7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Ramunė Balevičiūtė

Ramunė Balevičiūtė

Tarp distopijos ir melodramos

Klaipėdos jaunimo teatro premjera „Helverio naktis“

Klaipėdos jaunimo teatras (KJT) veržlumu, atkaklumu ir drąsa su kaupu pateisina savo vardą – tai iš tiesų jaunas teatras. Prieš šešetą metų įsteigto KJT repertuare – arti dvidešimties įvairios formos spektaklių, teatras užsiima edukacine veikla, plėtoja tarptautinį bendradarbiavimą ir organizuoja įdomų, savo veidą turintį festivalį – „Jauno teatro dienas“.

Paulius Pinigis ir Laima Akstinaitė spektaklyje „Helverio naktis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Paulius Pinigis ir Laima Akstinaitė spektaklyje „Helverio naktis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Paulius Pinigis ir Laima Akstinaitė spektaklyje „Helverio naktis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Paulius Pinigis ir Laima Akstinaitė spektaklyje „Helverio naktis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Paulius Pinigis ir Laima Akstinaitė spektaklyje „Helverio naktis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Paulius Pinigis ir Laima Akstinaitė spektaklyje „Helverio naktis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Laima Akstinaitė spektaklyje „Helverio naktis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Laima Akstinaitė spektaklyje „Helverio naktis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Paulius Pinigis spektaklyje „Helverio naktis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Paulius Pinigis spektaklyje „Helverio naktis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Paulius Pinigis ir Laima Akstinaitė spektaklyje „Helverio naktis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Paulius Pinigis ir Laima Akstinaitė spektaklyje „Helverio naktis“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

Vilniaus mažasis teatras kviečia prisiminti teatro pradžią ir spektaklį „Čia nebus mirties“

Gruodžio 2 d. sukako 30 metų, kai Lietuvos akademinio dramos teatro Mažojoje salėje pasirodė Rimo Tumino spektaklio „Čia nebus mirties“ premjera, laikoma neoficialia Vilniaus mažojo teatro pradžia. Šia proga gruodžio 9 d. 15 val. Vilniaus mažasis teatras kviečia į renginį, skirtą prisiminti šį visai lietuvių teatro istorijai reikšmingą įvykį. Teatro scenoje bus rodomas spektaklio „Čia nebus mirties“ vaizdo įrašas, o po peržiūros prisiminimais dalinsis spektaklyje vaidinę ir jį kartu su režisieriumi Rimu Tuminu ir rašytoju Valdu Kukulu jį kūrę aktoriai: Genutė Ciplinskaitė, Inga Burneikaitė, Arvydas Dapšys, Larisa Kalpokaitė ir kiti.

Scena iš spektaklio „Čia nebus mirties“. Vilniaus mažojo teatro archyvo nuotr.
Scena iš spektaklio „Čia nebus mirties“. Vilniaus mažojo teatro archyvo nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

Teatras apie žmones – be gyvų žmonių

„Gal visi drakonai...“ Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“

Patinka mąstyti apie drakonus ir princeses suaugusiųjų pasaulyje. „Gal visi mūsų gyvenimo drakonai tėra princesės, kurios tik to ir laukia, kad pamatytų mus nors kartą veikiant gražiai ir drąsiai.“ Ką reiškia šis mįslingas spektaklio pavadinimas – eilutės iš Rainerio Maria Rilke’s eilėraščio?

Scena iš spektaklio „Gal visi drakonai...“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gal visi drakonai...“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gal visi drakonai...“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gal visi drakonai...“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gal visi drakonai...“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gal visi drakonai...“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gal visi drakonai...“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gal visi drakonai...“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gal visi drakonai...“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gal visi drakonai...“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gal visi drakonai...“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gal visi drakonai...“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gal visi drakonai...“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gal visi drakonai...“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gal visi drakonai...“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gal visi drakonai...“. D. Matvejevo nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

Pasaulis aukštyn kojom, bet be jausmų

Spektaklis vaikams Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Lietuvos nacionalinio dramos teatro repertuaras greta Joëlio Pommerat „Raudonkepurės“ pasipildė dar viena šiuolaikine pjese vaikams – vokiečių autoriaus Carsteno Brandau filosofiniu kūriniu „Trijulis aukštyn kojom“. Tai – originaliai poeziją ir absurdą supinantis tekstas, kurio grožį ir įtaigą meistriškai perteikė vertėja Rūta Jonynaitė. Nesunku įsivaizduoti, kad „Trijulis aukštyn kojom“ būtų puiki paveikslėlių knyga. Tačiau Carstenas Brandau savo kūrybos partneriu pasirinko ne dailininką, o nepažįstamus teatro kūrėjus. Paantraštę užrašė tokią: „Gabalėlis teatro VISIEMS nuo 4 metų“.

 

Pjesę paversti „gabalėliu teatro“ LNDT Studijoje ėmėsi jaunų menininkų komanda: režisierė Giedrė Kriaučionytė, scenografas Vladas Suncovas, kostiumų dailininkas Antanas Dubra ir kompozitorė Karolina Kapustaitė. Vienulį, Dudulį ir Trijulį vaidina aktoriai Marius Čižauskas, Jovita Jankelaitytė ir Kirilas Glušajevas. Sprendžiant iš rezultato, labiausiai spektaklio kūrėjų vaizduotę uždegė pjesės ir jos veikėjų neįprastumas. Kaip galėtų atrodyti Vienulis, Dudulis ir Trijulis, kurie yra nežinia kas, aišku tik, kad ne paukščiai (?), ir kokiame pasaulyje jie gyvena, – atrodo, jog tai svarbiausi klausimai, į kuriuos ieškojo atsakymo „Trijulio aukštyn kojom“ kūrėjai.

Marius Čižauskas ir Jovita Jankelaitytė spektaklyje „Trijulis aukštyn kojom“. D. Matvejevo nuotr.
Marius Čižauskas ir Jovita Jankelaitytė spektaklyje „Trijulis aukštyn kojom“. D. Matvejevo nuotr.
Jovita Jankelaitytė spektaklyje „Trijulis aukštyn kojom“. D. Matvejevo nuotr.
Jovita Jankelaitytė spektaklyje „Trijulis aukštyn kojom“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Trijulis aukštyn kojom“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Trijulis aukštyn kojom“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Trijulis aukštyn kojom“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Trijulis aukštyn kojom“. D. Matvejevo nuotr.
Jovita Jankelaitytė spektaklyje „Trijulis aukštyn kojom“. D. Matvejevo nuotr.
Jovita Jankelaitytė spektaklyje „Trijulis aukštyn kojom“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Trijulis aukštyn kojom“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Trijulis aukštyn kojom“. D. Matvejevo nuotr.
Marius Čižauskas  spektaklyje „Trijulis aukštyn kojom“. D. Matvejevo nuotr.
Marius Čižauskas spektaklyje „Trijulis aukštyn kojom“. D. Matvejevo nuotr.
Kirilas Glušajevas ir Jovita Jankelaitytė spektaklyje „Trijulis aukštyn kojom“. D. Matvejevo nuotr.
Kirilas Glušajevas ir Jovita Jankelaitytė spektaklyje „Trijulis aukštyn kojom“. D. Matvejevo nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

Skaitoviškas pasivaikščiojimas parke

Naujas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Vokietukai“

Pastaruosius sezonus Lietuvos teatre vis daugiau randasi formų, kurioms nebetinka „spektaklio“ apibūdinimas. Arba prie „spektaklio“ tenka pridėti paaiškinimą: „audiovizualinių potyrių“, „pojūčių“ ir pan., galima susidurti net su „patyriminio pasirodymo“ apibūdinimu. Sezoną, regis, anksčiausiai iš visų sostinės teatrų pradėjęs Lietuvos nacionalinis dramos teatras „išrado“ dar vieną „žanrą“ – „teatrinį turą“. Taip pavadintą spektaklį „Vokietukai“ pristatė vokiečių režisierė Sonya Schönberger.

D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
Spektaklios režisierė Sonya Schönberger (dešinėje). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklios režisierė Sonya Schönberger (dešinėje). D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
Jūratė Vilūnaitė D. Matvejevo nuotr.
Jūratė Vilūnaitė D. Matvejevo nuotr.
Gabrielė Ladygaitė, Jūratė Vilūnaitė, Miglė Polikevičiūtė, Aidas Jurgaitis, Eglė Špokaitė, Neringa Krunglevičiūtė. D. Matvejevo nuotr.
Gabrielė Ladygaitė, Jūratė Vilūnaitė, Miglė Polikevičiūtė, Aidas Jurgaitis, Eglė Špokaitė, Neringa Krunglevičiūtė. D. Matvejevo nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

Aprašyti legendą

Daiva Šabasevičienė. Smėlio pilys. Regimantas Adomaitis: vaidmenys, tekstai, laiškai. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

Daivos Šabasevičienės knyga apie Regimantą Adomaitį pasirodė jau senokai. Seniai įvyko ir jos sutiktuvės Vilniaus mažajame teatre, minint aktoriaus jubiliejų. Abu knygos „kaltininkai“ –  ir jos autorė, ir herojus – turbūt jau pamiršo susitikimų su žiūrovais, aktoriaus gerbėjais, kuriems visų pirma ir skirta ši knyga, maratoną. Nurimus proginiam patosui, norėjosi ramiai pažvelgti į Daivos Šabasevičienės ir Regimanto Adomaičio bendrą kūrinį – solidžią, beveik 300 puslapių knygą „Smėlio pilys. Regimantas Adomaitis: vaidmenys, tekstai, laiškai“. Knygų apie Lietuvos teatro istoriją ir dabartį turime nedaug, todėl kiekvienos pasirodymas svarbus ir reikšmingas.

 

Kodėl knygą vadinu bendru teatrologės ir aktoriaus kūriniu? Todėl, kad net nežinant knygos atsiradimo aplinkybių joje pačioje sunku nepastebėti jųdviejų bendradarbiavimo, tarpusavio supratimo ir sutarimo. Visa teatro bendruomenė žino: menininkai gali besąlygiškai pasitikėti sąžininga, kruopščia ir dėmesinga teatro metraštininke ir vertintoja, teatro žmogumi iki kaulų smegenų – Daiva Šabasevičiene. Ir ji to pasitikėjimo niekad neapvilia. Apie lietuvių teatrą, jo asmenybes ji yra parašiusi turbūt daugiausia iš mūsų visų. Iš tiesų teatrologės produktyvumas kelia pavydą: be daugybės straipsnių, kone kasmet pasirodo ir jos parašyta arba parengta knyga. Tokį tempą gali palaikyti tik žmogus, visiškai atsidavęs profesijai.

Ramunė Balevičiūtė

Žalia atominė pievelė tarp dokumentikos ir teatro

Dokumentinis spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Pirmoji mintis pažiūrėjus Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjerą „Žalia pievelė“ buvo tokia: „Koks įdomus turėjo būti kūrybinis procesas!“ Važinėti į Visaginą, ieškoti žmonių, kalbinti juos, kurti dramaturgiją, pagaliau įkalbėti tuos „paprastus“ žmones pasirodyti profesionalioje scenoje! To lietuvių teatre dar nebuvo. Vis dėlto galutinis rezultatas šiek tiek nublanksta prieš kūrybinį užmojį. Bet atliekant meninį tyrimą dažnai nutinka, kad procesas būna įdomesnis už rezultatą.

„Žalios pievelės“ idėja – puiki. Papasakoti apie, daugelio lietuvių įsivaizdavimu, mirusį miestą Visaginą ir jo žmones. Net neabejoju, kad po spektaklio ne vienam vilniečiui kilo mintis nuvažiuoti apžiūrėti šį miestelį, apie kurį su tokia meile kalbėjo jo gyventojai. Nedidaktiškai pagvildenti ekologijos temą, sugretinant eilinio Ignalinos atominės elektrinės darbuotojo asmeninius lūkesčius ir globalias planetos perspektyvas. Nenuostabu, kad spektaklį pristatančioje medžiagoje pirmieji minimi koncepcijos autoriai, kurie yra net keturi – LNDT meno skyriaus darbuotojai Rimantas Ribačiauskas ir Kristina Savickienė bei režisieriai Jonas Tertelis ir Kristina Werner. Iš tiesų idėja „Žalioje pievelėje“ yra svarbiausia, ir šiuo aspektu spektaklį laikyčiau vienu sėkmingiausių kolektyvinės kūrybos pavyzdžių Lietuvos teatre.

Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

O galėjo būti puikus spektaklis!

Spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Šį sezoną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre susiklostė išties neįprasta situacija: nauji spektakliai, skirti vaikams, užmoju ir meninėms ambicijomis gerokai lenkia kitas premjeras! Pristatęs Pommerat „Raudonkepurę“, neilgtrukus teatras pakvietė į spektaklį, sukurtą pagal mažai žinomą archajinę lietuvių pasaką „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. Idealus balansas: pirmasis Pauliaus Tamolės režisuotas spektaklis – kamerinis, žaismingas, aktyviai įtraukiantis vaikus ir pasakojantis šiuolaikinės mergaitės istoriją, antrasis, kurio ėmėsi kino režisierius Jonas Tertelis, – didelės, netgi monumentalios formos, skatinantis jaunuosius žiūrovus ne dalyvauti, bet kone netekus amo stebėti įspūdingus reginius ir bandyti suvokti keistą šiurpoką pasaką. Du skirtingi teatro tipai, nė vienas ne geresnis už kitą, siūlantys vaikams skirtingą teatro patirtį.

Panašu, kad abiem atvejais LNDT nevaržė spektaklių kūrėjų nei formuojant kūrybinę komandą, nei įgyvendinant meninius sumanymus. Plika akimi matyti didžiulės kūrybinės ir finansinės investicijos. Žinoma, gerai, kad spektakliai vaikams nelaikomi antrarūšiais. Gerai, kad ieškoma naujų idėjų ir menininkų, galbūt dar niekada nekūrusių, bet norinčių kurti vaikams. Ir blogai – ar bent apmaudu, – kad iš kūrėjų nepareikalaujama maksimaliai kokybiško rezultato. Ko trūksta daugeliu požiūrių nepriekaištingiems, meniškiems spektakliams? Tiek nedaug, bet kartu ir labai daug – dramaturgijos. Požiūris, kad dramaturgija teatre vaikams yra nesvarbi arba kad režisierius „viską gali pats“, – jokia naujiena. Šunys, t.y. kritikai, loja, o karavanas eina, nors tu ką. Betgi LNDT turi „nuosavą“ dramaturgą! Čia man – neperprantama mįslė...

Scena iš spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. D. Matvejevo nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

„Raudonkepurė“ kryžkelėje

Pauliaus Tamolės spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Kartkartėmis vis prisimenu garsiąją Bertolto Brechto frazę, kad geras teatras turi griauti publikos lūkesčius. Nepaprastai smagu, kai ją galima pritaikyti ir teatrui vaikams, deja, dažnai vis dar įkalintam tarp stereotipų ir išankstinių nuostatų, koks turi būti šiai publikai skirtas spektaklis. Juk, vesdami vaikus į „Raudonkepuraitę“, tikimės išvysti bent jau mielą mergaitę, ryšinčią raudoną skarelę ar kepuraitę, ar ne? Taip pat, ko gero, tikimės moralo, kad reikia klausyti mamos ir nesivelti į draugystes su nepažįstamais suaugusiais. Naujajame Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje viskas kitaip (na, beveik viskas, bet apie tai – šiek tiek vėliau).

Tiesa, didžiausiu lūkesčių griovėju ir naujos – šiuolaikinės – istorijos kūrėju vis dėlto reikėtų laikyti dramaturgą Joëlį Pommerat. Ne inscenizuoti klasikinę pasaką, o rinktis šiuolaikinę pjesę vaikams (ją išvertė Akvilė Melkūnaitė) – tai dar vienas labai svarbus žingsnis teatro vaikams modernėjimo link. Suaugusiųjų auditorijai iš kūrinio „Šitas vaikas“, pastatyto taip pat Nacionaliniame dramos teatre, galimai pažįstamas prancūzų autorius, panaudodamas gerai žinomą pasakos siužetą, sukūrė poetišką, jautrią ir liūdnoką istoriją apie vaikų ir suaugusiųjų santykius.

Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

Savojo kelio beieškant

Keletas pastabų apie Artūro Areimos „Marija Stiuart“ Vilniaus mažajame teatre

Atrodytų, sunku rasti mažiau šiems laikams tinkantį dramaturgą nei Friedrichas Schilleris su savo moraliniais idealais, istorinėmis temomis, romantiniu polėkiu ir tikroviškumo atmetimu vardan „idealios tiesos“. Tačiau režisūros prerogatyva yra įrodyti priešingai. Artūras Areima pastatė jau trečią Schillerio pjesę, ir šis kryptingumas intriguoja, tačiau ar atveria jaunas režisierius „Veimaro klasicizmo“ autorių šiuolaikinei publikai?

Galima numanyti, kad labiausiai režisierių Schillerio siužetuose (būtent siužetuose, o ne kokiose kitose dramų ypatybėse) traukia nuožmi vyro ir moters kova. Šią temą galima įžvelgti daugelyje Areimos spektaklių, svarbi ji – ko gero, net svarbiausia – ir naujajame darbe „Marija Stiuart“, pastatytame Vilniaus mažajame teatre. Abiejų karalienių – Elžbietos ir Marijos, kurias spektaklyje vaidina Elžbieta Latėnaitė ir Indrė Patkauskaitė, – santykiai su grafu Lesteriu (Tomas Rinkūnas) ir Mortimeru (Daumantas Ciunis) yra centrinė „Marijos Stiuart“ interpretacijos ašis. Režisierių visad domino vyro ir moters santykių paradoksai, abipusė manipuliacija, artumo troškimas ir negebėjimas suartėti. „Marijoje Stiuart“ Areima dar užkabina dvasinės nebrandos, netgi infantilumo aspektą ir pirmiausia jį išryškina karalienės Elžbietos paveikslu. Grafas Lesteris – šaltakraujiškas veidmainis, puikiai gebantis naudotis Elžbietos silpnybėmis. Sklaido režisierius iliuzijas ir vaizduodamas Mortimerą, pasiryžusį paaukoti gyvybę už Škotijos karalienę, bet nesugebantį susitaikyti su atstūmimu. Idealizuoja jis tik Mariją, oriai ir išdidžiai, o kartu žmogiškai priimančią jai skirtą bausmę (beje, egzekucijos scena, matyt, neatsitiktinai primena Carlo Theodoro Dreyerio „Žanos D’Ark kančią“). Nepasakytum, kad Areima niveliuoja ir valdžios temą, tačiau jai, mano manymu, pritrūko personažų atpažįstamumo ir pačios temos aktualumo argumentų (juk ne apie XVI a. pabaigos Angliją režisierius, tikiuosi, norėjo kalbėti...).

Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 3  >>> Archyvas