7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Kristina Stančienė

Kristina Stančienė

Švelniai brutalus

Apie Dalios Truskaitės projektą „Vieta“ LDS Pamėnkalnio galerijoje

Dalia Truskaitė – vidurinės kartos menininkė, pastaraisiais metais kurianti minimalistines erdvines stiklo kompozicijas. Jos darbuose, sprendžiant iš „Meno parko“ 2017 m. surengtos parodos „Nepasakyti“, lieka vis mažiau „vizualumo“, materialumo ir detalių.

Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Autorės nuotr.
Kristina Stančienė

Pasižvalgymas pro pušų šakas

Apie projekto „Tapatybė. Faktai ir mitai“ parodą Varėnos kultūros centro kino ir parodų salėje

Varėna – toks mielas nedidelis Pietų Lietuvos miestas prie geležinkelio, kur tamsų žiemos vakarą gali nesutikti nė vieno praeivio. Užtat visur, net ir pačiame miesto centre, auga pušys. Priėję bet kurios gatvės pabaigą greičiausiai pateksite į tikrą dzūkišką šilą.

Parodos atidarymas. A. Wee nuotr.
Parodos atidarymas. A. Wee nuotr.
Su Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos mokiniais nagrinėjame Vyganto Paukštės tapybą. Organizatorių nuotr.
Su Varėnos Jadvygos Čiurlionytės menų mokyklos mokiniais nagrinėjame Vyganto Paukštės tapybą. Organizatorių nuotr.
Bronius Gražys. Autoportretas už sienos. Drobė, aliejus. 2004 m.
Bronius Gražys. Autoportretas už sienos. Drobė, aliejus. 2004 m.
Vygantas Paukštė. „Gluodenas”. 1990 m.
Vygantas Paukštė. „Gluodenas”. 1990 m.
Danutė Gražienė, „Vieškelis“. 2017 m.
Danutė Gražienė, „Vieškelis“. 2017 m.
Valdemaras Šemeška, „Vynuogės žiemą III”. 2017 m.
Valdemaras Šemeška, „Vynuogės žiemą III”. 2017 m.
Rasa Noreikaitė-Miliūnienė. „Ignalina vakare”. 2008 m.
Rasa Noreikaitė-Miliūnienė. „Ignalina vakare”. 2008 m.
Marijus Piekuras, iš ciklo „Miniatiūros". 2018 m.
Marijus Piekuras, iš ciklo „Miniatiūros". 2018 m.
Kristina Stančienė

Būgnas – taip pat kūnas

Jurgos Barilaitės projekto „BBB“ paroda

 


Jurgos Barilaitės paroda neseniai baigėsi. Tačiau ji atstovauja tai parodų kategorijai, kuri ilgai neužsimiršta. Atrodo, kad šamaniški, beprotiški ir kartu preciziškai tikslūs Barilaitės būgnų dundesiai, šauksmai, šviesų blyksniai perskrodė ne tik kelių pastarųjų dešimtmečių istoriją, bet ir apsnūdusią kasdienybę, rutiną, įprastus kiekvieno ritualus. Taip yra todėl, kad ši, pasak projekto kuratorės Laimos Kreivytės, „pankiškai perdainuojama istorija“, yra kupina kasdienybės psichodelikos ir taiklios visokių mus supančių blogybių, nesąmonių pajuokos ir kritikos. Tai pasiutusiai stintapūkį šokantis triko be kūno, senojo Žvėryno griuvėsiuose rasta „dejuojanti“ šaknis, apsikabinusi plytą, visi tie parodoje sklidę šūksniai, murmesiai, garsai, kuriuos galėjo kurti patys žiūrovai, mušdami, užgaudami įvairius improvizuotus būgnus...

Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Jurga Barilaitė, iš projekto „BBB“. A. Anskaičio nuotr.
Kristina Stančienė

Susikertančios perspektyvos

Eglės Gineitytės tapybos paroda „Naktis prasideda vidurdienį“ VDA „Titanike“

Įėjęs į VDA „Titaniko“ pirmojo aukšto salę, kurioje eksponuojama Eglės Gineitytės tapybos paroda, iš karto pasijunti tarsi elegantiškai surežisuotoje scenoje. Žvilgsnis čia nukreipiamas dviem kryptimis. Pirmasis susitikimas su tapytojos paveikslais „ištinka“ žvelgiant tiesiai, tarp kolonų eilės kairėje ir kitų paveikslų keturkampių bei stačiakampių ritmo dešinėje. Kelio gale čia boluoja pilkai gelsvas, tikriau, citrininis peizažas „Trečias kalnas III“. O žengtelėjus dešiniau, už kolonų, tarsi centrinėje bažnyčios navoje, atsiveria kita – sacrum perspektyva. Senų kaimiškų suolų (ant jų kadaise sėdėta gal per vestuves, o gal per laidotuves...) eilė, besirikiuojanti tolyn, baigiasi ties melsvai balzganu paveikslu. Jis, lyg kokia altorinė kompozicija, užbaigia žvilgsnio kelionę. Skirtingo ilgio suolelių ritmas persikelia į drobę...

Eglė Gineitytė, „Jaučiu, kad sninga I“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Jaučiu, kad sninga I“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Trečias kalnas III“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Trečias kalnas III“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Nusileidimas“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Nusileidimas“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Po nakties diena“ ir „Szara godzina“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Po nakties diena“ ir „Szara godzina“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Naktis prasidėjo vidurdienį“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Naktis prasidėjo vidurdienį“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Kristina Stančienė

Išimtis iš taisyklės

Kokie interjerai supa mokinukus. Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos atvejis

Ko gero, net ir akylai sekdami lietuviško interjero dizaino naujienas, tarp visuomeninių pastatų erdvių niekada neaptiktume originaliai suprojektuotos paprasčiausios bendrojo lavinimo mokyklos patalpų. Tai apie mūsų visuomenę ir jos būvį šį tą pasako, tiesa?

Mantas Maziliauskas, Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos interjeras. K. Sizovaitės nuotr.
Mantas Maziliauskas, Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos interjeras. K. Sizovaitės nuotr.
Mantas Maziliauskas, Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos interjeras. K. Sizovaitės nuotr.
Mantas Maziliauskas, Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos interjeras. K. Sizovaitės nuotr.
Mantas Maziliauskas, Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos interjeras. K. Sizovaitės nuotr.
Mantas Maziliauskas, Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos interjeras. K. Sizovaitės nuotr.
Mantas Maziliauskas, Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos interjeras. K. Sizovaitės nuotr.
Mantas Maziliauskas, Vilniaus Jono Basanavičiaus gimnazijos interjeras. K. Sizovaitės nuotr.
Kristina Stančienė

Amputacija ar eutanazija?

Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus sienų tapybos likimo vingiai

Spalio 5 d. „Litexpo“ centre vykusioje parodoje „ARCHzona 2017“ buvo surengtas Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus sienų tapybai Naujųjų Valkininkų ligoninėje „Pušelė“ (Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaikų tuberkuliozės skyrius) skirtas renginys „Paslaptingas švytėjimas“.

Projektas „Paslaptingas švytėjimas“. A. Rakauskaitės nuotr.
Projektas „Paslaptingas švytėjimas“. A. Rakauskaitės nuotr.
Projektas „Paslaptingas švytėjimas“. A. Rakauskaitės nuotr.
Projektas „Paslaptingas švytėjimas“. A. Rakauskaitės nuotr.
Projektas „Paslaptingas švytėjimas“. A. Rakauskaitės nuotr.
Projektas „Paslaptingas švytėjimas“. A. Rakauskaitės nuotr.
Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freskos fragmentas. A. Kisarauskaitės nuotr.
Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freskos fragmentas. A. Kisarauskaitės nuotr.
Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freskos fragmentas. A. Kisarauskaitės nuotr.
Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freskos fragmentas. A. Kisarauskaitės nuotr.
Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freskos fragmentas. A. Kisarauskaitės nuotr.
Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freskos fragmentas. A. Kisarauskaitės nuotr.
Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freskos fragmentas. A. Kisarauskaitės nuotr.
Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freskos fragmentas. A. Kisarauskaitės nuotr.
Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freskos fragmentas. A. Kisarauskaitės nuotr.
Birutės Žilytės ir Algirdo Steponavičiaus freskos fragmentas. A. Kisarauskaitės nuotr.
Kristina Stančienė

Už komforto zonos

Sigitos Maslauskaitės-Mažylienės paroda „Prie Babilonijos upių. Pabėgėliai ir tremtiniai“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Panašu, kad Sigita Maslauskaitė-Mažylienė pamažu palieka savo kūrybinio komforto zoną. Aistringas didelio formato tapybines kompozicijas, priskirtinas nemariai ekspresionizmo tradicijai, interpretuojančias krikščioniškąją ikonografiją, keičia „nepatogios“ temos, keblūs klausimai, nauji meninės raiškos eksperimentai. Tiesa, „nepatogiu“ keliu menininkė pasuko ne šiandien – galerijoje „Kairė–dešinė“ veikianti paroda „Prie Babilonijos upių. Pabėgėliai ir tremtiniai“ tarsi apibendrina pastarųjų metų kūrybinius ieškojimus. Prieš tai buvo projektas apleistoje Šv. Stepono bažnyčioje, paveikslais liečiant išgriautus šventovės altorius, giesmėmis valant bažnyčios erdvę ir prašant palaimos kenčiantiems, kuriems likimas lėmė palikti savo namus. Taip pat – paroda galerijoje „Artifex“, kurioje kalbėjo tekstai, išrašyti ant medžio atplaišų.

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, videoinstaliacijos „Pertvara. Nikabas“ fragmentas. 2017 m.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, videoinstaliacijos „Pertvara. Nikabas“ fragmentas. 2017 m.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, „Abraomo auka“. 2012 m. K. Stoškaus nuotr.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, „Abraomo auka“. 2012 m. K. Stoškaus nuotr.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, „Berniukas“. 2017 m. K. Stoškaus nuotr.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, „Berniukas“. 2017 m. K. Stoškaus nuotr.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, „Siena“. 2017 m. K. Stoškaus nuotr.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė, „Siena“. 2017 m. K. Stoškaus nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Maslauskaitės-Mažylienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Maslauskaitės-Mažylienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Maslauskaitės-Mažylienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Maslauskaitės-Mažylienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Maslauskaitės-Mažylienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Maslauskaitės-Mažylienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Maslauskaitės-Mažylienės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. S. Maslauskaitės-Mažylienės nuotr.
Kristina Stančienė

Sena meilė nerūdija

Apie meno mugę „ArtVilnius ’17“

Apie „ArtVilnius“ galima galvoti ir rašyti įvairiai. Tarkim, sausai ir priekabiai – kadangi mugė šiemet įvyko aštuntą kartą, jau galėtum skaičiuoti Lietuvos ir užsienio galerijų dalyvavimo statistiką ir jos kaitą, skaičiuoti, kiek, ko ir už kiek parduota, analitiškai vertinti naujoves – šiemet greta pagrindinės ekspozicijos „Litexpo“ atsirado dar ir „naktinė“ galerijų programa jų erdvėse, taip išplečiant mugės vyksmo taškus. Neabejoju, kad yra intelektualių skeptikų, kurie mano, kad čia „popso“, komercijos karalystė ir ne vieta „tikram“ menui. Kaip ir paprastų, mažiau išprususių lankytojų, vieni kurių rimtais veidais žiūri asiužetiškus videofilmus (festivalio „Videonale – Festival for Video and Time-Based Arts“ medžiaga), tarsi rodydami, kad ką nors supranta, o kiti sutrikę krizena ties keistesniais kūriniais ar droviai fotografuoja kokias nors, matyt, jiems provokatyviai atrodančias nuogybes...

Bet bendras mugės paveikslas yra kur kas sudėtingesnis, nei kadaise manė Jurgis Mačiūnas, tikėjęs, jog sugalvojo naują meną be komercinių apnašų, kurį galima vežti net į komunistinę Rusiją begalinėmis BAM‘o magistralėmis ir dalinti visiems veltui, kaip Kristus duoną... Regis, šiųmetėje mugėje itin akivaizdžiai „susimaišė“ nekomercinis, nematerialus, vien filosofinių idėjų kupinas menas ir gražūs paveikslai namams papuošti. O kai kurie iš pat pradžių visai ne namams sukurti darbai sumanių meno vadybininkų dėka pakeitė formatą ir tapo lengvai „pakabinamais“ ant sienos...

„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. R. Šeškaičio nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. M. Žičkaus nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. M. Žičkaus nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. M. Žičkaus nuotr.
„ArtVilnius ’17“ ekspozicijos fragmentas. M. Žičkaus nuotr.
Sarrah Hadou „Chiazmas“, R. Šeškaičio nuotr.
Sarrah Hadou „Chiazmas“, R. Šeškaičio nuotr.
Kristina Stančienė

Iš Edeno į skaistyklą

Vyganto Paukštės tapyba VDA parodų salėse „Titanikas“

Ko gero, dar kartą rašyti apie Paukštės tapybą reiškia savanoriškai kišti galvą į jau nusistovėjusių autoritetingų nuomonių ir išvadų spąstus. Jo kūrybos stilius yra profesionaliai „išpreparuotas“, Paukštės vieta simbolinėje vėlyvojo sovietmečio lietuvių tapytojų kartos „lentynoje“ (drauge su Algiu Skačkausku, Audrone Petrašiūnaite) yra seniai nustatyta, ji solidi ir nepajudinama. Ir ką čia naujo bepridursi po Ramintos Jurėnaitės ar Mildos Žvirblytės tekstuose atvertų menininko kūrybos ypatybių. Be to, juk tai nėra tas tapytojas, kurio braižas kaip nors radikaliai keistųsi po 9-ajame dešimtmetyje įvykusio šuolio iš neilgai trukusių poparto, hiperrealizmo eksperimentų į kur kas „lietuviškesnę“ gestišką tapybą. Ir šioje parodoje iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad permainos Paukštės tapyboje labiau formalios – figūros traktuotės, dažo klojimo pobūdžio, bet ne daugiau. Juk ir gyvenimiškas, mitines istorijas pasakoja vis tie patys Moteris ir Vyras arba kokia nors belytė antropomorfinė būtybė gamtos fone. „Paukštės paveikslų pasaulis savo stabilumu, galima sakyti, yra beveik belaikis“, – rašė M. Žvirblytė. Sunku su tuo nesutikti – archetipinės figūros be konkrečių bruožų ir nuorodų čia visuomet veikia tokiuose pat neapibrėžiamuose gamtovaizdžiuose, kartais – menamuose simboliniuose kambariuose. Paukštės paveikslai visuomet tarsi atgimdavo patys iš savęs, lyg uždara temų, tapysenos sistema, cirkuliuojanti ratu.

Vygantas Paukštė, „Baloje“. 2014 m.
Vygantas Paukštė, „Baloje“. 2014 m.
Vygantas Paukštė, „Blauzda smėlyje“. 2015 m.
Vygantas Paukštė, „Blauzda smėlyje“. 2015 m.
Vygantas Paukštė, „Į upelį“. 2016 m.
Vygantas Paukštė, „Į upelį“. 2016 m.
Vygantas Paukštė, „Kova su šešėliu“. 2010 m.
Vygantas Paukštė, „Kova su šešėliu“. 2010 m.
Vygantas Paukštė, „Nustebintas“. 2011 m.
Vygantas Paukštė, „Nustebintas“. 2011 m.
Vygantas Paukštė, „Pagavo“. 2012 m.
Vygantas Paukštė, „Pagavo“. 2012 m.
Vygantas Paukštė, „Prie medžio“. 2016 m.
Vygantas Paukštė, „Prie medžio“. 2016 m.
Kristina Stančienė, Eglė Karanauskaitė, Iveta Utakytė, Eimantė Šimkutė

Projektas „Patalpinti“. III dalis

Projekto „Patalpinti“ autoriai ir dalyviai – Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros III kurso studentai, kurių paroda buvo eksponuojama Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokykloje. Joje greta kūrinių, kaip pilnaverčiai parodos eksponatai, buvo rodomi ir studentų tekstai, dabar persikeliantys į virtualų būvį. Dalijamės trečiąja dalimi, kurioje savo kūrybą pristato Eglė Karanauskaitė, Iveta Utakytė ir Eimantė Šimkutė.

Eglė Karanauskaitė, „Mantas išeina”
Eglė Karanauskaitė, „Mantas išeina”
Iveta Utakytė, „Kambario autoportretas“
Iveta Utakytė, „Kambario autoportretas“
Eimantė Šimkutė, „Ponia ir liokajai“
Eimantė Šimkutė, „Ponia ir liokajai“
Eimantė Šimkutė, „Ponia ir liokajai“
Eimantė Šimkutė, „Ponia ir liokajai“
  PUSLAPIS IŠ 5  >>> Archyvas