7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Rasa Vasinauskaitė

Rasa Vasinauskaitė

Aktorius neaktorystės laikais

Apie Arūno Sakalausko personažus

Paprašyta nesvarsčiusi pasakyti mėgstamą aktorių, leptelėjau – Arūnas Sakalauskas. Paskui vardijau kitus. Nežinojau, kad teks apie jį parašyti. Ką parašyti? Ogi ką panorėsiu. Pasigailėjau, kad sutikau...

Arūnas Sakalauskas (Chlestakovas) spektaklyje „Revizorius“. VMT archyvo nuotr.
Arūnas Sakalauskas (Chlestakovas) spektaklyje „Revizorius“. VMT archyvo nuotr.
Arūnas Sakalauskas (Abramas) spektaklyje „Medžioklės scenos“. D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Sakalauskas (Abramas) spektaklyje „Medžioklės scenos“. D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Sakalauskas (Abramas) ir Rasa Samuolytė spektaklyje „Medžioklės scenos“. D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Sakalauskas (Abramas) ir Rasa Samuolytė spektaklyje „Medžioklės scenos“. D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Sakalauskas (Šuiskis) spektaklyje „Borisas Godunovas“. D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Sakalauskas (Šuiskis) spektaklyje „Borisas Godunovas“. D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Sakalauskas (Elgeta-Einšteinas) spektaklyje „Jelizaveta Bam“. D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Sakalauskas (Elgeta-Einšteinas) spektaklyje „Jelizaveta Bam“. D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Sakalauskas (Veršininas) spektaklyje „Trys seserys“. L. Vansevičienės nuotr.
Arūnas Sakalauskas (Veršininas) spektaklyje „Trys seserys“. L. Vansevičienės nuotr.
Arūnas Sakalauskas ir Eglė Mikulionytė spektaklyje „Sene 2“. OKT archyvo nuotr.
Arūnas Sakalauskas ir Eglė Mikulionytė spektaklyje „Sene 2“. OKT archyvo nuotr.
Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Labas, Sonia, Nauji Metai“. D. Matvejevo nuotr.
Arūnas Sakalauskas spektaklyje „Labas, Sonia, Nauji Metai“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Vasinauskaitė

Jaunųjų „Hamletas“

Vido Bareikio spektaklis Nacionaliniame Kauno dramos teatre

Vidą Bareikį galima laikyti jauniausiu Lietuvos režisieriumi, pastačiusiu „Hamletą“. Tų pastatymų buvo ne taip jau ir daug – Juozo Rudzinsko 1959 m., Irenos Bučienės 1987 m., Eimunto Nekrošiaus 1997 m. ir Oskaro Koršunovo 2008 metais. Statytojų amžiaus vidurkis – daugiau kaip 40 metų, o štai Hamletų atlikėjų amžius įvairuoja. Jei tikėtume painiais Shakespeare’o išvedžiojimais, pjesės pabaigoje Hamletui yra 30 metų, o lietuvių trisdešimtmečių aktorių, suvaidinusių Hamletą, kol kas tik trys – Henrikas Kurauskas, Andrius Mamontovas ir štai dabar – Vainius Sodeika. Beje, Michailas Čechovas savo pirmąjį „Hamletą“ (1924) pastatė ir suvaidino būdamas 33-ejų, Andrius Oleka-Žilinskas Čechovo pastatyme Kauno valstybės teatre (1932) buvo sulaukęs 39-erių; Peteris Brookas savo pirmą „Hamletą“ (su Paulu Scofieldu) režisavo 30-ies, antrą – 75-erių, o Vladimiras Vysockis Hamletą suvaidino būdamas 33-ejų. Skaičiais žaidžiu ne vien iš smalsumo – ir režisierių, ir atlikėjų amžius susijęs su spektaklio sumanymu ir gali būti vienas jo perskaitymo kodų. Jei prisimintume tuomet 45-erių Nekrošiaus pastatymą, čia kalbėta apie jaunųjų tragediją vyresniųjų pasaulyje, ir ant pastarųjų – tėvų – krito Hamleto ir jo bendraamžių aukos kaltė; Koršunovo spektaklyje svarstyta ne tik apie papuvusį pasaulį, bet ir apie teatro bei režisūros prigimtį, žmogišką ir artistinę patirtį, o Darius Meškauskas už savo protagonistą buvo vyresnis keturiolika metų. Gal iš tikrųjų pasakymas, kad kiekviena karta turi (ar privalo turėti) savo Hamletą, nėra laužtas iš piršto? Pagal tai, koks yra Hamletas ir kaip „sprendžia“ susidūrimo su pasauliu dilemą, galima spręsti ir apie pačią kartą. Ypač tuomet, kai sutampa ne tik Hamletą vaidinančio aktoriaus, bet ir „Hamletą“ statančio režisieriaus amžius.

Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Hamletas“. D. Stankevičiaus nuotr.
Rasa Vasinauskaitė

„Didvyrių aikštės“ patyrimai

Krystiano Lupos spektaklis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Turbūt dar turės praeiti šiek tiek laiko, kol Krystiano Lupos pagal Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštę“ Nacionaliniame dramos teatre statytas spektaklis ims kvėpuoti natūraliai. Persismelks tik jam vienam būdinga ir bent jau mums iki šiol neįprasta dvasia – ne cirko ir atrakcionų, ne istorijos ir konfliktų, juolab ne koncepcijos ar dramatiškų veikėjų tarpusavio santykių, o visa apgaubiančia ir tarsi nugramzdinančia į savotišką egzistencinį patyrimą. Kai laikas sustoja ne tik scenoje, bet ir salėje, kai darosi materialus ir apčiuopiamas ne tik kalbančiajam, bet ir besiklausančiajam, kai stebuklingai šio laiko ištirpdyta rampa nebeskiria veikiančiųjų ir žiūrinčiųjų.
 
Net neabejoju, kad toks pat laiko ištirpimas, ištrynimas jautėsi ir per režisieriaus repeticijas – ne veltui aktoriai po jų plodavo jam ir vieni kitiems, matydami, kaip jų kuriamas teatras po truputį vaduojasi iš išorinių sprendimų, sugalvotų triukų, sakyčiau, lukštenasi iš savo vartotojiško pavidalo. Lupos spektaklyje nėra kur paganyti akių – nėra jokio erdvės „užvaldymo“ veiksmu ar aktorių kūnais; tačiau scena, įprastai režisieriaus įrėminta šviesos juosta, primena kruopščiai ir iki smulkmenų nutapytą paveikslą, kur akimis gali čiupinėti kiekvieną dėmę sienoje, šešėlius lange, drabužius ir spintas, batų eilę, o kartu su jais – aktoriaus-veikėjo veidą ir jo hipnotizuojantį sustingimą savo mintyse. „Didvyrių aikštės“ fotografijos kaip tik tokios – scenos peizažas čia susilieja su aktoriaus-personažo peizažu; žmogaus figūrėlė tarp aukštų sienų ir langų, tuščioje aikštėje ar prie didžiulio stalo kartais atrodo niekinga ir menka, tačiau dėl susikaupimo, rimties, kažkokios neišsakytos paslapties virsta ne mažiau didinga ir ori. Žiūrėdama į šias fotografijas džiaugiuosi, kad jose – ne garsiausi lenkų, prancūzų ar rusų aktoriai, o mūsiškiai, sakyčiau, grynesni, tikresni nei anksčiau, nes atrodo ištrūkę iš daugeliui mūsų spektaklių būdingos sumaišties, efektų ir afektų. „Lupa nuolat siekia ne efekto, o išsisakymo per personažo peizažą. Jei peizažas, arba viskas, kas neišsakyta – liūdesys, svajonės arba kančia, teisingai ir aiškiai nutapytas, jis tampa svarbiausia varomąja aktoriaus tiesos scenoje jėga. Tik taip aktorius jaučiasi gerai pasiruošęs. Nes jeigu jis dirba prisimindamas tekstą ar situaciją, liaujasi buvęs pilnaverčiu personažu. Virsta aktoriumi, kuris vėl galvoja, kaip būti įspūdingam. Nebekuria dvasinių aplinkybių. Krystianas liepia mums pasitikėti sapnuojančiu / fantazuojančiu kūnu, tikėti juo. Kūnas yra tas liūdesys, kančia, slapta atmintis. Iškyla motyvacijos problema. Tačiau kai reikia užduoti klausimą, visai nesvarbu, kaip jį užduosiu. Svarbiausia, kad tas klausimas manyje, kad jį užduodu“, – yra pasakojęs vienas nuolatinių Lupos bendražygių aktorius Piotras Skiba. Skiba buvo ir Vilniuje; „Didvyrių aikštės“ programėlėje jis įrašytas kaip kostiumų dailininkas.

Viktorija Kuodytė (Ana), Eglė Mikulionytė (Olga), Valentinas Masalskis (Robertas Šusteris) D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė (Ana), Eglė Mikulionytė (Olga), Valentinas Masalskis (Robertas Šusteris) D. Matvejevo nuotr.
Eglė Gabrėnaitė (ponia Citel) ir Toma Vaškevičiūtė (tarnaitė Herta). D. Matvejevo nuotr.
Eglė Gabrėnaitė (ponia Citel) ir Toma Vaškevičiūtė (tarnaitė Herta). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Vasinauskaitė

Iš ko ir apie ką juokiamės

Teatrų festivalis Alytuje „Tegyvuoja komedija!“

Lapkričio 22 d. Alytaus miesto teatre baigėsi trečiasis teatrų festivalis „Tegyvuoja komedija!“ Per daugiau nei dvi savaites buvo parodyta 15 spektaklių, tarp kurių – „Korniag“ teatro iš Baltarusijos šokio spektaklis „Latentiniai vyrai“ ir Balstogės Aleksandro Węgierko dramos teatro „Revizorius“ pagal Nikolajaus Gogolio komediją (rež. Jacek Labrzyk). Deja, lenkų spektaklio, kuris daugeliui paliko įspūdį, pamatyti nepavyko, tačiau kūrėjų žodžiai programėlėje intrigavo ir atrodė iškalbingi: „Tikrasis Gogolio komedijos herojus yra baimė. Praradimo baimė. „Svetimo“ baimė. Mes nuolat ieškome priešų ir puoselėjame savo baimes, kurių pagrindas yra mūsų pačių rūpesčiai ir silpnybės. Ko šiandien bijo lenkai? Kokį Revizorių sau jie sukurs šį kartą?“
 
 

Apie festivalio sumanymą ir specifiką rašiau pernykštėje „Lietuvos scenoje“ (Nr. 4). Buvau maloniai nustebinta, kad organizatoriai pakvietė ir šįmet. Prisipažinsiu, važiuoju čia ne tik pažiūrėti nematytų mūsų teatrų spektaklių, bet ir pamatyti, kaip tie spektakliai atrodo ne savose scenose, kaip juos vertina kiti žiūrovai, apskritai – kas yra komedija ir kodėl šis žanras, šiandien gerokai pasikeitęs, vis dar reikalingas, o gal kaip tik jo laikas praėjo? Gal mes, kitaip nei lenkai, atsisveikinome su mūsų baimėmis ir nebeturime jokių silpnybių, kad ne tik iš jų pasijuoktume, bet ir ieškotume jų priežasčių?

„Trys mylimos“. Z. Stankevičienės nuotr.
„Trys mylimos“. Z. Stankevičienės nuotr.
„Demokratija“. D. Matvejevo nuotr.
„Demokratija“. D. Matvejevo nuotr.
„Dzūkių vakaras“. Festivalio rengėjų nuotr.
„Dzūkių vakaras“. Festivalio rengėjų nuotr.
Be pavadinimo. Festivalio rengėjų nuotr.
Be pavadinimo. Festivalio rengėjų nuotr.
Rasa Vasinauskaitė

Naujų formų antiforma

Antono Čechovo „Žuvėdra“ Oskaro Koršunovo teatre

 

Oskaras Koršunovas 15-ąjį savo teatro sezoną pradėjo Antono Čechovo „Žuvėdra“. Pats režisierius tokį pasirinkimą motyvuoja ankstesniais spektakliais (pvz., Shakespeare’o „Hamletas“ ir Gorkio „Dugne“) ir juose plėtotomis temomis. OKT aikštelei virstant savotiška laboratorija, grąžinančia prie vaidybos ir žiūrėjimo pradmenų, „Žuvėdra“ išties yra dėkinga medžiaga. Neatsitiktinai režisierius išsaugo beveik visą Čechovo tekstą, o naujas Sigito Parulskio vertimas, atvirkščiai nei tikėtasi, maksimaliai arti originalo. Nesutinku tik su iškraipyta Konstantino Treplevo pavarde – gerai, kad bent scenoje niekas į jį nesikreipia kaip į Trepliovą.

 

Iš kairės į dešinę: Nelė Savičenko (Arkadina), Rasa Samuolytė (Maša), Gelminė Glemžaitė (Nina Zarečnaja), Dainius Gavenonis (Dornas), Darius Meškauskas (Sorinas). D. Matvejevo nuotr.
Iš kairės į dešinę: Nelė Savičenko (Arkadina), Rasa Samuolytė (Maša), Gelminė Glemžaitė (Nina Zarečnaja), Dainius Gavenonis (Dornas), Darius Meškauskas (Sorinas). D. Matvejevo nuotr.
Martynas Nedzinskas (Treplevas) ir Dainius Gavenonis (Dornas). D. Matvejevo nuotr.
Martynas Nedzinskas (Treplevas) ir Dainius Gavenonis (Dornas). D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko (Arkadina), Gelminė Glemžaitė (Nina Zarečnaja), Darius Meškauskas (Sorinas). D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko (Arkadina), Gelminė Glemžaitė (Nina Zarečnaja), Darius Meškauskas (Sorinas). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Vasinauskaitė

Jie kliudė

Teatro festivalis Anykščiuose

Dar neišblėso Romeo Castellucci pažarstytos žarijos, o tarp teatralų jau bręsta nauja diskusija. Jos objektas pats nekalčiausias – Jono Jurašo „Balta drobulė“, tačiau spektaklio premjerai sutapus su renovuotos Kauno dramos teatro didžiosios salės atidarymu – irgi savaip provokuojantis. Ar galėjo ir turėjo teisę šitokioje naujoviškoje scenoje atsirasti toks iš pažiūros senstelėjęs, naujam teatro „proveržiui“ ar „minčių generacijai“ nenuteikiantis vaidinimas? Ką sau galvojo režisierius, tik nuolankiai perskaitęs (!) šiandien jau mokyklos suole skersai ir išilgai nagrinėjamą Antano Škėmos kūrinį? Kodėl nesukūrė to, ko nežinotume, ir tuo naujumu nenunešė teatro stogo? Sakyčiau „nunešė“, jei spektakliui buvo (ir dar bus) skirta ne viena recenzija, rodanti, kad vis dėlto kažkas užverda kritiko galvoje, kai jis „negali neparašyti“. Neabejoju, kad dar didesnio rašančiųjų dėmesio sulauks Nacionalinio dramos teatro scenoje repetuojama Justino Marcinkevičiaus „Katedra“ – irgi inspiruota „mokyklinio“ žinojimo, laukiant, kaip šis susikirs ar susigrums su režisieriaus sumanymu.

Taip nutiko, kad lietuviški (lietuvių autorių) spektakliai
 

Park In Hye
Park In Hye
„Jūratė ir KasTautas“
„Jūratė ir KasTautas“
„Trys mylinčios“
„Trys mylinčios“
„Meilė, džiazas ir velnias“
„Meilė, džiazas ir velnias“
Rasa Vasinauskaitė

Teatras darosi pavojingas

„Sirenų“ festivaliui pasibaigus

Net ir labai norėdama, šiųmečių „Sirenų“ nebegaliu atskirti nuo Romeo Castellucci spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ sukelto ažiotažo. Jis leido ne tik įsivaizduoti, bet net ir patirti tą būseną, kurią gūdžiais gūdžios sovietijos metais išgyveno šiandien legendomis tapusių spektaklių žiūrovai. Praėję giesmininkų, protestuotojų ir policininkų užkardas, atsidūrę tarsi šventoje, bet taip pat akylai saugomoje teritorijoje, „Dievo sūnaus veido...“ stebėtojai virto ypatingo akto dalyviais – dvasios bendrija, suvienyta sukrečiančios emocinės patirties.


Tai, kas vyko aplink Castellucci spektaklį, ir juokina, ir baugina. Juokina spektaklio nemačiusių ir turbūt apskritai teatrą aplenkiančių žmonių nesugebėjimas suvokti meno ir tikrovės ribos, o baugina primityvios, gausios smurtinės ir pasityčiojimo retorikos protesto formos. Toks visuotinis „apsėdimas“, užkrėtęs ir politikus, ir net išsilavinusius jaunuolius, išsiliejęs neapykanta spektakliui ir paties menininko dergimu, prilygintinas fundamentalizmui. Štai kas, pasirodo, tūno

„Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“
„Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“
„Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“
„Mirtis ir reinkarnacija į kaubojų“
„Apie gyvenimo trumpumą“
„Apie gyvenimo trumpumą“
Rasa Vasinauskaitė

Knyga, kviečianti žaisti

Ramunė Balevičiūtė. Rimas Tuminas: teatras, gyvesnis už gyvenimą. Žaidimas Rimo Tumino teatre. Vilnius: Metodika, 2012. 272 p., iliustr.

Rimui Tuminui vis rečiau pasirodant Lietuvoje ir savo Mažajame teatre, jo vieta nelieka tuščia. Ją užima ne spektakliai ir ne suaugusių, sustiprėjusių mokinių darbai, o knygos. Pavasarį teatras pristatė leidinį „Valstybinis Vilniaus mažasis teatras 1990–2011“ su vyresnių ir jaunesnių aktorių pasisakymais (sud. Ramunė Balevičiūtė), o pirmajame Vilniaus knygų festivalyje debiutavo Balevičiūtės monografija „Rimas Tuminas: teatras, tikresnis už gyvenimą“. Gausesnio klausytojų ir teatro gerbėjų būrio tikimasi sulaukti knygos sutiktuvėse spalio 6 d. Mažojo teatro kavinėje, kur knygą įvertins ir pats režisierius.

 

Žinoma, kad apie Rimą Tuminą jau turėjo būti parašytos net kelios knygos – ne paminklai, o gyva jo darbų refleksija. Dar prieš dešimtmetį tai ruošėsi padaryti a. a. Egmontas Jansonas, sekęs režisieriaus darbą ir juo tikėjęs. Tiesa, kažkurią akimirką kritikas „sustojo“ – gal kiek pasikeitė jo požiūris, o gal atsirado kitų neatidėliotinų reikalų. Vis dėlto suprantamas kolegų, stebėjusių režisieriaus kūrybą nuo pat pradžios, tylėjimas: Tumino spektakliai – puiki „medžiaga“ recenzijai, jis pats yra užkrečiantis pašnekovas, o štai surinkti viską į vieną krūvą, apibendrinti nėra paprasta.

Knygos viršelis
Knygos viršelis
Rasa Vasinauskaitė

Pusė amžiaus teatre

Kalbamės su Klaipėdos dramos teatro režisieriumi Povilu Gaidžiu

Vėlyvą pavasarį (gegužės 24 d.) režisierius Povilas Gaidys atšventė 75-metį, kitų metų pavasarį sueis 50 metų, kai nuo 1963 m. kovo dirba Klaipėdos dramos teatre. Baigęs vaidybos studijas Valstybinėje konservatorijoje, išvyko mokytis režisūros į Maskvą, o grįžęs į Lietuvą ir pastatęs diplominį spektaklį Klaipėdos scenoje, liko čia štai jau pusšimtį metų. Kas palaiko fizinę ir dvasinę stiprybę ir kur slypi tokio stabilumo dirbant viename kolektyve paslaptis? Kaip režisierius išgyvena ilgiau nei manyta užtrukusią teatro rekonstrukciją? Ką mano apie Klaipėdos dramos teatro ateitį, iki šiandien ruošdamas jam jaunus scenos kūrėjus? Apie tai kalbėjomės susitikę su Povilu Gaidžiu rudeniniais lapais nuspalvintoje Klaipėdoje.

Povilas Gaidys. Vytauto Liaudanskio nuotrauka.
Povilas Gaidys. Vytauto Liaudanskio nuotrauka.
Rasa Vasinauskaitė

Politika scenoje ir už jos

66-asis Avinjono festivalis  

Pabaiga. Pradžia nr. 31 (999)
Šiųmetis Avinjono festivalis šventė savo įkūrėjo, prancūzų scenos legendos, režisieriaus Jeano Vilaro gimimo 100-ąsias metines. Daugelis renginių buvo skirti vėl jį prisiminti, jauniems festivalio ir prancūzų teatro gerbėjams – supažindinti. Vilaro dvasia niekad neapleido festivalio. Tiesa, festivalis buvo ją išdavęs, ir tai nutiko anaiptol ne kovingais 1968-aisiais, kai pats Vilaras supažindino Avinjono žiūrovus su garsiausiomis eksperimentinėmis pasaulio trupėmis. Tai nutiko 2005-aisiais, kai meniniu festivalio kuratoriumi tapo provokatorius ir performanso meno apologetas Janas Fabre. Prancūzų kritikai nepasikuklino – po tuomečių spektaklių pasirodė net kelios festivalio istorijai ir jo „žlugimui“ skirtos knygos; laikraščiai diskutavo apie prasidėjusį teatro, festivalio ir jo idealų sugriovimo laiką. 

 

Scena iš spektaklio „Nešlovė“
Scena iš spektaklio „Nešlovė“
„Žuvėdra”
„Žuvėdra”
„Žvėrys ir vaikai užgrobia gatves“
„Žvėrys ir vaikai užgrobia gatves“
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas