7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Autorius: Ramunė Balevičiūtė

Ramunė Balevičiūtė

Skaitoviškas pasivaikščiojimas parke

Naujas Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Vokietukai“

Pastaruosius sezonus Lietuvos teatre vis daugiau randasi formų, kurioms nebetinka „spektaklio“ apibūdinimas. Arba prie „spektaklio“ tenka pridėti paaiškinimą: „audiovizualinių potyrių“, „pojūčių“ ir pan., galima susidurti net su „patyriminio pasirodymo“ apibūdinimu. Sezoną, regis, anksčiausiai iš visų sostinės teatrų pradėjęs Lietuvos nacionalinis dramos teatras „išrado“ dar vieną „žanrą“ – „teatrinį turą“. Taip pavadintą spektaklį „Vokietukai“ pristatė vokiečių režisierė Sonya Schönberger.

D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
Spektaklios režisierė Sonya Schönberger (dešinėje). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklios režisierė Sonya Schönberger (dešinėje). D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
Jūratė Vilūnaitė D. Matvejevo nuotr.
Jūratė Vilūnaitė D. Matvejevo nuotr.
Gabrielė Ladygaitė, Jūratė Vilūnaitė, Miglė Polikevičiūtė, Aidas Jurgaitis, Eglė Špokaitė, Neringa Krunglevičiūtė. D. Matvejevo nuotr.
Gabrielė Ladygaitė, Jūratė Vilūnaitė, Miglė Polikevičiūtė, Aidas Jurgaitis, Eglė Špokaitė, Neringa Krunglevičiūtė. D. Matvejevo nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

Aprašyti legendą

Daiva Šabasevičienė. Smėlio pilys. Regimantas Adomaitis: vaidmenys, tekstai, laiškai. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017.

Daivos Šabasevičienės knyga apie Regimantą Adomaitį pasirodė jau senokai. Seniai įvyko ir jos sutiktuvės Vilniaus mažajame teatre, minint aktoriaus jubiliejų. Abu knygos „kaltininkai“ –  ir jos autorė, ir herojus – turbūt jau pamiršo susitikimų su žiūrovais, aktoriaus gerbėjais, kuriems visų pirma ir skirta ši knyga, maratoną. Nurimus proginiam patosui, norėjosi ramiai pažvelgti į Daivos Šabasevičienės ir Regimanto Adomaičio bendrą kūrinį – solidžią, beveik 300 puslapių knygą „Smėlio pilys. Regimantas Adomaitis: vaidmenys, tekstai, laiškai“. Knygų apie Lietuvos teatro istoriją ir dabartį turime nedaug, todėl kiekvienos pasirodymas svarbus ir reikšmingas.

 

Kodėl knygą vadinu bendru teatrologės ir aktoriaus kūriniu? Todėl, kad net nežinant knygos atsiradimo aplinkybių joje pačioje sunku nepastebėti jųdviejų bendradarbiavimo, tarpusavio supratimo ir sutarimo. Visa teatro bendruomenė žino: menininkai gali besąlygiškai pasitikėti sąžininga, kruopščia ir dėmesinga teatro metraštininke ir vertintoja, teatro žmogumi iki kaulų smegenų – Daiva Šabasevičiene. Ir ji to pasitikėjimo niekad neapvilia. Apie lietuvių teatrą, jo asmenybes ji yra parašiusi turbūt daugiausia iš mūsų visų. Iš tiesų teatrologės produktyvumas kelia pavydą: be daugybės straipsnių, kone kasmet pasirodo ir jos parašyta arba parengta knyga. Tokį tempą gali palaikyti tik žmogus, visiškai atsidavęs profesijai.

Ramunė Balevičiūtė

Žalia atominė pievelė tarp dokumentikos ir teatro

Dokumentinis spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Pirmoji mintis pažiūrėjus Lietuvos nacionalinio dramos teatro premjerą „Žalia pievelė“ buvo tokia: „Koks įdomus turėjo būti kūrybinis procesas!“ Važinėti į Visaginą, ieškoti žmonių, kalbinti juos, kurti dramaturgiją, pagaliau įkalbėti tuos „paprastus“ žmones pasirodyti profesionalioje scenoje! To lietuvių teatre dar nebuvo. Vis dėlto galutinis rezultatas šiek tiek nublanksta prieš kūrybinį užmojį. Bet atliekant meninį tyrimą dažnai nutinka, kad procesas būna įdomesnis už rezultatą.

„Žalios pievelės“ idėja – puiki. Papasakoti apie, daugelio lietuvių įsivaizdavimu, mirusį miestą Visaginą ir jo žmones. Net neabejoju, kad po spektaklio ne vienam vilniečiui kilo mintis nuvažiuoti apžiūrėti šį miestelį, apie kurį su tokia meile kalbėjo jo gyventojai. Nedidaktiškai pagvildenti ekologijos temą, sugretinant eilinio Ignalinos atominės elektrinės darbuotojo asmeninius lūkesčius ir globalias planetos perspektyvas. Nenuostabu, kad spektaklį pristatančioje medžiagoje pirmieji minimi koncepcijos autoriai, kurie yra net keturi – LNDT meno skyriaus darbuotojai Rimantas Ribačiauskas ir Kristina Savickienė bei režisieriai Jonas Tertelis ir Kristina Werner. Iš tiesų idėja „Žalioje pievelėje“ yra svarbiausia, ir šiuo aspektu spektaklį laikyčiau vienu sėkmingiausių kolektyvinės kūrybos pavyzdžių Lietuvos teatre.

Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žalia pievelė“. D. Matvejevo nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

O galėjo būti puikus spektaklis!

Spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Šį sezoną Lietuvos nacionaliniame dramos teatre susiklostė išties neįprasta situacija: nauji spektakliai, skirti vaikams, užmoju ir meninėms ambicijomis gerokai lenkia kitas premjeras! Pristatęs Pommerat „Raudonkepurę“, neilgtrukus teatras pakvietė į spektaklį, sukurtą pagal mažai žinomą archajinę lietuvių pasaką „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. Idealus balansas: pirmasis Pauliaus Tamolės režisuotas spektaklis – kamerinis, žaismingas, aktyviai įtraukiantis vaikus ir pasakojantis šiuolaikinės mergaitės istoriją, antrasis, kurio ėmėsi kino režisierius Jonas Tertelis, – didelės, netgi monumentalios formos, skatinantis jaunuosius žiūrovus ne dalyvauti, bet kone netekus amo stebėti įspūdingus reginius ir bandyti suvokti keistą šiurpoką pasaką. Du skirtingi teatro tipai, nė vienas ne geresnis už kitą, siūlantys vaikams skirtingą teatro patirtį.

Panašu, kad abiem atvejais LNDT nevaržė spektaklių kūrėjų nei formuojant kūrybinę komandą, nei įgyvendinant meninius sumanymus. Plika akimi matyti didžiulės kūrybinės ir finansinės investicijos. Žinoma, gerai, kad spektakliai vaikams nelaikomi antrarūšiais. Gerai, kad ieškoma naujų idėjų ir menininkų, galbūt dar niekada nekūrusių, bet norinčių kurti vaikams. Ir blogai – ar bent apmaudu, – kad iš kūrėjų nepareikalaujama maksimaliai kokybiško rezultato. Ko trūksta daugeliu požiūrių nepriekaištingiems, meniškiems spektakliams? Tiek nedaug, bet kartu ir labai daug – dramaturgijos. Požiūris, kad dramaturgija teatre vaikams yra nesvarbi arba kad režisierius „viską gali pats“, – jokia naujiena. Šunys, t.y. kritikai, loja, o karavanas eina, nors tu ką. Betgi LNDT turi „nuosavą“ dramaturgą! Čia man – neperprantama mįslė...

Scena iš spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kaulinis senis ant geležinio kalno“. D. Matvejevo nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

„Raudonkepurė“ kryžkelėje

Pauliaus Tamolės spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Kartkartėmis vis prisimenu garsiąją Bertolto Brechto frazę, kad geras teatras turi griauti publikos lūkesčius. Nepaprastai smagu, kai ją galima pritaikyti ir teatrui vaikams, deja, dažnai vis dar įkalintam tarp stereotipų ir išankstinių nuostatų, koks turi būti šiai publikai skirtas spektaklis. Juk, vesdami vaikus į „Raudonkepuraitę“, tikimės išvysti bent jau mielą mergaitę, ryšinčią raudoną skarelę ar kepuraitę, ar ne? Taip pat, ko gero, tikimės moralo, kad reikia klausyti mamos ir nesivelti į draugystes su nepažįstamais suaugusiais. Naujajame Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklyje viskas kitaip (na, beveik viskas, bet apie tai – šiek tiek vėliau).

Tiesa, didžiausiu lūkesčių griovėju ir naujos – šiuolaikinės – istorijos kūrėju vis dėlto reikėtų laikyti dramaturgą Joëlį Pommerat. Ne inscenizuoti klasikinę pasaką, o rinktis šiuolaikinę pjesę vaikams (ją išvertė Akvilė Melkūnaitė) – tai dar vienas labai svarbus žingsnis teatro vaikams modernėjimo link. Suaugusiųjų auditorijai iš kūrinio „Šitas vaikas“, pastatyto taip pat Nacionaliniame dramos teatre, galimai pažįstamas prancūzų autorius, panaudodamas gerai žinomą pasakos siužetą, sukūrė poetišką, jautrią ir liūdnoką istoriją apie vaikų ir suaugusiųjų santykius.

Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Raudonkepurė“. D. Matvejevo nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

Savojo kelio beieškant

Keletas pastabų apie Artūro Areimos „Marija Stiuart“ Vilniaus mažajame teatre

Atrodytų, sunku rasti mažiau šiems laikams tinkantį dramaturgą nei Friedrichas Schilleris su savo moraliniais idealais, istorinėmis temomis, romantiniu polėkiu ir tikroviškumo atmetimu vardan „idealios tiesos“. Tačiau režisūros prerogatyva yra įrodyti priešingai. Artūras Areima pastatė jau trečią Schillerio pjesę, ir šis kryptingumas intriguoja, tačiau ar atveria jaunas režisierius „Veimaro klasicizmo“ autorių šiuolaikinei publikai?

Galima numanyti, kad labiausiai režisierių Schillerio siužetuose (būtent siužetuose, o ne kokiose kitose dramų ypatybėse) traukia nuožmi vyro ir moters kova. Šią temą galima įžvelgti daugelyje Areimos spektaklių, svarbi ji – ko gero, net svarbiausia – ir naujajame darbe „Marija Stiuart“, pastatytame Vilniaus mažajame teatre. Abiejų karalienių – Elžbietos ir Marijos, kurias spektaklyje vaidina Elžbieta Latėnaitė ir Indrė Patkauskaitė, – santykiai su grafu Lesteriu (Tomas Rinkūnas) ir Mortimeru (Daumantas Ciunis) yra centrinė „Marijos Stiuart“ interpretacijos ašis. Režisierių visad domino vyro ir moters santykių paradoksai, abipusė manipuliacija, artumo troškimas ir negebėjimas suartėti. „Marijoje Stiuart“ Areima dar užkabina dvasinės nebrandos, netgi infantilumo aspektą ir pirmiausia jį išryškina karalienės Elžbietos paveikslu. Grafas Lesteris – šaltakraujiškas veidmainis, puikiai gebantis naudotis Elžbietos silpnybėmis. Sklaido režisierius iliuzijas ir vaizduodamas Mortimerą, pasiryžusį paaukoti gyvybę už Škotijos karalienę, bet nesugebantį susitaikyti su atstūmimu. Idealizuoja jis tik Mariją, oriai ir išdidžiai, o kartu žmogiškai priimančią jai skirtą bausmę (beje, egzekucijos scena, matyt, neatsitiktinai primena Carlo Theodoro Dreyerio „Žanos D’Ark kančią“). Nepasakytum, kad Areima niveliuoja ir valdžios temą, tačiau jai, mano manymu, pritrūko personažų atpažįstamumo ir pačios temos aktualumo argumentų (juk ne apie XVI a. pabaigos Angliją režisierius, tikiuosi, norėjo kalbėti...).

Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Scena iš spektaklio „Marija Stiuart“. M. Siruso nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

Rusenanti pabaigos ugnis

Gintaro Varno spektaklio premjera Jaunimo teatre

Gintaras Varnas nėra vienintelis iš lietuvių režisierių, atvirai deklaruojančių, kad nemėgsta šiuolaikinės dramaturgijos ir apskritai šios dienos. Tačiau turbūt vienintelis iš tų „nemėgstančiųjų“, tiek daug jos statantis. Tiesa, jis pats išskiria tik tris šiuolaikinius autorius – Dea Loher, Jeaną-Lucą Lagarce’ą ir Tankredą Dorstą. Prie jų, manyčiau, dar tiktų prirašyti Mariną Carr ir Thimothée del Fombelle’į. Kažkaip liko atmintyje viena Gintaro Varno frazė, pasakyta apie Carr „Portiją Koglen“: „Man ši pjesė būtų visiškai neįdomi, jei ne miręs Portijos brolis dvynys.“ Tai nebloga užuomina, ko režisierius ieško pjesėse, – lorkiškos poezijos, paslapties grožio, šalto mirties dvelktelėjimo, anapusybės horizonto.

 

Šių dalykų, panašu, jis ieško ir naujausioje pasirinktoje statyti pjesėje – Loher „Pabaigos ugnis“. O atranda tik pačioje pabaigoje, epiloge, – lyriniame ir kartu makabriškai komiškame mirusiųjų ir gyvųjų susitikime po „pabaigos ugnies“. Šiame epiloge visi spektaklyje vaidinantys aktoriai, „pakibę“ virš scenos ir užlieti mirguliuojančios žalsvai melsvos šviesos, regis, pagaliau randa tinkamą intonaciją ir iš tikrųjų pakyla virš socialinės problematikos. O visą spektaklį, sakyčiau, grumiasi su ja ir, deja, pralaimi.

Scena iš spektaklio „Pabaigos ugnis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pabaigos ugnis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pabaigos ugnis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pabaigos ugnis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pabaigos ugnis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pabaigos ugnis“. D. Matvejevo nuotr.
Ainis Storpirštis, Elzė Gudavičiūtė spektaklyje „Pabaigos ugnis“. Matvejevo nuotr.
Ainis Storpirštis, Elzė Gudavičiūtė spektaklyje „Pabaigos ugnis“. Matvejevo nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

Nuskausmintas karo blogis

Kauno nacionalinio dramos teatro spektaklis „Miškinis“ Vilniuje

Argi ne iškalbinga, kad abu Nacionaliniai dramos teatrai sezonus pradėjo premjeromis, analizuojančiomis karo temą? Ir Valterio Sīlio „Miškinyje“ (KNDT), ir Árpádo Schillingo „Didžiame blogyje“ (LNDT) – tik viename tiesiogiai, o kitame – „tarp eilučių“ – nuskamba klausimas: „O ką tu darytum, jei rytoj prasidėtų karas?“ Labai gerai, kad teatras kelia tokius klausimus, nes, reikia pripažinti, kad ir kiek daug būtų kalbama, jog šiandien grėsmė realesnė ir daug labiau priartėjusi negu kada nors anksčiau, vis tiek karas daugeliui iš mūsų, nepatyrusių jo tiesiogiai, atrodo virtualus. Kiek tokią vidinę akistatą spektaklių kūrėjams pavyksta sukurti – kitas klausimas.

 

Nors siekia panašaus tikslo, kelius jo link „Miškinio“ ir „Didžio blogio“ kūrėjai renkasi visiškai skirtingus. „Didį blogį“ laikyčiau rizikingu kūrybiniu eksperimentu, tačiau jokiu būdu nesutikčiau su kolegomis, sulyginusiais jį su propaganda. Juk spektaklis ne tik įkūnija akivaizdžią tiesą, kad karas yra „didis blogis“, bet ir į dienos šviesą išvelka tai, ko nenorėtume apie save žinoti. Savo alegoriškumu ir įžvalga, kad žmogus yra pats žiauriausias gyvūnas, man „Didis blogis“ priminė pernykštį Schillingo tautiečio Kornélio Mundruczó filmą „Baltas dievas“. Tokį meną sunku ir nemalonu žiūrėti, ir jis negali būti vertinamas vienareikšmiškai.

Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

Praėjusio laiko Karlsonas

Evaldo Jaro spektaklis vaikams Jaunimo teatre

 Man, kaip turbūt daugeliui sovietinių vaikų, Karlsonas buvo Žmogus-voras, Betmenas ir Supermenas kartu. Pažįstamas pirmiausia iš režisieriaus Boriso Stepancevo genialaus animacinio filmo, vėliau – iš Klaipėdos dramos teatro spektaklio ir tik galiausiai – iš Astridos Lindgren knygos. Pastaroji, jei gerai pamenu, net šiek tiek nuvylė, nes ne visai atitiko vaizduotę uzurpavusį animacijos personažą. Kaip, beje, ir gerokai vėliau, jau šio tūkstantmečio pradžioje, sukurtas švedų animacinis filmas (rež. Vibeke Idsoe), pasirodęs kažkoks, sakyčiau, pernelyg kasdieniškas, tikroviškas. Dabar suprantu: Lindgren rašė apie realaus vienišo vaiko realų pasaulį, į kurį netikėtai įsibrauna pasaka, o Stepancevas kūrė pasaką, nes kalbėti apie vienišus ir nelaimingus vaikus (o ypač kūriniuose vaikams) Sovietų Sąjungoje buvo nepriimtina. Ir ta pasaka iš tiesų užbūrė, žavėjo ir linksmino...

Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Ramunė Balevičiūtė

Vaizdų evoliucija

Spektaklis vaikams Vilniaus teatre „Lėlė“

Neslėpsiu – mane nepaprastai džiugina ši nauja mada lietuvių teatre vaikams – jungti meną ir mokslą. Po išskirtiniu įvykiu tapusio „Kosmoso+“ Nacionaliniame dramos teatre ir gerokai kuklesnio užmojo, tačiau originalios „Linksmosios Einšteinio laboratorijos“ (rež. Sigita Pikturnaitė) Rusų dramos teatre sulaukėme dar vieno „mokslo populiarinamojo“ spektaklio – „Evoliucijos“ „Lėlės“ teatre.
 
Jauna kūrėjų komanda – režisierius ir scenarijaus autorius Šarūnas Datenis, dailininkai Antanas Dubra, Vladas Suncovas ir Artiomas Brančelas, animatorius Justinas Vencius ir muzikos autorė Severija Janušauskaitė – su regimu įkvėpimu ėmėsi pasakojimo apie Žemės ir gyvybės atsiradimą. Nuostabu, kad šį pasakojimą pavyko sutalpinti Mažojoje „Lėlės“ salėje. Čia įkurta miniatiūrinė laboratorija, slepianti pačias įvairiausias lėlių ir objektų teatro galimybes. Šiuo požiūriu „Evoliucija“ tikrai išradinga ir turtinga: vaizdo projekcijos derinamos su rankomis sukonstruotais, iškirptais, nupieštais, suklijuotais objektais, mažutės detalės – su gigantiškomis lėlėmis arba vaidinančiais žmonėmis.
 
Spektakliui pasirinkta paskaitos forma, tačiau informacija pateikiama visiškai kitaip nei, sakykime, „Kosmose+“. Mokslo faktai ir žinios (jas, beje, reikėtų kruopščiau atrinkti ir patikrinti) čia greičiau yra pretekstas rastis TEATRUI – kartais originaliam, o kartais labai tradiciniam. Aktoriams reikia pavaidinti, jie negali būti tiesiog lektoriaus, ekscentriškojo mokslininko, pagalbininkai. Todėl aktoriams Imantui Precui, Indrei Liutkevičiūtei ir Karoliui Algimantui Butvidui sugalvojami jaunesniųjų mokslo darbuotojų vaidmenys. Na, gerai, bet kodėl jie tokie nelaimingi? Suprantu, kad tai, matyt, tėvams skirta užuomina apie akademinę karjerą ir hierarchiją, bet ką tos nepatenkintos veido išraiškos sako vaikams? Tiesa, aktoriai turi ir kitų, naudingesnių užduočių. Ypač efektingas priešistorinės žuvies, virstančios ropliu, pasirodymas. Dailininkams, sukūrusiems įspūdingus kostiumus ir kaukes (spektaklyje taip pat pasirodo žmogaus dydžio beždžionė), pavyko apskaičiuoti mažųjų žiūrovų reakcijas, svyruojančias tarp siaubo, susižavėjimo ir nuostabos.

„Evoliucija“. Nuotraukos iš teatro archyvo.
„Evoliucija“. Nuotraukos iš teatro archyvo.
Irmantas Jankaitis, Imantas Precas. Nuotraukos iš teatro archyvo.
Irmantas Jankaitis, Imantas Precas. Nuotraukos iš teatro archyvo.
„Evoliucija“. Nuotraukos iš teatro archyvo.
„Evoliucija“. Nuotraukos iš teatro archyvo.
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas