Jei gerai pamenu, mėgstamos mano paauglystės herojės Holės Golaitl vizitinėje kortelėje buvo parašyta „Keliaujanti“. Manau, tą patį dabar galėtų rašyti ir Woody Allenas. Paskutiniais metais jis vis ištrūksta iš savo apdainuoto Niujorko į senąjį žemyną. Londone, Barselonoje ar Paryžiuje kurti filmai, regis, paskatino režisierių dar labiau nepaisyti tradicinio realistinio pasakojimo taisyklių. Magiški netikėtumai, kelionės laiku ar tarp lengvai atpažįstamų literatūros personažų tapo jo filmų kasdienybe. Tačiau ir naujausių jo filmų herojai taip pat vaikšto į kiną, svarsto pasaulio problemas ir neapsieina be psichoanalitikų, net jei tai ir nuosava žmona. Ypač jei tai paties Alleno suvaidinto personažo žmona. Judy Davies buvo žmona ne viename Alleno filme, todėl šią porą iškart suvoki ne tik kaip „Į Romą su meile“ („To Rome with Love“, JAV, Italija, Ispanija, 2012) herojus – pagyvenusius amerikiečius, atvykusius į amžinąjį miestą susipažinti su būsimo dukters vyro tėvais, bet ir kaip viso Alleno oeuvre dalį.
Panašiai atsitinka ir su kitais filmo personažais. Allenas sukūrė beveik pusšimtį filmų, kurie tapo ne vieno žiūrovo gyvenimo dalimi, bent jau mano tikrai. Todėl svarstymai, ar kuris nors naujas Alleno filmas pavyko, kuo toliau, tuo labiau atrodo beprasmiški. Arba priimi Alleną tokį, koks jis yra, su visomis silpnybėmis, pasikartojimais ir žavesiu, arba ne. Ypač kai kalbama apie jo naujausius kelionės dienoraščius.
Galiu įtarti, kad vykdamas į Romą Allenas prisiminė ne tik Fellini, kuriam jau atidavė pagarbos duoklę filmu „Prisiminimai apie žvaigždžių dulkes“, ar smagias „rožinio neorealizmo“ istorijas apie naivius įsimylėjėlius, bet ir „Dekameroną“ – Giovanni Boccaccio dvasia keturių „Į Romą su meile“ novelių tikrai neaplenkė.
Alleno herojus šįkart – pensijon išėjęs operos režisierius. Išgirdęs vonioje dainuojantį būsimą dukters šešurą, jis nusprendžia, kad tai bus sensacija. Bet ką daryti, jei žmogelis gali dainuoti tik po dušu? Nugalėjusio postmodernizmo laikais tai jau ne problema. Todėl niekas nenustebs, jei prabangiame Rugero Leoncavallo „Pajacų“ pastatyme atsiras dušo kabina. Bet Allenui tai ir ženklas, kad šiais laikais degraduoja ir klasikinis menas. Šioje novelėje režisierius mėgaujasi stereotipais – jo duktė ir būsimas jaunikis susitiko Trevio aikštėje, Alleno neurotikui tėvui visi italai – komunistai, ir jie puikiai dainuoja. Tai, kad magiško balso savininkas turi laidojimo biurą, amerikiečiui tik dar vienas sąmojų pretekstas.
Kitas amerikietis Romoje – Aleco Baldwino architektas. Jis pasaulinė garsenybė, nes projektuoja prekybos centrus. Atsidūręs gatvelėje, kurioje kadaise gyveno, kai nebuvo garsus ir turtingas, architektas prisimena čia įvykusią meilės istoriją, tiksliau, įsivaizduoja ją su kitais personažais. Po daugelio metų savo pasijos – aktorės Monikos (Ellen Page) intrigas jis mato kiaurai, bet kadaise tie pseudointelektualūs paistalai jam darė didelį įspūdį.
Trečioje novelėje susiduria jaunų provincialų pora ir save elitu laikantys turtingi jų Romos giminaičiai. Jaunuoliai nori padaryti gerą įspūdį ir likti Romoje, bet planai griūva, nes abu pervertino savo jėgas. Tačiau išbandymai seksu ir giminaičių pasipūtimu jiems tik į naudą. Geriau būti neturtingam, bet laimingam ir gimdyti vaikus, pritaria jiems Allenas.
Skirtingose novelėse atsiskleidžia skirtingos komedijos pusės. Allenas nevengia absurdo, grotesko, ironijos, o ketvirtoji novelė – gryna socialinė satyra. Jos herojus – „vidutinis italas“, pilka biuro pelė, kurį suvaidino garsus italų komikas ir režisierius Roberto Benigni. Vieną dieną jis atsibunda garsus – žiniasklaida seka kiekvieną jo žingsnį, aptarinėja kiekvieną žodį, nors vyras, ko gero, turi savo nuomonę tik apie pusryčius ir apatinius. Tapęs „žmogumi“, jis džiaugiasi gražuolių dėmesiu ir kitokiais malonumais. Netrukus paaiškėja, kad tai lyg narkotikas, ir kalbos apie ramybę, kai tave visi pamirš, – tik menkai guodžiantis melas. Allenas atvirai tyčiojasi iš pasaulį tarsi maras užplūdusio garsenybių kulto, taip kaip novelėje apie provincialus tyčiojosi iš italų elito.
Kas sieja tarpusavyje nepažįstamus „Į Romą su meile“ herojus? Jie visi beveik iškart pasiduoda gundymams. Benigni personažas ar laidojimo biuro savininkas – šlovės, jauna provincialė – sekso su gerokai aptukusia ir praplikusia kino žvaigžde, kurį visi kažkodėl laiko romantišku ir patraukliu (beje, šis personažas man priminė buvusį italų premjerą), o jos vyras – su prostitute, kurią suvaidino šįkart itin autoironiška Penelope Cruz, Alleno operos režisierius – meninių ambicijų įgyvendinimo bet kokia kaina, o architektas – jaunos aktorės gerai suvaidinto temperamento... Pagundų tiek daug ir iš pirmo žvilgsnio jos tokios suprantamos. Visi Alleno herojai neišlaiko net menkiausių išbandymų, bet tai greičiausiai – mūsų laikų bruožas. Allenas stebi pasaulį ne pirmą dešimtmetį, o šis ne pirmą dešimtmetį ritasi atviro absurdo link, nebepaiso realybės ar žanro diktuojamų taisyklių. Tačiau Allenui nusibodo rautis plaukus. Ilgainiui jis tapo atlaidesnis ne tik sau, bet ir pasauliui, nes jau puikiai supranta, kad nieko nebepakeis. Daugiausia, ką gali, – pakišti žiūrovams kreivą veidrodį, kuriame jie iškart atpažins save. Atpažinę gal nustebs, o gal ir vėl susidomės, ką koks nors iš niekur televizijoje atsiradęs žmogelis šįryt valgė pusryčių.
