Autorius: Ramunė Balevičiūtė
Ramunė Balevičiūtė
Kas būtų, jei nustotų rūgti kopūstai?
„Fermentacija“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
„Į vandenį beriama druska ir maišoma, kol ištirps, vėliau įtrupinamas sausas raugas. Burokėliai nuplaunami, nuskutami, didesni pjaustomi pageidaujamo dydžio gabalėliais. Verta atsiminti, kad smulkiau supjaustyti įrūgs greičiau. Burokėliai į stiklainį sudedami kuo glaudžiau, stengiantis užpildyti visus tarpus. Užpilamas sūrymas, kad apsemtų, ir uždedamas svoris (tam galima naudoti tiek specialius keraminius / stiklinius svarelius, ąžuolinį tašelį, tiek maišelį su vandeniu ar akmenį).
Ramunė Balevičiūtė
Aktorystė kaip išsigelbėjimas
„Šventoji“ Oskaro Koršunovo teatre
Jau kuris laikas socialinių tinklų platybėse sklinda žinia apie kažin kokį reto poveikio teatrinį vyksmą, į kurį neįmanoma gauti bilietų. Ir iš tiesų – praėjusių metų lapkritį Vilniuje pirmą kartą parodytas Klaipėdos dramos teatro aktorės Eglės Jackaitės monospektaklis „Šventoji“ kelissyk per mėnesį vaidinamas sausakimšoje Oskaro Koršunovo teatro (OKT) salytėje, tvyrant kone bažnytinei tylai ir susikaupimui. O spektakliui pasibaigus tenka išvysti daugybę drėgnų paraudusių žiūrovių akių. Tad kokius burtus paskleidžia Jackaitės „Šventoji“?
Ramunė Balevičiūtė
Requiem teatro epochai
Rimo Tumino spektaklis „Ana Karenina“ teatro festivalyje „TheATRIUM“
„Niekas iš manęs teatro negali atimti. Tik mirtis.“ Šią Rimo Tumino mintį pacitavo Tel Avivo „Gesher“ teatro kūrėjai, Klaipėdoje vykstančiame festivalyje „TheATRIUM“ parodę ne tik priešpaskutinį režisieriaus spektaklį „Ana Karenina“, bet ir dokumentinių kadrų iš trijų tame teatre kurtų spektaklių repeticijų. Ši citata, kaip ir pats „Anos Kareninos“ pastatymas, tapo prasminga ir jautria epitafija Tumino kurtam teatrui ir sykiu – ištisai teatro epochai. Ryškiausias pojūtis stebint spektaklį – tokio teatro daugiau nebebus, vyksta lyg koks išlydėjimo, atsisveikinimo ritualas. Beje, panašus jausmas buvo apėmęs ir žiūrint Eimunto Nekrošiaus „Tuoktuves“, praėjusių metų pabaigoje iš Varšuvos atvežtas į Valstybinį jaunimo teatrą.
Ramunė Balevičiūtė
Kinas laimi
Kornélio Mundruczó „Moters dalys“ festivalyje „Sirenos“
Vengrų teatro ir kino režisierių Kornélį Mundruczó lietuviams dar 2009-aisiais „atrado“ festivalis „Naujosios dramos akcija“, o jo teatrinio kelio raidą leidžia stebėti „Sirenos“: prieš ketverius metus festivalis buvo atvežęs režisieriaus su savo trupe „Proton“ sukurtą spektaklį „Gyvenimo imitacija“, šiemet pristatė 2018 m. Lenkijos teatre „TR Warszawa“ pastatytą kūrinį „Moters dalys“. O šalia, žinoma, egzistuoja kinas.
Ramunė Balevičiūtė
Ką reiškia būti Meistro mokiniu?
Pokalbiai su Eimunto Nekrošiaus režisūros studentais
Manoma, kad Eimuntas Nekrošius keletą dešimtmečių buvo didysis teatro Mokytojas. Jo įtaką patyrė ne tik dirbusieji kartu su juo, bet ir stebėjusieji Meistro spektaklius iš šalies. Turbūt ne per drąsu būtų teigti, kad Nekrošiaus įdagas ryškus pačioje lietuvių teatro tapatybėje.
Ramunė Balevičiūtė
Neįsivaizduoju neasmeniško kūrinio
Pokalbis su aktore Indre Patkauskaite
Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorė Indrė Patkauskaitė apdovanota išskirtine scenine individualybe. Varia Antono Čechovo „Vyšnių sode“, Jaunoji Federico García Lorcos „Kruvinose vestuvėse“, Dovydienė Vaižganto „Dėdėse ir dėdienėse“, Podsekalnikova Nikolajaus Erdmano „Savižudyje“, Liudmila Maksimo Gorkio „Motinoje“, Marija Stiuart Friedricho von Schillerio „Marijoje Stiuart“, Gitela Moska Williamo Gibsono „Dviese sūpuoklėse“, Katrė Žemaitės „Marčioje“, Ema Aleksandro Špilevojaus „12 gramų į šiaurę“ – tai tik keletas ryškiausių jaunos aktorės darbų teatre.
Ramunė Balevičiūtė
Teatras turi būti atviras
Pokalbis su Aleksandru Špilevojumi
Aleksandras Špilevojus – aktorius, režisierius, dramaturgas, teatro mokytojas, radijo laidų vedėjas. Baigęs vaidybos studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dirbo Lietuvos rusų dramos teatre. Šiuo metu vadovauja savo įkurtam teatrui-laboratorijai „Meno alchemija“ ir yra Juozo Miltinio dramos teatro meno vadovas.
Ramunė Balevičiūtė
Pažvelgti į problemas per menininkų vaizduotę
Pokalbis su Vytautu Michelkevičiumi
Meninis tyrimas – tikras mūsų laikų kūdikis. Menine praktika grįstas tyrimas, kitaip sakant, tyrimas menu ir per meną, apima ir perteikia daugelį šiuolaikinio diskurso idėjų, tokių kaip įkūnijimas, performatyvumas, procesualumas, hibridizacija, subjektyvumas, autorefleksija, kolektyviškumas ir pan. Jis yra takus ir atviras, neturintis aiškiai apibrėžtų ribų ir skatinantis „nepabaigtą mąstymą“. Žadinantys ir entuziazmą, ir lygiai taip pat skepsį, meniniai tyrimai užima reikšmingą vietą bendroje tyrimų kultūroje, bet dėl savo pobūdžio jie vis dėlto dažnai yra kvestionuojami.
