Autorius: Ramunė Balevičiūtė
Ramunė Balevičiūtė
Keliauti ar nekeliauti kartu su aisčiais?
Vilniaus teatro „Lėlė“ premjera
Teatre, skirtame vaikams, kaip ir bet kuriame kitame teatre, svarbi įvairovė – temų, raiškos formų ir žanrų. Tačiau suaugusiesiems skirtų spektaklių pasirinkimo atsakomybė tenka pačiam žiūrovui, o už vaiką šį pasirinkimą atlieka kiti – tėvai, artimieji, ugdytojai. Kad netektų nusivilti, pravartu pasidomėti, kaip kūrinį pristato pats teatras.
Ramunė Balevičiūtė
Não passarão!1
Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos ’25“ užsienio programa
Ankstesniais metais festivalio „Sirenos“ programa buvo „Kūnas“ ir „Žodis“. Šių metų tema – „Ginklas“. Be abejo, ją padiktavo senesnės aktualijos, bet turbūt niekas negalėjo tikėtis, kad Nacionaliniame dramos teatre suvaidintas spektaklis, pastatytas Portugalijoje prieš penkerius metus, nuskambės taip, tarsi būtų sukurtas vakar šiame ar bet kuriame kitame Lietuvos teatre.
Ramunė Balevičiūtė
Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?
„Fermentacija“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
„Į vandenį beriama druska ir maišoma, kol ištirps, vėliau įtrupinamas sausas raugas. Burokėliai nuplaunami, nuskutami, didesni pjaustomi pageidaujamo dydžio gabalėliais. Verta atsiminti, kad smulkiau supjaustyti įrūgs greičiau. Burokėliai į stiklainį sudedami kuo glaudžiau, stengiantis užpildyti visus tarpus. Užpilamas sūrymas, kad apsemtų, ir uždedamas svoris (tam galima naudoti tiek specialius keraminius / stiklinius svarelius, ąžuolinį tašelį, tiek maišelį su vandeniu ar akmenį).
Ramunė Balevičiūtė
Aktorystė kaip išsigelbėjimas
„Šventoji“ Oskaro Koršunovo teatre
Jau kuris laikas socialinių tinklų platybėse sklinda žinia apie kažin kokį reto poveikio teatrinį vyksmą, į kurį neįmanoma gauti bilietų. Ir iš tiesų – praėjusių metų lapkritį Vilniuje pirmą kartą parodytas Klaipėdos dramos teatro aktorės Eglės Jackaitės monospektaklis „Šventoji“ kelissyk per mėnesį vaidinamas sausakimšoje Oskaro Koršunovo teatro (OKT) salytėje, tvyrant kone bažnytinei tylai ir susikaupimui. O spektakliui pasibaigus tenka išvysti daugybę drėgnų paraudusių žiūrovių akių. Tad kokius burtus paskleidžia Jackaitės „Šventoji“?
Ramunė Balevičiūtė
Requiem teatro epochai
Rimo Tumino spektaklis „Ana Karenina“ teatro festivalyje „TheATRIUM“
„Niekas iš manęs teatro negali atimti. Tik mirtis.“ Šią Rimo Tumino mintį pacitavo Tel Avivo „Gesher“ teatro kūrėjai, Klaipėdoje vykstančiame festivalyje „TheATRIUM“ parodę ne tik priešpaskutinį režisieriaus spektaklį „Ana Karenina“, bet ir dokumentinių kadrų iš trijų tame teatre kurtų spektaklių repeticijų. Ši citata, kaip ir pats „Anos Kareninos“ pastatymas, tapo prasminga ir jautria epitafija Tumino kurtam teatrui ir sykiu – ištisai teatro epochai. Ryškiausias pojūtis stebint spektaklį – tokio teatro daugiau nebebus, vyksta lyg koks išlydėjimo, atsisveikinimo ritualas. Beje, panašus jausmas buvo apėmęs ir žiūrint Eimunto Nekrošiaus „Tuoktuves“, praėjusių metų pabaigoje iš Varšuvos atvežtas į Valstybinį jaunimo teatrą.
Ramunė Balevičiūtė
Kinas laimi
Kornélio Mundruczó „Moters dalys“ festivalyje „Sirenos“
Vengrų teatro ir kino režisierių Kornélį Mundruczó lietuviams dar 2009-aisiais „atrado“ festivalis „Naujosios dramos akcija“, o jo teatrinio kelio raidą leidžia stebėti „Sirenos“: prieš ketverius metus festivalis buvo atvežęs režisieriaus su savo trupe „Proton“ sukurtą spektaklį „Gyvenimo imitacija“, šiemet pristatė 2018 m. Lenkijos teatre „TR Warszawa“ pastatytą kūrinį „Moters dalys“. O šalia, žinoma, egzistuoja kinas.
Ramunė Balevičiūtė
Ką reiškia būti Meistro mokiniu?
Pokalbiai su Eimunto Nekrošiaus režisūros studentais
Manoma, kad Eimuntas Nekrošius keletą dešimtmečių buvo didysis teatro Mokytojas. Jo įtaką patyrė ne tik dirbusieji kartu su juo, bet ir stebėjusieji Meistro spektaklius iš šalies. Turbūt ne per drąsu būtų teigti, kad Nekrošiaus įdagas ryškus pačioje lietuvių teatro tapatybėje.
