Iš Jeruzalės sodo pasitraukė Šeimininkas. Bet neišėjo toli. Savaip apie tai byloja atsisveikinimas Visų Šventųjų dieną. Vladą Vildžiūną gali daug kur sutikti. Net ir Jeruzalės sode. Čia, ant kalnelio, barokiniu apdaru puikuojasi „Barbora“. Su ja prasilenki ir eidamas link Vilniaus rotušės, o paėjėjęs, už Katedros, atokiau nuo gatvės šurmulio, aptiksi „Lietuvišką baladę“. Druskininkuose rymo Čiurlionis. Centrinėje Anykščių aikštėje rankas į dangų kelia „Prisikėlimas“. Atmintyje iškyla kadaise „Akademijos“ galerijoje surengta ekspozicija, kurioje galėjai vienu žvilgsniu užgriebti įvairius šio kūrinio rakursus, mastelius. Įdomi tai buvo patirtis.
Dabar mintis linksta į Vlado Vildžiūno kūrybos posūkį nuo sunkių skulptūros medžiagų, didelių jų masių, aštriabriaunių formų link fotografijos – maksimaliai išdidintų liaudiškų dievukų vaizdų. Ir netikėtas, ir dėsningas žvilgsnio kampas, randantis tą patį monumentalumą – ne kiekvienai akiai pastebimą sudiržusiuose, lietaus nulytuose ir saulės perdžiovintuose jėzusėlių ir kitų šventųjų kūnuose, bet visa jėga atsiskleidžiantį milžiniškuose, kiekvieną sutrūnijusio medžio rievę išryškinančiuose nuotraukų lakštuose. Ir skulptūrose, ir fotografijose atsispindi menininko būdas – konstruktyvus ir kartu romantiškas; modernus, trokštantis naujovių ir visa prigimties esybe tradiciškas.
Vildžiūnų namai visada garsėjo svetingumu. Ir minties laisve. Čia vienijosi kartos. Buvo jaučiami prieškario Lietuvos aidai. Tvyrojo eksperimentinė dvasia, gimė ir buvo realizuojamos novatoriškos idėjos. Sode spietėsi skulptorių bendrija. Bendruomeniškumas lėmė šios vietos svarbą daugeliui XX a. antros pusės Lietuvos menininkų. Ji tapo mūsų meno istorijos dalimi, vyresniesiems dar pažįstama gyvai, jauniesiems iš nuotraukų knygose. Gyvenimas namuose nesustojo. Kartos keičia kartas. Tik užverstas vienas puslapis.
