Autorius: Kristina Stančienė
Kristina Stančienė
Garsų, vaizdų ir pojūčių sūkuriai Valkininkuose
Šiuolaikinio meno festivalis „Sūkuriai“
Valkininkų (Varėnos raj. ) šiuolaikinio meno festivalis „Sūkuriai“, kurio premjera įvyko birželio 29 d. – tai ką tik išsiritęs iš kiaušinio kūrybinis eksperimentas, sugalvotas Žilvino Landzbergo ir įgyvendintas kartu su vietos kultūros centro darbuotojais. Formaliai – tai projekto „Garsas nebūtinai muzika“ dalis, o kalbant paprastai dzūkiškai – atajo mincis, ir...
Kristina Stančienė
Mėlynas kelias į portalą
Godos Lukaitės ryšiai su gamta projekte „Portalas“
Godos Lukaitės projektas „Portalas“ – tai tapybos ir geležinkelio maršrutų, vizualinės kūrybos ir kelionės būsenos lydinys, kurio pradžia – šiuo metu Marcinkonių stoties galerijoje veikianti tapybos paroda, o tęsinys ir finalas – birželio 16 d. Kultūros nakties metu lankytojams atveriamas gamtiniais, psichodeliniais motyvais ištapytas traukinio vagonas Vilniaus geležinkelio stoties Bėgių parke. Jo viduje, pasirodo, žiūrovų laukia tapybos instaliacija, nors ir piešiniai vagono išorėje iš tolo traukia akį šaltais mėlynais tonais, švytinčiais pasakiškos naktinės girios siluetais.
Kristina Stančienė
Faktinės aplinkybės
Paroda „Viktoras Paukštelis. Chromatika. Tapyba. 2020–2023“ Nacionaliniame M.K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune
Viktoras Paukštelis – profesionalus muzikos atlikėjas ir dailininkas. Jo biografija ir turtinga šeimos istorija yra išvien susipynusi su muzika. Tai tarsi faktinės aplinkybės, dažnai nulemiančios žmogaus gyvenimo kelią ir pasirinkimus. Tik Viktoras nesitenkino vien muzikiniu išsilavinimu, vėliau ėmėsi dar ir studijų VDA Tapybos katedroje, todėl dabar skleidžiasi keliomis kūrybinėmis kryptimis ir (arba) ieško jų sintezės ar dialogo. Šiuo požiūriu Viktoro pavyzdys nėra visai tipiškas. Jo atveju labai įdomu, kaip susiformuoja menininkas – socialinis subjektas, kūrybinės visuomenės narys, turintis ne vieną, o du vienodai perspektyvius saviraiškos „greitkelius“.
Kristina Stančienė
Siaubo privalumai
„Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“ Kaune
Nemalonūs, bauginantys vaizdiniai – amžinas žmonijos vaizduotės penas ir dirgiklis, ilgainiui transformavęsis nuo žodinių pasakojimų iki šiuolaikinių medijų – kino industrijos, interneto. Paroda „Kraupios istorijos: Aleksandra Waliszewska ir Rytų bei Šiaurės Europos simbolizmas“ Kaune, M.K. Čiurlionio muziejuje, sustabdo siaubo ikonografiją maždaug ties XIX a. pabaiga – XX a. pradžia ir per dabartinės lenkų menininkės kūrybą nutiesia giją į šiuolaikybę.
Kristina Stančienė
(Ne)formaliai
Dalios Truskaitės „Dabar“ galerijoje „Artifex“
Dalia Truskaitė, pristatydama projektą „Dabar“, eksponuojamą galerijoje „Artifex“, sako, kad kuriant šį darbą ją dominusi „formali“ erdvės perkirtimo, dekonstravimo problema. Iš vielos rankomis nupintas perregimas, lengvai siūbuojantis tinklas, horizontaliai perklojęs kamerinius galerijos kambarėlius ir padalinęs juos beveik pusiau, yra ir šiek tiek tekstilinis, ir kartu tęsia ankstesnius erdvinius menininkės eksperimentus. Pavyzdžiui, butaforinių kolonų invaziją į Pamėnkalnio galeriją 2018 m. (projektas „Vieta“). Ji tąkart turėjo ir nemažai mimikriškų bruožų, nes plika akimi vargiai galėjai atskirti „tikras“ kolonas nuo „netikrų“. Tai provokavo klausimus apie žmogiškąją atmintį, jos patikimumą, racionalų ir grįstą emocijomis aplinkos patyrimą.
Kristina Stančienė
Stoties (pa)keleiviams
Marijos Šnipaitės personalinė paroda „Apsistojimas“ Marcinkonių stoties galerijoje
Marcinkonių geležinkelio stoties galerijos parodos, net ir „atvežtinės“, visada kažkaip jaukiai ir natūraliai „įsivietina“ šimtmečius skaičiuojančio medinio pastato erdvėje. Iš pastarųjų vasaros ir rudens sezono pradžios įvykių būtent tokie buvo Marijos Teresės Rožanskaitės kūrybos, Ingos Raubaitės Kairėnų botanikos sodo žemės meno parodų dokumentacijos pristatymai bei drauge su Žilvinu Višinsku sukurta instaliacija iš plastiškai susipynusių šakų. Susiliejimo, susitapatinimo įspūdis neapleidžia ir Marijos Šnipaitės projekte „Apsistojimai“, kurį Marcinkonyse šiuo metu pristato galerija (AV17).
Kristina Stančienė
In memoriam Silvestrui Džiaukštui
1928 01 03 – 2022 05 26
Silvestras Džiaukštas – neabejotinai viena ryškiausių XX a. antrosios pusės lietuvių dailės „atšilimo“ figūrų. Teminės kompozicijos, drobės karo, pokario tematika 7–8-ajame dešimtmetyje buvo rodomos svarbiausiose to meto parodose, reprodukuojamos albumuose, spaudoje. Kontroversiški dekoratyvių, monumentalių jo drobių siužetai dabarties įvykių fone tampa vėl aštrūs ir tarsi reikalauja persvarstymo.
Kristina Stančienė
Prieš ir po žiūrėjimo
Yoko Ono instaliacija „Ex It“ Lietuvos banko Kauno skyriuje
Vaikščiodama po puošniuosius istorinius Lietuvos banko rūmus Kaune, tarp viltingai šviesių Yoko Ono karstelių su iš jų „dygstančių“ jaunų medžių žaluma ir paukščių čiulbesiu, mėginau įsivaizduoti, kaip būčiau sau perskaičiusi jų žinią iki vasario 24 d. Rusijos pradėto šiurpaus karo prieš Ukrainą. Tikriausiai kaip ikoninės šiuolaikinio meno legendos simbolinį gestą, estetišką, santūrų ir poetiškai pacifistinį. Be abejo, būčiau įvertinusi įžvalgų kuratorių pasirinkimą – tarpukario Lietuvos valstybės klestėjimo simbolis savo įstabia architektūra, ištaigingu interjeru ir istorija savitai susikalba su instaliacijos idėja, kuri, pasak pačios Yoko, reiškia gyvenimą kaip tęsinį.
Kristina Stančienė
Kūryba kaip gydymas
Arūnės Tornau paroda „Ligoninė“ VDA galerijoje „Artifex“
Arūnės Tornau naujausios parodos „Ligoninė“ tikslas tarsi memorialinis ir autobiografinis – nebesančiai ligoninei ir su ja susijusiems gyvenimo tarpsniams prisiminti. Tačiau juk ši menininkė ir pati visuomet buvo šiek tiek „gydytoja“, nes tapo ant senų audinių, neretai švelniai juos pataiso, susiuva, sulopo, prieš tapydama – skalbia, švarina... O jos objektai, susiję daugiausia su kaimo buitimi, gamtos aplinka, taip pat atsiranda dėl noro „pagydyti“ senus daiktus ar sunkiai atpažįstamas jų liekanas, o per šį procesą ir save.
Kristina Stančienė
Svečiuose pas Platoną
Kipro Černiausko ir Martyno Pekarsko tarpdisciplininio meno paroda „380 B.C.“
Kiprą Černiauską ir Martyną Pekarską dar iki šio bendro jų projekto „Titanike“ laikiau esant kūrybiniu duetu. Matyt, dėl prieš keletą metų „Akademijos“ galerijoje surengtų parodų, kurios, kaip patikslino vienas iš autorių, tąkart dar tebuvo sutapimas laike ir erdvėje. Bet šį kartą abu menininkai, beje, panašiu metu studijavę Vilniaus dailės akademijos Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedroje, sąmoningai suraizgė, sukryžiavo, suklijavo savo kūrybos strategijas ir taktikas, idėjas ir artefaktus.
