Jeigu ryžtumėmės išvardinti visus visus daugiau nei per 20 metų mums talkinusius tekstų autorius, menininkus, fotografus, rėmėjus ir kitaip leidinį palaikiusius žmones, organizacijas, nežinau, ar išsitektume šiuose puslapiuose. Būtų konceptualu, bet ir rizikinga, nes išliktų galimybė ko nors nepaminėti. Nes kiekvienas(-a) yra svarbus, kiekvienas(-a) prisidėjo prie to, kad išlikome, kuo tapome ir kaip atrodėme bėgant metams. Šiandien jums visiems dėkojame, o kas dieną jaučiamės dėkingi už tai, kad drauge kūrėme ne pramoginį, o mąstantį ir reiklų laikraštį, ko gero, daugiausia vedami entuziazmo ir prasmingumo pojūčio. Įspūdinga yra tai, kad jūs dirbote ne dėl solidžių algų ar didelių honorarų, aukojote savo brangų laiką ir jėgas. Matyt, tai buvo svarbu. Kitaip nieko nebūtų buvę.
Esu tikra, kad kultūra jums nėra hobis. Tikiu, kad mums visiems yra reikalinga nepriklausoma diskusijų erdvė ir mūsų pačių veiklos metraštis. O šį tikėjimą sutvirtina faktas, kad leidinys tebegyvuoja. Nors redakcija vis suabejoja galimybe išlikti. Tiesą pasakius, kiekvienais metais prieš Kalėdas mūsų savijauta būna panaši į paniką. Ir vėl iškyla hamletiškas klausimas „būti ar nebūti?“. Tai beveik juokinga ir nemažiau graudu. Primena anekdotą apie senuką, kuris kasmet praneša mirštąs, bet visus pergyvena. Bet, patikėkite, kaskart kyla reali grėsmė. Suprantu, kad tuo mes Lietuvos kultūroje, ypač lietuviškoje kultūros spaudoje, nesame išskirtiniai. Iki šiol į egzistencinį klausimą vis atsakydavome „na, kaip nors“. Atsiprašydavome tų, kuriems užmokestis vėluos. Sumažindavome ir taip minimalius poreikius iki dar mažesnių ir dirbdavome toliau. Giminės ir artimieji trukčiodavo pečiais. Matyt, mums per daug patinka mūsų darbas, kad mestume. Vadinasi, patys „kalti“.
Nenoriu Jūsų graudinti, mes galbūt net šiek tiek ir didžiuojamės savo atkaklumu. Noriu tik paruošti pokyčiams. Visi žinome, kad valstybės lėšos kultūrai neauga ir artimiausiu metu nedidės. Nuoseklumo ir tęstinumo siekiančios spaudos projektai lėšų skirstytojams neretai gali pasirodyti kaip „niekuo ypatingi“, o mes kaskart negalime ir nenorime pavirsti vis kita būtybe. Vadinasi, negalime pasikliauti vien fondais, nors jie (duok Dieve jiems gausos) ir lieka pagrindiniais gyvasties garantais, ir ne tik mums. Visi žinome, kad pasaulio spaudiniai išgyvena radikalius pokyčius, nes jų gyvenimas persikėlė į internetą. Kioskai, popieriaus šiugždėjimas tapo vintažiniu malonumu. Mes sentimentalūs, nesirengiame to atsisakyti, bent jau kol kas. Lygiai tokia pati istorija ištiko ir muzikos pramonę. Muziką laikmenose perka tik melomanai, dauguma ją parsisiunčia internetu. Tas pats su kino filmais. Galiausiai kaip šių permainų pasekmė žlunga arba kinta ir muzikos, filmų, spaudos platinimo tinklai. Ką noriu pasakyti? Mokėjimai už paslaugas irgi persikrausto į internetą. Tik sumažėję, nes visi supranta, kad kūrybinių produktų gavėjai tuo anaiptol neapsidžiaugs. Mums irgi nelieka kitos išeities, kaip tik įvertinti savo darbą simboliniu mokesčiu. Greitai (tikimės, spalio mėnesį) autoriniai tekstai bus prieinami tik sumokėjus kelis litus per mėnesį. Likęs turinys – anonsai, repertuarai, rekomendacijos, savaitės filmai ir dar daugiau – bus nemokami. Stengsimės, kad atsiskaitymas būtų kuo paprastesnis, pavyzdžiui, vienas iš galimų būdų – sms žinute. Ryžtis tokiam sprendimui buvo nelengva, kažkaip nesmagu imti pinigus, kai paprastai džiaugiamės jau vien tuo, kad kas nors apskritai domisi kultūra. Apklaustieji respondentai lingavo galvas, sakė „neišgyvensite“. Girdėtas žodis... Vis dėlto surizikuosime, nes per kiekvienas Kalėdas mums atrodo, kad jau nebeturime ko prarasti.
Tačiau yra ir padrąsinančių balsų, antai vienas iš jų – geranoriškas laikraščio komentatorius „toto“ 2012-08-26 08:35 rašo: „[...]Problema gi viena – pinigai, resursai reikalingi kokybiškai spaudai egzistuoti. Norint patenkinti beribės internetinės auditorijos poreikius, jų reikia dar daugiau. Daugiau ir klausimų, žvelgiant į ateitį. Kodėl popierinė versija turi išlaikyti internetinę, kodėl ne atvirkščiai? [...] Kodėl neišnaudoti komercinių, marketingo, publikavimo, sklaidos galimybių – įrankių, kurių neturi popierinė spauda?“ To, kad skaitmeninė spauda išlaikytų popierinę, reikia dar sulaukti, bet Jūs mums galite padėti nebebijoti Kalėdų ir paslėpti elgetos kepurę. Nesitikime, kad apsidžiaugsite nauju mokesčiu (nors gal kam nors taip bus paprasčiausiai patogiau prisidėti, nes ir nusipirkti laikraštį kioske, ir užsiprenumeruoti pašte nebėra taip jau paprasta), bet, kaip sako po internetą klajojantis plakatas: „Aš esu menininkas, bet tai nereiškia, kad galiu dirbti nemokamai. Aš gaunu lygiai tokias pačias sąskaitas kaip ir Jūs.“ Mokestis, kaip minėjau, bus tik simbolinis. Mažesnis nei kavos puodelio ar automobilio statymo Vilniaus centre; šokolado plytelė ir kiti menkniekiai kainuoja daugiau.
Yra ir geresnių naujienų. Atnaujinome svetainę (viliuosi, šį tekstą skaitote jau naujoje). Ji nėra labai įmantri, mums įmantrumas netiktų kaip ir bibliotekininkei skrybėlė su stručio plunksna, tačiau joje akcentuojame tai, kas mums atrodo svarbiausia – patogumą skaityti. Čia dominuos tekstas, o ne vaizdas, nes mes – rašantis laikraštis, mums rūpi, kad kuo geresni autoriai tartų žodį, kad kuo aktualesnės temos būtų aptartos ir svarbūs renginiai neliktų nepastebėti. Keičiasi ne tik išvaizda, atsiranda daugiau lankstumo – publikacijos pasirodys viena po kitos, darbo dienomis „7 meno dienos“ nuo šiol dirbs online režimu. Atsiras ir naujų įrankių: kultūros skelbimų lenta ir atradimų galerija, kurioje kviesime prisistatyti jaunus (ir nebūtinai) menininkus. Naujoves pristatysime po truputį, kad Jums vis kiltų noras užsukti į mūsų svetainę. O popierinis laikraštis tęs penktadienio tradiciją. Rinktiniai tekstai suguls į puslapius, kuriuos, tikimės, šiurensite dar daug penktadienių.
