Daugiau temų

Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai proga, Briuselyje, Vizualiųjų menų centre „Bozar“, iki sausio 26 dienos veikia paroda „Jonas Mekas / Fluxus siena“. Salėse eksponuojami J. Meko kūriniai nuo 6-ojo dešimtmečio iki šių dienų, atskira parodos dalis skiriama Fluxus performansų menui. Apie parodą ir daugiafunkcinę menui skirtą erdvę kalbamės su parodų koordinatore Alberta Sessa ir kino kuratoriumi Xavieru García Bardónu.

Skaityti toliau >>

Nr. 42 (1056), 2013-11-14 | Tarp disciplinų | LT menininkai užsienyje

Ieva Pleikienė

Keičiasi kartos

Vladas Vildžiūnas (1932–2013)

Iš Jeruzalės sodo pasitraukė Šeimininkas. Bet neišėjo toli. Savaip apie tai byloja atsisveikinimas Visų Šventųjų dieną. Vladą Vildžiūną gali daug kur sutikti. Net ir Jeruzalės sode. Čia, ant kalnelio, barokiniu apdaru puikuojasi „Barbora“. Su ja prasilenki ir eidamas link Vilniaus rotušės, o paėjėjęs, už Katedros, atokiau nuo gatvės šurmulio, aptiksi „Lietuvišką baladę“. Druskininkuose rymo Čiurlionis. Centrinėje Anykščių aikštėje rankas į dangų kelia „Prisikėlimas“. Atmintyje iškyla kadaise „Akademijos“ galerijoje surengta ekspozicija, kurioje galėjai vienu žvilgsniu užgriebti įvairius šio kūrinio rakursus, mastelius. Įdomi tai buvo patirtis.

Skaityti toliau >>

Nr. 41 (1055), 2013-11-06 | Dailė | In memoriam

Kristina Stančienė

Idėjų šešėliai ir tikri skulptūrų kūnai

Naujame leidinyje – Gedimino Piekuro kūryba

Gediminas Piekuras, sud. Rita Mikučionytė ir Gediminas Piekuras, teksto aut. Rita Mikučionytė, dizainerė Ramunė Januševičiūtė, Lietuvos dailininkų sąjungos leidykla artseria, 2013, 96 p., 500 egz.

Šiemet Lietuvos dailininkų sąjungos leidyklos „artseria“ išleistą knygą „Gediminas Piekuras“ galima vadinti kolektyvinės kūrybos vaisiumi – mat čia dėstomos ne tik dailėtyrininkės Ritos Mikučionytės mintys apie skulptoriaus kūrybą, bet apstu ir paties menininko monologų. Ne veltui knygos priešlapyje abu jie vadinami leidinio sudarytojais. Pasak R. Mikučionytės, kartu su autoriumi dėliodami jo kūrybos paraleles ir galvodami apie skulptūrų kūrimo principus, jiedu ėjo ta pačia kryptimi – iš emocijų, jausminių potyrių kilusias įžvalgas mėgino racionaliai sisteminti, „įvilkdami jas į apgalvotą kategorijų apvalkalą“. Tai atspindi ne vien tekstas – jo leidinyje visai nedaug. Labiausiai – pati knygos struktūra, pasakojimo slinktis, iliustracijų išdėstymas.

Skaityti toliau >>

Nr. 41 (1055), 2013-11-05 | Dailė | Nauji leidiniai

Gediminas Piekuras, „Akvariumas“. 2012 m. K. Stoškaus nuotr.

Gediminas Piekuras, „Banga“. 2008–2009 m. R. Januševičiūtės nuotr.

Gediminas Piekuras, „Paveikslas“. 2009 m. Autoriaus nuotr.

Gediminas Piekuras, šeimos antkapis. 2012 m. Autoriaus nuotr.

Algirdas Klova

„Vilnius Mama Jazz 2013“ – tiesiai į širdį!

Lapkričio 14 – 17 dienomis Vilniaus rusų dramos teatre, muzikos klube „Tamsta“ ir Vilniaus kongresų rūmuose vyks XII tarptautinis džiazo festivalis „Vilnius Mama Jazz 2013“.

Lapkričio 14 dieną 19 val. Vilniaus rusų dramos teatre gros Miguelis Zenonas – 36-erių saksofono virtuozas iš Puerto Riko, kuriam skamba garsūs pasaulio džiazo autoritetų pripažinimo žodžiai.
2012 m. žurnalo „Jazz Times“ kritikai ir skaitytojai Miguelį pripažino geriausiu metų alto saksofonininku. Net keturis sykius ryškiausia kylančia žvaigžde muzikantą paskelbė žurnalo „Downbeat“ kritikai. Jis ne kartą buvo nominuotas „Grammy“ apdovanojimui – greičiausiai, kad tik laiko klausimas, kada ši prestižinė statulėlė atsidurs saksofonininko kolekcijoje. Žodžiu, tai – muzikantas, esantis „ant bangos“, ir jau ne vienus metus.

Skaityti toliau >>

Nr. 41 (1055), 2013-11-05 | Muzika | Anonsai

Daiva Šabasevičienė

Užgeso kaitrus teatro židinys

Stanislovas Rubinovas (1930–2013)

Režisieriaus, aktoriaus Stanislovo Rubinovo netektis palietė visą Lietuvos teatro bendruomenę. Nors ir sulaukęs garbaus amžiaus, jis mokėjo būti jaunesnis už daugelį pačių jauniausių. Nors prisimenam jį kaip lėtą, stotingą, švelniai besišypsantį vyrą, jo vidus degė, jis nuolat spinduliavo begalinę energiją ir dėmesį patiems įvairiausiems teatro procesams.

Pirmas mūsų susitikimas įvyko 1986 metais prie Kauno dramos teatro kasų: Stanislovas Rubinovas, besišnekučiuodamas su Jonu Vaitkumi, prasitarė, kad ruošiasi vykti į Černobylį vaidinti ten dirbantiems atominės elektrinės avarijos „likvidatoriams“. Nuskambėjo sukrečiamai. Mes tuomet bijojome net galvoti apie tai, visas gyvenimas buvo retušuotas, ir staiga – laisvas ir drąsus žmogus ryžtasi tokiam žygiui, paskui save vesdamas ir bendraminčius.

Skaityti toliau >>

Nr. 39 (1053), 2013-10-24 | Teatras | In memoriam

Stanislovas Rubinovas. G. Česonio nuotr.

Virginija Vitkienė

Mažojo princo nuotykiai

12-ojoje Liono šiuolaikinio meno bienalėje

Turtinga kūrybingumu (ir ne tik) 12-oji Liono bienalė pasitinka lankytojus smagia citata: „Mažasis princas tarė: „Papasakok man istoriją“, ir poetas nupiešė piešinį.“ Iškart pakėlė nuotaiką! Vėl prisiminiau vieną pirmųjų garsiosios A. Saint-Exupéri knygos puslapių puošiantį „skrybėlės“, kuri išties yra ne skrybėlė, o dramblį prarijęs smauglys, paveikslėlį. Menas kaip nuotykis, kaip grįžimas į vaikiškai skaistų smalsulį, kaip pasakojimas ir istorija – tokia pagrindinė šios bienalės, veikiančios antrame pagal dydį Prancūzijos mieste iki šių metų pabaigos, intriga. Bienalės meno vadovas Thierry Raspail teigia nemanantis, jog šiuolaikinį meną įmanoma apibrėžti kokia nors konkretybe, aiškia tema, viena linija. Apžvelgdamas renginio kryptis nuo bienalės įkūrimo, jis atkreipia dėmesį, jog su šia (12-ąja) bienale baigiasi ketvirtasis idėjinis ciklas. Pirmos trys bienalės (1991, 1993 ir 1995 metais) sukosi apie žodį „istorija“, kitos trys (1997, 1999 ir 2001) – apie „globalumą“, dar vėlesnės (2003, 2005, 2007-ųjų) eksploatavo laikinumo temą, o paskutinis ciklas remiasi „perdavimo“ ar „perėmimo“ (transmission) idėja.

Skaityti toliau >>

Nr. 39 (1053), 2013-10-22 | Dailė | Pasaulyje

Antoine Catala, „Vieną kartą...“ fragmentas. 2013 m. Autorės nuotr.

Mary Sibande, kūrinio „Trijų amžių seka“ fragmentas. 2013 m. Autorės nuotr.

Ann Lislegaard, „Orakulai, pelėdos – kai kurie gyvūnai niekada nemiega“. 2012– 2013 m. Autorės nuotr.

Meleko Mokgosti, „Pax Kaffraria: nepripažinimo taisyklė“. 2013 m. Autorės nuotr.

Bjarne Melgaard, „Be pavadinimo“ fragmentas. 2012 m. Autorės nuotr.

Ramunė Balevičiūtė

Įveikti pasaką

Vilniaus teatro „Lėlė“ ir „Stalo teatro“ premjeros

Kaip jau ne kartą esu rašiusi, neturiu nieko prieš pasakų inscenizacijas. Vis dėlto iš pastarųjų premjerų vaikams nedvejodama išskirčiau ne klasikinės pasakos inscenizaciją, o šiuolaikinę „Tėčio pasaką“, „Menų spaustuvėje“ sukurtą bendradarbiaujant „Atviram ratui“ ir kūrybinei studijai „PetPunk“. Šio spektaklio iškeltos kartelės nepasiekia ir to paties „Atviro rato“ naujausia premjera „Apie meilę, karą ir kiškio kopūstus“. Nepaisant to, akivaizdu, kad Aidas Giniotis moka sekti pasakas, t.y. kurti spektaklio vaikams dramaturgiją. Ir būtent tai pirmiausia pakišo koją teatrui „Lėlė“ ir „Stalo teatrui“, pakvietusiems į premjeras praėjusį savaitgalį.

Vilniaus „Lėlės“ „Spragtuke“, sukurtame Vitalijaus Mazūro, dramaturgija regisi silpniausia spektaklio grandis. Atrodytų, ji seka paskui vaizdus, o istorijos pasakojimas ne toks ir svarbus. Žinoma, vargu ar rastume vaiką, negirdėjusį ar nemačiusį E.T.A. Hoffmano pasakos, tačiau vis tiek norisi suprasti, kokią svarbiausią žinią vaikams režisierius siunčia savąja kūrinio versija. Tada ir susimąstai, kad, ko gero, toji žinia, o tiksliau, elegantiškas ir nostalgiškas mostas, skirtas visai ne vaikams. Tai Meistras mojuoja vis labiau tolstančiam senajam teatrui, kupinam negudrios magijos ir aikščių vaidinimų gyvybingumo.

Skaityti toliau >>

Nr. 38 (1052), 2013-10-15 | Teatras | Kultūra vaikams

Scena iš spektaklio „Spragtukas“. D. Matvejevo nuotr.

Indrė Liutkevičiūtė ir Imantas Precas spektaklyje „Spragtukas“. D. Matvejevo nuotr.

„Tarmių stalas“. Nuotrauka iš „Stalo teatro“ archyvo

Jonas Ūbis

Krepšinis vietoj smegenų

Krėsle prie televizoriaus

Šis pirmadienis gana tiksliai apibūdino šalį, kurioje gyvename. Užuot išėję į gatves ir pareiškę pasipiktinimą valdžios bejėgiškumu, kurį pademonstravo kraupi šeštadienio žmogžudystė Panevėžyje, vilniečiai rinkosi į Rotušės aikštę, kad pasveikintų iš Slovėnijos grįžusius krepšininkus. Užuot paskelbę šalyje gedulą, aukščiausi Lietuvos vadovai taip pat atvyko į aikštę, kad susilietų su tauta krepšinio (o gal tiesiog alinio?) patriotizmo siautulyje. Žiniasklaida, žinoma, įsikibo į žmogžudystę visais dar sveikais ir popso nesugadintais dantimis, bet antradienio LRT laidoje „Laba diena, Lietuva“, iškart po pokalbio su atsakingais už aplaidumą valdininkais, toje pačioje studijoje Šarūnas Mazalas, pasakojęs apie krepšininkų apdovanojimą Prezidentūroje, liejo krokodilo ašaras, kad be valstybės apdovanojimų liko du

Skaityti toliau >>

Nr. 35 (1049), 2013-09-27 | Kinas | Rodo TV

Regimantas Tamošaitis

Paulius Normantas ir kalnų dvasingumo turtai

Apmąstymai ekspozicijoje „Budos šviesa“ VDA galerijoje „Akademija“

Paulių Normantą pirmiausia matau kaip žemaitį: kietas, užsispyręs, atkakliai tempiantis dvasines budizmo kultūros vertybes į Lietuvą. Tai tipiško kaimo žmogaus įprotis pamatyti, kas yra vertinga, turėti tuos vertingus dalykus, apsirūpinti, parsinešti namo, į savo kiemą, į Lietuvą. Ir niekas to įpročio nepakeis, ypač jeigu esi žemaitis.

Spėju, kad žemaitis Paulius pabėgo į budizmo kraštus, kad išsigelbėtų nuo savo paties chaoso ir suvaldytų nežabotą energiją. Tik kalnai, reikia manyti, užgrūdina ir drausmina.

Šiuo požiūriu Paulius mano akyse kaip ir nėra tikras budistas. Jam svarbu ne tik pamatyti ir įsidėti į širdį, bet ir turėti. Taip pat jis savo laikyseną deklaruoja kaip Budos kareivio kelią. Manau, kad budizmas nėra kovos ir kario kelias, kuriuo save krikštija Paulius, – lyg būtų koks vikingų ar normandų palikuonis. Bet gal yra, kas žino? Jo pavardėje slypi kovos už gyvenimą valia: noras! Gal noras manyti, mąstyti, bet noras visada yra individualus ir agresyvus pasaulio atžvilgiu. Budizmas moko nieko nenorėti.

Budizmas – tai ramybė, atsižadėjimas, išnykimas visumoje, tos norinčios būti individualybės dekonstravimas. Juk esame save regeneruojantys karminiai mechanizmai, skandhų rinkiniai, beveik automatai. Jeigu būtume pilnatviškos savaiminės vertės asmenybės, kokiomis save siekiame matyti Vakarų civilizacijoje, iš kur kiltų tokia beprotiška mintis: nutraukti egzistenciją, išsilaisvinti iš samsaros – iš troškimų ir geismų karalystės, kuri yra amžina gamta, begale pavidalų regeneruojanti save, tokia vitališka homeostatinė sistema. Karminis individas, samsaros iliuzinė formacija, bando primesti pasauliui savo valią, nors tas jo psichikos judesys yra instinktyvus veiksmas, kaip kūdikio riksmas, kuriuo šis pradeda savo egzistenciją. Riksmu individas ir baigia, tik jau ne tokiu garsiu, nes jėgų nebėra ir tie troškimai išgesę. O kartais žmogus sugeba nurimti ir susitaikyti su pasauliu – tokį vadiname nušvitusiu. Jo šviesoje nebėra jo paties, tik kosminio Budos švytėjimas. Bet Paulius, manau, ne toks. Dar ne toks, nes kitaip jo čia nematytume.

Skaityti toliau >>

Nr. 35 (1049), 2013-09-25 | Tarp disciplinų | Fotografija | Kultūra

Pauliaus Normanto parodos ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.

Amuletai iš Tailando ir Kambodžos. J. Lapienio nuotr.

Irma Šimanskytė

Petro Repšio grafikos paroda Bolonijoje

„Iliustruoti užrašai“

Rugsėjo 10 d. Bolonijos Meno ir istorijos bibliotekoje (La Biblioteca d‘Arte e di Storia di San Giorgio in Poggiale) atidaryta Petro Repšio grafikos darbų paroda „Iliustruoti užrašai“. Ši biblioteka – viena iš aštuonių kultūros įstaigų ir muziejų susivienijimo „Genus Bononia“ institucijų. Visos jos – parodoms ir muziejams pritaikyti rūmai (Palazzo Fava, Palazzo Pepoli), koncertų salėmis ir kultūrinio turizmo objektais tapusios bažnyčios (Santa Cristina, Santa Maria della Vita) buvo restauruotos ir atnaujintos Bolonijos taupomosios kasos fondo – Fondazione Cassa di Risparmio in Bologna (Caribo) – lėšomis.

Skaityti toliau >>

Nr. 35 (1049), 2013-09-24 | Kronika