7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Autorius: Kristina Stančienė

Kristina Stančienė

Už komforto zonos

Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės paroda „Prie Babilonijos upių. Pabėgėliai ir tremtiniai“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Panašu, kad Sigita Maslauskaitė-Mažylienė pamažu palieka savo kūrybinio komforto zoną. Aistringas didelio formato tapybines kompozicijas, priskirtinas nemariai ekspresionizmo tradicijai, interpretuojančias krikščioniškąją ikonografiją, keičia „nepatogios“ temos, keblūs klausimai, nauji meninės raiškos eksperimentai. Tiesa, „nepatogiu“ keliu menininkė pasuko ne šiandien – galerijoje „Kairė–dešinė“ veikianti paroda „Prie Babilonijos upių. Pabėgėliai ir tremtiniai“ tarsi apibendrina pastarųjų metų kūrybinius ieškojimus. Prieš tai buvo projektas apleistoje Šv. Stepono bažnyčioje, paveikslais liečiant išgriautus šventovės altorius, giesmėmis valant bažnyčios erdvę ir prašant palaimos kenčiantiems, kuriems likimas lėmė palikti savo namus. Taip pat – paroda galerijoje „Artifex“, kurioje kalbėjo tekstai, išrašyti ant medžio atplaišų.

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, videoinstaliacijos „Pertvara. Nikabas“ fragmentas. 2017 m.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, videoinstaliacijos „Pertvara. Nikabas“ fragmentas. 2017 m.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, „Abraomo auka“. 2012 m. K. Stoškaus nuotr.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, „Abraomo auka“. 2012 m. K. Stoškaus nuotr.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, „Berniukas“. 2017 m. K. Stoškaus nuotr.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, „Berniukas“. 2017 m. K. Stoškaus nuotr.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, „Siena“. 2017 m. K. Stoškaus nuotr.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, „Siena“. 2017 m. K. Stoškaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Maslauskaitės-Mažylienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Maslauskaitės-Mažylienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Maslauskaitės-Mažylienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Maslauskaitės-Mažylienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Maslauskaitės-Mažylienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Maslauskaitės-Mažylienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Maslauskaitės-Mažylienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Maslauskaitės-Mažylienės nuotr.
Kristina Stančienė

Sena meilė nerūdija

Apie meno mugę „ArtVilnius ’17“

Apie „ArtVilnius“ galima galvoti ir rašyti įvairiai. Tarkim, sausai ir priekabiai – kadangi mugė šiemet įvyko aštuntą kartą, jau galėtum skaičiuoti Lietuvos ir užsienio galerijų dalyvavimo statistiką ir jos kaitą, skaičiuoti, kiek, ko ir už kiek parduota, analitiškai vertinti naujoves – šiemet greta pagrindinės ekspozicijos „Litexpo“ atsirado dar ir „naktinė“ galerijų programa jų erdvėse, taip išplečiant mugės vyksmo taškus. Neabejoju, kad yra intelektualių skeptikų, kurie mano, kad čia „popso“, komercijos karalystė ir ne vieta „tikram“ menui. Kaip ir paprastų, mažiau išprususių lankytojų, vieni kurių rimtais veidais žiūri asiužetiškus videofilmus (festivalio „Videonale – Festival for Video and Time-Based Arts“ medžiaga), tarsi rodydami, kad ką nors supranta, o kiti sutrikę krizena ties keistesniais kūriniais ar droviai fotografuoja kokias nors, matyt, jiems provokatyviai atrodančias nuogybes...

Bet bendras mugės paveikslas yra kur kas sudėtingesnis, nei kadaise manė Jurgis Mačiūnas, tikėjęs, jog sugalvojo naują meną be komercinių apnašų, kurį galima vežti net į komunistinę Rusiją begalinėmis BAM‘o magistralėmis ir dalinti visiems veltui, kaip Kristus duoną... Regis, šiųmetėje mugėje itin akivaizdžiai „susimaišė“ nekomercinis, nematerialus, vien filosofinių idėjų kupinas menas ir gražūs paveikslai namams papuošti. O kai kurie iš pat pradžių visai ne namams sukurti darbai sumanių meno vadybininkų dėka pakeitė formatą ir tapo lengvai „pakabinamais“ ant sienos...

„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. M. Žičkaus nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. M. Žičkaus nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. M. Žičkaus nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. M. Žičkaus nuotr.
Sarrah Hadou „Chiazmas“, R. Šeškaičio nuotr.
Sarrah Hadou „Chiazmas“, R. Šeškaičio nuotr.
Kristina Stančienė

Iš Edeno į skaistyklą

Vyganto Paukštės tapyba VDA parodų salėse „Titanikas“

Ko gero, dar kartą rašyti apie Paukštės tapybą reiškia savanoriškai kišti galvą į jau nusistovėjusių autoritetingų nuomonių ir išvadų spąstus. Jo kūrybos stilius yra profesionaliai „išpreparuotas“, Paukštės vieta simbolinėje vėlyvojo sovietmečio lietuvių tapytojų kartos „lentynoje“ (drauge su Algiu Skačkausku, Audrone Petrašiūnaite) yra seniai nustatyta, ji solidi ir nepajudinama. Ir ką čia naujo bepridursi po Ramintos Jurėnaitės ar Mildos Žvirblytės tekstuose atvertų menininko kūrybos ypatybių. Be to, juk tai nėra tas tapytojas, kurio braižas kaip nors radikaliai keistųsi po 9-ajame dešimtmetyje įvykusio šuolio iš neilgai trukusių poparto, hiperrealizmo eksperimentų į kur kas „lietuviškesnę“ gestišką tapybą. Ir šioje parodoje iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad permainos Paukštės tapyboje labiau formalios – figūros traktuotės, dažo klojimo pobūdžio, bet ne daugiau. Juk ir gyvenimiškas, mitines istorijas pasakoja vis tie patys Moteris ir Vyras arba kokia nors belytė antropomorfinė būtybė gamtos fone. „Paukštės paveikslų pasaulis savo stabilumu, galima sakyti, yra beveik belaikis“, – rašė M. Žvirblytė. Sunku su tuo nesutikti – archetipinės figūros be konkrečių bruožų ir nuorodų čia visuomet veikia tokiuose pat neapibrėžiamuose gamtovaizdžiuose, kartais – menamuose simboliniuose kambariuose. Paukštės paveikslai visuomet tarsi atgimdavo patys iš savęs, lyg uždara temų, tapysenos sistema, cirkuliuojanti ratu.

Vygantas Paukštė, „Baloje“. 2014 m.
Vygantas Paukštė, „Baloje“. 2014 m.
Vygantas Paukštė, „Blauzda smėlyje“. 2015 m.
Vygantas Paukštė, „Blauzda smėlyje“. 2015 m.
Vygantas Paukštė, „Į upelį“. 2016 m.
Vygantas Paukštė, „Į upelį“. 2016 m.
Vygantas Paukštė, „Kova su šešėliu“. 2010 m.
Vygantas Paukštė, „Kova su šešėliu“. 2010 m.
Vygantas Paukštė, „Nustebintas“. 2011 m.
Vygantas Paukštė, „Nustebintas“. 2011 m.
Vygantas Paukštė, „Pagavo“. 2012 m.
Vygantas Paukštė, „Pagavo“. 2012 m.
Vygantas Paukštė, „Prie medžio“. 2016 m.
Vygantas Paukštė, „Prie medžio“. 2016 m.
Kristina Stančienė, Eglė Karanauskaitė, Iveta Utakytė, Eimantė Šimkutė

Projektas „Patalpinti“. III dalis

Projekto „Patalpinti“ autoriai ir dalyviai – Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros III kurso studentai, kurių paroda buvo eksponuojama Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Joje greta kūrinių, kaip pilnaverčiai parodos eksponatai, buvo rodomi ir studentų tekstai, dabar persikeliantys į virtualų būvį. Dalijamės trečiąja dalimi, kurioje savo kūrybą pristato Eglė Karanauskaitė, Iveta Utakytė ir Eimantė Šimkutė.

Eglė Karanauskaitė, „Mantas išeina”
Eglė Karanauskaitė, „Mantas išeina”
Iveta Utakytė, „Kambario autoportretas“
Iveta Utakytė, „Kambario autoportretas“
Eimantė Šimkutė, „Ponia ir liokajai“
Eimantė Šimkutė, „Ponia ir liokajai“
Eimantė Šimkutė, „Ponia ir liokajai“
Eimantė Šimkutė, „Ponia ir liokajai“
Kristina Stančienė, Jūratė Girdvainis, Ieva Jaruckytė, Tatjana Seredocha

Projektas „Patalpinti“. II dalis

Projekto „Patalpinti“ autoriai ir dalyviai – Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros III kurso studentai, kurių paroda buvo eksponuojama Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Joje greta kūrinių, kaip pilnaverčiai parodos eksponatai, buvo rodomi ir studentų tekstai, dabar persikeliantys į virtualų būvį. Dalijamės antra dalimi, kurioje savo kūrybą pristato Jūratė Girdvainis, Ieva Jaruckytė ir Tatjana Seredocha.

Jūratė Girdvainis, be pavadinimo
Jūratė Girdvainis, be pavadinimo
Ieva Jaruckytė, „Skrydžiai virš Antarktidos neegzistuoja"
Ieva Jaruckytė, „Skrydžiai virš Antarktidos neegzistuoja"
Tatjana Seredocha, „Gamta“
Tatjana Seredocha, „Gamta“
Kristina Stančienė, Viktoras Paukštelis, Gabrielė Popovaitė, Liepa Pivoraitė

Projektas „Patalpinti“. I dalis

Projektas „Patalpinti“ sumanytas kaip laisvas ir neįpareigojantis kūrinių bei juos lydinčių tekstų junginys, atspindintis ne tik studijų dailės akademijoje patirtį, bet ir asmeninę savistabą, požiūrį į save ir aplinką, kurioje (iš kurios) gimsta tapybos darbai. Projekto autoriai ir dalyviai – Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros III kurso studentai, kurių paroda buvo eksponuojama Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Joje greta kūrinių, kaip pilnaverčiai parodos eksponatai, buvo rodomi ir studentų tekstai, dabar persikeliantys į virtualų būvį.

Viktoras Paukštelis, iš ciklo „Eklipsė“
Viktoras Paukštelis, iš ciklo „Eklipsė“
Gabrielė Popovaitė, be pavadinimo
Gabrielė Popovaitė, be pavadinimo
Liepa Pivoraitė, „Užuolaidėlė“
Liepa Pivoraitė, „Užuolaidėlė“
Kristina Stančienė

Šešėliai tapybos kadruose

Justino Vaitiekūno tapybos ir piešinių paroda VDA „Titanike“

Pristatant Justino Vaitiekūno tapybos ir piešinių parodą, autoriui nešykštėta komplimentų – jis vadinamas ne tik chrestomatiniu, bet ir unikaliu bei charizmatišku. O pasak menotyrininko Vido Poškaus, tapybos priemonėmis jis yra ir simptomatiškas, pasiekiamybėmis – nepakartojamas... Tokie apibūdinimai įpareigoja – taip sakau visai ne dėl to, kad abejočiau Vido, gero tapybos žinovo, kompetencija. Tiesiog, kaip ir jis, šiek tiek pažįstu Justiną, todėl menininko asmenybė, jo laikysena man šioje parodoje vis lyg kokie šešėliai smelkėsi į tapybos „kadrus“, ir galbūt suteikė parodos interpretacijai neišvengiamo subjektyvumo.

Justino parodą pagal jos chronologiją, kuri aprėpia laikotarpį maždaug nuo 2000-ųjų iki pat šių metų, derėtų vadinti retrospektyvine, nes joje aptikau nemažai matytų darbų, kurie jau buvo eksponuoti kitose, ankstesnėse parodose. Tačiau parodos architektūra, atskirų darbų sugretinimai sena tarsi paverčia nauja, lyg „apsuka“ paveikslus kita jų puse, ir jie vėl atrodo įdomūs ir nauji. Tampa svarbi ne kūrinių atsiradimo data, labiau – jų priežastys ir sąsajos. Ko gero, šioje vietoje galima pasiremti paties Justino mintimi apie tapybą: „portretuojamasis yra tapomas iki susitikimo su tapytoju“. Išeitų, kad ir paroda – „asimetriškas“, efemeriškas darinys, rodantis ne autoriaus kūrybą „nuo iki“, o greičiau dabartinį jos būvį, menininko savistabos kryptį, vieną iš galimų kūrybos „kombinacijų“. Kalbantis su autoriumi, paaiškėjo, kad dėl šios priežasties jis savo parodai nesuteikė kokio nors konkretaus pavadinimo.

Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Kristina Stančienė

Dingęs Vilnius (Užupis)

Pasakojimą apie jaunos menininkės Rūtos Šimelionytės (g. 1988)  kūrybos parodą neatsitiktinai norisi pradėti nuo replikos garsiajam Vlado Drėmos veikalui „Dingęs Vilnius“. Rūta su savo paroda „įvelia“ žiūrovą į kiek kitokią situaciją – čia tikrai kalbama apie dingusias Užupio vietas, tačiau ne apie fizinius jo objektus, o apie mįslingai išgaravusius tapybos darbus su šio Vilniaus kvartalo motyvais...

Rūtos Šimelionytės tapyba
Rūtos Šimelionytės tapyba
Rūtos Šimelionytės tapyba
Rūtos Šimelionytės tapyba
Kristina Stančienė

Dangaus kinas

Lidos Dubauskienės paroda „214.8“ LDS galerijoje „Kairė–dešinė“

Naujausios Lidos Dubauskienės kūrybos parodos „214.8“ atidaryme galima buvo stebėti kiek neįprastą vaizdą. Nemaža dalis publikos akylai stebeilijosi į grafikės darbus – tačiau ne taip, kaip įprasta atidarymuose, kai mandagiai apeinama visa parodos ekspozicija, o prisikišę prie kūrinių taip arti, kad jau, rodos, galima būtų užuosti net ir popieriaus lakšto aromatą... Buvau tarp tų spoksotojų, nes taip pat ne iš karto supratau (kol nepaaiškino pati autorė), kad abstraktūs, į tolimus ūkanotus horizontus žvilgsnį vedantys peizažai – ne estampai, o piešiniai, atlikti tušu ir plunksna.

Viena vertus – koks skirtumas, kaip tai padaryta: piešta, brėžta, tepta, trinta ar įrėžta. Svarbiau, kad veikia, sustabdo, traukia žiūrėti ir pasakoja... Tačiau menininkės sprendimas atsidėti maniakiškai kruopščiam rankų darbui svarbus, ir ne tik jos pačios kūrybos kontekste, nes yra naujas. Taip tarsi abejojama ir meistriškumo, arba amato, verte, netiesiogiai parodoma, kad kai aukšto lygio profesionalumas jungiasi su vidine autoriaus išgyventa tiesa, derinys tampa įtaigus ir vertingas.

Lida Dubauskienė, iš serijos „214.8“
Lida Dubauskienė, iš serijos „214.8“
Lida Dubauskienė, iš serijos „214.8“
Lida Dubauskienė, iš serijos „214.8“
Atidarymo akimirka. Ž. Dobrovolskio nuotr.
Atidarymo akimirka. Ž. Dobrovolskio nuotr.
Kristina Stančienė

Šimtmečių perspektyvoje

Dar šiek tiek apie lietuvišką skulptūrą

Atrodytų, apie Lietuvos skulptūros aktualijas buvo daug pasakyta konkurso Jono Basanavičiaus paminklui sukurti išprovokuotose diskusijose. Skulptūros negalavimų diagnozė aiški – skulptūra kaip paminklas mūsų (bent jau labiau įsigilinusios į kultūrą visuomenės dalies) kolektyvinėje sąmonėje asocijuojasi su sovietmečio stabais, ir retorika, ginanti tokią skulptūrą, teigiant, jog esą visi Vakarų Europos miestai pilni įvairiausių realistinių atvaizdų, deja, neįtikina.

Per pastaruosius keletą dešimtmečių Lietuvoje gana radikaliai pakitusi meno samprata šį žanrą galutinai nustūmė nuo arenos ir akademinių dailės studijų plotmėje, ir realiame dailės gyvenimo lauke. Taigi, viena vertus – „įpaminklinimo“ krizė, kita vertus – žūtbūtinis skulptūrų troškimas, kai aikštės ir skverai, kur jų nėra, tačiau potencialiai gali atsirasti, traktuojamos kaip socialinis ir kultūrinis vakuumas. O jei jau susitariama, kaip J. Basanavičiaus paminklo atveju, paminklą statyti, valstybė ir menas visiškai nesusikalba – pirmoji siekia meną įsprausti į viešųjų pirkimų rėmus tarsi kokį šaligatvio plytelių keitimo projektą ir nenori suprasti, negirdi, kad sukurti ką nors rimtesnio reikia ir tam tikro laiko. Paminklo kūrimo ir įgyvendinimo sąnaudos negali būti vertinamos per kainos ir kokybės santykį.

Arvydas Ališanka, „Tautos medis“. 2017 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Arvydas Ališanka, „Tautos medis“. 2017 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Aušra Jasiukevičiūtė, „Gynyba“. 2017 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Aušra Jasiukevičiūtė, „Gynyba“. 2017 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Asta Vasiliauskaitė, „Lietuviškas sūris“. 1996 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Asta Vasiliauskaitė, „Lietuviškas sūris“. 1996 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Ekspozicija. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Ekspozicija. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Gediminas Endriekus, „Naujojo paukščio riksmas“. 2017 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Gediminas Endriekus, „Naujojo paukščio riksmas“. 2017 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Gediminas Karalius, „Geležinis vilkas“. 1988 m. (R.Raulynaičio nuosavybė). A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Gediminas Karalius, „Geležinis vilkas“. 1988 m. (R.Raulynaičio nuosavybė). A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Kazys Venclovas, „Darius ir Girėnas“. 2009 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Kazys Venclovas, „Darius ir Girėnas“. 2009 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Mantas Maziliauskas, „Lietuva (ne suvenyras)“. 2016 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
Mantas Maziliauskas, „Lietuva (ne suvenyras)“. 2016 m. A. Jasiukevičiūtės nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 5  >>> Archyvas