7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Linas Vildžiūnas

Linas Vildžiūnas

Savame laike

In memoriam Regimantui Adomaičiui (1937–2022)

Vėl trenkė kaip iš giedro dangaus – mirė Regimantas Adomaitis. Aktorius, kurio vaidmenų sąrašas, ypač kine, vienas ilgiausių. Jau senokai nebevaidinantis, užsisklendęs savo vienatvėje. Gal paskutinis ryškus jo vaidmuo teatre buvo Georgas Friedrichas Händelis, sykiu su Donato Banionio Johanu Sebastianu Bachu suvaidintas Raimundo Banionio režisuotame spektaklyje „Susitikimas“ (1999) pagal Paulio Barzo pjesę, mezgančią menamą dviejų baroko genijų disputą. Paskutinis ryškus ir Donatui Banioniui, išvedęs į avansceną du didelius senstančius talentus. O kine? Paskutinį amžiaus dešimtmetį ir naujojo amžiaus pradžioje Adomaitis daug filmavosi rusiškuose mažai žinomuose filmuose, tad reikia sugrįžti į laiką, kai jis buvo vienas žymiausių Lietuvos aktorių. Ir, beje, gražiausias tarp vyrų.

Regimantas Adomaitis (Kasparas) filme „Jausmai“, rež. Almantas Grikevičius, Algirdas Dausa, LKS, 1968 m.
Regimantas Adomaitis (Kasparas) filme „Jausmai“, rež. Almantas Grikevičius, Algirdas Dausa, LKS, 1968 m.
Regimantas Adomaitis ir Eugenija Bajorytė filme „Jausmai“, 
rež. Almantas Grikevičius, Algirdas Dausa, LKS, 1968 m.
Regimantas Adomaitis ir Eugenija Bajorytė filme „Jausmai“, rež. Almantas Grikevičius, Algirdas Dausa, LKS, 1968 m.
Regimantas Adomaitis. Justinas Marcinkevičius, „Mindaugas“, rež. Henrikas Vancevičius, LVADT, 1969 m. A. Zavadskio nuotr.
Regimantas Adomaitis. Justinas Marcinkevičius, „Mindaugas“, rež. Henrikas Vancevičius, LVADT, 1969 m. A. Zavadskio nuotr.
Regimantas Adomaitis (Donatas Lokys) filme „Niekas nenorėjo mirti“, rež. Vytautas Žalakevičius, LKS, 1965 m.
Regimantas Adomaitis (Donatas Lokys) filme „Niekas nenorėjo mirti“, rež. Vytautas Žalakevičius, LKS, 1965 m.
Regimantas Adomaitis (Edmundas) filme „Karalius Lyras“, rež. Grigorijus Kozincevas, „Lenfilm“, 1971 m.
Regimantas Adomaitis (Edmundas) filme „Karalius Lyras“, rež. Grigorijus Kozincevas, „Lenfilm“, 1971 m.
Regimantas Adomaitis (Jonas Buckus) ir Vaiva Mainelytė (Kazia Buckuvienė) filme „Faktas“, rež. Almantas Grikevičius, LKS, 1980 m.
Regimantas Adomaitis (Jonas Buckus) ir Vaiva Mainelytė (Kazia Buckuvienė) filme „Faktas“, rež. Almantas Grikevičius, LKS, 1980 m.
Regimantas Adomaitis (Girdvainis) filme „Velnio nuotaka“, rež. Arūnas Žebriūnas, LKS, 1974 m.
Regimantas Adomaitis (Girdvainis) filme „Velnio nuotaka“, rež. Arūnas Žebriūnas, LKS, 1974 m.
Linas Vildžiūnas

Vienas pačių pirmųjų

In memoriam Algimantui Mockui (1931 07 31–2022 04 26)

Kino operatorius Algimantas Mockus priklausė tai jaunai talentingai kartai, kuri praėjusio amžiaus 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių sandūroje pradėjo kurti ir sukūrė tikrąjį lietuvių nacionalinį kiną. Nauja menine kalba pirmas prabilo Vytautas Žalakevičius filmu „Adomas nori būti žmogumi“ (1959), o filmo operatorius buvo Algimantas Mockus. Šis ekspresionizmui artimas, ligi šiol nepasenęs kino kūrinys pasižymėjo visų komponentų darna – tikslia dramaturgija, veiksmo dinamika, gyvais ir įvairiais panevėžiečių aktorių puikiai suvaidintų personažų charakteriais, muzikinio takelio išryškinta nostalgiška prieškario Kauno atmosfera, sykiu su dailininko Algirdo Ničiaus plenerais bei interjerais ir kostiumų dailininkės Viktorijos Bimbaitės stilingais kostiumais operatoriaus perteikta išraiškingomis kadro kompozicijomis, aštriais rakursais, šviesos ir šešėlių kontrastais. Tai buvo kine nedažna ne vien režisieriaus, bet jo suburtos grupės, o tiksliau – visos kartos, kūrybinių galimybių manifestacija, kurioje Algimantas Mockus, nelyginant Alfredas Hitchcockas, paliko savo autografą: kai aferistas Dausa (Donatas Banionis) pasipusto padus į užsienį, lipantį į traukinį jį užfiksuoja laikraščio fotografas, kurį suvaidino jaunas filmo operatorius.

Algimantas Mockus. Asmeninio archyvo nuotr.
Algimantas Mockus. Asmeninio archyvo nuotr.
Monika Krikštopaitytė, Linas Vildžiūnas

Gimtadieninė autorefleksija

Redaktorė Monika Krikštopaitytė kalbasi su Linu Vildžiūnu

Monika Krikštopaitytė: Sausio 10 d. kultūros savaitraščiui „7 meno dienos“ sukanka 30 metų. Panašius jubiliejus ne taip seniai paminėjo „Šiaurės Atėnai“ (1990), „Naujasis židinys“ (atnaujintas 1991 m.), kiek anksčiau – „Krantai“ (1989). Sovietmečiu kultūros leidinių buvo nedaug – nuo 1945 m. ėjo Rašytojų sąjungos literatūros žurnalas „Pergalė“ (vietoj jo 1991 m. pradėti leisti „Metai“), nuo 1946 m. – kultūros savaitraštis „Literatūra ir menas“, nuo 1965 m. – kultūros ir meno žurnalas „Kultūros barai“. Jūs, Linai, ilgiausiai buvote „7 meno dienų“ redaktoriumi (1992–2011). Kodėl tada, 1992-aisiais, kilo sumanymas leisti dar vieną kultūros leidinį?

Gediminas Pranckūnas, „Prenumeruotoja“. 2022 m.
Gediminas Pranckūnas, „Prenumeruotoja“. 2022 m.
Gediminas Pranckūnas, be pavadinimo. 2022 m.
Gediminas Pranckūnas, be pavadinimo. 2022 m.
Linas Vildžiūnas. 2019 m. G. Pranckūno nuotr.
Linas Vildžiūnas. 2019 m. G. Pranckūno nuotr.
Monika Krikštopaitytė. 2022 m. Pranckūno nuotr.
Monika Krikštopaitytė. 2022 m. Pranckūno nuotr.
Audronis Liuga, Tania Šimonienė, Živilė Pipinytė, Eglė Strazdienė, Lolita Krivulinienė, Linas Vildžiūnas, Egmontas Jansonas, Jokūbas Jacovskis, Erika Grigoravičienë, Jonas Liniauskas. 1992 m. gruodis. Džojos Barysaitės nuotrauka
Audronis Liuga, Tania Šimonienė, Živilė Pipinytė, Eglė Strazdienė, Lolita Krivulinienė, Linas Vildžiūnas, Egmontas Jansonas, Jokūbas Jacovskis, Erika Grigoravičienë, Jonas Liniauskas. 1992 m. gruodis. Džojos Barysaitės nuotrauka
Mitinge už kultūrą. Rūta Jakimavičienė, Laima Kreivytė, Linas Vildžiūnas, Santa Lingevičiūtė, Vanda Čemerkaitė, Brigita Misiuvienė.  2007 m. M.K. Nuotr.
Mitinge už kultūrą. Rūta Jakimavičienė, Laima Kreivytė, Linas Vildžiūnas, Santa Lingevičiūtė, Vanda Čemerkaitė, Brigita Misiuvienė. 2007 m. M.K. Nuotr.
Linas Vildžiūnas, Laima Kreivytė, Monika Krikštopaitytė, Rita Markulienė, Rūta Jakimavičienė, Živilė Pipinytė, Vanda Čemerkaitė, Milda Brukštutė, Julijus Lozoraitis. 2012 m. rugsėjis. Gedimino Pranckūno nuotrauka
Linas Vildžiūnas, Laima Kreivytė, Monika Krikštopaitytė, Rita Markulienė, Rūta Jakimavičienė, Živilė Pipinytė, Vanda Čemerkaitė, Milda Brukštutė, Julijus Lozoraitis. 2012 m. rugsėjis. Gedimino Pranckūno nuotrauka
Apsilankymas TARTLE. Živilė Ramoškaitė, Rūta Jakimavičienė, Živilė Pipinytė, Ieva Tumanovičiūtė, Brigita Misiuvienė (su vaikais), Rita Markulienė, Monika Krikštopaitytė, Linas Vildžiūnas. 2018 m. Iš redakcijos archyvo
Apsilankymas TARTLE. Živilė Ramoškaitė, Rūta Jakimavičienė, Živilė Pipinytė, Ieva Tumanovičiūtė, Brigita Misiuvienė (su vaikais), Rita Markulienė, Monika Krikštopaitytė, Linas Vildžiūnas. 2018 m. Iš redakcijos archyvo
Linas Vildžiūnas

Nepailstantis metraštininkas

Vytautas Damaševičius (1944 02 11 – 2021 12 09)

Gruodžio pradžioje po sunkios ligos ramiai užgeso Vytautas Damaševičius, turbūt pats judriausias ir aktyviausias Lietuvos kino dokumentininkas. Niekas neatsimins Jo sėdinčio be darbo, visuomet ką nors filmavo, ieškojo archyvuose, grūmėsi su institucijomis, gynė nuo sudarkymų Vilnių ir medinį Žvėryną. V. Damaševičių pagrįstai galima vadinti tikruoju Vilniaus piliečiu, o tokių žmonių nėra daug. Antai ir paskutiniais metais, kurdamas Valstybės archyvui skirtus Lietuvos kino metraščio siužetus, Jis kalbino senuosius vilniečius, tarsi megzdamas tinklą prisiminimų apie šį unikalų, nuolat kintantį, taigi ir išnykstantį miestą. Vis skundėsi dėl nepakankamo finansavimo, nes palikti juostoje norėjo kur kas daugiau, nei galėjo. Šiemet prie kameros buvom sutarę susitikti ir mudu, bet Poma nespėjo...

Vytautas Damaševičius
Vytautas Damaševičius
Linas Vildžiūnas

Sudie, Irenėle

Irena Veisaitė (1928 01 09 – 2020 12 11)

Tiesiog Irenėlė Ji buvo daugybei buvusių auklėtinių, studentų, draugų, kolegų, bendraminčių. Visi mes buvome Jos mokiniai, net jei kartais su Ja pasiginčydavome. Ji buvo nepaprastai geranoriškas, atviras, plačios sielos Žmogus, prie Jos norėjosi šlietis. Net būdama jau silpnos sveikatos („Aš jau ne tokia žvitri kaip anksčiau“, – kalbėjo Irenėlė šių metų birželio 23-iąją atsiimdama aukščiausią Vokietijos Federacinės Respublikos apdovanojimą – ordino „Už nuopelnus“ Didįjį kryžių) Ji išliko nepaprastai smalsi, norinti aprėpti viską, džiugiai išgyvenanti visus Lietuvos laimėjimus ir skausmingai – nesėkmes. Atrodė, kad Ji yra ir bus dar ilgai.

Irena Veisaitė. Iš asmeninio archyvo
Irena Veisaitė. Iš asmeninio archyvo
Linas Vildžiūnas

Apie tai, kas skauda

Kaip tai įvyko? Christoph Dieckmann atsako Rūtai Vanagaitei, Vilnius, 2020, 320 p.

Birželio gale pasirodė Rūtos Vanagaitės pokalbių su vokiečių istoriku Christophu Dieckmannu knyga „Kaip tai įvyko?“, išsamiai aptarianti Holokausto Lietuvoje istoriją. Knyga išversta iš anglų kalbos. Jos leidybą iš dalies parėmė Geros valios fondas, prisidėjo privatūs asmenys iš Lietuvos, JAV, Kanados, Australijos, Izraelio ir kitų šalių. Išleido Rūta Vanagaitė, labai kokybiškai išspausdino „PRINT GROUP“ Ščecine. Knygą galima (ir būtina) įsigyti interneto prekybos tinkle patogupirkti.lt.

Eugenijus Bunka, Linas Vildžiūnas

Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ apdovanojimai

Praėjusį sekmadienį, vasario 2 d., Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje iškilmingai paskelbta Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ skiriama Tolerancijos žmogaus nominacija. 2019 metų Tolerancijos žmogumi tapo žurnalistas, visuomenininkas Eugenijus Bunka, daugelį metų puoselėjantis Plungės krašto žydų bendruomenių atminimą.

 

Leonido Donskio premija, skiriama šio fondo valdybos ir Jolantos Donskienės sprendimu, apdovanotas „7 meno dienų“ direktorius Linas Vildžiūnas „Už prasmingą buvimą kultūros lauke, kurio nepaveikė nei santvarkų kaita, nei mados, už nuolatinį priminimą, kad kultūra yra viena pamatinių vertybių, kurios kokybė auga palaikant dialogą ir diskusiją. Už ilgametę kovą su užmarštimi, primenant, kad tik atminties puoselėjimas – tegu ir nepatogios – stiprina dialogą ir empatiją, kad senelių ir prosenelių atsiminimai yra ir jaunosios kartos vertybė, o ne išeinanti atmintis. Už tikėjimą ir pavyzdį, kad tvirta pilietinė pozicija atlaiko tendencingus puolimus, manipuliacijas ir „suvalstybinimo“ pastangas.“

Eugenijus Bunka. D. Todeso nuotr.
Eugenijus Bunka. D. Todeso nuotr.
Linas Vildžiūnas. G. Pranckūno nuotr.
Linas Vildžiūnas. G. Pranckūno nuotr.
Linas Vildžiūnas

Prisiminimas / atsisveikinimas

„Vyšnių sodas“ Jaunimo teatre

Suomių režisieriaus Kristiano Smedso „Vyšnių sodas“, parodytas kaip „Naujosios dramos akcijos“ projektas 2009-ųjų rudenį ir pakartotas 2010-ųjų vasarą, nedideliam jį mačiusiųjų būriui įsiminė kaip vienas ryškiausių teatrinių išgyvenimų. Ir ne vien dėl spektaklio erdvės transformavimo, dabar įėjusio į madą, o tuomet dar gana netikėto, bet ir dėl to, kaip perkėlimas į tikrą aplinką buvo įprasmintas, padėjo susieti chrestomatinį Antono Čechovo tekstą su sava patirtimi.

Scena iš spektaklio „Vyšnių sodas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Vyšnių sodas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Vyšnių sodas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Vyšnių sodas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Vyšnių sodas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Vyšnių sodas“. L. Vansevičienės nuotr.
Virginija Kelmelytė spektaklyje „Vyšnių sodas“. L. Vansevičienės nuotr.
Virginija Kelmelytė spektaklyje „Vyšnių sodas“. L. Vansevičienės nuotr.
Benas Šarka spektaklyje „Vyšnių sodas“. L. Vansevičienės nuotr.
Benas Šarka spektaklyje „Vyšnių sodas“. L. Vansevičienės nuotr.
Rasa Samuolytė ir Dainius Gavenonis spektaklyje „Vyšnių sodas“. L. Vansevičienės nuotr.
Rasa Samuolytė ir Dainius Gavenonis spektaklyje „Vyšnių sodas“. L. Vansevičienės nuotr.
Rasa Samuolytė ir Dainius Gavenonis spektaklyje „Vyšnių sodas“. L. Vansevičienės nuotr.
Rasa Samuolytė ir Dainius Gavenonis spektaklyje „Vyšnių sodas“. L. Vansevičienės nuotr.
Juozas Budraitis spektaklyje „Vyšnių sodas“. L. Vansevičienės nuotr.
Juozas Budraitis spektaklyje „Vyšnių sodas“. L. Vansevičienės nuotr.
Linas Vildžiūnas

Griovio istorija

Miesto veidas

Reformatų (tuomet taip nevadintą) skverą atsimenu nuo 1954 metų, nuo vaikystės. Kapinės jau buvo sunaikintos, voliojosi vos vienas antkapinis akmuo ir skvero gilumoje stovėjo XVIII a. barokinė Šreterių (veikiausiai Schroetherių šeimos) koplyčia – „LTSR architektūros paminklas, saugomas valstybės“. Tačiau buvo išlikusi pagrindinė senosios posesijos ašis – plati senų tuopų alėja, nuo kitapus gatvės stovinčios bažnyčios įkalniui vedanti prie sinodo pastato.

 

Dabar šios ašies veik neįmanoma įžvelgti – statant paminklą tarybiniams partizanams ir pogrindininkams, vilniečių pramintiems „skenduoliais“, po pat Kultūros ministerijos langais buvo nušluota Šreterių koplytėlė, o išilgai skvero, suardant buvusį reljefą, išgremžtas gilus „prieštankinis griovys“, ant kurio pakopų ir buvo patupdyta skulptūrinė „skenduolių“ grupė.  Sinodo pastatas, beje, puikus XVIII a. vilnietiško baroko pavyzdys, kad netrukdytų „skenduoliams“, buvo nuo jų atitvertas aukšta silikatinių plytų siena. Štai ir visa istorija…

Janas Bulhakas. „Evangelikų reformatų kolegijos kiemas Pylimo gatvėje“
Janas Bulhakas. „Evangelikų reformatų kolegijos kiemas Pylimo gatvėje“
Linas Vildžiūnas

Sunki kelionė

Rūtos Vanagaitės „Mūsiškių“ kontekstai

Nuo kitų Holokaustą Lietuvoje aptariančių knygų Rūtos Vanagaitės „Mūsiškiai“ pirmiausiai skiriasi tuo, kad ji buvo sumanyta ir rašyta kaip bestseleris. Kaip populiarios autorės, gerai išmanančios apie viešuosius ryšius, apeliacija į šiandienos Lietuvos visuomenę, iškeliant jai skaudžiausią ir aktualiausią, nors giliai pasąmonėn nustumtą, istorinės atsakomybės problemą. Autorė nevengia jos suasmeninti (kitaip turbūt ir neįmanoma – tai asmeninės pozicijos, asmeninės atsakomybės klausimas), užaštrina kampus, pasitelkia makabrišką juodąjį humorą, jai nesvetimas tam tikras aplombas ir pranašumo jausmas. Pastarieji dalykai gali erzinti, kita vertus, autorė turi tam pakankamai pagrindo. Visa tai galima vertinti ir kaip papildomą poveikio priemonę taikant į dešimtuką (ar tiesiai į kaktą), ir smūgis tikslą pasiekia.

 

Rūtos Vanagaitės palydovas „kelionėje į tamsumas“ Efraimas Zuroffas, kurį autorė pabrėžtinai tituluoja „priešu“, taip apibūdino dar tik rengiamos knygos ypatumą: „(...) jūs man sakėte, kad Lietuvoje apie Holokaustą beveik viskas parašyta ir beveik niekas neperskaityta. Štai kodėl ši knyga tokia svarbi. Ji istorikų atskleistą tiesą padarys suprantamą daugeliui žmonių, nes tai bus knyga paprastiems žmonėms. Apie paprastus žmones.“ (p. 283) Vargu ar tokia „vidinė recenzija“ dėtina į patį tekstą, bet ji tiksliai nusako knygos adresatą. R. Vanagaitė kreipiasi į tuos, anot jos, „geruosius lietuvius“, kurių „giminėje niekas o niekas niekur nei dalyvavo, nei pažinojo žydų“, nei gviešėsi jų turto, kurie gimė po Holokausto, tad neturi ir nenori turėti su juo nieko bendro, tačiau kažkas (žinoma, tie patys žydai) vis bando jiems kažką primesti. Audringa reakcija internete ir jau keturi knygos leidimai rodo, kad ji buvo ir bus perskaityta.

  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas