Taip sutapo, kad laikraščiui žengiant į tūkstantąjį, aš žengiu į keturiasdešimtąjį. Pasidabinusi nuliais paprastai gauni teisę į žvilgtelt atgal, ir jei atspindys neužmuša vietoje, gali apsimesti Šacherezada ir pasekti tūkstantį pasakų (ar skalvijų?).
1 pasaka: Shakespeare’o gimdytojai
Kai 1995-aisiais atėjau dirbti į „7 meno dienas“, jos dar buvo įsikūrusios Bernardinų g. 8, dabartiniame „Šekspyro“ viešbutyje. Prie durų (be kitų) kabėjo seniai pamiršto žurnalo jaunimui „Švyturys“ iškaba. O visai nešekspyriškai apstatytame redakcijos kambarėlyje tvyrojo dūmų debesis. Rūkė redakcijoje visi, įsigudrinę cigaretę laikyti kairėje, o rašiklį – dešinėje rankoje. Antrame aukšte didinguose plotuose veikė sovietmečio tipo valgykla. O maketuotojos su dideliais kompiuteriais sėdėjo siauroje patalpoje, kuri labai priminė Ievos Simonaitytės atodūsį: „Barbės kamaraitė – tik skylė: viename gale langas, kitame – durys.“
2 pasaka: Realybės šou „Redakcija“
Vėliau redakcija persikėlė į gretimą tarpuvartę ir erdvės padaugėjo. Ypač prisiminus pelėsius dauginančią palėpę, kur niekas nevyko, bet po kiekvieno lietaus pro pakabinamas lubas griūdavo dangus. Dangus visada buvo šalia, ypač žvelgiant pro kalbos redaktorės ir atsakingosios sekretorės langus. Nufotografuoti tą dievišką vaizdą redakcija pakvietė Gintautą Trimaką. Šv. Onos bažnyčios atvaizdas iš „7 meno dienų“ perspektyvos pasklido po Lietuvą. Dabar ši bibliografinė retenybė saugoma redakcijos archyve ir ištikimo skaitytojo palėpėje.
Realybės šou „Redakcija“ toje šventoje vietoje taip ir neįvyko – tiksliau, šou vyko tiesiogiai, be televizijos kamerų ir nuobodžiaujančių žiūrovų, kuriems tuo metu buvo rodomi jų atspindžiai akvariumuose. Nes kas gi žiūrėtų tuos kritikus, aktorius, poetus, dailininkus, muzikus, kurie lipo redakcijos laiptais, rūkė ir rėkavo virtuvėje, gėrė kavą ir velnio lašus, kalbėjo apie knygas, parodas ir filmus, o su didžiausiu įkvėpimu – apie save. Kalbėjo velniškai gerai (po velnio lašų!). Kultūra televizijoje dažniausiai atsiduria nupigintų prekių skyrelyje, o mes nesame tokie turtingi, kad parsiduotume pigiai. Tą retro realybės šou dabar reikia įrašyti į vinilo plokštelę – nes popierinis laikraštis su gyvai, o ne virtualiai susitinkančias ir bendraujančiais žmonėmis irgi yra „vintažas“.
3 pasaka: Kalendorinės šventės
Atsivertus šių metų stalinį kalendorių paaiškėja, kad rugsėjo 14-oji – Šv. Kryžiaus išaukštinimo ir Pasaulinė seksualinės sveikatos diena. Kažkuriuo būdu šventės tikriausiai susijusios, nors internetinis kalendorius siūlo sveikinti tik su Šv. diena, paslaugiai nukreipdamas į atvirutes su kryžiais. „Kas skaito, rašo – duonos neprašo“, primena ir liaudies išmintis tame pačiame puslapyje. Štai ir atsakymas, kas sieja kryžių ir seksualinę sveikatą – ogi Vilniaus dailės akademija ir „7 meno dienos“. Iš Bernardinų gatvės redakcija persikėlė į pačią Šv. Onos pašonę ir dabar kartu su VDA studentais gano čia plevenančią kūrybos dvasią. Kol ji laisva, o studentai mums rašo ir saugo sveikatą, laikraštis gyvuos. Skaitykime ir švęskime tūkstantį penktadienių kartu.
