas...“

 

Daugiau lyg ir nebėra ko pridurti. Būtų galima paminėti tvarkingą dailininkės darbą, nuoširdžias aktorių pastangas „užsivesti“ patiems ir „užvesti“ partnerius, vieną kitą įdomesnę Olego Ditkovskio melodiją. Bet visa tai negali sušvelninti verdikto spektakliui. Nes jokių nuolaidų negali būti, kai kalbame apie vaikus – pačią imliausią ir lojaliausią publiką.