7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Linas Vildžiūnas

Linas Vildžiūnas

Griovio istorija

Miesto veidas

Reformatų (tuomet taip nevadintą) skverą atsimenu nuo 1954 metų, nuo vaikystės. Kapinės jau buvo sunaikintos, voliojosi vos vienas antkapinis akmuo ir skvero gilumoje stovėjo XVIII a. barokinė Šreterių (veikiausiai Schroetherių šeimos) koplyčia – „LTSR architektūros paminklas, saugomas valstybės“. Tačiau buvo išlikusi pagrindinė senosios posesijos ašis – plati senų tuopų alėja, nuo kitapus gatvės stovinčios bažnyčios įkalniui vedanti prie sinodo pastato.

 

Dabar šios ašies veik neįmanoma įžvelgti – statant paminklą tarybiniams partizanams ir pogrindininkams, vilniečių pramintiems „skenduoliais“, po pat Kultūros ministerijos langais buvo nušluota Šreterių koplytėlė, o išilgai skvero, suardant buvusį reljefą, išgremžtas gilus „prieštankinis griovys“, ant kurio pakopų ir buvo patupdyta skulptūrinė „skenduolių“ grupė.  Sinodo pastatas, beje, puikus XVIII a. vilnietiško baroko pavyzdys, kad netrukdytų „skenduoliams“, buvo nuo jų atitvertas aukšta silikatinių plytų siena. Štai ir visa istorija…

Janas Bulhakas. „Evangelikų reformatų kolegijos kiemas Pylimo gatvėje“
Janas Bulhakas. „Evangelikų reformatų kolegijos kiemas Pylimo gatvėje“
Linas Vildžiūnas

Sunki kelionė

Rūtos Vanagaitės „Mūsiškių“ kontekstai

Nuo kitų Holokaustą Lietuvoje aptariančių knygų Rūtos Vanagaitės „Mūsiškiai“ pirmiausiai skiriasi tuo, kad ji buvo sumanyta ir rašyta kaip bestseleris. Kaip populiarios autorės, gerai išmanančios apie viešuosius ryšius, apeliacija į šiandienos Lietuvos visuomenę, iškeliant jai skaudžiausią ir aktualiausią, nors giliai pasąmonėn nustumtą, istorinės atsakomybės problemą. Autorė nevengia jos suasmeninti (kitaip turbūt ir neįmanoma – tai asmeninės pozicijos, asmeninės atsakomybės klausimas), užaštrina kampus, pasitelkia makabrišką juodąjį humorą, jai nesvetimas tam tikras aplombas ir pranašumo jausmas. Pastarieji dalykai gali erzinti, kita vertus, autorė turi tam pakankamai pagrindo. Visa tai galima vertinti ir kaip papildomą poveikio priemonę taikant į dešimtuką (ar tiesiai į kaktą), ir smūgis tikslą pasiekia.

 

Rūtos Vanagaitės palydovas „kelionėje į tamsumas“ Efraimas Zuroffas, kurį autorė pabrėžtinai tituluoja „priešu“, taip apibūdino dar tik rengiamos knygos ypatumą: „(...) jūs man sakėte, kad Lietuvoje apie Holokaustą beveik viskas parašyta ir beveik niekas neperskaityta. Štai kodėl ši knyga tokia svarbi. Ji istorikų atskleistą tiesą padarys suprantamą daugeliui žmonių, nes tai bus knyga paprastiems žmonėms. Apie paprastus žmones.“ (p. 283) Vargu ar tokia „vidinė recenzija“ dėtina į patį tekstą, bet ji tiksliai nusako knygos adresatą. R. Vanagaitė kreipiasi į tuos, anot jos, „geruosius lietuvius“, kurių „giminėje niekas o niekas niekur nei dalyvavo, nei pažinojo žydų“, nei gviešėsi jų turto, kurie gimė po Holokausto, tad neturi ir nenori turėti su juo nieko bendro, tačiau kažkas (žinoma, tie patys žydai) vis bando jiems kažką primesti. Audringa reakcija internete ir jau keturi knygos leidimai rodo, kad ji buvo ir bus perskaityta.

Linas Vildžiūnas

Roterdamo akcentai

kino festivalio sugrįžus

Tarptautinis Roterdamo kino festivalis (IFFR) šiemet paminėjo savo 45-ąsias metines ir pasitiko permainas. Aštuonerius metus jam vadovavęs kultūrologas Rutgeris Wolfsonas užleido savo postą prodiuseriui Bero Beyeriui. Tai gana simptomiška, nes su biudžeto formavimo sunkumais vis dažniau susiduriantys kino festivaliai patenka vis didesnėn vadinamosios kino industrijos įtakon ir tampa specifiniais verslo subjektais. Mažėja jų aukštosios ambicijos, aktyvėja rinkodaros retorika, stiprėja orientacija į platųjį vartotoją ir kūrybos standartą. Ypač svarbūs tampa viešieji ryšiai, kino kritikus peržiūrose jau senokai pakeitė žurnalistai.

 

Naujasis direktorius deklaravo reikšmingus struktūrinius IFFR programos pokyčius, pabrėžė jos įvairovę, drąsą bei iššūkius, nors įprastiniame filmų sraute visa tai buvo nelengva pastebėti. Festivalio formulė iš esmės nepakito, jis tebeskelbia propaguojantis viso pasaulio, neaplenkiant nė „periferijų“, jaunųjų kūrybą, o tai šiais menininkų perprodukcijos laikais neišvengiamai susiję su pilka vidutinybe. Senstelėjęs globėjo vaidmuo nežada IFFR nieko gero.

„Radijo sapnai“
„Radijo sapnai“
„Pašvęstųjų žemė“
„Pašvęstųjų žemė“
„Istorijos ateitis“
„Istorijos ateitis“
Linas Vildžiūnas

Karo šešėlis

Įspūdžiai po Tarptautinio Roterdamo kino festivalio

Vienas iš nuolat deklaruojamų Tarptautinio Roterdamo kino festivalio (IFFR) principų – stengtis neatsilikti nuo laiko, apčiuopti „čia ir dabar“, pristatyti žiūrovams jei dar ne tendencijas, tai bent jau ore tvyrančias nuojautas. Tad nieko stebėtino, kad šiemetinį, 44-ąjį, vykusį sausio 21 – vasario 1 d., lydėjo karo tema. Tiesiogiai ji lyg ir nėra susijusi su politine praėjusių metų realybe, karu Ukrainoje, neprognozuojama Rusijos grėsme, nubloškusia Europą atgal į Šaltojo karo laikus, tačiau signalizuoja išaugusią karo grėsmę kaip naują socialinės sąmonės veiksnį.
 
Festivalį atidarė BBC prodiusuotas filmas „Karo knyga“ („War Book“, rež. Tom Harper), improvizuojantis situaciją, „kas būtų, jeigu...“ – jeigu pasaulis atsidurtų ant branduolinio konflikto slenksčio (tiesa, išprovokuoto ne Rusijos, bet Indijos ir Pakistano). Kokie turėtų būti neatidėliotini vyriausybės veiksmai, siekiant apsaugoti savo piliečius, ir kokius užsienio politikos principus pasirinkti: izoliuotis, kaip tai daro Šveicarija, ar vykdyti sąjunginius įsipareigojimus Jungtinėms Valstijoms ir tiesiogiai įsitraukti į konfliktą? Tokius nuolat kintančius klausimus trijų dienų eksperimente svarsto specialiai suburta tarpžinybinė grupė, kad iškilus realiam pavojui vyriausybė turėtų galimų veiksmų planą. Sukurti šį „kalbančių galvų“ filmą (veiksmas vyksta uždarame kabinete) paskatino neseniai paviešinta informacija, kad Šaltojo karo metais buvo iš tikrųjų rengiamos panašios „karo knygos“. Tačiau galimas situacijos tikroviškumas nepadėjo atsikratyti abstraktaus deklaratyvumo įspūdžio. Finale triumfuoja retoriniai demokratijos principai, įpareigojantys ginti jos vertybes visame pasaulyje, išdėstyti pompastišku stiliumi, kaip daugelyje Holivudo filmų.

„Mūšiai“
„Mūšiai“
„Perskelta žemė“
„Perskelta žemė“
„Pelenai ir auksas“
„Pelenai ir auksas“
„Dangus virš mūsų“
„Dangus virš mūsų“
Linas Vildžiūnas

Turkiškas Čechovas

Nauji filmai – „Žiemos miegas“

Lėtas, kartais itin lėtas tempas. Įdėmus įsižiūrėjimas ir įsiklausymas. Ilgi statiški planai. Pauzės. Personažų vidinių būsenų perteikimas stebint juos tarsi iš šalies, nemėginant tapatintis, bet sykiu išreiškiant savo santykį su supančiu pasauliu, – tai šiandienos sinefilui turbūt nesunkiai atpažįstamas turkų režisieriaus Nuri Bilge Ceylano braižas. Nepasakytum, kad jis būtų unikalus, tiesiog šiais laikais itin retas. Programinis mažumos kinas, sekantis geriausiais klasikos pavyzdžiais. Pakanka žvilgtelėti į Ceylano mėgstamiausių autorių sąrašą: Tarkovskis, Bressonas, Antonioni, Bergmanas, Ozu...
 
Pernykštė žinia iš Kanų, kad Nuri Bilge Ceylano filmą „Žiemos miegas“ žiuri įvertino aukščiausiu festivalio apdovanojimu, nebuvo netikėta. Jau nuo 2002 m., kai ten parodytas filmas „Vienišius“, šis režisierius yra Kanų elitinio klubo narys, apdovanojimus pelnydavo kiekvienas naujas jo filmas: „Vienišius“ – Didįjį žiuri prizą, „Klimatas“ (2006) – FIPRESCI prizą, „Trys beždžionės“ (2008 m.) – geriausio režisieriaus prizą, „Kartą Anatolijoje“ (2011) – vėl Didįjį, ir pagaliau „Žiemos miegas“ („Kış Uykusu“, 2014) – „Auksinę palmės šakelę“. Tarsi Ceylanui skirta šakelė jau anksčiau augo ant Kanų palmės medžio ir tik dabar buvo nuskinta. Gaila, kad net kiek per vėlai, nes „Žiemos miegas“, nepaisant aukštos kinematografinės kokybės, nepalieka tokio stipraus įspūdžio kaip „Kartą Anatolijoje“.
 
Stebėtinai harmoninga skirtingų žanrinių elementų – kriminalinės dramos, kelio filmo ir filosofinio disputo, į kurį, regis, vis labiau linksta režisierius, – visuma, atšiauraus peizažo sugestija, nakties ir dienos nuotaikų kaita, aplinkybių atsitiktinai suvestų personažų portretai, – visa tai kūrė hipnotinę ir sykiu labai autentišką „Kartą Anatolijoje“ atmosferą, perteikiančią visos visuomenės dvasinę savijautą, jos nuolankumą, snaudulį, apatiją. Tokio autentiškumo labiausiai ir stokoja literatūrinė „Žiemos miego“ siužetinė konstrukcija, nors dirbtinumą, beje, pajunti ne iš karto.

„Žiemos miegas“
„Žiemos miegas“
Linas Vildžiūnas

Grafomanijos legitimacija

 

„Auksinį scenos kryžių“ geriausiai metų režisierei teatrologų komisija šiemet skyrė Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasę“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastačiusiai Yanai Ross, ir tai nori nenori verčia kelti klausimą apie teatro kritikos profesinį prestižą bei atsakomybę. Komisijos sprendimas – tai ne pavienio kritiko nuomonė, ne jo subjektyvios simpatijos ar antipatijos, tai oficialus valstybinis įvertinimas, kuriuo galima mojuoti kaip pergalės vėliava.

Linas Vildžiūnas

Ar pasiliko atskirtas?

Icchokas Meras (1934–2014)

Vienas labiausiai gerklę gniaužiančių Icchoko Mero apsakymų man yra „Paskutinė vakarienė“. Trumpas, devynių puslapių, jame nepaprastai taupia prisiminimų fragmentų forma perteikta ir negyjanti Katastrofos trauma, ir dvigubo (ar net trigubo – žydo, lietuvio, izraeliečio) likimo našta. Pacituosiu šio apsakymo pabaigą. Manau, Jis neprieštarautų.

Icchokas Meras. A. Baryso nuotr.
Icchokas Meras. A. Baryso nuotr.
Linas Vildžiūnas

Moterų filmai Roterdame

43-iajam tarptautiniam kino festivaliui pasibaigus

Metinį festivalių ciklą tradiciškai pradedantis Tarptautinis Roterdamo kino festivalis (IFFR) šiemet patyrė netikėtą nuostolį: nebaigusį rengti programos, jo meninį direktorių Rutgerį Wolfsoną ištiko sunki liga. Galbūt todėl IFFR atrodė kiek sumenkęs, nors jo dienos (sausio 22 – vasario 2) tekėjo kaip įprasta: vyko vaidybinių ir trumpo metražo filmų konkursai, veikė informacinės sekcijos ir teminiai rodymai. Tik svečių ir žiūrovų pastebimai sumažėjo. Idėjinis 43-iojo festivalio branduolys buvo Wolfsono dar spėta sudaryti programa „Europos valstybė“ – turnė po ES šalis, mėginant įvertinti jų autorinio kino patirtis, tarp kurių dominavo imigrantų problemos.

„Ilgai ir laimingai“
„Ilgai ir laimingai“
„Kombinatas „Viltis“
„Kombinatas „Viltis“
„Viktorija“
„Viktorija“
„Dar vieneri metai“
„Dar vieneri metai“
Linas Vildžiūnas

Vieno medžio lapai

Baigėsi Tarptautinis Roterdamo kino festivalis

Roterdamo kino festivalį, pasižymėjusį aukšta publikos kultūra, šiemet staiga užtvindė alus ir spragėsiai. Kitaip tariant, nugalėjo kompleksinis multipleksų verslas. Matyt, tereikėjo „liberalizuoti“ žiūrovams galiojusias festivalio taisykles, „atverti šliuzus“, ir jau suformuoti įpročiai plūstelėjo į kino sales, kuriose ėmė poškėti alaus butelių kamščiai. Galima daryti išvadą, kad pats žiūrovas čia niekuo dėtas ir iš esmės nesiskiria nei Lietuvoje, nei Olandijoje. Juk „Forum Cinemas“ &Co ilgai plušėjo, kol įskiepijo jam būtent tokį kino vartojimo sąlyginį refleksą, siunčiantį smegenų žievei ne tik fiziologinį, bet ir socialinį signalą, skatinantį „atitikti standartus“.
 

Užtat meniniai šiemetinio IFFR (International Film Festival Rotterdam) standartai buvo pastebimai aukštesni nei keletą paskutiniųjų metų. Panašu, kad naujoji festivalio komanda pasimokė iš pernykštės nesėkmės, persirgo vaikiška eksperimentavimo liga ir grįžo prie gerai subalansuotos programos. IFFR vizitinė kortelė tebėra jaunų režisierių ir Azijos bei Lotynų Amerikos šalių kinas, o jį žiūrėti – gana

„Sodininkas“
„Sodininkas“
„Kareivė Žana“
„Kareivė Žana“
„Kareivė Žana“
„Kareivė Žana“
Manoelio de Oliveiros novelė „Nugalėtojas užkariautojas“ iš filmo „Istorinis centras“
Manoelio de Oliveiros novelė „Nugalėtojas užkariautojas“ iš filmo „Istorinis centras“
Linas Vildžiūnas

Rudens „Kinas“

Lenkų filmų savaite šiandien prasideda tikras kino renginių maratonas, beveik be pertraukos vykstantis iki lapkričio pabaigos, tad naujasis „Kinas“ pirmiausiai ir skuba juos visus pristatyti. Tai Vilniaus dokumentinių filmų festivalis, Tarptautinis Kauno kino festivalis, dokumentinių filmų festivalis „Ad Hoc: nepatogus kinas“, tarptautinis animacinių filmų festivalis „Tindirindis“ ir galiausiai – Europos šalių kino forumas „Scanorama“, šiemet minintis dešimtąją sukaktį. Kinomanams kils nemažai galvosūkių, ką pasirinkti, nes šių renginių programose daug šiuo metu linksniuojamų filmų, pavyzdžiui, šiemetinis Kanų laureatas Michaelio Haneke’s „Meilė“ ar dokumentinis Beno Riverso „Dveji metai prie jūros“. Daug ir retrospektyvų, pradedant specialiąja programa „Siurrealizmas lenkų kine“ ir baigiant Ingmaro Bergmano filmais „Scanoramoje“.  

KINAS 2012 Nr. 3 (319)
KINAS 2012 Nr. 3 (319)