Daugiau temų

LMRF inf.

Tradicinis koncertų ciklas

Jau devynioliktą sezoną Lietuvos muzikų rėmimo fondas pakvies į „Alma Mater musicalis“ koncertų ciklą. Kiekvieno mėnesio pirmąjį pirmadienį po Šv. Jonų bažnyčios skliautais klausytojų lauks įsimintini susitikimai su gerai žinomais ir kūrybinį kelią dar tik pradedančiais muzikais.

Spalio 1 d. pirmajame ciklo koncerte, skirtame Pasaulinei muzikos dienai ir Kartų solidarumo metams, koncertuos vokalinis duetas (sopranai) A. Liutkutė ir V. Butautaitė, klarnetininkai A. Budrys ir V. Giedraitis, vargonininkas G. Kviklys, Vilniaus kultūros centro moterų choras „Liepos“, vadovaujamas A. Steponavičiūtės-Zupkauskienės, jaunosios smuikininkės P. Jankovskytė (M.K. Čiurlionio menų mokykla) ir U. Jankauskaitė (Vievio meno mokykla), Vilniaus Naujosios Vilnios muzikos mokyklos kanklių ansamblis (vadovė J.Čepaitienė) su solistu K. Kalinkinu (birbynė).

Jau tapo tradicija „Alma Mater musicalis“ koncertus dedikuoti iškilioms asmenybėms, ypatingiems kultūros įvykiams pagerbti. Šio sezono cikle – koncertai, skirti Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatams: solistėms A. Krikščiūnaitei, I. Milkevičiūtei, žymiam M.K. Čiurlionio kūrybos tyrinėtojui ir propaguotojui V. Landsbergiui.

Armas Rudaitis

69-asis Venecijos kino festivalis

Rugsėjo pradžioje į Venecijos Lido salą sugužėjo kino profesionalai ir gerbėjai iš viso pasaulio – čia jau 69-ą kartą vyko „La Biennale di Venezia“. Vienuolika dienų trukusioje seniausioje pasaulyje kino šventėje netrūko netikėtų premjerų ir šokiruojančiai drąsių filmų.

Konkursinėje programoje šiemet buvo pristatyta aštuoniolika naujų filmų. „Auksinį liūtą“ užtikrintai laimėjo naujausias Pietų Korėjos meistro Kim Ki-duko filmas „Pieta“. Religinė jo potekstė akivaizdi. Bet aštriai ir atvirai nagrinėjamų religijos temų netrūko ir daugelyje kitų konkursinės programos filmų.

Esu įsitikinęs, kad pagrindinio „Pietos“ herojaus tamsią naktį gatvėje nenorėtų sutikti net didžiausias narsuolis. Kim Ki-dukas pasakoja apie žiaurų skolų išmušinėtoją (Lee Jung-jin), be gailesčio luošinantį savo aukas, kad pasinaudotų jų sveikatos draudimo pinigais. Nors beveik visi žiauriausi epizodai lieka už kadro, filmas veikia taip, kad gali nustebinti net didžiausius siaubo filmų gerbėjus – tai, kas neparodyta, mūsų vaizduotė užpildo kur kas baisesniais vaizdiniais ir veikia stipriau. Režisierius tuo meistriškai naudojasi. Kim Ki-dukas sako, kad žiaurumą rodo siekdamas atskleisti, pasak jo paties, „šiuolaikinę visuomenę, atsidūrusią gilios krizės ir radikalaus kapitalizmo padėtyje“. Anot jo, kitas pagrindinis filmo herojus yra pinigai, kurių troškimas griauna žmonių gyvenimus.

Pagal rengėjų inf.

PrasidėjoTarptautinis Kauno kino festivalis

Kaune trčiadienį jau šeštą kartą atidarytas Tarptautinis Kauno kino festivalis į Vilnių atkeliaus spalio 1 dieną ir truks čia net dešimt dienų. Filmai bus rodomi „Skalvijos“ kino centre ir vasaros pabaigoje atsidariusioje ŠMC kino salėje.

Tradiciškai festivalio rengėjai parengė kelias filmų programas, kurios skirtos intelektualų, autorinį ar tiesiog neįprastą kiną mėgstantiems žiūrovams, taip pat ne vieną susitikimą, seminarą, koncertą.

Programoje „Platus kampas“ bus parodyta nemažai paskutiniais metais festivalių ir kritikų pastebėtų filmų. Tokio susidomėjimo vis dažniau sulaukia naujasis Graikijos kinas. Yorgoso Lanthimoso filme „Alpės“ (2011) režisierius toliau mąsto apie šiuolaikinę civilizaciją. Filmo herojai – grupė profesionalų, kurie siūlo neįprastą paslaugą – praradimą patyrusiose šeimose jie užima mirusių artimų giminaičių vietą. Pernai festivalis pristatė Athinos Rachel Tsangari filmą „Atenbergas“, šiemet „Platus kampas“ rodys naujausią graikų režisierės filmą – trumpo metražo „Kapsulę“ (2012). Daugelio tarptautinių kino festivalių favoritas, britų kino klasikas Kenas Loachas bus pristatytas savo naujausiu filmu „Angelo dalis“ (2012), šiemet apdovanotu Kanų žiuri prizu. Vienas ryškiausių socialinio kino kūrėjų ir šįkart nepuolė į mistiką: „Angelo dalimi“ vadinamas tas viskio kiekis, kuris išgaruoja natūraliai.

Helmutas Šabasevičius

„Tristanas ir Izolda“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Naująjį sezoną Lietuvos nacionalinė baleto trupė pradėjo savo meno vadovo Krzysztofo Pastoro premjera. Baletas „Tristanas ir Izolda“, sukurtas pagal prancūzų viduramžių kultūros žinovo Josepho Bédier parašytą to paties pavadinimo romaną – gera proga prisiminti pasakojimą, paplitusį po daugelį Europos šalių, žinotą ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: Poznanės viešojoje bibliotekoje saugomas senąja gudų kalba parašyto veikalo „Pasakojimas apie riterį Tryščaną“ rankraštis, datuojamas XVI amžiumi.

Pastaraisiais metais daug dėmesio skirdami daugiakultūriam LDK paveldui, galime matyti, kaip Lietuvos baleto trupėje jis sėkmingai atgimsta: lenkų choreografo vadovaujami, tose pačiose gretose šoka lietuvių, lenkų, baltarusių ir kitų tautybių artistai. Abiejų Tautų – lenkų ir lietuvių – baleto ganytojas ilgametę choreografo patirtį sėkmingai pademonstravo praėjusio sezono pabaigoje: jo inicijuotas naujų choreografinių darbų projektas „Kūrybinis impulsas“ leido įsitikinti, kad iki šiol labiausiai su akademinėmis profesionalaus šokio formomis siejamas Lietuvos baletas slepia netikėtas įvairių stilistinių krypčių kūrybines ambicijas.

7MD

Monika Jašinskaitė kalbina Oskarą Koršunovą  

Rugpjūčio pabaigoje Henriko Ibseno festivalyje Norvegijoje įvyko režisieriaus Oskaro Koršunovo statyto „Pero Giunto“ premjera. Kritikai vadina spektaklį „tikru hitu“, apibūdina kaip „ištobulintą, barokiškumu neįprastą teatrą“ ir mano, kad jis „paliks po savęs ženklą“. Su režisieriumi kalbamės apie šį pastatymą, norvegų kultūrą ir naujausius jo atradimus.  

7MD

Pokalbis su Lenkijos nacionalinės filmotekos direktoriumi Tadeuszu Kowalskiu  

Šiemet Lenkų kino savaitės svečias buvo Lenkijos nacionalinės filmotekos direktorius profesorius Tadeuszas Kowalskis. Šioje filmotekoje saugomi filmai rodyti ir savaitėje. Svečias pristatė atidarymo filmą – Józefo Lejteso „Barborą Radvilaitę“, susitiko su lietuvių kinematografininkais.  

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

 

Ar mėgstate filmus apie meilę? Aš juos mėgstu, ypač jei filmo herojai nebe labai jauni ir rožiniai. Tada iš filmo gali laukti ir šio to daugiau. Manau, kad prie tokių galima priskirti ir dramaturgės, režisierės bei televizijos laidos „Škola zloslovija“ vedėjos Avdotjos Smirnovos pernykštį filmą „Dvi dienos“ (BTV, 21 d. 21 val.). Jo herojus – aukštas valdininkas iš Maskvos Piotras Drozdovas (Fiodoras Bondarčiukas) atvyksta į provinciją, į beveik užmiršto klasiko muziejų. Drozdovas turi padėti vietiniam gubernatoriui atimti iš muziejaus žemę. Gubernatorius joje nori statyti naują rezidenciją. Tačiau susipažinęs su muziejaus direktoriaus pavaduotoja literatūrologe Maša (Ksenija Rapoport), Drozdovas keičia požiūrį ne tik į žemės pirkimą. Susitikimas pakeis jo gyvenimą.  

Kaip patys suprantate, banalesnės situacijos negali būti. Tačiau Smirnova kūrė ne tik romantišką komediją, bet ir filmą apie inteligentus, kurie beveik išnyko ne tik iš rusų, bet, deja, ir iš lietuvių kino. Viename interviu režisierė sakė: „Romantinė komedija – toks pat griežtas žanras kaip trileris ar siaubo filmas. Pagal jo taisykles pradžioje turi būti herojų priešprieša. Jei ieškotume visiškos valdininkų priešingybės, tai kaip tik ir bus inteligentai. Muziejų inteligentai – šio sluoksnio kvintesencija. O kadangi prieš tai filmą kūriau dvaro muziejuje, tą pasaulį žinau pakankamai gerai. Ir labai myliu muziejininkus. Be to, pastaruosius 30 metų rusų kine inteligentija kaip socialinė terpė visiškai neegzistuoja. Juk „Rudens maratonas“, „Skrydžiai sapnuose ir tikrovėje“ buvo velniai žino kada. O nuo tada... Tarsi tie žmonės būtų išnykę.“

Rengėjų inf.

Šeštasis Tarptautinis Kauno kino festivalis   

Šeštąjį Tarptautinį Kauno kino festivalį, dalyvaujant šveicarų režisierei Ursulai Meier, šiemet rugsėjo 26 dieną Kaune atidarys daugybę apdovanojimų Europos kino festivaliuose pelniusi drama „Sesuo“ („L’enfant d’en haut“, 2012).

„Sidabrinio lokio“ apdovanojimą Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje pelnęs vaidybinis filmas „Sesuo“ – jaudinantis ir poetiškas pasakojimas apie dvylikamečio Simono (Kacey Mottet Kleinas) ir jo bedarbės sesers Luizės (Léa Seydoux) gyvenimą pramoniniame Šveicarijos mieste. Kiekvieną dieną berniukas keltuvu kyla į slidinėjimo rojų ir ten patiria įvairių nuotykių, vagiliauja, žaidžia. Jaudinanti drama „Sesuo“ – tai Ursulos Meier meistriškai kuriama istorija apie vaiką, norintį pakilti aukščiau visomis šio žodžio prasmėmis: fiziškai, visuomeniškai, finansiškai.

Juras Tarava

„Sirenų" užsienio programos režisieriai Romeo Castellucci ir Rodrigo Garcia - atgarsiai

„Atleiskite jiems, nes jie nežino, ką daro“ – kalbėjo Jėzus. Mes atleidžiame joms – nutarė ir Rusijos Ortodoksų bažnyčia, kai trys jaunos „Pussy Riot“ merginos jau sėdėjo už grotų. Lengva atleisti, kai žmogus jau baudžiamas. Kuo skiriasi šventovės išniekinimas, kai šventovė – cerkvė, o niekintojos – atlikėjos ir kai šventovė – teatro scena, o niekintojai – tarkim, krikščionys? Ogi pastarieji tik sustabdomi. Pankrokeriams gręsia grotos. „Atleidžiu jiems, nes jie nežino, ką daro“ sakė italų režisierius Romeo Castellucci savo spektaklio griovėjams krikščionims radikalams, nutarusiems, kad Antonello da Messinos nutapyto Jėzaus portreto buvimas ir net šioks toks veikimas scenoje yra smerktinas ir nutrauktinas, o žiūrovai, norintys pamatyti tai – apmėtytini kiaušiniais ir aliejumi.

Scenoje – prabangus baltas butas ir galvą nuleidęs senas tėvas bei kostiumuotas jo sūnus. Pastarasis bando padėti tėvui išvengti neišvengtino – senatvinės gėdos ir jos dėmių apraiškų ant švarių baldų ir grindų. Jautrus ryšys, siejantis tėvą ir sūnų, tampa Kristaus liudijimu – pastarasis, tapęs ne vien scenos dekoracija, buto puošmena, bet ir nebyliu veikėju, net jei norėtų, negalėtų nusukti akių. Ir tik vaikų būrys imasi veiksmo. Destruktyvaus, nes – atleiskit, - bet jie nežino, ką daugiau daryti.

7MD

Pagal užsienio žiniasklaidą