Autorius: Laima Kreivytė

Laima Kreivytė

Žilvino Kempino instaliacijos

Žilvinas Kempinas vienu metu yra dviejose vietose – Vilniuje ir Plungėje. Tai išskirtinis įvykis Lietuvos meno lauke, nes vasarą galima apžiūrėti ir Kempino instaliaciją „Vėjalaikis“ Vilniaus katedros varpinėje, ir „Tūbą“ Žemaičių dailės muziejuje, įsikūrusiame Mykolo Oginskio rūmuose Plungėje. Šių dviejų kūrinių patyrimas leidžia geriau suprasti, kaip atsiranda instaliacijos – optiniai prietaisai. Kai vienu metu žvelgi į kūrinį ir pro jį, esi žiūrintis ir apžiūrimas. Įvietintas menas susieja kūrinį ir konkrečią aplinką, bet Kempinas ne įvietina, o įlaikina. Jis ne užpildo erdvę, o perkošia nematomus atomus ir dalelytes, priversdamas magnetinę juostelę vibruoti, ir per judesį erdvinį patyrimą paverčia laikiniu.

Laima Kreivytė

In memoriam Onai Kreivytei-Naruševičienei

Keramikė Ona Kreivytė-Naruševičienė (1935–2024) man buvo viena pirmųjų menininkių, apie kurią išgirdau dar vaikystėje, – tėtis supažindino su savo pussesere. Onutė ir jos sesuo Zita Kreivytė buvo ryškiausi tikrų menininkių pavyzdžiai – kūrybingos, darbščios, mokančios iš įnoringų medžiagų sukurti nematytas formas. Vėliau Onutė ne kartą kvietė dalyvauti jos suburtų keramikos simpoziumų „Harmonija“ veikloje – kalbėtis su menininkais, aptarti darbus, rašyti tekstus. Prisimenu, su kokia meile ir šiluma ji kalbėjo apie kitų kūrinius, kaip skatino į keramikų bendruomenę jungtis jaunesnius kolegas. Tie simpoziumai dabar atrodo kaip didelės keramikų šeimos šventė – kai susirinkusieji džiaugėsi bendros ir kartu individualios kūrybos vaisiais. Tikiu, kad jie buvo svarbūs mūsų keramikos raidai.

Laima Kreivytė

Loretos Skripkutės-Gutauskienės darbų paroda „Metų monotonija“ galerijoje AP

Vaikystėj neturėjau aš namų,

Tik seną namą, didelį kaip laivą.

Daug svetimų žmonių, mažų ir didelių

Kambariuose-kajutėse gyveno.

(Barbora Bložytė)

Linas Vildžiūnas, Laima Kreivytė

Liudvikas Jakimavičius (1959 08 21–2022 08 01)

Liudvikas Jakimavičius buvo viešas žmogus. Jį, prisidengusį galvą ryškiaspalve skarele, iš tolo atpažindavo daugelis. Dažniausiai Vilniaus senamiesčio gatvėje, kol naujasis homo vilnensis galutinai neišstūmė iš Senamiesčio literatūrinės bohemos. Turėjo begalę bičiulių, plunksnos brolių, kiekvieną sustojęs pakalbindavo, aptardavo krašto naujienas, kartais dėl jų pasidžiaugdavo, bet dažniau pasikeikdavo, ir visada apsisukęs nueidavo vienas. Susitelkęs į savą vidinį dvasinį gyvenimą.

Laima Kreivytė, Ugnė Bužinskaitė

Pirmieji įspūdžiai iš 59-osios tarptautinės Venecijos šiuolaikinio meno bienalės

Laima Kreivytė: Venecijos bienalės kuruotos parodos šiemet visiškai pakeitė ir istorinę, ir kultūrinę seniausios pasaulyje bienalės paradigmą. Kuratorė Cecilia Alemani grąžino intuityvų, siurrealistinį, ekscentrišką pradą į pervargusio racionalaus idėjų rūšiavimo pasaulį. Kelios ankstesnės bienalės, nepaisant kilnaus siekio subalansuoti pokolonijinius ir kitokius galios santykius, pakliūdavo į galerijų įtakos laukus. Nors galerijų vaiduokliai niekur neišnyko, bendras vaizdas ir bienalė kaip organizmas atrodo gyvesnis ir daugiasluoksniškesnis.

Laima Kreivytė, Nerijus Milerius

„Lėtosioms peržiūroms“ pasibaigus

Gruodį įvyko paskutiniai „Lėtųjų peržiūrų“ seansai, skirti Mártos Mészáros ir Margarethe von Trottos kūrybai. Pateikiame Laimos Kreivytės ir Nerijaus Mileriaus tekstus su viltimi, kad visais požiūriais sėkmingas pusmetį trukęs filmų rodymo ir kino apmąstymo būdas bus pratęstas ir šiemet.

Laima Kreivytė

Apie naujas parodinės erdvės grindis

Eglės Grėbliauskaitės projektas „Kitos geros „Titaniko“ grindys“ yra matomas, bet nepastebimas – nes parodinės erdvės grindys dažniausiai suvokiamos kaip platforma rodyti kitus artefaktus, o ne demonstruoti save. Tačiau tapdamos „nematomos“ jos neišvengiamai yra kiekvienoje čia eksponuojamoje parodoje kaip konstanta, kaip materiali duotybė – kiekvienas „Titaniko“ salėje atsiradęs daiktas ar žmogus turi santykį su grindimis (ir lubomis, langais, sienomis). Grindys vis dėlto yra neišvengiamiausios dėl žemės traukos ir erdvės patyrimo vaikštant. Šis projektas yra fizinės ir institucinės erdvės tyrimas, klausiantis ne kas ir kodėl, o kur ir kaip. Tai parodos negatyvas, kai žiūrovai turi kabintis ne už erdvėje išbarstytų objektų, bet patirti tai, kas yra tarp jų. Tai, kas nėra daiktas, kūnas, architektūra.

Įrengiant „Titaniko“ parodų sales, 2003 m. techniniame aprašyme vidaus apdailoje buvo numatytos „geros grindys“. Eglė Grėbliauskaitė sau ir mokslo bei meno institucijai uždavė klausimą: „kas yra geros grindys „Titaniko“ parodų salei šiandien?“ Tai tapo jos meninio tyrimo atramos tašku. 2010 m. paklotos keraminės plytelės, pasak menininkės, priminė posovietinio „euroremonto“ estetiką ir disonavo su parodine erdvės paskirtimi. Naudodamasi turimais techniniais brėžiniais, rodančiais, kad 35 mm gylyje yra betoninės grindys, Grėbliauskaitė pašalino viršutinius sluoksnius ir ant atidengto pagrindo išliejo naują industrinio betono sluoksnį.

Laima Kreivytė

Maloniai kviečiame Jus į Diletos Deikės parodos „Kobieta i žycie“ atidarymą, kuris įvyks liepos 12 d. (antradienį) 18 val. VDA Tekstilės galerijoje „Artifex“.

Parodos laikas – liepos 12-30 d. Parodos kuratorė - Laima Kreivytė.

Diletos Deikės paroda yra asmeniška, politiška ir intertekstuali. Neatsitiktinai ji pavadinta „Kobieta i zycie“. Tarybiniais laikais kas savaitę, o dabar kartą per mėnesį leidžiamas lenkų žurnalas „Moteris ir gyvenimas“ parduodamas ir Lietuvoje. Tačiau tai nėra žurnalui dedikuota ekspozicija. Šios parodos kontekste jis veikia kaip optinis aparatas, išryškinantis vienas ir išblukinantis kitas problemas.

Laima Kreivytė

Rugpjūčio 26 d., trečiadienį, 19.00 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius (įėjimas iš Didžiosios g. pusės) atidaroma menininko Liudo Parulskio paroda „Barokas ir betonas“. Parodos kuratorė Laima Kreivytė. Atidaryme dalyvaus autorius. Paroda yra Vilniaus gatvės meno festivalio („Vilnius Street Art“) dalis.

Laima Kreivytė, Agnė Narušytė

Pokalbis apie diskriminavimo dėl lyties atvejį Kaune

Vasario mėnesį Kauno paveikslų galerijoje vykusioje Geriausio metų kūrinio parodoje tapytojas Pranas Griušys instaliacijoje „Jų ieško policija“ tarp beždžionių portretų pakabino tris moterų aktus, kurių kūnus nutapė pagal Diego Velázquezo ir Francisco Goya paveikslus, o veidus – pagal savo kolegių menininkių fotografijas. Po kelių dienų aktai iš ekspozicijos buvo pašalinti, ir tai buvo pristatyta kaip cenzūros atvejis, o menininkas, surinkęs daugiausia publikos balsų, tapo geriausio metų kūrinio konkurso laureatu. Pranas Griušys tuo metu buvo Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto profesorius ir Tapybos studijų programos vadovas, o trys pavaizduotosios menininkės – šios programos lektorės. Griušys žurnalistams pasakojo: „Pavaizdavau koleges, nes viename posėdyje jos mane skalbė, kritikavo – koks aš negeras, blogai administruoju ir panašiai. Pasakiau, kad jas nutapysiu, ir nutapiau.“