7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Laima Kreivytė

Laima Kreivytė, Nerijus Milerius

Kur ieškoti atsakymų

„Lėtosioms peržiūroms“ pasibaigus

Gruodį įvyko paskutiniai „Lėtųjų peržiūrų“ seansai, skirti Mártos Mészáros ir Margarethe von Trottos kūrybai. Pateikiame Laimos Kreivytės ir Nerijaus Mileriaus tekstus su viltimi, kad visais požiūriais sėkmingas pusmetį trukęs filmų rodymo ir kino apmąstymo būdas bus pratęstas ir šiemet.

„Paveldėtoja“
„Paveldėtoja“
„Seserys, arba Laimės pusiausvyra“
„Seserys, arba Laimės pusiausvyra“
„Hannah Arendt“
„Hannah Arendt“
„Tarsi namuose“
„Tarsi namuose“
Laima Kreivytė

Betonas kaip „Tiesos“ ir „Titaniko“ rišamoji medžiaga

Apie naujas parodinės erdvės grindis

Eglės Grėbliauskaitės projektas „Kitos geros „Titaniko“ grindys“ yra matomas, bet nepastebimas – nes parodinės erdvės grindys dažniausiai suvokiamos kaip platforma rodyti kitus artefaktus, o ne demonstruoti save. Tačiau tapdamos „nematomos“ jos neišvengiamai yra kiekvienoje čia eksponuojamoje parodoje kaip konstanta, kaip materiali duotybė – kiekvienas „Titaniko“ salėje atsiradęs daiktas ar žmogus turi santykį su grindimis (ir lubomis, langais, sienomis). Grindys vis dėlto yra neišvengiamiausios dėl žemės traukos ir erdvės patyrimo vaikštant. Šis projektas yra fizinės ir institucinės erdvės tyrimas, klausiantis ne kas ir kodėl, o kur ir kaip. Tai parodos negatyvas, kai žiūrovai turi kabintis ne už erdvėje išbarstytų objektų, bet patirti tai, kas yra tarp jų. Tai, kas nėra daiktas, kūnas, architektūra.

 

Įrengiant „Titaniko“ parodų sales, 2003 m. techniniame aprašyme vidaus apdailoje buvo numatytos „geros grindys“. Eglė Grėbliauskaitė sau ir mokslo bei meno institucijai uždavė klausimą: „kas yra geros grindys „Titaniko“ parodų salei šiandien?“ Tai tapo jos meninio tyrimo atramos tašku. 2010 m. paklotos keraminės plytelės, pasak menininkės, priminė posovietinio „euroremonto“ estetiką ir disonavo su parodine erdvės paskirtimi. Naudodamasi turimais techniniais brėžiniais, rodančiais, kad 35 mm gylyje yra betoninės grindys, Grėbliauskaitė pašalino viršutinius sluoksnius ir ant atidengto pagrindo išliejo naują industrinio betono sluoksnį.

Eglė Grėbliauskaitė, „Kitos geros „Titaniko“ grindys“. 2016 m.
Eglė Grėbliauskaitė, „Kitos geros „Titaniko“ grindys“. 2016 m.
Eglė Grėbliauskaitė, „Kitos geros „Titaniko“ grindys“. 2016 m.
Eglė Grėbliauskaitė, „Kitos geros „Titaniko“ grindys“. 2016 m.
Eglė Grėbliauskaitė, „Kitos geros „Titaniko“ grindys“. 2016 m.
Eglė Grėbliauskaitė, „Kitos geros „Titaniko“ grindys“. 2016 m.
Eglė Grėbliauskaitė, „Kitos geros „Titaniko“ grindys“. 2016 m.
Eglė Grėbliauskaitė, „Kitos geros „Titaniko“ grindys“. 2016 m.
Meninio projekto naujos geros „Titaniko“ grindys pristatymas-diskusija spalio 27 d. Dalyvauja: Deimantas Narkevičius, Eglė Grėbliauskaitė, Laima Kreivytė, Nerijus Milerius.
Meninio projekto naujos geros „Titaniko“ grindys pristatymas-diskusija spalio 27 d. Dalyvauja: Deimantas Narkevičius, Eglė Grėbliauskaitė, Laima Kreivytė, Nerijus Milerius.
Laima Kreivytė

Diletos Deikės paroda „Kobieta i žycie“

Maloniai kviečiame Jus į Diletos Deikės parodos „Kobieta i žycie“ atidarymą, kuris įvyks liepos 12 d. (antradienį) 18 val. VDA Tekstilės galerijoje „Artifex“.

Parodos laikas – liepos 12-30 d. Parodos kuratorė - Laima Kreivytė.


Diletos Deikės paroda yra asmeniška, politiška ir intertekstuali. Neatsitiktinai ji pavadinta „Kobieta i zycie“. Tarybiniais laikais kas savaitę, o dabar kartą per mėnesį leidžiamas lenkų žurnalas „Moteris ir gyvenimas“ parduodamas ir Lietuvoje. Tačiau tai nėra žurnalui dedikuota ekspozicija. Šios parodos kontekste jis veikia kaip optinis aparatas, išryškinantis vienas ir išblukinantis kitas problemas.

Diletos Deikės kūrinys
Diletos Deikės kūrinys
Laima Kreivytė

Liudo Parulskio paroda „Barokas ir betonas“

 

Rugpjūčio 26 d., trečiadienį, 19.00 val. Vilniaus fotografijos galerijoje (Stiklių g. 4, Vilnius (įėjimas iš Didžiosios g. pusės) atidaroma menininko Liudo Parulskio paroda „Barokas ir betonas“. Parodos kuratorė Laima Kreivytė. Atidaryme dalyvaus autorius. Paroda yra Vilniaus gatvės meno festivalio („Vilnius Street Art“) dalis.

Liudas Parulskis, B&B „Aušros“.
Liudas Parulskis, B&B „Aušros“.
Laima Kreivytė, Agnė Narušytė

Reikia sveiko feministinio pykčio!

Pokalbis apie diskriminavimo dėl lyties atvejį Kaune

Vasario mėnesį Kauno paveikslų galerijoje vykusioje Geriausio metų kūrinio parodoje tapytojas Pranas Griušys instaliacijoje „Jų ieško policija“ tarp beždžionių portretų pakabino tris moterų aktus, kurių kūnus nutapė pagal Diego Velázquezo ir Francisco Goya paveikslus, o veidus – pagal savo kolegių menininkių fotografijas. Po kelių dienų aktai iš ekspozicijos buvo pašalinti, ir tai buvo pristatyta kaip cenzūros atvejis, o menininkas, surinkęs daugiausia publikos balsų, tapo geriausio metų kūrinio konkurso laureatu. Pranas Griušys tuo metu buvo Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto profesorius ir Tapybos studijų programos vadovas, o trys pavaizduotosios menininkės – šios programos lektorės. Griušys žurnalistams pasakojo: „Pavaizdavau koleges, nes viename posėdyje jos mane skalbė, kritikavo – koks aš negeras, blogai administruoju ir panašiai. Pasakiau, kad jas nutapysiu, ir nutapiau.“

Guerilla Girls, dizainą sukūrė Sara Sandstöm. 2011 m.
Guerilla Girls, dizainą sukūrė Sara Sandstöm. 2011 m.
Laima Kreivytė

Kur yra dabartis?

Marguerite de Merode paroda „Kelionė po jų kambarį“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Marguerite de Merode fotografijos kalba apie esamąjį laiką, susitraukusį į kalendoriaus kvadratą. Kambarys – erdvinė dienos kvadrato išklotinė. Iš tolimų šalių atvykę emigrantai gyvena amžinos dabarties traukinyje, pasiryžę bet kada persėsti į kitą, tokį pat dabartinį. Laikinumas prieštarauja namų logikai – į namus norime grįžti kaip į prarastą rojų, palaimingai užsikonservuoti savo įpročių sultyse ir tikėtis, kad po tūkstančio metų palikuoniai suras mūsų inkliuzus. Bet juk tūkstantmečiai – ne žmogaus laiko matas, net šimtas nuskamba tik Pageidavimų koncerte“.

Italijos ambasadorius Lietuvoje Stefano Maria Taliani de Marchio ir menininkė Marguerite de Merode A. Baltėno nuotr.
Italijos ambasadorius Lietuvoje Stefano Maria Taliani de Marchio ir menininkė Marguerite de Merode A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Marguerite de Merode ir Giedrė Jankevičiūtė. A. Baltėno nuotr.
Marguerite de Merode ir Giedrė Jankevičiūtė. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Marguerite de Merode ir Rima Praspaliauskienė. A. Baltėno nuotr.
Marguerite de Merode ir Rima Praspaliauskienė. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. A. Baltėno nuotr.
Laima Kreivytė

Paroda „Inversija. Blogos gėrybės“

Jono Meko vizualiųjų menų centre, Gynėjų g. 14 (Vilniaus vartų kompleksas), Vilnius

2014 m. gegužės 7 d. 18 val. Jono Meko vizualiųjų menų centre, Gynėjų g. 14 (Vilniaus vartų kompleksas), Vilniuje, bus atidaryta paroda „Inversija. Blogos gėrybės“.

1992 m. dvylika Kęstučio Zapkaus studentų surengė parodą Geros blogybės – pirmąją konceptualaus tarpdisciplininio meno manifestaciją Šiuolaikinio meno centre. Po 22 metų šalia ankstyvųjų eksponuojami naujausi menininkų darbai apverčia perspektyvą ir leidžia pažvelgti į tuometinius eksperimentus pro šiandienos prizmę.

Laima Kreivytė, Vytautas Michelkevičius, Dovilė Tumpytė

Dramblio apžiūrinėjimas iš skirtingų pusių

Trys pasakojimai apie tai, kas įsiminė, patiko ar nepatiko 55-ojoje Venecijos meno bienalėje

Laima Kreivytė

Šioje Venecijos bienalėje man patiko ir nepatiko tie patys dalykai.
 

Patiko, kad ištraukti pamiršti menininkai ir ypač menininkės – Hilma af Klint, Dorothea Tanning, Phyllinda Barlow.

 
Nepatiko, kad Arsenalo erdvė prarado savo specifiką – begalinį tunelį, ir virto daugybe autonomiškų galerinių erdvių, po kurias reikėjo vingiuoti zigzagais.
 
Patiko, kad greta pripažintų menininkų eksponuoti autsaideriai (mėgstamas kuratoriaus Massimiliano Gioni žodis).
 
Nepatiko, kad daugelis jų taip ir liko egzotiškais artefaktais ir neišskėlė naujų kibirkščių „santykiaudami“ su kitais kūriniais ir bienalės erdve.
 
Patiko netikėtos jungtys: anoniminė tantrinė tapyba ir Greta Bratescu.
 

Nepatiko racionalus opozicijų konstravimas – į viršų it stalininis Varšuvos kultūros monstras šaunantis Marino Auriti „Enciklopedinių rūmų“ modelis, apsuptas J.D. ’Okhai Ojeikere Nigerijos moterų portretais su skulptūriškai sukomponuotomis kasomis (falinė forma vs. moters

Anri Sala, „Tylos patologija“, Prancūzijos paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Anri Sala, „Tylos patologija“, Prancūzijos paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Jeremy Deller, Didžiosios Britanijos paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Jeremy Deller, Didžiosios Britanijos paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Kondrat Smoleński, „Viskas buvo amžinai, kol nebeliko“, Lenkijos paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Kondrat Smoleński, „Viskas buvo amžinai, kol nebeliko“, Lenkijos paviljonas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Lietuvos paviljono fragmentas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Lietuvos paviljono fragmentas. Ū. Gutauskaitės nuotr.
Stefano Cagol, Maldyvų paviljono projekto dalis netoli San Marco aikštės. V. Michelkevičiaus nuotr.
Stefano Cagol, Maldyvų paviljono projekto dalis netoli San Marco aikštės. V. Michelkevičiaus nuotr.
Odires Mlászho, Brazilijos paviljonas. L. Šalciutės nuotr.
Odires Mlászho, Brazilijos paviljonas. L. Šalciutės nuotr.
Laima Kreivytė

Apie VEKS’o šleifą

 

Kultūra niekaip neišauga nemylimos podukros marškinių – tokią net Europai gėda rodyti, ir tikrai nereikia jai jokių struktūrinių fondų pinigų, kurie liejosi ir tebesilieja į kitas sritis. Pinigai ir kultūra yra nesuderinami dalykai. Jei jų atsiranda (kaip Vilniui tapus „Europos kultūros sostine 2009“), tai tik tam, kad išmanūs skalbėjai juos plautų ir šveistų. Taip atrodo paskaičius „Respublikos“ ir „alfa.lt“ žurnalistų rašinius ir pasiklausius kai kurių kultūros žmonių komentarų.
 

Jie pasirodė tada, kai į naujai formuojamos Lietuvos kultūros tarybos pirmininkes buvo pasiūlyta

 

 

Laima Kreivytė

Postidėja. Atstatomieji darbai

VDA ekspozicijų salėse „Titanikas“

2013 m. kovo 8 dieną, penktadienį, 17 val. parodoje įvyks susitikimas su menininkėmis. 

 
Praėjusiais metais kovo 8-ąją atidaryta „Postidėjos“ paroda kvietė pažvelgti į meno pasaulį moterų menininkių akimis ir atkreipti dėmesį į neproporcingą vyrų ir moterų atstovavimą bei vertinimą. Nepaisant pirmąją parodą rėmusio Europos lyčių lygybės instituto raginimų, padėtis nepasikeitė. Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis apdovanoti vieni vyrai, Venecijos bienalėje Lietuvai atstovaus vyras su kompanija, į reprezentacinę ŠMC parodą „Didesnio dalis“ atrinktų šiuolaikinių Lietuvos menininkų dvidešimtuką pateko 4,5 moters.
 

Tai patvirtino „Postidėjos“ keliamų klausimų aktualumą. „Postidėja II. Atstatomieji darbai“ kviečia atkurti jėgų pusiausvyrą, tyrinėti ištrintą atmintį ir užmirštas istorijas, atgaivinti nutylėtas patirtis bei apleistas erdves, išryškinti nematomus kasdienius darbus. Tai ilgas kolektyvinių pastangų reikalaujantis procesas, todėl „Kovo ∞“ tampa tiesiog

Giedrė Lilienė. „5 vertikalūs“. 1994 m. J. Lapienio nuotr.
Giedrė Lilienė. „5 vertikalūs“. 1994 m. J. Lapienio nuotr.
Jurga Barilaitė. Kadras iš videoperformanso „Skrydis į kosmosą“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
Jurga Barilaitė. Kadras iš videoperformanso „Skrydis į kosmosą“. 2013 m. J. Lapienio nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 3  >>> Archyvas