7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Kristina Stančienė

Kristina Stančienė

In memoriam Silvestrui Džiaukštui

1928 01 03 – 2022 05 26

Silvestras Džiaukštas – neabejotinai viena ryškiausių XX a. antrosios pusės lietuvių dailės „atšilimo“ figūrų. Teminės kompozicijos, drobės karo, pokario tematika 7–8-ajame dešimtmetyje buvo rodomos svarbiausiose to meto parodose, reprodukuojamos albumuose, spaudoje. Kontroversiški dekoratyvių, monumentalių jo drobių siužetai dabarties įvykių fone tampa vėl aštrūs ir tarsi reikalauja persvarstymo.

Algimantas Kunčius, „Tapytojas Silvestras Džiaukštas“. 1977 m. LNDM nuos.
Algimantas Kunčius, „Tapytojas Silvestras Džiaukštas“. 1977 m. LNDM nuos.
Silvestras Džiaukštas, „Šūviai iš miško“. 1972 m. LNDM nuos.
Silvestras Džiaukštas, „Šūviai iš miško“. 1972 m. LNDM nuos.
Silvestras Džiaukštas, „Taikiniai“. 1962–1972 m. LNDM nuos.
Silvestras Džiaukštas, „Taikiniai“. 1962–1972 m. LNDM nuos.
Kristina Stančienė

Prieš ir po žiūrėjimo

Yoko Ono instaliacija „Ex It“ Lietuvos banko Kauno skyriuje

Vaikščiodama po puošniuosius istorinius Lietuvos banko rūmus Kaune, tarp viltingai šviesių Yoko Ono karstelių su iš jų „dygstančių“ jaunų medžių žaluma ir paukščių čiulbesiu, mėginau įsivaizduoti, kaip būčiau sau perskaičiusi jų žinią iki vasario 24 d. Rusijos pradėto šiurpaus karo prieš Ukrainą. Tikriausiai kaip ikoninės šiuolaikinio meno legendos simbolinį gestą, estetišką, santūrų ir poetiškai pacifistinį. Be abejo, būčiau įvertinusi įžvalgų kuratorių pasirinkimą – tarpukario Lietuvos valstybės klestėjimo simbolis savo įstabia architektūra, ištaigingu interjeru ir istorija savitai susikalba su instaliacijos idėja, kuri, pasak pačios Yoko, reiškia gyvenimą kaip tęsinį.

Yoko Ono, instaliacija „Ex It“. A. Solomino nuotraukos
Yoko Ono, instaliacija „Ex It“. A. Solomino nuotraukos
Yoko Ono, instaliacija „Ex It“. A. Solomino nuotraukos
Yoko Ono, instaliacija „Ex It“. A. Solomino nuotraukos
Yoko Ono, instaliacija „Ex It“. A. Solomino nuotraukos
Yoko Ono, instaliacija „Ex It“. A. Solomino nuotraukos
Yoko Ono, instaliacija „Ex It“. A. Solomino nuotraukos
Yoko Ono, instaliacija „Ex It“. A. Solomino nuotraukos
Yoko Ono, instaliacija „Ex It“. A. Solomino nuotraukos
Yoko Ono, instaliacija „Ex It“. A. Solomino nuotraukos
Kristina Stančienė

Kūryba kaip gydymas

Arūnės Tornau paroda „Ligoninė“ VDA galerijoje „Artifex“

Arūnės Tornau naujausios parodos „Ligoninė“ tikslas tarsi memorialinis ir autobiografinis – nebesančiai ligoninei ir su ja susijusiems gyvenimo tarpsniams prisiminti. Tačiau juk ši menininkė ir pati visuomet buvo šiek tiek „gydytoja“, nes tapo ant senų audinių, neretai švelniai juos pataiso, susiuva, sulopo, prieš tapydama – skalbia, švarina... O jos objektai, susiję daugiausia su kaimo buitimi, gamtos aplinka, taip pat atsiranda dėl noro „pagydyti“ senus daiktus ar sunkiai atpažįstamas jų liekanas, o per šį procesą ir save.

Arūnė Tornau, „Šaritė“. 2022 m. V. Nomado nuotr.
Arūnė Tornau, „Šaritė“. 2022 m. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Kristina Stančienė

Svečiuose pas Platoną

Kipro Černiausko ir Martyno Pekarsko tarpdisciplininio meno paroda „380 B.C.“

Kiprą Černiauską ir Martyną Pekarską dar iki šio bendro jų projekto „Titanike“ laikiau esant kūrybiniu duetu. Matyt, dėl prieš keletą metų „Akademijos“ galerijoje surengtų parodų, kurios, kaip patikslino vienas iš autorių, tąkart dar tebuvo sutapimas laike ir erdvėje. Bet šį kartą abu menininkai, beje, panašiu metu studijavę Vilniaus dailės akademijos Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedroje, sąmoningai suraizgė, sukryžiavo, suklijavo savo kūrybos strategijas ir taktikas, idėjas ir artefaktus.

Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Kristina Stančienė

Mudros su dzūkišku akcentu

Jūratės Kazakevičiūtės paroda „Miškas“ Marcinkonių geležinkelio stoties galerijoje

Kristina Stančienė

Sunku objektyviai pasakoti apie Marcinkonių geležinkelio stoties galeriją, kurioje šeimininkauja menininkė ir kuratorė Laura Garbštienė. Ne tik dėl to, kad esu įsimylėjusi mistišką Dzūkijos gamtą, senovinius dzūkų kaimus, bet ir dėl „carinio“ stoties pastato keleivių salės žavesio, ir dėl jo šeimininkės laikysenos. Ji uždaroka, nedaugžodžiauja. Jei reikia, tyliai pasitinka lankytojus kartu su savo draugišku šuneliu. Arba, vadovaudamasi nuojauta, leidžia čia ramiai pabūti be komentarų ir „vadybinių“ paaiškinimų. Bet štai pasižvalgius po Garbštienės „Verpėjų“ internetinę svetainę matyti, kiek čia visko vyko ir vyksta – simpoziumai, kūrybinės rezidencijos, personalinės parodos. Trapi ir „nematoma“ kuratorė veikia kaip telkianti jėga. Matyt, didelių ekspozicinių erdvių, projektų patirtis, platus akiratis ir nuošalaus etnografinio kaimo aplinka Garbštienės atveju tobulai susijungia ir leidžia skleistis įvairiausioms kūrybinėms idėjoms.

Ekspozicijos fragmentas. M. Laužikaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Laužikaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Laužikaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Laužikaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Laužikaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Laužikaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Laužikaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Laužikaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Laužikaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Laužikaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Laužikaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Laužikaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Laužikaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Laužikaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Laužikaitės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Laužikaitės nuotr.
Kristina Stančienė

Du Samuoliai ir pajūrio istorijos

Eglės Gineitytės kūrybos paroda „Kur aš?“ galerijoje „The Room“

Trejų pastarųjų metų Eglės Gineitytės kūrybos paroda, nepaisant karantino ribojimų, gruodį atidaryta be atidarymo, jau kurį laiką patyliukais veikia. Galerija „The Room“, tarsi nujausdama įprastą gyvenimą suparalyžiavusią „koronos“ negandą, nuo pat veiklos pradžios derina prekybą vynu ir knygomis bei parodų eksponavimą. Kaip juokavome su Egle, visai šaunus komplektas tūlam kultūringam piliečiui, o gal snobui – knyga, gero vyno butelis ir paveikslas po pažastimi.

Eglės Gineitytės parodos „Kur aš?“ galerijoje „The Room“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Eglės Gineitytės parodos „Kur aš?“ galerijoje „The Room“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Eglės Gineitytės parodos „Kur aš?“ galerijoje „The Room“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Eglės Gineitytės parodos „Kur aš?“ galerijoje „The Room“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Eglės Gineitytės parodos „Kur aš?“ galerijoje „The Room“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Eglės Gineitytės parodos „Kur aš?“ galerijoje „The Room“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Eglės Gineitytės parodos „Kur aš?“ galerijoje „The Room“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Eglės Gineitytės parodos „Kur aš?“ galerijoje „The Room“ fragmentas. V. Nomado nuotr.
Kristina Stančienė

Ieškant, kas negražu

Vyganto Paukštės tapyba VDA galerijoje „Akademija“

Kadangi prieš atidarant Vyganto Paukštės personalinę parodą teko svečiuotis jo dirbtuvėje, galutinį ekspozicijos vaizdą galėjau lyginti su tuo, ką mačiau trumpoje naujausių darbų peržiūroje. Be to, šnekučiuojantis su tapytoju, paveikslai neišvengiamai „apaugo“ dialogo nuotrupomis, autoriaus komentarais, dirbtuvės kvapais ir spalvomis, o kai kurie motyvai pasirodė beturintys konkrečius prototipus iš šios bohemiškos aplinkos. Tai stebino, nes Paukštę visuomet įsivaizdavau kaip šimtaprocentinį vizionierių, svajotoją, kuriam tikrovės, realios aplinkos objektai visai nesvarbūs ir neįdomūs.

Vygantas Paukštė, „Priplaukė“. 2019 m. M.K. nuotr.
Vygantas Paukštė, „Priplaukė“. 2019 m. M.K. nuotr.
Vygantas Paukštė, „Suokalbis“. 2019 m. M.K. nuotr.
Vygantas Paukštė, „Suokalbis“. 2019 m. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Kristina Stančienė

Linksma intervencija

Roko Dovydėno paroda „3 keramikos istorijos: asmeninio požiūrio paieška“ Kazio Varnelio namuose-muziejuje

 

Tikriausiai keramiką, kaip ir kitas tradicines medijas, savo kūryboje naudojantys menininkai įsižeistų, jei imtum kalbėti apie taikomąją tokių artefaktų paskirtį. Ji mūsų laikais atrodo įgavusi menkumo atspalvį. Tačiau parodose matomas keramikos menas vis tiek dažnai balansuoja tarp dekoratyvių ar utilitarių daikčiukų ir konceptualių eksperimentų. Štai Rokui Dovydėnui tariamas keramikos ribotumas ar „taikomoji“ reikšmė nė kiek netrukdo, atvirkščiai – jo kuriami iš esmės labai paprasti tradicinių formų indai yra įsimenantys, gaivūs savo pirmapradiškumu ir spontaniškais piešiniais, kurių ikonografija leidžia ir pasijuokti, ir pafilosofuoti.

Iš Roko Dovydėno parodos „3 keramikos istorijos: asmeninio požiūrio paieška“. V.Nomado nuotr.
Iš Roko Dovydėno parodos „3 keramikos istorijos: asmeninio požiūrio paieška“. V.Nomado nuotr.
Iš Roko Dovydėno parodos „3 keramikos istorijos: asmeninio požiūrio paieška“. V.Nomado nuotr.
Iš Roko Dovydėno parodos „3 keramikos istorijos: asmeninio požiūrio paieška“. V.Nomado nuotr.
Iš Roko Dovydėno parodos „3 keramikos istorijos: asmeninio požiūrio paieška“. V.Nomado nuotr.
Iš Roko Dovydėno parodos „3 keramikos istorijos: asmeninio požiūrio paieška“. V.Nomado nuotr.
Iš Roko Dovydėno parodos „3 keramikos istorijos: asmeninio požiūrio paieška“. V.Nomado nuotr.
Iš Roko Dovydėno parodos „3 keramikos istorijos: asmeninio požiūrio paieška“. V.Nomado nuotr.
Iš Roko Dovydėno parodos „3 keramikos istorijos: asmeninio požiūrio paieška“. V.Nomado nuotr.
Iš Roko Dovydėno parodos „3 keramikos istorijos: asmeninio požiūrio paieška“. V.Nomado nuotr.
Iš Roko Dovydėno parodos „3 keramikos istorijos: asmeninio požiūrio paieška“. V.Nomado nuotr.
Iš Roko Dovydėno parodos „3 keramikos istorijos: asmeninio požiūrio paieška“. V.Nomado nuotr.
Iš Roko Dovydėno parodos „3 keramikos istorijos: asmeninio požiūrio paieška“. V.Nomado nuotr.
Iš Roko Dovydėno parodos „3 keramikos istorijos: asmeninio požiūrio paieška“. V.Nomado nuotr.
Iš Roko Dovydėno parodos „3 keramikos istorijos: asmeninio požiūrio paieška“. V.Nomado nuotr.
Iš Roko Dovydėno parodos „3 keramikos istorijos: asmeninio požiūrio paieška“. V.Nomado nuotr.
Kristina Stančienė

Eksperimentai ir sentimentai

Apie Augustino Savicko tapybos parodą „Amžinasis keleivis“ „Pamėnkalnio“ galerijoje

Rugsėjį veikusią Augustino Savicko (1919–2012) tapybos parodą „Amžinasis keleivis“, pristatytą „Pamėnkalnio“ galerijoje, atsižvelgiant į gausų tapytojo kūrybinį palikimą tikriausiai dera vadinti kamerine. Tačiau parodos kuratorė Danutė Zovienė, rengusi parodą kartu su dailininko sūnumi Raimondu Savicku, surinko įtaigią ir kartu svarbiausius A. Savicko kūrybos bruožus įkūnijančią paveikslų kolekciją, kurioje menininko braižas įvairuoja nuo dekoratyvių, monumentalių figūrų iki pavidalų, lipdomų drąsiais, ekspresyviais potėpiais, sukuriant kiek padrikos, drauge – labai tvirtos, didingos formos įspūdį.

Motyvų, temų požiūriu paroda taip pat atrodo 100 procentų „savickiška“ – lyg iš bizantinių ikonų, lyg iš vakarietiškos sakralinės dailės, senosios lietuvių liaudies plastikos atkeliavę herojai susilieja egzistenciniame būvyje, kur nesvarbu nei erdvė, nei laikas, o veiksmą valdo gamta ir likimas. Pasijusti „savu“ šiame improvizuotame tapybos klasiko muziejuje labai padėjo ekrane besikeičiančios nuotraukos iš Savickų šeimos archyvo ir čia pat demonstruojamas šiemet sukurtas dokumentinis filmas „Sujungęs amžius“ (LRT, 2019, scen. aut. ir rež. Edita Mildažytė), kuriame matome kalbantį patį dailininką arba atsiminimais apie jį dalinasi amžininkai, mokiniai.

Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Kristina Stančienė

Lazda dykumoje ir „selfis“ su Žemaite

Įspūdžiai iš 10-osios meno mugės „ArtVilnius ’19“

„ArtVilnius ’19“ pamatyti vaizdai ir reiškiniai leidžia kiekvienam susidaryti savo subjektyvų patirčių „žemėlapį“, juolab kad žvelgiant iš laiko perspektyvos per dešimt metų nuo mugės atsiradimo keitėsi ne tik jos „asortimentas“, bet ir kūrinių patyrimo bei prisiminimo būdai. Ar jos pradžioje buvo feisbukas, instagramas? Kad 2009 m. vargu ar turėjau išmanųjį telefoną, pamenu pakaklėje tabaluojantį sunkų skaitmeninį fotoaparatą. Taigi, mugė tapo ir technologijų proveržio liudininku, ir šio proceso dalyviu. Galima konstatuoti, kad materialūs dailės kūriniai ir „gyvas“ jų stebėjimas, čia pat užsimezgantys ryšiai, kuriami ateities planai, sutikti draugai, bičiuliai tebėra vertybė, ko gero, – pats svarbiausias šio renginio tikslas ir rezultatas.

„ArtVilnius ’19“ skulptūrų takas. V. Nomado nuotr.
„ArtVilnius ’19“ skulptūrų takas. V. Nomado nuotr.
 „Galerie Suzanne Tarasieve“, V. Nomado nuotr.
„Galerie Suzanne Tarasieve“, V. Nomado nuotr.
Aistės Černiūtės ir Vido Poškaus kūriniai, Molėtų dailės galerija. V. Nomado nuotr.
Aistės Černiūtės ir Vido Poškaus kūriniai, Molėtų dailės galerija. V. Nomado nuotr.
„ArtVilnius ’19“. V. Nomado nuotr.
„ArtVilnius ’19“. V. Nomado nuotr.
„ArtVilnius ’19“. V. Nomado nuotr.
„ArtVilnius ’19“. V. Nomado nuotr.
Tadas Vosylius „Žvėris“. V. Nomado nuotr.
Tadas Vosylius „Žvėris“. V. Nomado nuotr.
Remigijaus Kriuko darbų stendas „Kelionė laiku“.V. Nomado nuotr.
Remigijaus Kriuko darbų stendas „Kelionė laiku“.V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 7  >>> Archyvas