Svetur

Gegužės 28 d., būdamas 67-erių, mirė rašytojas, feljetonistas, dramaturgas, kino scenaristas Jerzy Pilchas. Jo knygos „Stiprusis angelas“, „Kiti malonumai“, „Mano pirmoji savižudybė“ išleistos ir lietuviškai, Lietuvoje rodytas ne vienas filmas pagal jo kūrinius. Balandžio 13 d. „Gazeta Wyborcza“ išspausdino Michało Nogaśio pokalbį su rašytoju (https://wyborcza.pl/7,75517,25860556,pilch-zdobycie-wladzy-w-czasach-zarazy-to-jest-o-wiele-slabsza.html). Tai buvo paskutinis Pilcho interviu.

Skaityti toliau >>

Nr. 22 (1343), 2020-06-04 | Tekstai | Svetur

Usto Mumin, „Mišios su granatu“, 1923 m.

Karina Simonson

Tikrinant istorijos ribas

Trys parodos. Paryžius, Londonas, Stokholmas

Paklaustas, kas jį paskatino tapti fotografu, Davidas Goldblattas yra pasakojęs, jog veikiausiai tai nutiko paskutiniais mokyklos metais, 1948-aisiais. Jį sužavėjo pats fotografijos procesas. Juk tai – stebuklas. Fotografui taip atrodo iki šiol. Iš pradžių jis fotografavo savo kuriamus laivų modeliukus, bet labai greitai susidomėjo fotografija kaip raiškos priemone. Pradėjo suprasti, kad tai puikus būdas kalbėti ir pasakoti apie šalį, kurioje gyveno – Pietų Afriką. Ir tą jis tebedaro jau daugiau kaip 50 metų.

Skaityti toliau >>

Nr. 18 (1255), 2018-05-04 | Tarp disciplinų | Dailė | Svetur

David Goldblatt, „Rūkanti moteris" (Johanesburgas). 1972 m.

David Goldblatt, „Miegantis“ (Johanesburgas). 1975 m.

David Goldblatt, „Minutėle. Fotografas“ (Johanesburgas). 1955 m.

Alvin Langdon Corburn, be pavadinimo. 1917 m. George Eartman House, Niujorkas

Maya Rochat, „Uola yra upė (Meta meilė)“. 2017 m.

Amy Nimr, „Be pavadinimo (kūno anatomija)“. 1940 m.

Karina Simonson

Nuo siloso bokšto iki muziejaus

Keiptaune atsidarė didžiausias šiuolaikinio Afrikos meno muziejus

Siloso bokštas yra įprastas lietuviško gamtovaizdžio objektas. Ypač – apgriuvęs. Tačiau, deja, nė vienas iš jų nėra prikeltas naujam gyvenimui kaip Pietų Afrikoje, kur siloso bokšte įkurtas šiuolaikinio Afrikos meno muziejus.

Zeitzo šiuolaikinio Afrikos meno muziejus, arba „Zeitz MOCAA“, atsidarė rugsėjo 22 d. Keiptaune ir dabar yra didžiausias šalies meno muziejus. Iš buvusio, 1920 m. statyto kukurūzų siloso bokšto atsiveria vaizdai į Atlanto vandenyną ir prašmatnią Keiptauno Viktorijos ir Alberto (V&A) krantinę, kur prieš tris dešimtmečius suklestėjo mažmeninė prekyba, nekilnojamasis turtas ir turizmas. Tai viena iš labiausiai lankomų Pietų Afrikos Respublikos (PAR) vietų, pasak statistikos, sezono įkarštyje pritraukiančių iki 100 000 žmonių per dieną.

Skaityti toliau >>

Nr. 39 (1233), 2017-11-24 | Dailė | Svetur

Zeitz MOCAA pastato fragmentas. I. Baan nuotr.

Viktorijos ir Alberto (V&A) krantinė su Zeitz MOCAA muziejumi. I. Baan nuotr.

Athi-Patra Ruga, Pasiūlymas Tseko Simon Nkoli memorialui, 2017 m. Zeitz MOCAA nuotr.

Rinka ir ugnis

Vladimiras Sorokinas apie naują romaną

Rusijoje pasirodė naujas Vladimiro Sorokino romanas „Manaraga“. Jis jau sulaukė įvairių vertinimų, tačiau akivaizdu, kad naujoji rašytojo antiutopija tokia pat aktuali kaip ir ankstesnės jo knygos. Pateikiame Berlyne vykusio Sorokino pokalbio su Andrejumi Archangelskiu, išspausdinto žurnale „Ogoniok“, fragmentus.

Skaityti toliau >>

Nr. 17 (1211), 2017-04-28 | Nauji leidiniai | Svetur

Kuriu būdamas vienas su savimi

Pokalbis su Romeo Castellucci

Neseniai Maskvos centre duris atvėrė „Elektros teatras „Stanislavskis“ („Электротеатр „Станиславский“). Tai Boriso Juchananovo atnaujintas teatras, anksčiau vadintas Maskvos Konstantino Stanislavskio dramos teatru. Kovą jame įvyks italų režisieriaus Romeo Castellucci spektaklio „Žmogiškas žmogiškų būtybių panaudojimas“ („Uso umano di esseri umani“) premjera. Pasaulinė šio spektaklio premjera pernai parodyta Bolonijoje. Tinklalapio Colta.ru žurnalistui Dmitrijui Renanskiui italų režisierius papasakojo, kuo abu spektakliai skirsis vienas nuo kito, ir pasidalijo mintimis apie šiuolaikinę režisūrą. Pokalbį spausdiname sutrumpintą.

Skaityti toliau >>

Nr. 8 (1114), 2015-02-27 | Teatras | Svetur

Scena iš spektaklio „Žmogiškas žmogiškų būtybių panaudojimas“. Luca Del Pia nuotr.

Kora Ročkienė

Budraitis vaidina Beckettą rusiškai

Praėjusį gruodį Maskvoje vyko teatro festivalis NET-2014, simboliškai uždaręs Rusijos sostinės festivalių metus. Vienas svarbių NET-2014 įvykių – Samuelio Becketto „Paskutinė Krepo juosta“ ir Juozas Budraitis. Pateikiame dienraštyje „Novaja gazeta“ (2014 m. gruodžio 6 d.) išspausdintus teatro kritikės Jelenos Djakovos įspūdžius.

Senas apsileidęs ponas sunešiotais batais, vilkintis siaubingu (regis, „buvusiu kašmyriniu“, kaip sakydavo 3-iojo dešimtmečio vargetos apie savo draiskalus) paltu prieš spektaklį knarkia parteryje. Ir kas jį įleido į „Stanislavskio fabriko“ pastatą, į išblizgintą tarsi laineris Ženovačo teatrą? Iš kokio dešimtmečio jis atklydo?

Sapne jis urzgia ir aimanuoja. Gyvenimo rezultatas – vien mykimas, kriokimas, maurojimas. Žodžiai buvo kažkada anksčiau. Bet įsižiūri į tvarkos griovėją... na, žinoma, spektaklis jau prasidėjo. Juozas Budraitis vaidina visiškai pasinėręs į „Paskutinę Krepo juostą“.

Skaityti toliau >>

Nr. 1 (1107), 2015-01-09 | Teatras | Svetur

„Paskutinė Krepo juosta“. D. Matvejevo nuotr.

7MD

Kino archyvų iššūkiai

Pokalbis su Lenkijos nacionalinės filmotekos direktoriumi Tadeuszu Kowalskiu

Šiemet Lenkų kino savaitės svečias buvo Lenkijos nacionalinės filmotekos direktorius profesorius Tadeuszas Kowalskis. Šioje filmotekoje saugomi filmai rodyti ir savaitėje. Svečias pristatė atidarymo filmą – Józefo Lejteso „Barborą Radvilaitę“, susitiko su lietuvių kinematografininkais.

Skaityti toliau >>

Nr. 33 (1001), 2012-09-20 | Kinas | Svetur

Tadeusz Kowalski. Nuotrauka iš Lenkijos instituto Vilniuje archyvo

„Barbora Radvilaitė“. Nuotrauka iš Lodzes kinematografijos muziejaus

7MD

Kino naujienos trumpai

Pagal užsienio žiniasklaidą

Rastas pirmasis spalvotas filmas

Bredfordo Nacionalinio žiniasklaidos ir technologijų muziejaus archyve britų mokslininkai rado pirmuosius spalvotus vaizdo įrašus. Anksčiau pati seniausia spalvota kino juosta, kurios gamyboje buvo naudojamas vadinamasis „Kinemacolour“ apdorojimo procesas, buvo datuojama 1909 metais, dabar paaiškėjo, kad spalvoto kino filmavimo procesą sugalvojo ir dešimčia metų anksčiau – 1899–aisiais užpatentavo fotografas Edwardas Raymondas Turneris (1873–1903). Būtent trumpi jo XX a. pradžios Anglijos gyvenimo „užrašai“, nufilmuoti 1902 m, ir dulkėjo muziejaus lentynose.

Turnerio technologija buvo nauja tuo, kad kiekviena spalva buvo filmuojama per specialų filtrą (raudoną, žalią, mėlyną), todėl kiekviena scena buvo filmuojama ant trijų juostų, kurios sudėtos kartu ir duodavo spalvotą vaizdą. Tačiau filmo projekcijos sistema taip ir liko neužbaigta, Turneris mirė, net nespėjęs pamatyti nufilmuotos medžiagos. Tačiau šiuolaikinės kompiuterinės technologijos padėjo atkurti nufilmuotus kadrus ir įrodė, kad Turnerio metodas veikia.

Skaityti toliau >>

Nr. 33 (1001), 2012-09-20 | Kinas | Svetur

Rasa Vasinauskaitė

Politika scenoje ir už jos

66-asis Avinjono festivalis

Pabaiga. Pradžia nr. 31 (999)

Šiųmetis Avinjono festivalis šventė savo įkūrėjo, prancūzų scenos legendos, režisieriaus Jeano Vilaro gimimo 100-ąsias metines. Daugelis renginių buvo skirti vėl jį prisiminti, jauniems festivalio ir prancūzų teatro gerbėjams – supažindinti. Vilaro dvasia niekad neapleido festivalio. Tiesa, festivalis buvo ją išdavęs, ir tai nutiko anaiptol ne kovingais 1968-aisiais, kai pats Vilaras supažindino Avinjono žiūrovus su garsiausiomis eksperimentinėmis pasaulio trupėmis. Tai nutiko 2005-aisiais, kai meniniu festivalio kuratoriumi tapo provokatorius ir performanso meno apologetas Janas Fabre. Prancūzų kritikai nepasikuklino – po tuomečių spektaklių pasirodė net kelios festivalio istorijai ir jo „žlugimui“ skirtos knygos; laikraščiai diskutavo apie prasidėjusį teatro, festivalio ir jo idealų sugriovimo laiką.

Skaityti toliau >>

Nr. 32 (1000), 2012-09-13 | Teatras | Svetur