7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Kristina Stančienė

Kristina Stančienė

Eksperimentai ir sentimentai

Apie Augustino Savicko tapybos parodą „Amžinasis keleivis“ „Pamėnkalnio“ galerijoje

Rugsėjį veikusią Augustino Savicko (1919–2012) tapybos parodą „Amžinasis keleivis“, pristatytą „Pamėnkalnio“ galerijoje, atsižvelgiant į gausų tapytojo kūrybinį palikimą tikriausiai dera vadinti kamerine. Tačiau parodos kuratorė Danutė Zovienė, rengusi parodą kartu su dailininko sūnumi Raimondu Savicku, surinko įtaigią ir kartu svarbiausius A. Savicko kūrybos bruožus įkūnijančią paveikslų kolekciją, kurioje menininko braižas įvairuoja nuo dekoratyvių, monumentalių figūrų iki pavidalų, lipdomų drąsiais, ekspresyviais potėpiais, sukuriant kiek padrikos, drauge – labai tvirtos, didingos formos įspūdį.

Motyvų, temų požiūriu paroda taip pat atrodo 100 procentų „savickiška“ – lyg iš bizantinių ikonų, lyg iš vakarietiškos sakralinės dailės, senosios lietuvių liaudies plastikos atkeliavę herojai susilieja egzistenciniame būvyje, kur nesvarbu nei erdvė, nei laikas, o veiksmą valdo gamta ir likimas. Pasijusti „savu“ šiame improvizuotame tapybos klasiko muziejuje labai padėjo ekrane besikeičiančios nuotraukos iš Savickų šeimos archyvo ir čia pat demonstruojamas šiemet sukurtas dokumentinis filmas „Sujungęs amžius“ (LRT, 2019, scen. aut. ir rež. Edita Mildažytė), kuriame matome kalbantį patį dailininką arba atsiminimais apie jį dalinasi amžininkai, mokiniai.

Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Kristina Stančienė

Lazda dykumoje ir „selfis“ su Žemaite

Įspūdžiai iš 10-osios meno mugės „ArtVilnius ’19“

„ArtVilnius ’19“ pamatyti vaizdai ir reiškiniai leidžia kiekvienam susidaryti savo subjektyvų patirčių „žemėlapį“, juolab kad žvelgiant iš laiko perspektyvos per dešimt metų nuo mugės atsiradimo keitėsi ne tik jos „asortimentas“, bet ir kūrinių patyrimo bei prisiminimo būdai. Ar jos pradžioje buvo feisbukas, instagramas? Kad 2009 m. vargu ar turėjau išmanųjį telefoną, pamenu pakaklėje tabaluojantį sunkų skaitmeninį fotoaparatą. Taigi, mugė tapo ir technologijų proveržio liudininku, ir šio proceso dalyviu. Galima konstatuoti, kad materialūs dailės kūriniai ir „gyvas“ jų stebėjimas, čia pat užsimezgantys ryšiai, kuriami ateities planai, sutikti draugai, bičiuliai tebėra vertybė, ko gero, – pats svarbiausias šio renginio tikslas ir rezultatas.

„ArtVilnius ’19“ skulptūrų takas. V. Nomado nuotr.
„ArtVilnius ’19“ skulptūrų takas. V. Nomado nuotr.
 „Galerie Suzanne Tarasieve“, V. Nomado nuotr.
„Galerie Suzanne Tarasieve“, V. Nomado nuotr.
Aistės Černiūtės ir Vido Poškaus kūriniai, Molėtų dailės galerija. V. Nomado nuotr.
Aistės Černiūtės ir Vido Poškaus kūriniai, Molėtų dailės galerija. V. Nomado nuotr.
„ArtVilnius ’19“. V. Nomado nuotr.
„ArtVilnius ’19“. V. Nomado nuotr.
„ArtVilnius ’19“. V. Nomado nuotr.
„ArtVilnius ’19“. V. Nomado nuotr.
Tadas Vosylius „Žvėris“. V. Nomado nuotr.
Tadas Vosylius „Žvėris“. V. Nomado nuotr.
Remigijaus Kriuko darbų stendas „Kelionė laiku“.V. Nomado nuotr.
Remigijaus Kriuko darbų stendas „Kelionė laiku“.V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
Kristina Stančienė

Serotoninas iš dažų ir drobės

Inos Budrytės paroda „Saulės!“ galerijoje „The Room“

Naujausioje parodoje Ina Budrytė ėmėsi savotiško „užkalbėjimo“, norėdama prisišaukti daugiau vaiskios saulės šviesos, džiugesio, optimizmo. Galerijoje „The Room“ Budrytės darbai rodomi jau antrą kartą – 2018 m. žiemą vyko pirma paroda „Dviejų juodų periodas“, tarsi interliudija į dabartinę, nors jokio parodų ciklo ar diptiko menininkė tikriausiai neplanavo. Po „juodųjų“ atėjo saulės ilgesys – viskas logiška. Tiesa, anąkart buvo akvarelė. Dabar – tapyba, kuri galbūt geriau, produktyviau ir greičiau gamina tapybinį „serotoniną“. Juoda tąkart ne tik įkūnijo liūdnokas, slegiančias menininkės asmenines patirtis, permainų gausą ir netikrumą jų akivaizdoje, bet ir simbolizavo mielus jos kasdienybės palydovus – katinus. Gyvūnėliai tarsi „įžemino“ tapytoją, veikė kaip atsvara, leidžianti užmegzti ryšį su efemerišku pasauliu.

Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Iš Inos Budrytės parodos „Saulės!“. V. Nomado nuotr.
Kristina Stančienė

Goyos sakramentai

Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės ir Sauliaus Mažylio kūrybos paroda „1 + 1 = 1 ir du taps vienu“ Pamėnkalnio galerijoje

Kartu kuriančių menininkų sutuoktinių poros – nuolat dailės istorijos tėkmėje pasikartojantis reiškinys. Sovietmečiu menininkai dažniausiai saugojo savo kūrybinę individualybę, greičiau jau nevalingai persiimdami vienas kito idėjomis ir pavidalais, o vėlesnieji duetai (daugmaž nuo 10-ojo XX a. dešimtmečio) taip smarkiai persmelkdavo vienas kitą, jog tapdavo netgi nedidele kūrybos artele ar savotiškais Siamo dvyniais, kai du protus jungia tas pats kūnas, kaip antai Aida Čeponytė ir Valdas Ozarinskas, Nomeda ir Gediminas Urbonai, Svajonė ir Paulius Stanikai. Sigutė Maslauskaitė-Mažylienė ir Saulius Mažylis – tai kūrėjai, kuriuos iki šiol įsivaizduodavome labiau skyrium. Naujausioje kolektyvinėje parodoje pasakodami, kaip du atskiri tampa vienu, bendru, jie išlaiko ir nepriklausomumą, o kartais susilieja, ištirpsta vienas kitame, žaisdami, šėliodami ir liedami skaudžius prisiminimus.

Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, „Ji stovėjo prie savo kapo duobės“. 2019 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, „Ji stovėjo prie savo kapo duobės“. 2019 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Kristina Stančienė

Amžina grafikos jaunystė

Danutės Gražienės grafikos paroda „Žvilgsnis“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Naujausioje Danutės Gražienės grafikos parodoje pirmiausia nevalingai ieškojau tapybos. Galbūt todėl, kad kiek daugiau nei prieš metus teko svečiuotis Danutės ir Broniaus Gražių dirbtuvėje, kur mačiau ir puikių menininkės tapybos darbų (keli jų 2018 m. vasarį buvo eksponuojami grupinėje parodoje „Tapatybė. Faktai ir mitai“ Varėnos kultūros centro parodų salėje). Be to, per jau bene ketvertą dešimtmečių besitęsiančią kūrybą Gražienė greta įvairiomis spaudos technikomis (oforto, akvatintos, linoraižinio) atliktų darbų yra nutapiusi ir įtaigių pastelių, kurioms būdingi abstrahuoti siurrealistiniai figūriniai motyvai. O šiuose, nuo 2014-ųjų iki pat šių metų sukurtuose linoraižiniuose spalva įgyja ypatingą reikšmę. Spalvoto linoraižinio techniką ji yra ištobulinusi iki ekspresyvios tapybinės plastikos.

Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Kristina Stančienė

Migruojantys vaizdai

Nijolės Šaltenytės piešinių paroda galerijoje „Kairė–dešinė“

Nijolės Šaltenytės piešinių paroda – tai ir kelionė laiku, ir autorės kūrybos metamorfozių atspindžiai, ir jos estampuose atsikartojančių pavidalų ikonografijos įvairovė. Galerijos „Kairė–dešinė“ jau nuo kadais besitęsiančiame piešinio parodų cikle grafikų (dirbančių daugmaž tradiciniame šios meno šakos lauke) kūryba nuskamba ypač įdomiai. A priori galime teigti, kad toks kūrybos pjūvis atskleidžia pirmapradę, spontanišką vaizdiniją, kuri, perkelta į kokią nors grafikos medžiagą, kinta: grynėja, aiškėja, praeidama tam tikrą patikrą, atranką.

Nijolė Šaltenytė, be pavadinimo. 2013 m.
Nijolė Šaltenytė, be pavadinimo. 2013 m.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Kristina Stančienė

Nedidelis koliažo fragmentas

Antono Lukoszevieze paroda „Pamesta opera“ galerijoje namuose „Trivium“

Įsivaizduojant visą multidisciplininio menininko Antono Lukoszevieze veiklos spektrą tarsi koliažą, naujoje parodoje atsispindi tik mažas fragmentas. Šis britų menininkas, kilęs iš Lietuvos, yra ir muzikas, ir tarpdisciplininio meno kūrėjas.

Parodos „Pamesta opera“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Parodos „Pamesta opera“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Parodos „Pamesta opera“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Parodos „Pamesta opera“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Parodos „Pamesta opera“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Parodos „Pamesta opera“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Parodos „Pamesta opera“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Parodos „Pamesta opera“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Kristina Stančienė

Sarkofagas laikui

Paroda „Chronometrai“ Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre

Parodą „Chronometrai“, veikusią Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre, kuravo Agnė Narušytė ir Gintaras Zinkevičius, taigi – lietuviškosios fotografijos teoretikė ir praktikas. Todėl nenuostabu, kad fotografijos medija sudaro didelę parodos ekspozicijos dalį, iš fotografinės medžiagos gausybės pasirinkus kartais chrestomatinius, kartais itin aštriai perteikiančius laiko dimensiją kūrinius. O pirmą įspūdį formuoja „įvadinis“ kūrinys „Ko nesakė Zaratustra“ (Cooltūristės ir Adomas Žudys, 2017 m.) KKKC pirmojo aukšto fojė, kur viskas santūru, preciziška, griežta ir asketiškai iškilminga. Paroda regėjosi tarsi sarkofagas laikui, po kuriuo slypi buvę-vykstantys-būsimi įvykiai. Arba kaip tąsiam, efemeriškam fenomenui suteikta konkreti fizinė forma. Taip yra ne tik dėl įtaigios parodos architektūros (tikriausiai tai didelis G. Zinkevičiaus nuopelnas), bet ir dėl pačių darbų pobūdžio: atskiri kūriniai ir jų sekos, tįstančios ritmiškomis horizontalėmis, jas perkertantys vertikalūs ritmai, bereikšmiai ar sunkiai verbalizuojami vaizdiniai.

 

Elegantiško minimalizmo dvasia parodoje persmelkia net ir tuos kūrinius, kurie „užkabina“ kokį nors konkretų ir itin kontrastingą erdvėlaikį. Sakysime, 10-ąjį dešimtmetį – tą be galo keistą, skurdų, atgrasų, kartu džiaugsmingą, perversmų ir pakilimų bei ore tvyrančio pavojaus metą atkuriantys Liudo Parulskio prekybos kioskelių „maketai“ – rafinuoti, švarūs, išgryninti objektai, išsaugantys ne tiek praeities įvykių turinį, kiek jų formą, anuomet klestėjusio gatvės prekybos fenomeno erdvinę-architektūrinę išraišką. Visa tai priminė geriausių Šiuolaikinio meno centro parodų, skirtų Lietuvos meno problemoms, estetiką ir prasmines įžvalgas – „Chronometruose“ kaip lygiaverčiai eksponuojami ir naujesni, ir laike gerokai nutolę kūriniai (kai kurie jų matyti, atpažįstami), konceptualų žvilgsnį į problemą paįvairinant retrospektyvinėmis įžvalgomis.

Remigijus Pačėsa, be pavadinimo. 1994 m.
Remigijus Pačėsa, be pavadinimo. 1994 m.
Ekspozicijos fragmentas, paroda „Chronometrai". 2018 m. R. Treigio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, paroda „Chronometrai". 2018 m. R. Treigio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, paroda „Chronometrai". 2018 m. R. Treigio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, paroda „Chronometrai". 2018 m. R. Treigio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, paroda „Chronometrai". 2018 m. R. Treigio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas, paroda „Chronometrai". 2018 m. R. Treigio nuotr.
Liudas Parulskis, 1993.06.29. 2017 m.
Liudas Parulskis, 1993.06.29. 2017 m.
Ričardas Šileika, „Mažosios galerijos", 2010 –
Ričardas Šileika, „Mažosios galerijos", 2010 –
Ričardas Šileika, „Mažosios galerijos", 2010 –
Ričardas Šileika, „Mažosios galerijos", 2010 –
Remigijaus Treigio kūriniai. Autoriaus nuotr.
Remigijaus Treigio kūriniai. Autoriaus nuotr.
Kristina Stančienė

Paroda „Atvirkštinis maršrutas. Varėna-Valkininkai-Vilnius“

 Lapkričio 10 d. (šeštadienį) 14 val. Lietuvos geležinkelių muziejuje (Geležinkelio g. 16, Vilnius, Geležinkelio stoties II aukšte) atidaroma paroda „Atvirkštinis maršrutas. Varėna-Valkininkai-Vilnius“.
   Daugelis parodos dalyvių savo darbus yra pristatę 2018 m. Varėnos kultūros centro kino ir parodų salėje bei neformalioje kūrybos erdvėje „Menų skalbykla“ (Naujieji Valkininkai, Pušelės g. 16) surengtose parodose. Taip pat – Varėnos rajono Dargužių kaimo amatų centre vykusiame Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos fotografijos studijos vasaros plenere.


   Šioje parodoje siekiama parodyti  įdomiausius autorius ir jų kūrinius, kurie, tarsi paneigiant Lietuvoje vis dar neretą hierarchinį „centro“ ir „periferijos“ kultūrinių reiškinių santykį, pirmiausia buvo demonstruojami provincijos publikai, ir tik po to pristatomi sostinės žiūrovams.


  Parodos pavadinime simboliškai pabrėžiama ir jos geografija, susijusi ne tik su jos dalyviais ir konkrečiais meniniais įvykiais, bet ir su Lietuvos geležinkelių istorija. Žvelgiant iš istorinės perspektyvos – Vilniaus, Valkininkų ir Varėnos geležinkelio stotys – tai XIX a. carinės Rusijos imperijos pastatytos Sankt Peterburgo –Varšuvos geležinkelio trasos taškai. Dabartinės Varėnos bei Naujųjų Valkininkų (Valkininkų geležinkelio stoties) gyvenviečių pradžia kaip tik ir tapo  geležinkelio statybos.  


  Paroda „Atvirkštinis maršrutas. Varėna-Valkininkai-Vilnius“ Lietuvos geležinkelių muziejuje vyks iki gruodžio 11 d.  


Parodos plakate – R. Glinskytės-Kavaliauskienės ir N. Kavaliausko instaliacijos parodų erdvėje „Menų skalbykla“ fragmentas.
    

 

Kristina Stančienė

Darželis su išsišakojančiais takais

Donato Jankausko (Duonio) personalinė paroda Klaipėdos galerijoje „si:said“

Šiuolaikinio meno erdvėje „si:said“ veikianti Donato Jankausko (Duonio) paroda „Darželis“ – tarsi improvizuota menininko dirbtuvė, pasitinkanti, atrodytų, atsitiktinai padrikusiais daiktais, darbo įrankiais ir įvairiausiais „gyvuliškais“ arba – „beždžioniškais“, o kartais ir klasikiniais pavidalais bei jų hibridais. Kartu tai gana didelė asmeninė ekspozicija maždaug po penkerių metų pertraukos, skaičiuojant nuo 2013 m. Vilniaus Šiuolaikinio meno centre pristatyto projekto „Sekmadienis“. Ji pretenduoja ir į kūrybos retrospektyvą, nes čia aptinkami atpažįstami Duonio personažai, ankstesnių projektų nuotrupos, štai kad ir žodžių žaismu bei archetipiniais ritualais pagrįstas „Marčiurlionis“.

Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Organizatorių nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 6  >>> Archyvas